anarchija.lt
TEORIJA

       Ernesto Che Guevara

       PARTIZANŲ KARAS

Ernesto Che Guevara. Partizanų karas. Traktatas. Vertė Aušra Simanavičiūtė ir Kasparas Pocius. Dizainas: Daumantas Každailis ir Ieva Tavkinaitė.        „Partizanų karas“ – veikalas apie partizaninio karo strategiją ir taktiką, taip pat praktinis partizano vadovėlis, kuriame galima rasti žinių kaip kasti prieštankinę tranšėją ar pasidaryti molotovo kokteilį. Jis paremtas asmenine Che Guevaros patirtimi pergalingame kare prieš Batistos režimą Kuboje 1955–59 m. Čia aptariami ne tik kasdieniški kovotojo rūpesčiai, partizano psichologija ir motyvacija, bet ir laikysena bendraujant su gyventojais, aplinka, pabrėžiamas ideologinis kovos momentas, pasisakoma lyčių lygybės partizaniniame judėjime naudai.

       „Reakcionierių melą atremsime revoliucine tiesa“ – prieš keturiasdešimt metų savo komunikatuose skelbė žymusis marksistas revoliucionierius Ernesto Che Guevara. Šiandien jo paveikslas tapo Vakarų popkultūros fetišu, o jis pats – maištaujančio jaunimo stabu. Tačiau šis argentinietis kovotojas vis dar lieka kontraversiška figūra, jo idėjos vis dar iškraipomos arba nutylimos.
       Kita vertus, šiuolaikiniame kapitalistinės globalizacijos užterštame pasaulyje baltųjų šiauriečių vadovaujamų politinių ir ekonominių struktūrų pastangoms dominuoti kliudo milžiniškos įtampos. Pamažu jos virsta globaline kova su kapitalistine Imperija. Tai liudija pastarajame dešimtmetyje įvykęs Lotynų Amerikos alternatyvos sprogimas. Tai – pomirtinis Che Guevaros svajonės apie laisvę ir solidarumą savajame žemyne išsipildymas.

       Hasta la Victoria Siempre!

 
       III SKYRIUS

       3. Epilogas: Kubos situacijos analizė, dabartis ir ateitis¹

       Jau praėjo metai nuo diktatoriaus pabėgimo – ilgos pilietinės ir karinės Kubos liaudies kovos kulminacijos. Dabartinės vyriausybės pasiekimai socialinėje, ekonominėje ir politinėje srityse yra milžiniški; tačiau jie vis tiek turi būti analizuojami, kiekvieną išvadą paaiškinant taip, kad būtų perteikti tikslūs mūsų Kubos revoliucijos užmojai. Ši liaudies revoliucija, iš prigimties agrarinė, kuriai entuziastingai pritaria darbininkai, vidurinioji klasė, o šiandieną – netgi pramonininkai, įgijo Amerikos žemyno ir tarptautinę pagarbą, buvo apginta nepalaužiamo liaudies tvirtumo ir ypatingų ją įkvėpusių bruožų dėka.
       Čia nebandoma reziumuoti, net trumpai, visų išleistų įstatymų, kurie visi buvo nepaneigiamai naudingi liaudžiai, bet susitelkta ties keliais jų, kad būtų parodyta logiška plėtra nuo pradžios iki pabaigos, vykstanti pažangia ir būtina tvarka, tenkinančia Kubos žmonių interesus.
       Pirmas aliarmo signalas šalies parazitų klasėms nuskambėjo išleidus nuomos įstatymą, sumažinus elektros tarifus, įvykdžius intervenciją ^·  į telefono kompaniją ir sumažinus mokestį už skambutį – visi šie potvarkiai paskelbti vienas po kito.
       Tie, kurie pamatė Fidelį Castro, ir tie, kurie šią revoliuciją manė esant ne daugiau nei seno sukirpimo politikų manipuliacija idiotais su barzdomis, kurie tik jomis ir išsiskiria, pradėjo įtarti, kad iš Kubos liaudies dvasios kilo išmintingas žmogus ir kad jų privilegijos gali išnykti. Žodis „komunizmas“ pradėjo skambėti ir vadovaujančių asmenų, ir triumfuojančių partizanų kovotojų aplinkoje, o dialektiškai priešingas žodis „antikomunizmas“ pritraukė visus tuos, kurie buvo nepatenkinti ar neteko neteisėtai užimtų sinekūrų.
       Įstatymas dėl tuščių sklypų ir įstatymas dėl mokėjimų laiku sukėlė lupikautojų kapitalistų nerimą. Tačiau tai buvo menki susirėmimai su reakcionieriais; viskas dar buvo gerai ir įmanoma. „Tam kvailam vaikui“ Fideliui Castro gali būti patarta, ir jis eis teisingu keliu, geru „demokratiniu“ Dubois ar Porterio keliu. Reikia pasitikėti ateitimi.
       Agrarinės reformos įstatymas buvo milžiniškas sukrėtimas; daugeliui tų, kuriuos jis palietė, dabar viskas tapo aiškiau. Reakcijos balsas Gastonas Baquero buvo vienas iš pirmųjų; jis aiškiai nuspėjo, kas nutiks ir pasitraukė į ramesnius Ispanijos diktatūros vandenis. Buvo dar keletas tų, kurie tikėjo, kad „įstatymas yra įstatymas“, ir kad prieš tai buvusios vyriausybės irgi yra skelbusios panašių įstatymų, teoriškai sukurtų siekiant padėti liaudžiai, bet praktiškai nevykdomų. Į nevaldomą ir sunkų vaiką slapyvardžiu INRA² iš dramblio kaulo mokslo bokšto pirmiausia buvo žiūrima su irzliu ir graudžiu tėviškumu, manant jog tai, kas atsiduoda socialinėmis doktrinomis ir garbingomis viešųjų finansų teorijomis, nekultūringam ir absurdiško mentaliteto partizanų kovotojui yra pernelyg aukštos materijos. Bet INRA skynėsi kelią kaip traktorius ar tankas, nes tai yra ir traktorius, ir tankas, griaunantis didžiųjų dvarų sienas (taip ir buvo) ir kuriantis naujus socialinius žemės nuosavybės santykius. Šią Kubos agrarinę reformą lėmė kelios svarbios Amerikos žemynų ypatybės. Taip, ji buvo antifeodalinė, nes sunaikino kubietišką latifundiją, anuliavo visus kontraktus, kuriais reikalauta mokėti už žemės rentą javais, ir likvidavo baudžiavą, egzistavusią daugiausia kavos ir tabako, svarbiausių mūsų produktų, gamyboje. Agrarinė reforma sudrebino ir kapitalizmą: sunaikino monopolijos priespaudą, ribojusią tiek pavienių, tiek kolektyvuose dirbančių asmenų galimybes; mūsų reforma leido valstiečiams garbingai dirbti savo žemę ir gaminti produktus, nebijant kreditoriaus ar šeimininko. Iš pat pradžių buvo parodyta, kaip tai daryti: valstiečiams ir žemės ūkio darbuotojams – tiems, kurie atsiduoda žemei, – buvo pasiūlyta techninė kompetentingo personalo pagalba ir mašinos; finansinę paramą buvo galima gauti imant paskolą iš INRA arba nevalstybinių bankų; vertingą pagalbą teikė „Liaudies atsargų asociacija“, išplėtota Oriente (provincijoje) ir dabar toliau sėkmingai plėtojama kitose provincijose. Atsikračius senų lupikautojų, iš valstybinių sandėlių gaunamas sąžiningas finansavimas ir už produktus sąžiningai mokamas atlygis.
       Priešingai trims kitoms didžiosioms agrarinėms reformoms Amerikoje (Meksikoje, Gvatemaloje ir Bolivijoje), svarbiausias unikalus Kubos reformos bruožas buvo sprendimas eiti tolyn, be nuolaidų ir išimčių. Šioje kruopščiai vykdomoje agrarinėje reformoje negerbiamos jokios kitos teisės, išskyrus liaudies teises, nėra klasinės ar tautinės diskriminacijos: įstatymo našta lygiai gula tiek ant Jungtinės vaisių kompanijos ir Rančų karaliaus, tiek ant didžiųjų kreolų latifundininkų pečių.
       Tokiomis sąlygomis žemė parengiama auginti tiems produktams, kurių reikia šaliai – ryžiams, aliejiniams grūdams ir vilnai – ir šios žemės ūkio šakos intensyviai plėtojamos. Tačiau tauta dar nepatenkinta ir pasirengusi atgauti visa tai, kas buvo iš jos pavogta. Dideli žemės turtai, tapę ėdrių monopolistų mūšio lauku, sėkmingai atgaunami, remiantis naftos įstatymu. Šis įstatymas, kaip ir agrarinė reforma ir visos revoliucinės priemonės, buvo priimtas atsižvelgiant į nepaneigiamus Kubos poreikius, atsižvelgiant į primygtinius reikalavimus žmonių, kurie nori būti laisvi, savo ekonomikos šeimininkai, kurie nori turtėti ir siekti aukštesnių socialinės plėtros tikslų. Tačiau būtent dėl to likusiam žemynui pateikiamas pavyzdys, kurio bijo naftos monopolijos. Tai nereiškia, kad Kuba tiesiogiai ir iš esmės kerta naftos monopolijai; nėra jokios priežasties tikėti, kad šalis taps turtinga vien dėl to, kad turi dideles brangių degalų atsargas, nors yra pagrįstų vilčių, kad šie degalai patenkins mūsų pačių vidaus poreikius. Tačiau Kubos įstatymas yra akivaizdus pavyzdys broliškų Amerikos šalių liaudžiai, šalių, kurių dauguma niokojamos monopolijų ar įstumiamos į vidinius karus, kad būtų patenkinti konkuruojančių bendrovių poreikiai ir apetitas, o Kuba parodo, ką įmanoma padaryti Amerikos žemynuose, ir tikslų metą, kada pradėti veikti. Į Kubą piktai šnairuoja didžiosios monopolijos: maža Karibų salelė ne tik drįso nubraukti visagalės Jungtinės vaisių kompanijos (pono Fosterio Dulleso paliktos palikuonims) interesus – nuo Kubos revoliucijos bizūno nukentėjo net pono Rockefellerio ir Deutscho grupės imperijos.
       Šis įstatymas, kaip ir kasybos įstatymas, yra žmonių atsakas tiems, kurie stengiasi išlikti grasindami jėga, oro atakomis, visomis baudžiamosiomis priemonėmis. Kai kas sako, kad kasybos įstatymas yra tiek pat svarbus, kaip ir agrarinė reforma. Apskritai mes nemanome, kad jis šalies ekonomikai būtų toks svarbus, bet turi vieną naują bruožą: kompanijos, parduodančios mūsų naudingąsias iškasenas užsieniui, už eksportuojamus produktus turės sumokėti 25 procentų mokestį.. Tai ne tik stiprins Kubos gerovę, bet ir sąlyginai sutvirtins Kanados monopoliją, kuri kovoja su dabartiniais mūsų nikelio eksploatuotojais. Taip Kubos revoliucija panaikina latifundiją, apriboja užsienio monopolijų pelną, apriboja pelną užsienio tarpininkų, kurie investuoja savo parazitinį kapitalą į prekių importą – parodydama pasauliui naują Amerikos žemyno politiką, išdrįsusią sugriauti kasybos gigantų monopolį ir taip bent vienam iš jų sukelia sunkumų. Tai – naujas galingas vienos iš didžiausių monopolistinių valstybių šauksmas gretimoms šalims, sukeliantis visų žemynų atgarsį. Kubos revoliucija kaip uraganas pralaužia naujienų žiniasklaidos barjerus ir skleidžia savo tiesą geresnio gyvenimo ištroškusioms Amerikos masėms. Kuba yra naujojo tautiškumo simbolis, o išsilaisvinimo simbolis – Fidelis Castro.
       Dėl paprasto traukos dėsnio maža 114 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto salelė su 6 su puse milijono gyventojų tampa antikolonijinės kovos lydere Amerikoje, nes, kitoms šalims rimtai abejojant, būtent Kuba ėmėsi šio herojiško, garbingo ir labai pavojingo posto. Ekonomiškai stipresnės kolonijinės Amerikos šalys, kuriose tautinio kapitalizmo plėtotę stabdo nepaliaujama, negailestinga ir kartais smurtinga kova su užsienio monopolijomis, dabar pamažu užleidžia vietą šiai mažai naujai laisvės čempionei, nes jų valdžioms jau nepakanka jėgų kovoti toliau. Tai nepaprasta užduotis, neišvengiamai susijusi su pavojais ir sunkumais, todėl reikės visos liaudies paramos, didžiulio idealizmo ir milžiniškos pasiaukojimo dvasios, ypač beveik visiškos izoliacijos, kurią mes patiriame Amerikoje, sąlygomis. Mažos šalys bandė paskirti į šį postą Gvatemalą – tą Gvatemalą, kurioje ketsalis³ miršta įkalintas narve, kurioje indėnas Tekumas Umanas, buvo nukautas Bolivijos kolonistų agresorių, Gvatemalą – šalį Muriljo, pirmojo kankinio, žuvusio už Amerikos nepriklausomybę, priversto be galo sunkiai kovoti, pateikusio tris pavyzdžius, tapusius Kubos revoliucijos pamatais: tai – armijos numalšinimas, agrarinė reforma ir kasyklų – didžiausio turto ir tuo pat metu tragedijų šaltinio nacionalizacija.
       Kuba vertina šiuos tris pavyzdžius, pripažįsta nesėkmes ir sunkumus, bet žino ir tai, kad mes pasitinkame naujos žmonijos eros aušrą; kolonializmo atramas Azijoje ir Afrikoje nušlavė nacionalinės ir liaudies pajėgos. Dabar tautų vienybė pagrįsta ne religija, papročiais, troškimais, rasine tapatybe ar diskriminacija, o panašiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir panašiais progreso bei ekonominio pagyvėjimo siekiais. Azija ir Afrika sujungė rankas Bandunge⁴; Azija ir Afrika atėjo susijungti rankomis su kolonijine čiabuvių Amerika per Kubą, čia, Havanoje.
       Kita vertus, kovojant su liaudimi, žemė iš po kojų išslydo ir didžiosioms kolonijinėms jėgoms. Belgija ir Olandija yra dvi imperijų karikatūros; Vokietija ir Italija prarado kolonijas. Prancūzija vis dar sunkiai kariauja karą, kuris jau pralaimėtas⁵. Anglija, diplomatiška ir įgudusi, kenkia politinei galiai, palaikydama ekonominius ryšius.
       Šiaurės Amerikos kapitalistai pakeitė kai kuriuos senojo kolonijinio kapitalizmo režimus šalyse, atgavusiose nepriklausomybę, bet jie žino, kad tai yra tik pereinamasis laikotarpis ir kad jų finansinėms spekuliacijoms šiose naujose teritorijose nėra išties saugu; aštuonkojis čia negali pritvirtinti savo čiuptuvų. Imperinio erelio nagai atšipo. Kolonializmas visose šiose šalyse yra miręs arba miršta natūralia mirtimi.
       Amerikos situacija kitokia. Anglų liūtas nepasotinamu savo apetitu jau kurį laiką atsiskyręs nuo Amerikos: žavūs, jauni jankių kapitalistai sukūrė „demokratinę“ anglų klubų versiją, primesdami savo aukščiausią valdžią visoms 20 respublikų.
       Tai – kolonijinė Šiaurės Amerikos monopolijų valdžia, jų buvimo pagrindas ir jų paskutinis šansas, jų nuosavas „kiemas“. Jei visos Lotynų Amerikos tautos iškeltų išdidumo vėliavą, kaip Kuba, monopolijos sudrebėtų; jos turėtų prisitaikyti prie naujos politinės ir ekonominės situacijos ir iš pagrindų apgenėti savo pelną. Monopolis nenori, kad pelnas būtų apgenėtas, ir Kubos pavyzdys, tas tautinio ir tarptautinio išdidumo „blogas pavyzdys“, stiprina Amerikos šalis. Visada, kai įžūlūs žmonės šaukiasi laisvės, kaltinama Kuba; ir Kuba yra kalta dėl to, kad parodė kelią, ginkluotos liaudies kovos kelią prieš tariamai neįveikiamas armijas, parodė, kaip kariaujama nepalankiose vietovėse, kaip išvarginti ir sutriuškinti priešą toli nuo jo bazių, žodžiu, išdidumo kelią.
       Toks Kubos pavyzdys yra blogas, labai blogas pavyzdys, ir monopolistai negali ramiai miegoti, kol šis blogas pavyzdys painiosis po kojų, versdamas susidurti su pavojais, žengiant į priekį. Ji turi būti sunaikinta, pareiškia jie. „Pulkit šitą „komunizmo“ bastioną“, šaukia monopolijų tarnai, pasibjaurėję lygiai taip pat, kaip Kongreso atstovai. „Kubos situacija labai trikdo“, sako išmoningi bendrovių gynėjai. Mes visi žinome, apie ką jie kalba – „Ji turi būti sunaikinta“.
       Taigi kaip agresyviais veiksmais sunaikinti tokį blogą pavyzdį? Viena galimybių yra grynai ekonominė. Tai – Šiaurės Amerikos bankų ir rėmėjų kreditų sumažinimas visiems verslininkams, nacionaliniams bankams ir netgi Kubos nacionaliniam bankui. Taip sumažinamas Šiaurės Amerikos kreditas, ir per tarpininkus tokią pat politiką bandoma taikyti ir Vakarų Europos šalyse; bet vien to negana.
       Atsisakymas teikti kreditus ekonomikai smogia pirmą smarkų smūgį; bet ji greitai atstatoma, ir prekybos balansas išsilygina, nes šalis, tapusi auka, jau yra taip įpratusi gyventi diena po dienos. Cukraus importo kvota tampa šokio dalimi: taip, ne, ne, taip. Monopolijos agentų skaičiavimo mašinos kaip paklaikusios apskaičiuoja visas sąskaitas ir padaro paskutinę išvadą: labai pavojinga sumažinti Kubos kvotą, o jos nubraukti neįmanoma. Kodėl labai pavojinga? Nes savo bloga politika ji sužadins 10 ar 15 kitų šalių – rėmėjų apetitą, ten kils siaubinga įtampa, nes jos visos nuspręs, kad turi teisę į daugiau. Neįmanoma nubraukti kvotos, nes Kuba yra didžiausia, naudingiausia ir pigiausia JAV cukraus tiekėja, ir 60 procentų tiesioginių pelno iš cukraus gamybos ir pardavimo interesų yra JAV interesai. Dar daugiau, prekybos balansas JAV yra naudingas: kas neperka, negali ir parduoti; ir tai bus blogas sutarčių laužymo pavyzdys. Be to, numatoma Šiaurės Amerikos dovana, mokant už cukrų maždaug 3 centais daugiau nei rinkos kaina, tik parodo tai, jog Šiaurės Amerika negali pigiai gaminti cukraus. Dideli uždarbiai ir nederlinga žemė apsaugo Didžiąją Galią nuo cukraus gamybos kubietiškomis kainomis ^··· ; ir už produktą mokėdami daugiau, jie gali primesti varginančias sutartis visoms pelno siekiančioms šalims, ne tik Kubai. Neįmanoma panaikinti kvotos Kubai⁶.
       Mes nemanome, kad tikėtina, jog monopolistai griebsis tokios ekonominės prieigos varianto, kaip cukranendrių laukų bombardavimas ir deginimas, kad šaliai imtų stigti cukraus. Vietoj to, regis, atsiras apgalvotų priemonių, kaip sužlugdyti pasitikėjimą revoliucinės vyriausybės valdžia. (Šiaurės Amerikos samdinio lavonas palieka daugiau nei kraujo dėmę ant Kubos namų ^·· , jis palieka kraujo dėmę politikoje. O kaip vertinti milžinišką Sukilėlių armijai skirtų ginklų susprogdinimą?)
       Kita pažeidžiama vieta, kur Kubos ekonomikai gali būti daromas spaudimas, tai žaliavų, tokių kaip vilna, tiekimas. Gerai žinoma, kad pasaulyje esama vilnos perprodukcijos, bet tokio pobūdžio sunkumai turi praeiti. Degalai? Į tai reikia žiūrėti atsargiau: atimant iš šalies degalus, įmanoma ją paralyžiuoti šalį, o Kuboje esama labai mažai naftos; ji turi šiek tiek kietojo kuro, kurį galima naudoti jos garo mašinoms, ir spirito, kuris gali būti naudojamas transporto priemonėms; be to, pasaulyje esama didelių naftos kiekių. Ją gali parduoti Egiptas, ją gali parduoti Sovietų Sąjunga, galbūt greitai ją galės parduoti Irakas. Neįmanoma plėtoti grynai ekonominės strategijos.
       Kita įmanoma agresijos forma, papildanti šitą ekonominį variantą, yra kokios nors marionetinės galios, pavyzdžiui, Dominikos Respublikos, intervencija, kuri būtų ne itin maloni, bet čia, be abejo, įsikištų Jungtinės Tautos, nors ir negalėtų nieko konkretaus pasiekti.
       Beje, pavojingą precedentą intervencijai suteikė nauja Amerikos tautų organizacijos politika. Remdamiesi Truchiljo pretekstu, monopolistai vienijasi ir kuria agresijos priemones. Gaila, kad Venesuelos demokratija mus pastatė į keblią padėtį, nes teks priešintis Truchiljo intervencijai. Kokį puikų ėjimą padarė kontinento piratai!
       Nauja agresija galima laikyti ir to seno gero „kvailo vaiko“ Fidelio Castro, dabar tapusio įniršusių monopolistų dėmesio centru, nužudymą. Žinoma, turi būti pasirengta pašalinti dar du „tarptautinius agentus“, Raúlį Castro ir šių eilučių autorių. Šis sprendimas patrauklus: jei vienu metu pavyktų pasikėsinti į visus tris ar bent jau į aukščiausią lyderį, tai būtų puiki premija reakcionieriams. (Bet niekada nepamirškite žmonių, Ponai. Monopolistai ir agentai, nepamirškite visagalių žmonių, kurie, įniršę dėl tokio nusikaltimo, sutriuškintų ir sutrintų visus tuos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai turėjo ką nors bendra su pasikėsinimu į bet kurį iš revoliucijos lyderių; bus neįmanoma jų sulaikyti).
       Dar viena agresijos galimybė (kaip Gvatemaloje) yra daryti spaudimą ginklų tiekėjams, kad Kuba būtų priversta pirkti iš komunistinių šalių, ir tai būtų proga paleisti dar vieną užgauliojimų strėlę. Tai galėtų duoti rezultatų. Kažkas mūsų vyriausybėje pasakė: „Gali būti, kad jie mus atakuos kaip komunistus, bet jie mūsų neišnaikins kaip bepročių.“
       Todėl gali atrodyti, kad tiesioginė monopolijų agresija yra neišvengiama: visi variantai dėliojami ir studijuojami IBM mašinų, apskaičiuojamas kiekvienas rezultatas. Dabar prieš mus gali būti panaudotas Ispanijos variantas. Ispanijos variantas įtraukia vieną pradinių pretekstų – pasinaudoti išeiviais, kuriems padėtų savanoriai, savanoriai, kurie, žinoma, būtų samdiniai, arba tiesiog užsienio valstybių pajėgos, gerai remiamos iš jūros ir iš oro – manytume, kad tokios paramos sėkmei pakaktų. Gali prasidėti tiesioginė agresija ir iš Dominikos Respublikos, kuri, kad išprovokuotų karą, galėtų atsiųsti keletą žmonių, mūsų brolių, ir daug samdinių mirti šiuose paplūdimiuose; tai pastūmėtų kupinus „gerų intencijų“ monopolistus pasakyti, kad jie nenori kištis į šią „siaubingą“ kovą tarp brolių, jie tik sumažins karo grėsmę, atsiuntę savo kreiserius, kovinius laivus, naikintuvus, lėktuvnešius, povandeninius laivus, minų tralerius,, torpedas ir lėktuvus ir stebėdami šitos Amerikos dalies padangę ir jūrą. Ir gali nutikti taip, kad, kol šie stropūs žemyno taikos sargai neleis nė vienai valčiai ką nors nuplukdyti į Kubą, kiek nors, daug arba visos Truchiljo valtys išnyks iš geležinio stebėjimo akiračio. Intervencija gali kilti ir prisidengus kokia nors „garbinga“ Amerikos tarptautine organizacija, kad būtų pribaigtas tas „kvailas karas“, kurį „komunistai“ įžiebė mūsų saloje; arba, jei šis „garbingų“ Amerikos organizacijų devizas nepadėtų, priešai gali įsiveržti tiesiogiai, kaip Korėjoje, prisidengę tarptautinių organizacijų vardu, kad išsaugotų taiką ir apgintų savo piliečių interesus.
       Galbūt pirmas agresijos žingsnis bus žengtas ne prieš mus, bet prieš konstitucinę Venesuelos vyriausybę, kad būtų panaikintas paskutinis mūsų atramos žemyne taškas. Tuo atveju, kovos prieš kolonializmą centras galėtų pajudėti iš Kubos į didžiąją [Simono] Bolivaro šalį. Venesuelos žmonės pakils apginti savo laisvių su tuo ryžtu, kuris uždega žinančiuosius, kad kovoja lemiamą mūšį, kad už pralaimėjimo slypi tamsiausia tironija, o už pergalės – šviesi Amerikos ateitis. Liaudies kovų banga gali sutrikdyti monopolistų kapaviečių, kuriomis tapo mūsų pavergtos seseriškos respublikos, ramybę.
       Kad priešas pralaimės, faktorių daug, bet yra du pagrindiniai. Pirmasis – išorinis faktorius: 1960-ieji yra ekonomiškai silpnų tautų metai, laisvų tautų metai, metai, kai pagaliau bus gerbiami balsai milijonų tų, kurie nėra pakankamai laimingi, valdomi mirties ir išmokėjimų gamybos priemonių savininkų. Dar daugiau – ir tai pats galingiausias argumentas – 6 milijonai kubiečių visi kaip vienas griebsis ginklų, kad apgintų savo teritoriją ir savo revoliuciją. Kuba taps mūšio lauku, kur armija bus liaudis, paėmusi į rankas ginklą; jei ji bus sutriuškinta atvirame fronte, visoje šalyje kovos šimtai iš vieno centro lanksčiai vadovaujamų partizanų būrių. Miestuose žmonės mirs fabrikuose ir savo darbo vietose, o valstiečiai pasidalys mirtimi su įsibrovėliu, užlindę už kiekvienos palmės ir įlindę į kiekvieną naujai mašinomis suarto lauko, kurį jiems davė revoliucija, griovį.
       Ir tarptautinis solidarumas visame pasaulyje sukurs šimtų milijonų žmonių barikadą, kur bus protestuojama prieš agresiją. Monopolistai išvys, kaip dreba jų atramos ir kaip vienintelis gūsis nupučia visą jų laikraščių melo voratinklį. Tačiau pamąstykite, kas atsitiks, jei jie išdrįs ignoruoti liaudies įtūžį?
       Aptariant mūsų, kaip labai pažeidžiamos salos, neturinčios sunkiosios artilerijos, turinčios labai silpnas oro pajėgas ir laivyną, pozicijas, pirmiausia reikia pripažinti būtinybę kovai už nacionalinį saugumą pritaikyti partizaninio karo koncepciją.
       Mūsų būriai kausis su visu įkarščiu, atsidavimu ir entuziazmu, Kubos revoliucijos sūnūs šiais garbingais mūsų istorijos metais tai tikrai sugebės, tačiau blogiausiu atveju mes pasirengę tęsti kovą net sutriuškinus mūsų armiją atvirame fronte. Kitaip tariant, tam, kad pasipriešintumėm didelei priešo pajėgų koncentracijai, kuri gali laimėti sunaikindama mūsų armiją, mes nedelsdami suformuosime didelio mobilumo partizanų armiją, kurioje mūsų būrių vadai turės neribotą valdžią, nors centrinė valdžia teiks būtinus įsakymus ir kurs visą strategiją iš kurios nors šalies vietovės.
       Kalnai bus Sukilėlių armijos, paskutinio organizuoto ginkluoto liaudies avangardo, gynybinė linija, bet kiekvienuose namuose, kiekviename kelyje, kiekviename miške, kiekvienoje mūsų šalies teritorijos dalyje, kovos didžioji ariergardo armija, visi žmonės, apmokyti ir apginkluoti taip, kaip parašyta šioje knygoje.
       Mūsų pėstininkų būriai, net ir neturėdami sunkiosios artilerijos, susitelks į prieštankinę ir priešlėktuvinę gynybą. Daugybė minų, bazukų arba prieštankinės granatų, mobilios priešlėktuvinės patrankos ir minosvaidžiai bus mūsų vieninteliai ypatingos galios ginklai. Veteranas karys pėstininkas, net ir apsiginklavęs automatiniais ginklais, žinos amunicijos vertę ir ją saugos bei su meile globos. Paskirti atsargų tiekėjai lydės kiekvieną armijos būrį, papildydami amunicijos atsargas, net tokiomis rizikingomis sąlygomis⁷.
       Oro pajėgos bus stipriai sumuštos pirmomis šio tipo invazijos akimirkomis. Mes numatėme veiksmus esant didelės užsienio galios ar kokios nors mažos galios samdinių invazijai, atvirai ar slaptai padedant didesnei jėgai. Nacionalinės oro pajėgos, kaip sakiau, bus sunaikintos arba beveik sunaikintos; liks tik žvalgybos ar ryšių lėktuvai ir sraigtasparniai, galintys atlikti tik ypač mažai funkcijų.
       Laivynas taip pat bus pasirengęs šiai mobilizacijos strategijai; išmetus mažas katapultas, priešui bus paaukotas mažiausias grobis, o mūsų kovotojai galės laisvai judėti. Tokiomis aplinkybėmis priešo armija puls į neviltį ieškodama, ką galima susprogdinti, bet ras tik mobilią, nepralaidžią, drebučių pavidalo kovotojų armiją, kuri atsitraukia ir niekada nesudaro stipraus fronto, bet žeidžia iš visų pusių.
       Nelengva nugalėti liaudies armiją, pasiruošusią kovoti nepaisant pralaimėjimo atviroje kovoje. Ji vienija dvi dideles grupes žmonių: valstiečius ir darbininkus. Valstiečiai jau įrodė, kad yra pajėgūs kovoti, paėmę į nelaisvę nedidelę plėšikavusią Pinar del Rio apylinkėse gaują. Šie valstiečiai bus apmokyti savuose regionuose, bet būrių vadai ir vyriausi pareigūnai – kaip jau daroma, mūsų karinėse bazėse. Iš čia jie bus siunčiami į 30 žemės ūkio zonų, į kurias dabar geografiškai padalyta šalis. Taip bus sukurta dar 30 valstiečių kovos centrų, kurių pareiga – kovoti iki paskutinės savosios žemės pėdos, ginti savo socialinius laimėjimus, savo naujus namus, savo kanalus, dambas, savo bręstantį derlių, savo nepriklausomybę, žodžiu, savo teisę gyventi.
       Iš pradžių jie atkakliai priešinsis bet kokiam besiartinančiam priešui, tačiau, pamatę, kad šis per stiprus, išsisklaidys, ir kiekvienas valstietis taps taikiu žemės artoju dieną ir bauginančiu partizanų kovotoju naktį, priešo pajėgų košmaru. Panašiai vyks ir tarp darbininkų; geriausi jų taip pat bus apmokyti tapti savo kovos draugų vadais ir mokyti juos gynybos principų. Kad ir kaip būtų, kiekviena socialinė klasė gaus skirtingas užduotis. Valstiečio kova bus būdinga partizanų kovotojui: jis turi išmokti būti geru šauliu, mokėti prisidengti visomis vietovės teikiamomis kliūtimis ir dingti neparodęs veido. O darbininkų privalumas – galimybė veikti moderniame mieste, didelėje ir patogioje tvirtovėje, tačiau jie negali laisvai judėti. Darbininkas pirmiausia išmoks statyti gatvėse barikadas iš visų įmanomų daiktų – automobilių, baldų ir rakandų; naudoti kiekvieną bloką kaip įtvirtinimą, ryšį palaikydamas per plyšius, specialiai padarytus jo viduje; naudotis tuo baisiu gynybiniu ginklu, „Molotovo kokteiliu“ ir koordinuoti šūvius iš begalybės plyšių modernaus miesto namų sienose.
       Darbininkai, prie kurių prisidės nacionalinė policija ir ginkluotos pajėgos, turinčios ginti miestą, sukurs galingą armijos bloką, tačiau jis neišvengs didelių netekčių. Kova miestuose tokiomis sąlygomis negali būti tokia veiksminga ir lanksti kaip kova kaime; daug kas, įskaitant ir daugelį vadų, kris šioje kovoje. Priešas kovos su tankais, kurie bus greitai sunaikinti tik tada, kai žmonės pasimokys iš savo silpnybių ir jų nebebijos, bet iki tol tankai pasiglemš aukų.
       Bus kitų organizacijų, susijusių su darbininkų ir valstiečių organizacijomis: pirmiausia, studentų milicija, kurią sudarys studentų jaunimo žiedas, vadovaujamas ir koordinuojamas Sukilėlių armijos; apskritai jaunimo organizacijos, dalyvaujančios kovoje savais būdais; organizuotos moterys, kurios savo buvimu labai paskatins kovos draugus ir vykdys pagalbines užduotis, tokias kaip skalbimas, maisto gaminimas, sužeistųjų priežiūra, paskutinės paguodos teikimas mirštantiesiems, žodžiu, parodys ginkluotiems compañero, kad jos niekada nepasitrauks sunkiais revoliucijos momentais. Tai bus pasiekta plačiai organizuojant mases, prisidedant prie kantraus ir rūpestingo švietimo, švietimo, kuris prasideda ir yra sutvirtinamas konkrečia patirtimi, racionaliai ir teisingai aiškinant revoliucinius faktus.
       Kiekviename mitinge, asamblėjoje, į kuriuos turėdami galimybių važiuoja revoliucijos vadai, turi būti svarstomi, aiškinami ir studijuojami revoliuciniai įstatymai. Be to, nuolatos turi skaitomos, komentuojamos ar svarstomos lyderių, o mūsų atveju – ypač neginčijamo lyderio, kalbos. Kaime žmonės turi rinktis drauge, ir ten, kur jau yra pažangesnės technologijos, stebėti per televiziją tas didingas liaudies pamokas, teikiamas mūsų premjero (Fidelio Castro).
       Žmonės turi nuolat dalyvauti politikoje, tai yra, paversti savo troškimus įstatymais, dekretais ir rezoliucijomis. Be to, reikia nuolat stebėti prieš revoliuciją nukreiptas manifestacijas, prižiūrėti revoliucinių masių moralę, ir, jei įmanoma, net griežčiau nei tų, kurie nėra nusiteikę revoliucingai ar revoliucijos nepaveikti. Jei revoliucija nenueis pavojingu oportunistiniu keliu, niekada negali būti leista, kad bet kokio rango revoliucionieriui būtų atleista už sunkius prasižengimus elgesiui ir moralei vien dėl to, kad jis revoliucionierius. Jo tarnybos duomenys gali teikti lengvinančių aplinkybių, į kurias visada reikia atsižvelgti skiriant bausmę, bet už tokį veiksmą visada reikia bausti.
       Turi būti ugdoma pagarba darbui, ypač kolektyviniam darbui ir darbui, siekiant bendrų tikslų. Savanorių brigados, tiesiančios kelius, statančios tiltus, dokus arba dambas ir universitetų miestelius, turi būti labai skatinamos; tai padeda vienytis tiems žmonėms, kurie meilę revoliucijai reiškia savais darbais.
       Armija, tokiu būdu susieta su liaudimi, jaučianti artimumą valstiečiams ir darbininkams, iš kurių kilo, pažįstanti visas ypatingas kariavimo technologijas ir psichologiškai pasirengusi blogiausiems netikėtumams, žino esanti nenugalima. Ir ji taps dar labiau nenugalima, kai pilietinė armija įkūnys mūsų nemirtingojo Camilo frazę: „Armija yra liaudis su uniforma.“ Dėl to, dėl viso to, nepaisant monopolistų troškimo užgniaužti Kubos „blogą pavyzdį“, mūsų ateitis yra šviesesnė nei bet kada.

 
       ¹ Šis skyrius originaliame leidime buvo nenumeruotas ir įdėtas tiesiai po prieš tai buvusios dalies. (Atgal>>>)
       · Sąvoka „intervencija“ nusako revoliucinės vyriausybės įvykdytą įmonių nacionalizavimą. (Atgal>>>)
       ² INRA (National Institute of Agrarian Reform): Nacionalinis agrarinės reformos institutas. (Atgal>>>)
       ³ Žodžių žaismas: ketsalis yra ir paukštis, ir Gvatemalos piniginis vienetas (red. past.). (Atgal>>>)
       ⁴ 1955 m. Bandunge, Indonezijoje, įvyko pirmas judėjimo, vėliau tapusio Neprisijungusių šalių judėjimu, susitikimas. (Atgal>>>)
       ⁵ Užsimenama apie Alžyro nepriklausomybės karą. (Atgal>>>)
       ⁶ Viso šio paragrafo paraštė buvo pažymėta žaliai su užrašu: „Paaiškinti apie bagasse“ (tai, kas lieka, kai iš cukranendrės ištekinamas skystis). (Atgal>>>)
       ·· 1960 m. vasarį lėktuvas, kuriame sprogo bomba, nukrito Kubos teritorijoje ir sudužo. Žuvo pilotas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo JAV pilietis. (Atgal>>>)
       ··· 1960 m. kovo 4 d. Havanos įlankoje sprogo Belgijos laivas „La Coubre“, atvežęs amunicijos ginkluotoms Kubos pajėgoms. Žuvo 72 žmonės, 200 buvo sužeista. (Atgal>>>)
       ⁷ Šis paragrafas pažymėtas žalia linija su pastaba: „Pakomentuoti.“ (Atgal>>>)

Į viršų