anarchija.lt
POLITIKA

       Uli Schmetzer

       APMĄSTYMAI APIE ROSTOKĄ

       Rostokas mums parodė, kad sistema yra supuvusi, planeta serga, neoliberalizmas kovoja už būvį, alternatyvos turi atramą Lotynų Amerikoje, bet dar iš filosofinių knygų puslapių virsti realiu gyvenimu.

       Ateities propagandininkų kartoms šį mėnesį vykusios G8 protestų demonstracijos taps chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip grubiai globalistai manipuliuoja viešąja nuomone, demonizuodami demonstrantus ir lipdydami oponentams teroristų etiketes.
       Kita vertus, ateities protestuotojai Rostoką laikys simboliu pilietinio nepaklusnumo, ryžtingos kovos prieš keletą galingųjų, uzurpavusių daugumos demokratines teises ir sprendžiančių už visus už uždarų durų.
       Taip, buvo mėtomi tikri akmenys. Tiesa, kad jaunuoliai juoda apranga ir juodom kaukėm, Juodasis Blokas, susirėmė su policija. Tiesa, kad buvo deginamos mašinos ir daužomi langai. Bet kokie menki šitie incidentai, kai juos palygini su kruvinais, be jokio tikslo vykstančiais karais ir katastrofomis, kurias vykdo ar remia G8 nariai!
       Ar šitie inicidentai pateisina demonizuojant 80 000 protestavusiųjų, atvykusių į nuošalų Rostoką pasipriešinti tam, kaip pasaulis valdomas G8 išrinktųjų klubo – klubo, kurio pagrindinė užduotis yra „išlyginti nepatogumus didžiosioms pasaulio verslo korporacijoms“, klubo, kurio politinės ir ekonominės strategijos padarė turtuolius turtingesniais, skurdžius – skurdesniais, ir visam pasauliui sukėlė skausmą.
       Melagystės ir dirbtiniai išpūtimai, turėję „pasitarnauti“ protestų Rostoke diskreditavimui, priminė dirbtinos informacijos strategiją, nuvedusią į karą Irake. Tai parodė, ir kokios beviltiškos pasidarė mus valdančios klikos.
       Kaip visada, orkestruota šmeižto kompanija buvo vykdoma masinės žiniasklaidos priemonių – valdžios tarnų; žiniasklaidos kanalais plūdo stulbinanti statistika apie tai, kaip nepagarbiai buvo nukeliamos stebuklingos policijos pareigūnų ir politikų skrybėlės. Tiesa, keli žmonės nukentėjo susidūrimuose. Pirmiausiai buvo teigiama, kad jų buvo tuzinas, vėliau tuzinas padidėjo iki šimto, po to – iki penkių šimtų, kol galop pasiekė tūkstantį. Iš mūsų, kurie tenai buvome, mūšis būtų palikęs visur besimėtančių lavonų krūvas. Taip nebuvo. Tie iš mūsų, kurie ten buvo, nepastebėjo, kad liūdnai išgarsintas Juodasis Blokas būtų nesivaldęs. Rostokas nebuvo nuniokotas. Matėme dvi degančias mašinas.
       „Sužeista 440 policininkų“,– rėkė spaudos antraštės, – „penkiasdešimt iš jų yra kritinės būklės“. Bet niekas nematė sužeistų policininkų. Rostoko ligoninė pranešė, kad kokie keturiasdešimt žmonių dėl menkų susižeidimų birželio 2 kreipėsi pirmosios pagalbos – dviem trečdaliais daugiau, nei paprastą dieną. Visi po apžiūros išleisti namo, išskyrus vieną policininkę.
       Po keturių dienų Rostoko priešgaisrinė saugos tarnyba pranešė, kad žala, padaryta miestui, siekia 50 tūkst. eurų – sugadintas asfaltas, sutrikdytas transportas, išdužę gatvių žibintai, – juk tai menkniekis tokiai didelei demonstracijai, menkniekis palyginus su dešimtis milijonų siekiančiomis Vokietijos vyriausybės išlaidomis, skirtomis G8 lyderių priėmimui ir maitinimui.
       Blogiausia ne tai. Blogiausia – kad „oficialūs pareigūnai“ ir „ekspertai“ reikalauja, kad būtų panaikintas draudimas saugumo pajėgoms prieš „radikalius elementus“ naudoti gumines kulkas.
       Pareigūnai klykė reikalaudami, kad specialiais Europos įstatymais būtų galima nubausti triukšmadarius. Kiti grasino, kad tučtuojau bus panaudoti šaunamieji ginklai ir skelbiama komendanto valanda. Ministras liepė drausti juodą aprangą demonstracijų metu, norėdamas išvengti Juodojo bloko. Policininkai aiškino, kad protestuotojai į mėtomus policijos link vaisius kiša skustuvus, o gumines svaidykles užtaiso „vaiko galvos“ dydžio akmenimis. Eiliniams piliečiams pareigūnų isterija sukėlė įspūdį, kad vokiečių valstybėje kaukėti barbarai kelia revoliuciją. Krautuvininkai užbarikadavo savo vitrinas, gyventojai užsirakino duris.
       Po kelių dienų blaivesnė žiniasklaidos dalis pripažino, kad pasakėlės apie chaosą ir sumaištį buvo labai perdėtos, netgi pasigirdo įtarimų, kad triukšmą pradėjo patys policininkai, norėdami nuteikti gyventojus prieš „demonstrantų tuntą“ ir išgrįsti kelius labiau represiniams įstatymams.
       Dabar pažvelkime į kitą protestų pusę, kurią nutylėjo tiek žiniasklaida, tiek režimo mandarinai.

       DIRBTUVĖS IR DEBATAI GRUPĖSE

       Mieste tuo pat metu vyko ir „alternatyvus sambūris“. 150 dirbtuvių (workshops) buvo surengta miesto bažnyčiose arba prisišvartavusiose laivų gelbėjimo valtyse. Organizacija buvo stulbinančiai efektyvi, buvo žemėlapių, brošiūrų, konspektų ir gidų.
       Vėlgi (žinoma, ne paskutinį kartą) pažangūs ekspertai perspėjo, kad vis mažėja laiko atsargos norintiems sulėtinti klimato pokyčius, gamtos niokojimą, išsaugoti nuo karų kenčiančią ir korupcijos nustekentą Afriką, iš kurios masinio egzodo metu bėgantys afrikiečiai užplūstų Europą, norintiems teisingesnės prekybos. Laiko atsargos mažėja ir norintiems sustabdyti kompanijų vykdomą brutalią besivystančių tautų eksploataciją – jos neketina pažaboti milžiniškų savo pelnų, net jei tai kainuotų milijonus gyvybių.
       Kol G8 tenkinosi neefektyviu kreipimusi į JT, kad būtų prižiūrimos karbono emisijos, ir dar juokingesniu siūlymu leisti temperatūrai iki 2050 pakilti tik dviem laipsniais, aplinkosaugos ekspertai alternatyviniame susirinkime įspėjo, kad, jei kai kas nebus padaryta dabar pat, po 10–20 metų gyvenimas mūsų planetoje bus nebepakeliamas didžiajai daugumai žmonijos.
       „G8 yra demokratijos, ekonominės korporacijų diktatūros fasadas“,– penkiems tūkstančiams susirinkusiųjų šv. Mykolo bažnyčioje išgirsti galutinę deklaraciją sakė indė aktyvistė Vandana Shiva. „Kas suteikė teisę aštuonioms vyriausybėms spręsti viso pasaulio reikalus? Šita demokratija mirė!“
       Bolonijos profesorius, publicistas Sandro Mazzadra teigė, kad protestuotojai vadinami „radikalais, nes kvestionuoja šiuolaikinį kapitalizmą“. Jis siūlė kurti alternatyvias institucijas, aiškinti naujus mąstymo kelius publikai, kurią įtakoja masinės žiniasklaidos prietarai.
       Kaip daugelis kitų, Mazzadra kalbėjo apie afrikiečius, kurie Viduržemio jūra valtimis stengiasi priplaukti Europą. Toji jūra virsta kapinėmis, kuriose kasdien paskęsta tūkstančiai (pagalvokite vien apie 7000 nuskendusių kelyje iš Afrikos į Kanarų salas...)
       Kai G8 pranešė apie 60 mlrd. dolerių paramą Afrikai, cinikai perspėjo, kad parama liks „ant popieriaus“, kaip ir anksčiau“. Šiaip Europos Sąjungos ir JAV korporacijos toliau plėš Afrikos resursus, dempinguos savo perteklinius produktus, skirtus juodajam kontinentui ir pasirašys tai leidžiančias sutartis. (Indijoje daug ūkininkų nusižudė netekę pragyvenimo šaltinio, nes pasaulio rinkose negalėjo varžytis su JAV subsidijuojamos vilnos antplūdžiu.)
       Kalbėtojai iš Afrikos teigė, kad Afrikos didžioji viltis yra regioninės komercinės kooperacijos stiprinimas, prekiaujant vienai su kita, jei reikia, barteriniais mainais, o ne priklausant nuo industrinių šalių importo.
       Svečiai iš Italijos, Japonijos ir kitų šalių kalbėjo apie priešinimąsi JAV bazių kūrimui, siūlė daryti spaudimą vyriausybėms, neleidžiant joms finansuoti bazių. Kalbėta apie nusigyvenančias svarbiausias kapitalistinės globalizacijos institucijas, tokias kaip TVF, ir teisingą valstybių, tokių, kaip Malaizija ir Kinija, pasirinkimą nevykdyti TVF primestos neoliberalios politikos, taip išvengiant ekonominės krizės.
       Vienas iš būdų įveikti globalizacijos negandas – regioninės kooperacijos stiprinimas, mažų blokų ir sąjungų kūrimasis, jei reikia, barterinių, o ne piniginių mainų principu. Toks principas jau veikia Venesueloje, kur Hugo Chavezas barteriniais mainais į Argentinos karves, Kubos gydytojus ir Bolivijos sojos pupeles iškeitė Venesuelos naftą, įvykdydamas pirmuosius ne pinigais grindžiamus prekių mainus, nesuvokiamus tradicinio kapitalizmo logikai. Visi sutiko, kad alternatyvaus pasaulio priešakyje dabar žengia Lotynų Amerika – Chavezas Venesueloje, Kirchneris Argentinoje, Moralesas Bolivijoje ir revoliucinis čiabuvių zapatistų judėjimas Meksikoje.
       Reziumuojant galima pasakyti, kad alternatyvus G8 susitikimas subūrė skirtingas idėjas puoselėjančius žmones, turinčius vieną bendrą siekį – sukurti teisingesnį pasaulį, galintį iškęsti ir įveikti G8 proteguojamą godulį.

       Pagal www.indymedia.org parengė Kasparas Pocius

Į viršų