anarchija.lt – teorija – Kasparas Pocius. „Alternatyvusis Noamo Chomsky pasaulis“

Kasparas Pocius

ALTERNATYVUSIS NOAMO CHOMSKY PASAULIS

       Pirmą kartą Lietuvoje – radikalaus šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir viso to, ką vadiname kapitalizmu, kritiko, filosofo, lingvisto, anarchisto ir politinio aktyvisto Noamo Chomsky knyga. Lingvistas, 40 metų dėstęs Masačusetso technologijos institute ir padaręs kvapą gniaužiančių atradimų struktūrinės lingvistikos srityje, nuo septintojo dešimtmečio iki dabar kruopščiai analizuoja JAV užsienio politiką, jos įtaką valstybės vidaus gyvenimui ir apologetams intelektualams, kurie gina nusikaltimus, padarytus dėl „žmogaus teisių“ ir „paramos demokratijai“. Knygoje Tikslai ir vizijos pateikiamas šio mąstytojo minčių „koncentratas“, jame autorius nusako kitokio, geresnio ir labiau tinkamo gyventi pasaulio viziją. Negailestingai smerkdamas pasaulio viešpačius ir valdymo formas (ir Vakarų demokratiją, ir totalitarizmą), valstybės bei rinkos tironus, Chomsky išaukština žmogų, jo prigimtį, laisvės ir brolybės troškimą. Jis supranta demokratiją ne kaip būdą užvaldyti pasaulį, sunaikinant mažųjų žmonių ir tautų ekonominę ir politine laisvę ir galimybes, o kaip tiesioginės demokratijos, laisvų asociacijų, tobulesnės visuomenės sukūrimą.
       Tam, kad suprastume Chomsky vertybines nuostatas ir jo anarchizmą, reikia pažvelgti į jo biografinę dosjė. Noamas Avramas Chomsky gimė 1928 m. Filadelfijoje ir užaugo žydų sionistų kultūrinėje tradicijoje, tarp Rytų Europos emigrantų. Jo tėvas Williamas Chomsky 1913 m. pabėgo iš Rusijos, kad išvengtų tarnybos caro armijoje, o mama Elsie Simonofsky paliko Lietuvą, kai buvo vienerių metų amžiaus.
       Chomsky augo depresijos ir fašizmo pavojaus metais. Kaip jis pats prisimena: „Ketvirtajame dešimtmetyje buvo visiškai aišku, kad nacizmas yra labai pavojinga jėga, ir ji užtemdė visą mano vaikystę“. Taip pat jis prisimena streikus Amerikoje, kuriuos malšindavo įsiutusios policijos pajėgos. O Chomsky šeimoje buvo daug bedarbių, profsąjungų ir politinių aktyvistų. Jis augo tarp darbininkų klasės atstovų, taikliai aprašytų tokiuose romanuose kaip, pavyzdžiui., Johno Doso Passoso Keturiasdešimt antroji paralelė, ir nuo vaikystės stebėjo klasinį solidarumą bei kovą.
       Nors Chomsky tėvai buvo Roosevelto tipo demokratai, Noamas turėjo dėdžių ir tetų, kurie dalyvavo komunistų, trockistų ir anarchistų veikloje. Būdamas vaikas, Chomsky jautė Niujorko radikaliųjų žydų intelektualinės kultūros įtaką. Jis reguliariai lankydavosi žydų anarchistų laikraščių kioskuose ir knygynuose. Tai buvo, pasak Chomsky, „darbininkų klasės kultūra, darbininkų klasės vertybės, solidarumas“. Nuo komunistų partijos ši Amerikos žydų atšaka skyrėsi radikalia pusiau anarchistine bolševikų kritika. Dar būdamas jaunas Chomsky suprato, kad komunistai su Stalinu priešakyje veikia prieš Ispanijos darbininkų klasės interesus ir bando sužlugdyti darbininkų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu (1936–1939). Chomsky pirmas politinis straipsnis apie Barselonos žlugimą buvo parašytas, kai jam buvo tik dešimt metų. Komunistų partijos kontrrevoliucija prieš Ispanijos darbininkus, kurie buvo pradėję kolektyvizuoti žemę, kai kuriose vietovėse į savo rankas perėmė fabrikų valdymą ir kūrė savo armiją kovai su Franco, padarė Chomsky didžiulį įspūdį. Vėliau apie tai Chomsky rašė: „Komunistų partijos vykdomas Ispanijos revoliucijos slopinimas rodo, kad bolševizmas ir Vakarų liberalizmas vienijasi prieš liaudies revoliuciją“.
       Ankstyvoji anarchizmo įtaka Chomsky politinei minčiai negali būti pervertinta. Ji nubrėžė perspektyvą tolesnei jo politinei ir intelektualinei karjerai. Nuo 13 metų Chomsky save identifikavo kaip kairįjį – antibolševiką ir netruko pasijusti izoliuotas dėl savo politinių idealų. Chomsky būtų likęs eiliniu Filadelfijos žydu radikalu, jei nebūtų pasukęs kalbos studijų keliu.
       Pradedant nuo pirmųjų esė ir baigiant tokioms knygomis kaip Pasaulio tvarka: senoji ir naujoji (World Order: Old and New, 1996) ar Hegemonija ar išlikimas (Hegemony or Survival, 2003) Chomsky plėtojo unikalią politinę kritiką. Pirmajame jo politinių tekstų rinkinyje Amerikos valdžia ir naujieji mandarinai (1969), dedikuotame „drąsiems jaunuoliams, atsisakantiems tarnauti nusikalstamame kare“, yra esė, kuri ir po trijų dešimtmečių išsiskiria savo įžvalgomis ir kandžiu sarkazmu. „Lengva būti paveiktam šokiruojančio siaubo, kurį eskaluoja žiniasklaida [apie Amerikos karą Irake – K. P] ir nesuprasti, kad tai – didesnio nusikaltimo brutali išorė. Tas nusikaltimas – tai pasiryžimas įvesti socialinę tvarką, kuri garantuoja kančią, pažeminimą ir elementarių žmogaus teisių pažeidimus.“ Jau šiame rinkinyje Chomsky atsiribojo nuo daugumos karo kritikų, kuriems jis buvo „tragiška klaida“, ir pavadino jį amerikietišku imperializmu.
       Nuo 1969 m. Chomsky išleido daug knygų apie JAV užsienio politiką Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Knygoje Lemtingas trikampis puikiai išstudijuojama Izraelio valstybinio terorizmo istorija ir nuolatinė JAV vyriausybės parama Izraelio „Spartai“ kaip strateginiam arealui, nuginkluojama „sionistinė“ Arabų ir Izraelio konflikto versija ir reiškiama parama palestiniečių kovai.
       Chomsky taip pat rūpinosi sukelti reakcijas į Rytų Timoro išsivadavimo kovą. Ši buvusi Portugalijos kolonija 1975 m. patyrė Indonezijos invaziją ir buvo aneksuota, kai okupantus parėmė JAV vyriausybė. Tada žuvo virš 200 000 timoriečių. Taip pat jis rašė knygas apie JAV remiamą valstybinį terorizmą Lotynų Amerikoje, Izraelio agresiją Vakarų krante, Gazą ir Libaną, konformistinės spaudos vaidmenį išlaikant gerai užmaskuotus „nemalonius faktus“.
       Chomsky aktyviai pasisakė prieš Persijos įlankos karą, 1993–1995 m. Oslo susitarimus – šie, kaip jis sakė, atnešė pergalę Izraeliui ir JAV. Pastaruoju metu šis nenuilstantis kovotojas tęsia kovą su JAV globaline politika, žiniasklaidos ir propagandos kontrole. Jo nuomone, būtent JAV administracija, jos remiamos korporacijos ir bankai vykdo tikrąjį valstybinį terorizmą pasaulyje.
       Šioje knygoje skaitytojas ras teorines Chomsky kritikos konstravimo prielaidas. Jau ankstyvajame savo politinės veiklos laikotarpyje, 1970 m., Chomsky savo pažiūras išdėsto paskaitoje „Valdžios ateitis“. Paveiktas septintajame dešimtmetyje įkaitusio JAV politinio klimato, filosofas ima lyginti įvairias pasaulio vizijas, pasiremdamas labai įžvalgiai parinktomis įvairių autorių citatomis – šio Chomsky sugebėjimo turėtų nenuvertinti ir patys aršiausi jo kritikai. Chomsky jau prieš daugiau nei trisdešimt metų išreiškė nuomonę, kad tokios socialinio valdymo formos kaip valstybinis socializmas Sovietų Sąjungoje ir valstybinis kapitalizmas visame kitame pasaulyje „yra regresyvios ir labai neadekvačios socialinės teorijos, ir daug fundamentalių problemų mums kyla iš šių dominuojančių socialinių formų nepriderinamumo ir netinkamumo modernioms industrinėms visuomenėms“. Klasikinio liberalizmo idėjas perėmę industrinės visuomenės ideologai sureikšmina privatinę nuosavybę, individualistinį egoizmą, ekonominio bei politinio elito interesų labui sunaikina žmogui įgimtą laisvės, bendruomeniškumo, lygybės instinktą, patį žmogų arba paverčia pažemintu sistemos sraigteliu, instrumentu, arba priverčia vaikytis turto, užmirštant viską, išskyrus Save. O valstybinis socializmas atsiranda sunaikinus revoliucinio išsilaisvinimo pamatus; raudonoji biurokratija (kaip ją pavadino europietiškojo anarchizmo tėvas Michailas Bakuninas, vienas didžiausių Chomsky autoritetų) yra dar žiauresnė nei kapitalistinė, nes jėga nuslopina žmonių siekius savarankiškai tvarkyti savo reikalus, sunaikina patį socialumą ir, žinoma, laisvę, pajungia žmones valstybinei kontrolei. Valdžios ir ekonominės galios troškimas ir valstybiniams socialistams, ir valstybiniams kapitalistams atima norą rūpintis visuomenės gerove ir verčia pasaulį regresuoti. Kaip išeitį Chomsky mato socialinį libertarizmą – socialinę teoriją, pasak autoriaus, grindžiamą ir klasikiniu liberalizmu, ir kairiuoju marksizmu, ir anarchizmu. Libertarinis socializmas reiškia perėjimą nuo kapitalistinių santykių ar valstybinės kontrolės į tokį būvį, kuris ne tik žmogų išlaisvintų iš vergijos pančių, bet ir leistų jam tiesiogiai dalyvauti demokratijos kūrime – sudarytų galimybes kurtis daugybei „darbininkų tarybų, vartotojų tarybų, komunų asamblėjų, regioninių federacijų ir t. t., kuriose atstovaujama tiesiogiai ir yra galimybė jas keisti, taigi atstovaujantieji yra tiesiogiai atsakingi už aiškiai apibrėžtą ir integruotą socialinę grupę, kurios vardu pasisako aukštesnės tvarkos organizacijoje“. Taigi, tokia visuomenė ir yra Noamo Chomsky svajonių visuomenė.
       Esė „Sovietų Sąjunga prieš socializmą“ Chomsky dar sykį išsako savo požiūrį į Rytų valstybę, kurioje revoliucija greitai tapo tironiško smurto ir žiaurumo įkaite; jos vardu prisidengę raudonieji biurokratai tyliai susidorojo su demokratinės kontrolės ir išsilaisvinimo mechanizmais, garsiai skelbdami apie komunizmo pergalę. Betgi Vakarų kapitalizmo ideologai ir valstybininkai, kuriuos Chomsky atvirai vadina sovietų kolegomis, gąsdindami visuomenę bolševizmo siaubu, nemažiau pasidarbavo naikindami tikros demokratijos galimybes Vakaruose bei leido įsigalėti laisvajai rinkai ir korporacijoms, beveik jau sunaikinusioms visa tai, ką pasiekė ekonominės ir politinės laisvės siekiančios Vakarų visuomenės.
       Esė „Propaganda. Amerikietiškasis stilius“ Chomsky rašo: „Totalitarinėse visuomenėse, kur veikia Tiesos ministerija, propaganda iš tiesų nesistengia kontroliuoti tavo minčių. Ji tik suteikia partinę liniją. Ji sako: „Štai oficiali doktrina, paklusk ir nepateksi į bėdą. Jei nukrypsi nuo linijos, mes tau kai ką padarysim, nes mes turime galią“. Demokratinės visuomenės negali taip veikti, nes valstybės galios kontroliuoti elgesį jėga daug labiau apribotos. Jei žmonėms leidžiama pareikšti nuomonę, tai tie, kurie turi galią, lengviau kontroliuoja, ką tas liaudies balsas sako – kitais žodžiais tariant, žmonių mąstymą“. Performulavus šią Noamo Chomsky citatą į kito iškilaus mąstytojo, jau mums gerai žinomo Slavojaus Žižeko kalbą, geismas – turėti, mylėti, kurti, būti pripažintam visuomenėje – skatina pasisavinti, įtraukti į save tai, kas vadinama kapitalizmo ideologija – idėjas, įsitikinimus ir mintis, kurios jokiu būdu neišeitų už demokratinio diskurso ribų. Šias ribas saugoja tas pats geismas – tu negali kalbėti kitaip, nei tau leista šiuolaikinio viešojo diskurso. Kalbėti kitaip – reiškia būti neišgirstam, pažįstamam nebent saujelei savų žmonių, nebūti įtrauktam į viešus debatus. Esantis už diskurso ribų žmogus nėra politinis subjektas. Jis yra už įstatymo ribų. Demokratinės propagandos modelis atskleidžiamas nagrinėjant praėjusio amžiaus pabaigos neramumus Vietname, Nikaragvoje ir Irake, – visais tais atvejais ji veikia kaip diskursyvi prievarta.
       Titulinėje esė „Tikslai ir vizijos“ bei interviu su jauna slovėnų aktyviste Ziga Vodovnik aptariama padėtis pasaulyje, sugriuvus Sovietų Sąjungai bei vykstant kapitalistinei globalizacijai. Chomsky paaiškina savo sprendimą palaikyti tautinės valstybės (kaip galimybės tų šalių gyventojams daryti tam tikrą įtaką politikos ir ekonomikos raidai) interesus šioje galios ir pinigų „iš viršaus“ viešpatavimo eroje. Jis mini Kubą ir Vietnamą kaip atsparos JAV hegemonijai pavyzdžius, aptaria nykią padėtį Rytų Europoje, siaubiamoje laukinio kapitalizmo. Iš čia randasi ir jo koncepcija apie Rytų Europą, kuri jau penkis šimtus metų Vakarų imperialistams tarnauja kaip „trečiasis pasaulis“ – į šią teoriją turbūt reikėtų ne mažiau atsižvelgti, diskutuojant mūsiškes vijimosi, atsilikimo ir artėjimo prie europietiškųjų tikslų strategijas. Įvairių pasipriešinimo kapitalizmo negerovėms strategijų ir alternatyvų jo viešpatavimui svarstymas šiandieninio pasaulio šviesoje, rėmimasis žmogaus prigimties koncepcijomis, įvairių kairiųjų judėjimų istorijų ir garsių asmenybių minčių pateikimas yra pagrindiniai Chomsky uždaviniai, ir šioje knygoje visa tai yra atskleista.
       Visa tai, apie ką kalbama šioje knygoje, yra aktualu ir dabartinei Lietuvai, kurioje dabar ypatingai pastebimas prisitaikymas prie JAV ideologijos, kapitalizmo ir besaikio vartotojiškumo hegemonijos. Chomsky teikia idėjų visiems tiems, kurie ieško kūrybingų alternatyvų vienodam ir sterilizuotam mūsų gyvenimo stiliui, nesusitaiko su esama padėtimi, nes žino, kad tai, ką siūlo laisvosios rinkos ekonomika ir kapitalistinis globalizacijos variantas, neatneš nei laisvės, nei demokratijos, nei sukurs pilietinę visuomenę, o greičiau bus žingsnis atgal. Vienintelė galimybė susikurti geresnį gyvenimą – tai mūsų pačių aktyvus dalyvavimas demaskuojant įvairias šiuolaikinio pasaulio blogybes, alternatyvių bendruomenių kūrimas, vieši pasisakymai, drąsių, kilnių tikslų ir vizijų įgyvendinimas.

2006 m.

Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS. Straipsnių rinkinys. Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

Į viršų