|
GUY DEBORD: SITUACIONISTŲ TEZĖS APIE TRANSPORTĄ 1 Visi miesto planuotojai daro klaidą, laikydami privatų automobilį (ir jam giminingus produktus, tokius kaip motociklą) iš esmės transporto priemonėmis. Iš tikrųjų tai yra labiausiai pastebimas, daugiausiai džiaugsmo sukeliantis materialinis simbolis, kurį išplėtotas kapitalizmas bando skleisti visuomenėje. Automobilis yra šios didžiosios propagandos dalis, tiek kaip aukščiausia susvetimėjusio gyvenimo gėrybė, tiek kaip esminis kapitalistinės rinkos produktas. Šiais metais visuotinai sakoma, kad Amerikos ekonominė pažanga greitai priklausys nuo šūkio Dvi mašinos vienai šeimai sėkmės. 2 Važinėjimo į darbą metu sugaištas laikas, kaip taikliai pastebėjo Le Corbusier, yra darbo perteklius, kuris tuo pačiu atima laisvo laiko. 3 Mes turime pakeisti kelionę kaip darbo priedą kelione kaip malonumu. 4 Noras perkurti architektūrą, kad ši sutaptų su dabartiniu masyviu ir parazitišku privačių automobilių egzistavimu, išreiškia didžiausią neišmanymą dėl to, kur slypi problemos. Vietoj to, architektūra turėtų būti transformuojama siejant ją su visos visuomenės vystymusi, kritikuojant visas pereinamojo laikotarpio vertybes, susijusias su atgyvenusiomis socialinių santykių formomis (kurių pirmoji yra šeima). 5 Net jei per pereinamąjį laikotarpį mes laikinai pripažinsime griežtą paskirstymą tarp darbo ir gyvenamųjų zonų, turėsime galop pamatyti ir trečią sferą paties gyvenimo sferą (laisvės ir poilsio gyvenimo esmės sferą). Unitarinė urbanistika nepripažįsta jokių sienų, ji siekia sukurti integralią žmogišką milieu (plokštumą K. P.), kurioje suskirstymai, tokie, kaip darbas/poilsis arba viešas/privatus bus galų gale sunaikinti. Bet kol tai bus įmanoma, unitarinėje urbanistikoje bus minimaliai siekiama išplėsti žaismo teritoriją tiek, kiek bus panorėta. Ši teritorija bus tokia pat paini, kaip ir senamiestis. 6 Tai nereiškia, kad priešinamasi automobiliams kaip savaiminiam blogiui. Tai jų nepaprasta koncentracija didmiesčiuose vertė neigti jų funkcijas. Urbanistika, žinoma, neturi ignoruoti automobilių, bet galėtų mažiau kreipti į juos dėmesio. Ji turėtų palaipsniui juos varyti lauk. Bet kuriuo atveju mes galime numatyti draudimą automobiliams įvažiuoti į centrines naujų kompleksų erdves, taip pat ir į senamiesčius. 7 Tie, kurie tiki, kad automobilis amžinas, netgi žvelgdami iš griežtų technologinių pozicijų nemąsto apie ateities transporto formas. Pavyzdžiui, tam tikri vienam žmogui skirti malūnsparniai, kuriuos išbandė JAV armija, po dvidešimt metų paplis gyventojų tarpe. 8 Žmogiškojo milieu sunaikinimas automobilių labui (Paryžiuje suprojektuoti greitkeliai taps tūkstančių namų ir butų nugriovimo priežastimi, nors krizė, susijusi su būsto suteikimu, vis gilėja) maskuoja iracionalumą po pateisinimais pseudopraktiškumu. Bet praktiškai jis būtinas tik tam tikros socialinės sanklodos kontekste. Tie, kurie tiki, kad tam tikros problemos yra pastovios, išties nori tikėti dabartinės visuomenės permanentiškumu. 9 Revoliucionieriai urbanistai neapsiribos nerimu dėl daiktų apytakos arba dėl žmonių, kuriems daiktų pasaulyje paspęsti spąstai, apytakos. Jie bandys nutraukti šitas topologines grandines, savo eksperimentais nutiesdami kelią, kuriuo žmogus keliaus per autentišką gyvenimą. 1959 Vertė Kasparas Pocius
|