anarchija.lt
TEORIJA

       Isabelle Eberhardt buvo rašytoja ir tyrinėtoja, nesantuokinė Pabaltijo vokiečių aristokratės ir armėno ekskunigo, anarchisto ir atsivertėlio į islamą dukra. Ji gimė Šveicarijoje, nuo pat mažumės rengėsi kaip vyras, gerai mokėjo arabų kalbą, gyveno ir daug keliavo po Afriką. Ji priėmė islamo tikėjimą, priklausė griežtai vahabistų sektai, tačiau daug gėrė, vartojo narkotikus ir išpažino seksualinę laisvę. Vadino save Si Mahmoud Essadi, apsivedė su Alžyro kariškiu ir, būdama 27 metų žuvo per potvynį Alžyre.

       ISABELLE EBERHARDT (1877–1904)

       APIE VALKATAVIMĄ

       Nedaug yra intelektualų, kurie kartais pasvarsto apie teisę būti valkatomis, laisvę klajoti. Bet juk valkatavimas yra išsigelbėjimas, o gyvenimas kelyje yra laisvės esmė – turėti drąsos, nusimesti grandines, kuriomis mus sukaustė modernus gyvenimas (o juk jis mums siūlė daugiau laisvės), tada pasiimti simbolinį ryšulį ir lazdą ir išeiti!
       Tam, kas suvokia atsiskyrėliškos laisvės vertę ir pažįsta jos nuostabų skonį (juk nė vienas, nebūdamas vienišas, nėra laisvas), išėjimas yra visų drąsiausias ir gražiausias veiksmas
       Tai galbūt egoistiškas džiaugsmas. Bet tam, kurį patraukia tasai skonis, tai – džiaugsmas.
       Būti vienišu, mažai ko reikalauti, būti ignoruojamu, būti autsaideriu, kuris visur jaučiasi kaip namie, ir ilgai savomis kojomis keliauti, kol pasaulis bus nugalėtas.
       Sveikatingas pakeleivis, kuris sėdi prie kelio ir žvelgia į horizontą priešais save – ar jis ne absoliutus žemės, vandenų ir net dausų valdovas? Koks namisėda gali prilygti jam galia ir turtais? Jo turtai neturi ribų, jo imperijoje nesama įstatymo. Joks darbas neprilenks jo prie žemės. Nes dosnioji, gražioji žemė jau priklauso jam.
       Mūsų moderniojoje visuomenėje nomadas yra parijas, „neturintis tikslios gyvenamosios vietos“. Pridėdami šiuos žodžius prie bet kurio žmogaus, kurio išvaizdą laiko netvarkinga, įstatymų leidėjai ir vykdytojai gali nulemti žmogaus likimą.
       Turėti namus, šeimą, nuosavybę ar visuomeninių funkcijų, turėti apibrėžtą pragyvenimo šaltinį ir būti naudingu sraigteliu socialinėje mašinoje – visi šie dalykai atrodo būtini, netgi nepakeičiami didžiumai žmonių, įskaitant intelektualus ir netgi tuos, kurie manosi esą visiškai išsilaisvinę. Tačiau tie dalykai yra dar viena vergijos, atsirandančios kontakto su kitais, ypač reglamentuojamo ir dažnai besikartojančio kontakto metu.
       Visada su pagarba, netgi su pavydu klausydavausi, kai kalbėdavo piliečiai dvidešimt ar trisdešimt metų išgyvenę tame pačiame miesto kvartale, o gal net tame pačiame name, ir niekad neišvykę iš savo gimtojo miesto.
       Nepajutę kankinančio poreikio pažinti ir pamatyti, kas yra ten, anapus slėpiningos melsvos horizonto uždangos, nesupratę, koks monotoniškas yra sutvarkytas gyvenimas, kaip jis veda į depresiją, nežvelgę į boluojantį kelią, vedantį į nežinomus tolius, neišgirdę liepimo atsiduoti tam keliui ir eiti juo, per kalnus ir klonius. Bailus įtikėjimas, kad žmogus turi likti vienoje vietoje, per daug panašus į gyvūnų, nešulinių gyvulių, atbukintų tarnystės ir pripratusių prie savų pakinktų, abejingumą.
       Kiekviena valda turi ribas, kiekvienas įstatymas tarnauja galios organizacijoms. Bet valkata valdo visą platų pasaulį, kuris užsibaigia tik neegzistuojančiu horizontu, o jo imperija neapčiuopiama, nes jo viešpatavimas ir džiugesys yra dvasiniai dalykai.

       Vertė KP

Į viršų