anarchija.lt
TEORIJA

       Noam Chomsky

       VALDŽIOS ATEITIS

       Parengta pagal pranešimą, skaitytą Poezijos centre, Niujorke, 1970 m. vasario 16-ąją

       Klasikinis liberalizmas
       Libertarinis socializmas
       Kontrargumentai
       Valstybinis socializmas ir valstybinis kapitalizmas

       Koks valstybės vaidmuo išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje? Atsakant į šį klausimą ir norint nubrėžti diskusijos ribas, manau, būtų naudinga nustatyti keturias šiek tiek idealizuotas pozicijas. Norėčiau paminėti šias pozicijas: pirmoji – klasikinis liberalas, antroji – socialistas libertaras, trečioji – valstybinis socialistas, ketvirtoji – valstybinis kapitalistas. Norėčiau aptarti kiekvieną poziciją iš eilės. Taip pat užbėgdamas už akių noriu paaiškinti savo asmeninį požiūrį, kad galėtumėte geriau įvertinti, ką aš sakau. Aš manau, kad socialistinės libertarinės koncepcijos – taip aš vadinu požiūrių spektrą nuo kairiojo marksizmo iki anarchizmo – yra visiškai teisingos, ir kad tai – derama ir natūrali klasikinio liberalizmo tąsa išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje.
       Priešingai, man atrodo, kad valstybinio socializmo ideologija, t. y. tai, kuo tapo bolševizmas, ir tai, kas išsirutuliojo iš valstybinio kapitalizmo ideologijos – modernios gerovės valstybės idėja – yra regresyvios ir labai neadekvačios socialinės teorijos, ir daug fundamentalių problemų mums kyla dėl šių dominuojančių socialinių formų nepriderinamumo ir netinkamumo modernioms industrinėms visuomenėms.
       Taigi leiskite man aptarti šiuos keturis atramos taškus, pradedant klasikiniu liberaliu požiūriu.

Į viršų

       KLASIKINIS LIBERALIZMAS

       Klasikinis liberalizmas kaip savo didžiąją idėją pabrėžia opoziciją visoms, kad ir labiausiai apribotoms, valstybės kišimosi į asmeninį ir socialinį gyvenimą formoms. Šis teiginys gana gerai žinomas. Kad ir kaip būtų, samprotavimai, kurie veda prie šio teiginio, yra mažiau žinomi ir, aš manau, gerokai svarbesni nei jis pats.
       Vienas iš ankstyviausių ir puikiausių šios pozicijos aprašymų pateiktas Wilhelmo von Humboldto veikale Valstybės veiklos ribos – jis buvo parašytas 1792 m., bet paskelbtas tik po šešiasdešimties metų. Remiantis šiuo požiūriu, valstybė siekia “padaryti žmogų instrumentu, kad jis tarnautų jos tikslams, nepaisydamas savo individualių tikslų“¹, ir, kadangi žmonės yra iš esmės laisvos, ieškančios, tobulinančios save būtybės, valstybė tampa labai antihumaniška institucija. Tai yra jos veikla ir egzistencija visiškai nedera su visai harmoninga, visapusiška žmogaus potencialo plėtra – taigi nedera su tuo, ką Humboldtas – ir kitame amžiuje Marxas, Bakuninas, Millis – laikė tikruoju žmogaus tikslu (ir aš manau, kad tai tikslus apibrėžimas).
       Remdamiesi šiuo požiūriu, modernūs konservatoriai linkę laikyti save tikrais klasikinio liberalo palikuoniais. Tačiau, mano nuomone, šiai nuostatai galima pritarti tik iš labai paviršutiniškų pozicijų – tuo galima įsitikinti, geriau išstudijavus pamatines klasikinės libertarinės minties idėjas, geriausiai, mano nuomone, nusakytas Humboldto.
       Aš manau, kad šios problemos ir šiandien yra pakankamai reikšmingos, ir jeigu neprieštarausite tam tikrai ekskursijai į antikvariatą, norėčiau jas pagvildenti plačiau.
       Humboldtui, kaip Rousseau, o dar anksčiau – kartezininkams, žmogaus pagrindinė savybė yra laisvė.

       Tyrinėjimas ir kūryba – štai tie centrai, apie kuriuos sukasi daugmaž visa žmogaus veikla.²

       Bet jis toliau sako, kad

       visa moralinė kultūra pražysta tik iš vidinio sielos gyvenimo ir […] niekada negali būti produkuojama išorinių ir dirbtinių gudrybių […] Suvokimo, kaip ir bet kurios žmogaus savybės, ugdymas, apskritai pasiekiamas veiklumu, savo paties gabumais ar savo paties metodais, leidžiančiais pasinaudoti kitų sugebėjimais.³

       Remdamasis šiomis prielaidomis, Humboldtas plėtoja edukacijos teoriją – jos aš dabar neaptarinėsiu. Ir tai ne viskas. Humboldtas plėtoja eksploatacijos ir susvetimėjusio darbo teorijos pradmenis – teorijos, kurią, mano manymu, siūlo ankstyvasis Marxas. Humboldtas faktiškai tęsia mano minėtą komentarą apie suvokimo ugdymą, spontaniškai nukreipdamas kalbą kita linkme. Jis teigia, kad “žmogus niekada taip nesisavina to, ką turi, kaip to, ką veikia; ir darbininką, kuris rūpinasi sodu, turbūt yra teisingiau laikyti jo savininku, negu apatišką smagurį, skanaujantį jo vaisius“⁴. Jei išties žmogaus veikla išplaukia iš vidinio impulso,

       atrodo, kad visi valstiečiai ir amatininkai turi būti prilyginti menininkams; tai yra žmonės, kurie myli darbą savaime, tobulina jį savo plastiniu genialumu ir išradingumu, ir šitaip plėtoja savo intelektą, taurina savo charakterį, išaukština ir ištobulina savo pomėgius. Taigi žmonija būtų sutaurinta tų pačių dalykų, kurie dabar, kad ir būdami gražūs savaime, taip dažnai pasitelkiami ją, žmoniją, nužeminant… [L]aisvė neabejotinai yra būtina sąlyga, be kurios net palankiausia individualiai žmogaus prigimčiai veikla niekada negali būti tokia sėkminga ir teikti tiek naudos. Tai, kas nekyla iš laisvo žmogaus pasirinkimo arba yra tik apmokymo ar vadovavimo rezultatas, neįeina į pačią jo būtį ir lieka svetima jo prigimčiai; jis to neatlieka energingai, veikiau tai daro mechaniškai tiksliai.⁵

       Tokiais atvejais, kai žmogus veikia mechaniškai, reaguodamas į išorinius reikalavimus ar instrukcijas, o ne skatinamas savo interesų, energijos ir jėgos, “mes galime žavėtis tuo, ką jis daro, bet nekreipiame dėmesio į tai, kas jis yra⁶.
       Humboldto supratimu, žmogus yra gimęs tyrinėti ir kurti tai, ką laisvai pasirenka pats, taip jis tampa labiau menininku nei gamybos instrumentu ar gerai išdresuota papūga. Tai yra jo [Humboldto – vert. past.] sampratos apie žmogaus prigimtį esmė. Manau, kad ši samprata yra labai pamokanti, įdomi, palygintina su Marxu, ankstyvaisiais jo rankraščiais ir ypač su aiškinimu “apie darbo susvetimėjimą, kai darbas primestas darbininkui iš išorės […] nėra jo prigimties dalis […] (taigi) darbininkas ne pasitenkina savo darbu, bet save paneigia […] (ir yra) fiziškai išsekintas bei protiškai sumenkęs“; tai – susvetimėjęs darbas, kuris “nusviedžia kai kuriuos darbininkus atgal prie barbariško darbo, o kitus paverčia mašinomis“, taip atimdamas iš žmogaus jo “rūšies pobūdį“, “laisvą sąmoningą veiklą“ ir “produktyvų gyvenimą“⁷.
       Taip pat prisiminkime gerai žinomą ir dažnai cituojamą Marxo apibrėžimą, taikomą aukštesnei visuomenės formai, kurioje „darbas tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir tuo, ko gyvenime labiausiai trūksta“⁸. Dar prisiminkime jį dažnai kritikuojant specializuoto darbo procesą, kuris „suluošina darbininką, paversdamas jį žmogaus fragmentu, nužemina jį iki mašinos priedo lygio, sunaikina visas darbo teikiamo žavesio liekanas, paverčia jį nepakenčiamu triūsu [...] atima iš darbininko intelektines darbo proceso galimybes, tokia pat proporcija, kokia mokslas yra inkorporuotas į darbą kaip nepriklausoma galia“⁹.
       Robertas Tuckeris yra teisingai pabrėžęs, kad Marxas revoliucionierių regi veikiau kaip sužlugdytą kūrėją, o ne kaip nepatenkintą vartotoją. Ir ši, daug radikalesnė, kapitalistinių santykių kritika kyla tiesiogiai, neretai išsakyta tais pačiais žodžiais, iš libertarinės Apšvietos epochos minties. Dėl to, aš manau, privalu pasakyti, kad klasikinės liberalizmo idėjos iš esmės yra nuodugniai antikapitalistinės, nors vėliau jos buvo plėtojamos ne ta kryptimi. Šių idėjų esmė turėjo būti sunaikinta tam, kad jos ideologiškai tarnautų moderniajam industriniam kapitalizmui.
       Rašydamas XVIII a. devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Humboldtas nieko nežinojo apie tas formas, kurias įgaus industrinis kapitalizmas. Todėl šiame klasikiniame klasikinio liberalizmo tekste jis pabrėžia valstybės galios apribojimo problemą, bet nesutelkia dėmesio ties privačios galios problema. Priežastis yra aiški – jis tiki esmine privačių asmenų padėties lygybe ir kalba apie ją. Ir, žinoma, jis, kurdamas 1790-aisiais, nieko nežinojo apie būdus perinterpretuoti privataus asmens apibrėžimą korporacinio kapitalizmo eroje. Jis neįžvelgė – dabar pacituosiu anarchistą istoriką Rudolfą Rockerį, – kad „Demokratija su savo motto: „Visų piliečių lygybė prieš įstatymą“ ir Liberalizmas su savo „žmogaus kaip pačiam sau įstatymo“ idealu bus sutriuškinti kapitalistinių ekonominių realijų“¹⁰. Humboldtas nenumatė, kad grobuoniškoje kapitalistinėje ekonomikoje valstybės kišimasis bus absoliuti būtinybė, siekiant išsaugoti žmogaus egzistenciją ir išvengti fizinės aplinkos destrukcijos. Aš, žinoma, kalbu optimistiškai. Kaip Karlas Polanyi yra pastebėjęs, save reguliuojanti rinka „nė minutės negalėtų egzistuoti nesunaikindama žmogiškojo ir gamtiškojo visuomenės turinio; ji fiziškai sunaikintų žmogų ir paverstų jo aplinką laukine gamta“¹¹. Manau, šie žodžiai teisingi. Humboldtas taip pat nenumatė būdingos darbo savybės tapti preke, doktrinos, pagal kurią, kalbant Polanyi žodžiais, „ne prekei spręsti, kur ji turi būti parduota, kuriam tikslui naudojama, už kokią kainą turi būti leista ją pakeisti, kokiu būdu suvartoti ar sunaikinti“¹². Bet šiuo atveju prekė, žinoma, yra žmogaus gyvenimas, ir todėl socialinė apsauga buvo minimali būtinybė suvaržyti iracionalią ir destruktyvią klasikinės laisvosios rinkos veiklą. Net Humboldtas 1790 m. nesuprato, kad kapitalistiniai ekonominiai santykiai įamžina vergiją, nors 1767 m. Simonas Linguet paskelbė juos esant net baisesnius už pančius.

       Neįmanoma gyventi kitaip negu verčiant mūsų laukų darbininkus dirbti žemę, kurios vaisių jie nevalgys, ir mūsų mūrininkus statyti namus, kuriuose jie negyvens. Tai būtinybė, įtraukianti juos į rinką, kur darbininkai laukia šeimininkų, padarysiančių jiems malonę ir nupirksiančių juos. Tai būtinybė, kuri priverčia juos pulti ant kelių prieš turtingąjį, kad gautų iš jo leidimą praturtėti [...] Kokią didelę naudą jiems suteikė vergovės panaikinimas! Aš sakau tai su dideliu liūdesiu ir tiesiai: visa tai, ką jie gavo, yra nuolatos kankinanti bado mirties, negandos baimė, niekad nelankiusi jų protėvių iš žemutinių visuomenės sluoksnių... „Jis laisvas, – jūs sakote. – Ak! Tai jo nelaimė…“ Šie žmonės, sako, neturi šeimininko […] jie turi vienintelį ir patį nuožmiausią, baisiausią iš šeimininkų – būtinybę. Tai juos nužemina iki žiauriausios priklausomybės .¹³

       Ir jei vergovės idėjoje glūdi kažkas žeminančio žmogaus prigimtį, kaip primygtinai tvirtino kiekvienas Apšvietos šauklys, peršasi išvada, kad reikia laukti naujos emancipacijos, to, ką Fourier pavadino “trečiąja ir paskutiniąja emancipacine istorijos faze“ – pirmoji vergus pavertė baudžiauninkais, antroji – baudžiauninkus samdiniais, o trečioji proletariatą pavers laisvais žmonėmis, pašalindama prekinį darbo pobūdį, pribaigdama samdomą vergiją ir įvesdama demokratinę komercinių, industrinių ir finansinių institucijų kontrolę¹⁴.
       Visų šių dalykų Humboldtas savo klasikinėje liberalioje doktrinoje neaptarė ir nepastebėjo, bet manau, kad jis būtų pritaręs tokioms išvadoms. Tarkime, jis sutinka, kad valstybės kišimasis į socialinį gyvenimą būtų pagrįstas, „jei laisvė sugriautų pačias sąlygas, be kurių ne tik laisvė, bet ir egzistencija būtų neįmanoma“, taigi tomis aplinkybėmis, kurios susidaro nevaržomoje kapitalistinėje ekonomikoje¹⁵. Ir Humboldtas, kaip matyti iš mano pateiktų citatų, negailestingai smerkia darbo susvetimėjimą.
       Bet kuriuo atveju, jo išsakyta biurokratijos ir autokratinės valstybės kritika yra labai iškalbingas perspėjimas apie kai kuriuos niūrius moderniosios istorijos aspektus. Ir svarbu tai, kad jo kritikos bazė yra taikytina daug liberalesnei prievartos institucijų sričiai nei jis įsivaizdavo – būtent industrinio kapitalizmo institucijoms.
       Nors Humboldtas atstovauja klasikinei liberaliajai doktrinai, jis nėra primityvus individualistas, kaip, pavyzdžiui, Rousseau. Rousseau išliaupsina laukinį, kuris „gyvena savyje“¹⁶, bet Humboldto vizija visiškai kitokia. Jis apibendrina savo samprotavimus
       teigdamas, kad

       visos idėjos ir argumentai, išplėtoti šioje esė, gali būti tiksliai redukuoti į teiginį, kad, nutraukus visus žmonijos pančius, bus stengiamasi rasti kiek įmanoma daugiau socialinių saitų. Izoliuotas žmogus negali tobulėti labiau už supančiotąjį.¹⁷

       Jis faktiškai žvelgia į laisvų ryšių bendruomenę be valstybės ar kitų autoritarinių institucijų prievartos, visuomenę, kurioje laisvi žmonės gali kurti, domėtis ir pasiekti aukščiausią savo galių lygį. Faktiškai, gerokai pralenkdamas savo epochą, jis pateikia anarchistinę viziją, kuri galbūt atitinka tolesnę industrinės visuomenės stadiją. Galbūt mes kada nors sulauksime dienos, kai visos šios įvairios gijos susipins į libertarinio socializmo visumą, – tai socialinė forma, kuri vargu ar egzistuoja šiandien, nors jos elementų galima pastebėti, tarkime, kalbant apie individo teisių garantijas – jos geriausiai buvo realizuotos, nors ir su tragiškais trūkumais, Vakarų demokratijose; Izraelio kibucuose, darbininkų tarybų eksperimentuose Jugoslavijoje; pastangose pažadinti liaudies sąmoningumą ir sukurti naujus įsitraukimo į socialinį procesą būdus; šios pastangos – fundamentali Trečiojo pasaulio revoliucijų dalis, sunkiai koegzistuojanti su nepateisinama autoritarine tvarka.
       Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pirmas valstybės konceptas, kurį renkuosi kaip atsparos tašką, yra klasikinis liberalizmas. Pagal jo doktriną, valstybės funkcijos turi būti drastiškai apribotos. Tačiau šis išpažįstamas apibūdinimas yra labai paviršutiniškas. Žvelgiant giliau, klasikinis liberalus požiūris kyla iš konkretaus žmogaus prigimties koncepto, kuriuo pabrėžiama įvairovės ir laisvos kūrybos svarba, taigi šis požiūris – fundamentaliai priešingas industriniam kapitalizmui su samdomąja vergija, susvetimėjusiu darbu ir hierarchiniais bei autoritariniais socialinio ir ekonominio organizavimo principais. Klasikinė liberali mintis, bent jau kalbant apie jos idealią formą, yra priešiška savininkiško individualizmo konceptams, kurie būdingi kapitalistinei ideologijai. Dėl šios priežasties klasikinė liberali mintis siekia pašalinti socialinius pančius ir pakeisti juos socialiniais ryšiais, o ne besivaržančiųjų godumu, grobuonišku individualizmu ir, suprantama, ne korporacinėmis imperijomis – nesvarbu, valstybinėmis ar privačiomis. Štai kodėl klasikinė libertarinė mintis, derinama su industrinio kapitalizmo suvokimu, mano manymu, veda tiesiai į libertarinį socializmą, ar, jei norite, anarchizmą.

Į viršų

       LIBERTARINIS SOCIALIZMAS

       Antras atramos taškas, kurį noriu aptarti, yra socialisto libertaro valstybės vizija. Vienas prancūzų rašytojas, linkęs pritarti anarchizmui, rašė, kad „anarchizmas turi platų užpakalį – kaip ir popierius, jis ištveria viską“¹⁸. Egzistuoja daug anarchizmo atspalvių. Tačiau mane šiuo atveju domina tik viena pakraipa – Bakunino anarchizmas. Šis autorius 1865 m. anarchistų manifeste paskelbė, kad tam, kad būtum anarchistas, pirmiausia reikia būti socialistu. Taip pat mane domina Adolpho Fischerio, vieno iš šieno rinkos maišto (1886) kankinių, anarchizmas; jis teigė, kad „kiekvienas anarchistas yra socialistas, bet nebūtinai kiekvienas socialistas yra anarchistas“¹⁹. Nuoseklus anarchistas turi priešintis privačiai gamybos priemonių nuosavybei. Tokia nuosavybė, cituojant garsiąją Proudhono frazę, tikrai yra vagystės forma²⁰. Bet nuoseklus anarchistas taip pat priešinsis „vyriausybės vykdomam gamybos organizavimui. Tai reiškia valstybinį socializmą, šalies pareigūnų įsakinėjimą gamintojams, bei vadybininkų, mokslininkų, parduotuvių savininkų įsakinėjimą parduotuvėje... Darbo klasės tikslas yra laisvė nuo išnaudojimo. Šio tikslo nepasiekė ir negali pasiekti nauja valdančioji klasė, pakeisianti buržuaziją. Jį gali realizuoti tik patys darbininkai, kai jie įsteigs darbininkų tarybas ir taps savo produkcijos šeimininkais²¹. Šios pastabos cituojamos iš kairiojo marksisto Antono Pannekoeko veikalo. Manau, kad svarbu pažymėti, jog radikalus marksizmas, – tas, kurį Leninas yra pavadinęs vaikišku ultrakairumu²², – susilieja su anarchistinėmis srovėmis. Leiskite man pateikti dar vieną kairiojo marksizmo ir socialistinio anarchizmo pavyzdį. Štai jums „revoliucinio socializmo“ apibrėžimas:

       Socialistas revoliucionierius teigia, kad valstybinė nuosavybė – tiesiausias kelias į biurokratinį despotizmą. Mes paaiškinome, kodėl valstybė negali demokratiškai kontroliuoti pramonės. Pramonę demokratiškai valdyti ir kontroliuoti gali tik darbininkai, renkantys iš savo tarpo pramonės administracijos komitetus. Socializmas bus fundamentali industrinė sistema; jos šalininkai bus susiję su industrija. Taigi tie, kurie visuomenėje plėtoja socialinę ir darbinę veiklą, bus tiesiogiai atstovaujami vietinėse ir centrinėse pramonės tarybose – socialinės administracijos įstaigose. Taigi šių delegatų galios priklausys nuo tų, kurie dirba, ir jie žinos, ko reikia bendruomenei. Kai susirinks administracinis pramonės centro komitetas, jis reprezentuos kiekvieną socialinės veiklos fazę. Vadinasi, kapitalizme susiformavusią politinę ar geografinę valstybę pakeis socialistinis pramonės administravimo komitetas. Perėjimas iš vienos socialinės sistemos į kitą bus socialinė revoliucija. Politinė valstybė istoriškai reiškia viešpataujančiųjų klasių žmonių valdžią; Socialistinė Respublika turės pramonės valdžią, veikiančią visos bendruomenės vardu. Pirmoji valdymo forma reiškė ekonominį ir politinį daugumos pajungimą; antroji reikš ekonominę laisvę visiems – todėl tai bus tikroji demokratija²³.

       Šios citatos yra paimtos iš knygos, pavadintos Valstybė: jos kilmė ir funkcijos, parašytos Williamo Paulo 1917 m., dar prieš Lenino Valstybę ir revoliuciją, jo libertariškiausią veikalą.
       Williamas Paulas buvo vienas iš Didžiosios Britanijos komunistų partijos kūrėjų, vėliau šios partijos žurnalo leidėjas. Įdomu, kad jo pateikta valstybinio socializmo kritika panaši – manau, labai panaši – į libertarinę anarchistų doktriną, ypač teiginiu, kad valstybė privalo išnykti, būti pakeista darbininkiškos visuomenės organizacijos pačiame socialinės revoliucijos procese. Proudhonas 1851 m. rašė, kad tai, į ką mes keičiame valdžią, yra industrinė organizacija; galima pacituoti daug panašių komentarų. Tokia iš esmės yra pamatinė revoliucionierių anarchistų idėja.
       Dar svarbiau už faktą, kad galima pacituoti daug panašių pareiškimų, yra tai, kad šios idėjos buvo keletą kartų įgyvendintos spontaniškais revoliuciniais veiksmais, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Italijoje po Pirmojo pasaulinio, karo ir Katalonijoje 1936-aisiais.
       Galima įrodinėti, bent aš taip darysiu, kad tarybų komunizmas (council communism) – remiantis minėtąja ilga citata – yra natūrali revoliucinio socializmo forma industrinėje visuomenėje. Reflektuojamas intuityvus supratimas, kad demokratija yra didi apgaulė, kai industrinė sistema yra kaip nors kontroliuojama autokratinio elito – nesvarbu, ar tai būtų savininkai, vadybininkai, technokratai, partija, valstybinė biurokratija ar dar kas nors. Klasikinių liberaliųjų idealų, kuriuos taip pat yra puoselėję Marxas, Bakuninas ir visi tikri revoliucionieriai, autoritarinio dominavimo sąlygomis negalima įgyvendinti. Žmonija, kitais žodžiais tariant, nebus laisva tam, kad domėtųsi, kurtų ir iki tobulumo išplėtotų savo potencialą; darbininkas liks pažemintu žmogaus fragmentu, instrumentu gamybiniame procese, kontroliuojamame iš viršaus. Remiantis šiuo požiūriu, revoliucinio libertarinio socializmo idėjos buvo nugrimzdusios paskutiniojo pusšimčio metų industrinėse visuomenėse. Dominuojančios ideologijos buvo valstybinis socializmas ir valstybinis kapitalizmas.
       Bet per paskutiniuosius pora metų būta įdomaus atgimimo. Mano cituotos Antono Pannekoeko tezės buvo paimtos iš radikalios prancūzų darbininkų grupės brošiūros²⁴, o Williamo Paulo pastabos apie revoliucinį socializmą cituojamos Walterio Kendallo pranešime, skaitytame 1969 m. Anglijos Šefildo mieste vykusioje nacionalinėje konferencijoje apie darbininkų kontrolę²⁵.
       Abi šios grupės reprezentuoja kai ką svarbaus. Darbininkų kontrolės judėjimas Anglijoje per kelerius pastaruosius metus tapo didele jėga. Šį judėjimą sudaro keletas didžiausių profsąjungų, tokių kaip Jungtinė inžinierių ir liejyklų darbininkų profsąjunga, – tai antra pagal dydį profsąjunga Anglijoje, ji prisiėmė minėtuosius principus kaip idėjinį pamatą. Šio judėjimo nariai surengė ne vieną sėkmingą konferenciją ir paskelbė įdomios propagandinės literatūros. Panašūs procesai vyksta ir žemyninėje Europoje. 1968 m. gegužės mėnuo Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje paskatino domėjimąsi tarybų komunizmu ir panašiomis idėjomis, taip pat ir kitomis libertarinio socializmo formomis. Nenuostabu, kad Jungtinės Valstijos – jose egzistuoja labai konservatyvi ir ideologizuota visuomenė – liko sąlygiškai nepaliestos šių srovių. Šaltojo karo mitologijos erozija bent jau daro įmanomą diskusiją kai kuriais klausimais. Jei dabartinė represijų banga būtų atmušta, jei kairieji nugalėtų polinkį į savižudybę ir susitelktų ties paskutiniojo dešimtmečio pasiekimais, problema, kaip demokratiškai organizuoti industrinę visuomenę, demokratiškai kontroliuojamą ir darbo vietose, ir bendruomenėje, turėtų tapti pagrindinis intelektinių svarstymų objektas tiems, kurie supranta šiuolaikinės visuomenės problemas. Prasidėjus masiniam judėjimui už revoliucinį libertarinį socializmą – to aš tikiuosi, – spekuliacijos turėtų virsti veiksmais.
       Atrodytų donkichotiška priskirti marksizmą ir anarchizmą tai pačiai rubrikai, kaip aš padariau – prisiminkime praėjusio šimtmečio anarchistų ir marksistų priešpriešą – pradedant nuo Marxo ir Engelso susipriešinimo su, tarkime, Bakuninu ir Proudhonu. XIX a. jų požiūriai į valstybę buvo skirtingi, bet tam tikru atžvilgiu taktiniai. Anarchistai buvo įsitikinę, kad kapitalizmą ir valstybę reikia sugriauti kartu. Engelsas 1883 m. laiške paprieštaravo šiai minčiai taip:

       Anarchistai viską apverčia aukštyn kojom. Jie skelbia, kad proletarų revoliucija turi prasidėti sunaikindama politinę valstybės organizaciją... Tačiau ją tokiu metu sugriauti reikštų sugriauti organizmą, kurio teikiamomis priemonėmis pergalingasis proletariatas galėtų įtvirtinti savo naujai užkariautą valdžią, pašalinti kapitalistinę priešpriešą ir įvykdyti visuomenės ekonominę revoliuciją – be jos pergalė baigtųsi nauju sutriuškinimu ir masinėmis darbininkų skerdynėmis, panašiomis į įvykusias po Paryžiaus komunos.²⁶

       Manau, teisinga būtų pasakyti, kad Paryžiaus komuna reprezentavo libertarinio socializmo, ar, jei norite, anarchizmo idėjas, ir Marxas, žinoma, apie tai rašė su dideliu entuziazmu. Komunos patirtis jam faktiškai leido modifikuoti savo valstybės vaidmens sampratą ir perimti anarchistiškesnę perspektyvą, siejamą su socialine revoliucija – tai pastebima, tarkime, 1872 m. Komunistų partijos manifesto leidimo pratarmėje²⁷.
       Taip, žinoma, kad komuna buvo paskandinta kraujyje, o anarchistinės komunos Ispanijoje sutriuškintos fašistų ir komunistų armijų. Ir galima teigti, kad labiau diktatoriškos struktūros būtų apsaugojusios revoliuciją nuo priešiškų jėgų. Bet aš tuo labai abejoju. Galiausiai Ispanijos atvejis rodo, kad nuoseklesnė libertarinė politika būtų suteikusi vienintelį šansą apginti revoliuciją. Žinoma, apie tai galima būtų pasakoti ilgas istorijas, taigi nenoriu išsiplėsti, bet galiausiai tampa aišku, kad po pastarojo pusšimčio metų įvykių būtų naivu neįžiūrėti tiesos Bakunino nuolat kartotuose perspėjimuose, jog „raudonoji biurokratija“ įrodys esanti „pati niekšiškiausia ir pavojingiausia mūsų šimtmečio apgaulė“²⁸. Kartą 1870 m. jis pasakė: „Pasodinkite patį radikaliausią revoliucionierių į visos Rusijos sostą arba suteikite jam diktatoriaus galią [...] ir mažiau kaip po metų jis taps blogesnis už patį carą“²⁹.
       Šiuo atžvilgiu Bakuninas buvo labai įžvalgus, ir toks kairiųjų atstovų perspėjimas vis pasikartodavo. Pavyzdžiui, paskutiniame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje anarchosindikalistas Fernandas Pelloutier paklausė: „Bet argi pereinamojo tipo valstybė privalo būtinai ir neišvengiamai iškęsti kolektyvistinio kalėjimo etapą? Ar ji negalėtų būti grindžiama libertariniais principais, apribotais tik gamybos ir vartojimo reikmėmis, ir nusikračiusi politinių institucijų?“³⁰
       Netvirtinu turįs atsakymą į šį klausimą, bet manau, kad pakankamai aišku, jog, jei atsakymas yra teigiamas, tikimybė, kad įvyks tikrai demokratinė revoliucija, įgyvendinsianti humanistinius kairiųjų idealus, yra gana maža. Mano manymu, Martinas Buberis gana glaustai apibūdino šią problemą: „Kalbant apie daiktų prigimtį, negalima tikėtis, kad medelis, paverstas lazda, toliau lapotų“.³¹ Tik dėl šios priežasties yra svarbu, kad galingas revoliucinis judėjimas egzistuotų Jungtinėse Valstijos, jei norime, kad būtų galimybių rastis demokratiniams socialiniams radikalaus pobūdžio pasikeitimams bet kur kapitalistiniame pasaulyje. Panašias pastabas, be abejo, galima pritaikyti ir Rusijos imperijai.
       Iki gyvenimo pabaigos Leninas pabrėždavo idėją, kad „elementari marksizmo tiesa yra ta, jog socializmo pergalei reikia jungtinių išsivysčiusiose šalyse gyvenančių darbininkų pastangų“³². Pagaliau jai reikia, kad spaudimas iš vidaus trukdytų didiesiems pasaulinio imperializmo centrams įvykdyti kontrrevoliucinį puolimą. Tik tokios galimybės leis revoliucijoms nugalėti prievartines valstybės institucijas, stengiantis pereiti prie tiesioginės demokratinės ekonomikos kontrolės.
       Vėlgi leiskite man apibendrinti. Aš minėjau du diskusijos apie valstybę atsparos taškus: klasikinį liberalizmą ir libertarinį socializmą. Ideologiškai jie atstovauja tam pačiam požiūriui – kad valstybės funkcijos yra represyvios ir valstybės veiksmai turi būti apriboti. Libertarinio socializmo atstovai žengia toliau tvirtindami, kad valstybės galia turi būti eliminuota ir pakeista demokratine industrinės visuomenės organizacija su tiesiogine visų institucijų liaudies kontrole per žmones, kurie dirba šių institucijų darbą ar yra tiesiogiai jo veikiami, daugybę darbininkų tarybų, vartotojų tarybų, komunų asamblėjų, regioninių federacijų ir t. t., kuriose atstovaujama tiesiogiai ir yra galimybė jas keisti, taigi atstovaujantieji yra tiesiogiai atsakingi už aiškiai apibrėžtą ir integruotą socialinę grupę, kurios vardu pasisako aukštesnės tvarkos organizacijoje, – tai akivaizdžiai skiriasi nuo mūsiškės atstovavimo sistemos.

Į viršų

       KONTRARGUMENTAI

       Labai teisinga būtų paklausti, ar tokia sistema yra tikėtina sudėtingoje aukštų technologijų visuomenėje. Kontrargumentus galima skirstyti į dvi pagrindines kategorijas. Pirmoji kategorija yra ta, kad tokia organizacija – priešinga žmogaus prigimčiai, o antroji kategorija griežtai teigia, kad tai nesuderinama su efektyvumo (efficiency) poreikiais. Norėčiau trumpai nusakyti kiekvieną kategoriją.
       Pažvelkime į pirmąjį kontrargumentą – kad laisva visuomenė yra priešiška žmogaus prigimčiai. Dažnai klausiama, ar žmonės iš tikrųjų nori laisvės, ar jie trokšta kartu su laisve užgriūvančios atsakomybės, ar jiems labiau patiktų būti valdomiems geranoriško šeimininko. Esamo valdžios pasiskirstymo apologetai nuosekliai pasisako už vieną ar kitą laimingo vergo idėjos versiją. Prieš du šimtmečius Rousseau pasmerkė politinius ir intelektinius sofistus, kurie ieškojo būdų užtemdyti tai, ką jis teigė – būtent kad esminis ir išskirtinis žmonijos turtas yra laisvė: „Jie priskiria žmonėms prigimtinį polinkį į tarnystę [...] nemąstančiųjų, kad laisvė yra tas pats kaip nekaltybė ir dorybė, vertė yra juntama tol, kol jais žavimasi, o skonėjimasis jais prarandamas tuo pat metu, kai jie praranda skonį“³³. Kaip šio teiginio įrodymus jis pateikia visų laisvųjų gudrybes siekiant apsisaugoti nuo priespaudos. Tiesa, Rousseau sako: tie, kuriems uždrausta gyventi laisvai,

       nedaro nieko, tik ištisai giriasi ramybe – ja džiaugiasi surakinti grandinėmis... Bet kai aš matau kitus, aukojančius malonumus, ramybę, turtą, galią ir patį gyvenimą dėl šios vienintelės vertybės, kuri yra taip niekinama ją praradusiųjų; [...] kai aš matau galybes visai nuogų laukinių, niekinančių europietišką pasitenkinimą ir kenčiančių alkį, ugnį, kalaviją ir mirtį tam, kad tik išsaugotų savo nepriklausomybę, aš nemanau, kad vergai nesupranta laisvės³⁴

       Tai – komentaras, kurį turbūt galėtume interpretuoti šiuolaikiškai.
       Panašiai samprotavo Kantas po keturiasdešimties metų. Jis prisipažino negalįs teigti, kad žmonės „nėra subrendę laisvei“, pavyzdžiui, kokio nors pono baudžiauninkai.

       Jei bus taip mąstoma, laisvės niekad nepasieksime; neįmanoma pasiekti laisvės brandos negavus jos; reikia būti laisvam, kad galėtum suprasti, kaip laisvai ir našiai naudotis savo galiomis. Pirmieji bandymai, žinoma, bus brutalūs ir lems skausmingesnį ir pavojingesnį būvį už tą, kuris prieš tai egzistavo viešpatavimo sąlygomis, bet taip pat suteiks apsaugą nuo išorinio valdymo. Kad ir kaip būtų, sąmoningumą galima pasiekti tik per patirtį, ir laisvė yra būtina, kad būtų įmanoma tą patirtį kaupti [...] Priimdami principą, jog laisvė yra bevertė kontroliuojamiesiems ir kad galima jiems tą laisvę amžinai uždrausti, jie sulaužo patį Dievo, sukūrusio žmogų laisvą, įstatymą³⁵.

       Ši citata yra įdomi dėl savo konteksto. Kantas teroro metu gynė Prancūzijos revoliuciją nuo tų, kurie įrodinėjo, kad tai ženklas, jog masės nėra pasiruošusios laisvės malonei. Manau, jo pastabos yra svarbios ir šiandien. Nė vienas racionaliai mąstantis žmogus nepritars prievartai ir terorui, ypač terorui porevoliucinėse valstybėse, kurių valdžia pateko į nuožmių autokratų rankas ir ne sykį buvo pasiekusi neapsakomą laukiniškumo lygį. Tuo pat metu joks supratingas ar humaniškas žmogus per greitai nepasmerks prievartos, kuri dažnai atsiranda, kai po ilgos priespaudos masės pakyla prieš savo pavergėjus ar žengia pirmuosius žingsnius į laisvę bei socialinę rekonstrukciją.
       Tik keleriais metais anksčiau už Kantą Humboldtas išsakė požiūrį, labai panašų į kantiškąjį. Jis taip pat teigė, kad laisvė ir įvairovė yra veiksniai, žmogaus savirealizacijos sąlygos:

       Niekas taip nebrandina laisvei, kaip pati laisvė. Ši tiesa gal nėra suprantama tiems, kurie dažnai tokiu nebrandumu pateisindavo besitęsiančią priespaudą. Bet man atrodo, kad ji išsirutulioja iš pačios žmogaus prigimties. Nesugebėjimas būti laisvam gali kilti tik iš intelektinės ir moralinės valdžios troškimo; šios galios padidinimas yra vienintelis tų troškimų išsipildymas; bet tai yra prielaida panaudoti valdžią, o valdžios panaudojimas yra laisvės, pažadinančios spontanišką veikimą, prielaida.³⁶

       Tie, kurie šių dalykų nesupranta, sako Humboldtas, „teisingai gali būti įtariami žmogaus prigimties nesuvokimu ir siekiu paversti žmones mašinomis“³⁷.
       Rozos Luxemburg broliška ir prielanki bolševikų ideologijos ir praktikos kritika buvo labai panaši. Tik aktyvus masių dalyvavimas savivaldoje ir socialinėje rekonstrukcijoje gali atnešti tai, ką ji vadino dvasine transformacija masėms, šimtmečius pažemintoms buržuazijos valdymo; vien tik jų kūrybinė patirtis ir spontaniškas veikimas galėtų išspręsti milijardus problemų, kuriant libertarinę socialistinę visuomenę. Be to, ji teigė, kad „istoriškai tikro revoliucinio judėjimo klaidos yra vaisingesnės už protingiausio Centro komiteto neklaidingumą“³⁸. Manau, kad šios tezės gali būti tiesiogiai paverstos paraleline „dvasingos (soulful) korporacijos“ ideologija, dabar gana populiaria Amerikos akademiniuose sluoksniuose. Pavyzdžiui, Carlas Kaysenas rašo:

       Savininkų agentai nebesiekia maksimalizuoti investicijų teikiamo pelno, vadybininkai nebebus atsakingi akcininkams, įdarbintiesiems, vartotojams, visai visuomenei ir, tai svarbiausia, pačiai firmai kaip institucijai [...] Nebėra godumo apraiškų, nėra pastangų spausti darbininkus ar bendruomenę, siekiant padidinti verslo pelningumą. Moderni korporacija yra dvasinė korporacija.³⁹

       Taip pat ir valdanti partija yra dvasinė partija, ir abiem atvejais tie, kurie reikalauja žmonių paklusnumo geranoriškoms autokratijoms, manau, pagrįstai gali būti apkaltinti „troškimu paversti žmones mašinomis“.
       Nemanau, kad norint įrodyti argumentus, kuriuos pateikia Rousseau, Kantas, Humboldtas, Luxemburg ir daugybė kitų, dabartyje reikėtų ieškoti mokslinių įrodymų. Juos įrodyti galima tik remiantis patirtimi bei intuicija. Galima taip pat pagalvoti apie socialinius dviejų požiūrių padarinius: vieno atstovai tvirtina, kad žmonės gimsta būti laisvi, o kito – jog jie gimsta tam, kad būtų valdomi geranoriškų autokratų.
       Ką galima pasakyti apie antrąjį kontrargumentą, efektyvumo klausimą? Ar demokratinė industrinės sistemos kontrolė, nusileidžianti iki žemiausių funkcinių pakopų, yra nesuderinama su efektyvumu? Tokie argumentai grindžiami keleriopai. Pavyzdžiui, kai kurie tvirtina, kad centralizuotas valdymas yra technologinė būtinybė, bet aš manau, kad atidžiau pažvelgus šis argumentas gerokai susilpnėja. Technologijos vadybininkų grupei teikiama dalykinė informacija per tą patį laiką galėtų būti perduota visiems darbuotojams. Technologija, kuri sugebėtų eliminuoti bukinantį darbą, paverčiantį žmones specializuotais darbo instrumentais, galėtų suteikti jiems poilsio ir studijavimo galimybę tam, kad jie išmoktų racionaliai panaudoti tą informaciją. Žvelgiant dar toliau, pats ekonominis elitas, nuo kurio „dvasingumas varvėte varva“ – prisiminus Ralpho Milibando frazę – yra suvaržytas sistemos, kurioje jis funkcionuoja tam, kad organizuotų gamybą dėl savaime suprantamų tikslų – galios, augimo, pelno, bet ne tam, kad būtų patenkinti prigimtiniai žmogaus poreikiai, kurie kritiškai gali būti išreikšti tik kolektyviškai⁴⁰. Teiginys, kad sprendimai, priimti paties kolektyvo, reflektuos gamybos poreikius ir interesus, yra taip pat, o gal net labiau priimtinas už teiginį, kad sprendimus dėl gamybos gali priimti tik įvairūs dvasingi elitai.
       Kad ir kaip būtų, sunkoka rimtai ginčytis apie efektyvumą visuomenėje, kuri skiria milžiniškus resursus švaistymui ir destrukcijai. Kaip visiems žinoma, pats efektyvumo konceptas varva ideologija. Prekių maksimalizavimas vargu ar yra vienintelė padorios egzistencijos galimybė.

Į viršų

       VALSTYBINIS SOCIALIZMAS IR VALSTYBINIS KAPITALIZMAS

       Nagi, pagaliau pereikime prie trečiosios ir ketvirtosios pozicijos, bolševizmo – arba valstybinio socializmo ir valstybinio kapitalizmo. Bandysiu įrodyti, kad jie turi bendrų bruožų ir įdomiai nukrypsta nuo klasikinių liberalių idėjų, vėliau tapusių libertarinio socializmo idėjomis. Aš susirūpinęs mūsų visuomene, tad leiskite man pasidalyti su jumis keliomis įžvalgomis apie valstybės vaidmenį, jos galimą evoliuciją ir ideologines prielaidas, kurios lydi, o kartais maskuoja šiuos fenomenus. Pradėdami galime išskirti dvi valstybės sistemas: politinę ir ekonominę. Pirmajai priklauso žmonių renkami atstovai, kurie užsiima viešąja politika; antroji iš principo yra privačios galios sistema – sistema privačių imperijų, nepriklausomų nuo viešosios kontrolės, nebent tolimais ir netiesioginiais ryšiais, – tokia yra feodalinė diduomenė ar totalitarinė diktatūra. Šitoks visuomenės organizavimas sukelia keletą tiesioginių padarinių. Pirmasis yra tai, kad subtiliu būdu autoritariškai pavergiamas labai didelių žmonių masių, pavaldžių įsakymams iš viršaus, protas. Aš manau, kad tai daro didelį poveikį bendriems kultūriniams bruožams: tikėjimui, kad privalu paklusti savavališkam diktatui ir sutikti su autoritetu. Kalbant apie pastarųjų metų jaunimo judėjimą jaudina ir yra svarbu tai, kad jie meta iššūkį ir ima griauti šiuos autoritarinius modelius.
       Antras svarbus faktas yra tai, kad viešosios publikos kontrolei pavaldžių sprendimų sritis gana siaura. Pavyzdžiui, į ją neįeina teisminės ir apskritai centrinės institucijos išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje – visa komercinė, industrinė ir finansinė sistema.
       Trečias faktas yra tai, kad net siaurą sritį, kurioje sprendimai priimami demokratiškai, privačios galios centrai labai stipriai veikia gerai matomais būdais – per medijų, politinių organizacijų kontrolę, – ar paprastomis ir tiesioginėmis priemonėmis, remdami pačias parlamentarizmo sistemos viršūnes – o tai tikrai daroma. Neseniai pasirodžiusioje Richardo Barneto studijoje apie keturis šimtus sprendimų priėmėjų pokarinėje nacionalinio saugumo sistemoje jis teigia, kad daugiausia jų „yra atėję iš vykdomosios valdžios ir teismo kontorų Niujorke, Vašingtone, Detroite, Čikagoje ir Bostone, nutolusių viena nuo kitos per šauksmo nuotolį“⁴¹. Ir visos kitos studijos rodo tą patį.
       Trumpai tariant, kapitalistinė demokratinė sistema veikia labai siauruose rėmuose, ir net šiuose rėmuose jos funkcionavimui milžinišką įtaką daro koncentruotos privačios galios bei autoritariniai ir pasyvūs mąstymo modeliai, kurie yra veikiami autokratinių institucijų, tokių kaip įmonės. Reikia pabrėžti truizmą, kad kapitalizmas ir demokratija yra beveik nesuderinami dalykai. Įdėmus žvilgsnis, manyčiau, dar labiau patvirtins šią išvadą. Politinėje ir industrinėje sistemoje vyksta kontrolės centralizavimo procesai. Jei kalbėsime apie politinę sistemą visose parlamentinėse demokratijose, ne tik mūsiškėje, po Antrojo pasaulinio karo žlunga parlamento vaidmuo formuojant politiką. Kitais žodžiais tariant, vykdomosios valdžios funkcijos stiprėja, kai ima ryškėti valstybės funkcijos. Ginkluotųjų pajėgų komitetas prieš porą metų kongreso rolę nusakė kaip „kartais niurzgiančio, bet dažniausiai švelnaus dėdės, kuris skundžiasi pašėlusiai papsėdamas pypkę, bet galiausiai, kaip tikėtasi, pasiduoda“, vaidmenį⁴².
       Rūpestingai išstudijavę civilinius ir karinius sprendimus po Antrojo pasaulinio karo, matome, kad tokia percepcija visai teisinga. Senatorius Vandenbergas prieš dvidešimt metų prisipažino bijąs, kad Amerikos vykdomosios valdžios viršūnė netaptų „pasaulinio karo dievais numeris vienas“⁴³. Tada tai ir vyko. Aiškiausias to ženklas yra 1965 m. vasarį priimtas sprendimas eskaluoti konfliktą Vietname – ciniškai nepaisant rinkėjų valios. Šis incidentas puikiai atskleidžia publikos vaidmenį sprendžiant taikos bei karo klausimu, ir publikos vaidmenį, apskritai kalbant apie pagrindines viešosios politikos kryptis; taip pat kelia įtarimą tai, kad į elektoratą nekreipiama dėmesio sprendžiant svarbiausius nacionalinės politikos klausimus.
       Deja, negali savo balsu atleisti sukčiaus, nes niekad už jį ir nebalsavai. Korporacijų valdytojai, korporacijų teisininkai ir t. t., kurie užtektinai paremia vykdomąją valdžią (vis aktyviau dalyvaujant universiteto išaugintai vadybininkų kartai), lieka valdžioje vis tiek, kad ir ką išrinktum. Be to, įdomu, kad šiam valdančiajam elitui visiškai aiškus jo socialinis vaidmuo. Pavyzdžiui, Robertas McNamara, žmogus, tarp liberalų plačiai išliaupsintas dėl savo humaniškumo, techninio nuovokumo ir karinės kontrolės kampanijos. Jo požiūris į socialinę organizaciją, aš manau, daug ką paaiškina. Jis sako: „Gyvybinius sprendimus [...] ypač kalbant apie politinius reikalus, turi priimti viršūnės“. Ir toliau įrodinėja, kad tai aiškiai dieviškas imperatyvas:

       Dievas [...] yra aiškiai demokratiškas. Jis visiems išdalija protą, bet visai teisėtai tikisi iš mūsų produktyvaus ir konstruktyvaus tos dovanos panaudojimo. Tai štai apie ką moko vadyba [...] Vadyba pagaliau yra pats kūrybingiausias iš visų menų, nes jos tarpininkas yra pats žmogus. Reali grėsmė demokratijai kyla [...] iš nepakankamos vadybos [...] Nepakankamai valdyti realybę nereiškia suteikti jai laisvę. Tai paprastai reiškia leidimą kitoms jėgoms nei protas skaidyti realybę [...] Jei protas nevaldo žmogaus, pastarasis netenka savo potencialo⁴⁴

       Taigi protas turi būti identifikuojamas kaip viršūnėse vadybininkų priimamų sprendimų centralizacija. Liaudies (popular) dalyvavimas priimant sprendimus yra grėsmė laisvei, proto prievartavimas. Protas yra įkūnijamas autokratinėse, griežtai valdomose institucijose.
       Šių institucijų, kuriose žmogus gali funkcionuoti efektyviausiai, stiprinimas, jo žodžiais tariant, yra „didysis mūsų laikų žmonijos nuotykis“⁴⁵.
       Apie tokius dalykus kalbama tam tikroje aplinkoje, ir tai yra autentiškas techninės inteligentijos, liberalios inteligentijos, technokratinio korporacijų elito balsas šiuolaikinėje visuomenėje. Paraleliniai procesai vyksta ir ekonominio gyvenimo centralizavime. Nesename Federalinės prekybos komisijos (FTC) pranešime sakoma, kad „iki 1968 m7 pabaigos du šimtai didžiausių pramoninių korporacijų kontroliavo daugiau kaip 60 procentų visos pramonės turimų lėšų“. Antrojo pasaulinio karo pradžioje tokį pinigų kiekį dalijosi daugiau kaip tūkstantis korporacijų. Pranešime teigiama, kad mažas didžiųjų konglomeratinių pramonės kompanijų elitas godžiai ryja Amerikos verslą ir smarkiai žlugdo laisvosios rinkos konkurencingumą⁴⁶.
       Be to, šie du šimtai kompanijų yra iš dalies susijusios viena su kita ir su kitomis korporacijomis taip, kad būtų neleidžiama ar trukdoma nepriklausomai elgtis sprendžiant rinkos klausimus.
       Vienintelis naujas dalykas, kalbant apie tokius tyrimus, yra jų šaltinis: FTC; šie tyrimai artimi kairiųjų liberaliųjų Amerikos visuomenės kritikų klišėms.
       Galios centralizacija taip pat turi tarptautinę dimensiją. Pažymėta – cituoju iš Foreign Affairs, kad „labai produktyvios JAV įmonės užsienio šalyse kartu paėmus užima trečią vietą tarp pasaulio ekonomikų, nusileisdamos tik Jungtinėms Valstijoms ir Sovietų Sąjungai“⁴⁷.
       Šiame dešimtmetyje, susidarius esamai padėčiai, daugiau kaip pusė britų eksportuojamų prekių bus pagaminta amerikiečių kompanijose, ir tai – labai koncentruotos investicijos. Keturiasdešimt procentų tiesioginių investicijų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Britanijoje priklauso trims firmoms – amerikiečių firmoms. George'as Ballas paaiškino, kad integruotos pasaulinės ekonomikos, kurioje dominuotų amerikietiškasis kapitalas – kitais žodžiais, imperija, – sukūrimas nėra ideali pypkę papsinčiojo svajonė, bet blaivi prognozė. Tai vaidmuo, kurį, kaip jis sako, „mus privers vaidinti mūsų pačių ekonominiai imperatyvai“ – juos vykdant pagrindinis instrumentas bus daugiatautė korporacija. Ballas mano, kad per tokias daugiatautes korporacijas tapo įmanoma naudotis pasauliniais resursais „maksimaliai efektyviai“. Šios daugiatautės korporacijos, kaip jis teigia, yra naudingos federalinei valdžiai, jos pasaulinėms operacijoms ir rinkoms mobilizuojant resursus, be to, naudojasi Amerikos ginkluotųjų pajėgų užnugariu⁴⁸.
       Nesunku atspėti, kas gaus naudą iš integruotos pasaulinės ekonomikos – ji yra šių amerikietiškų tarptautinių pasaulio ekonominių institucijų veiklos sritis.
       Na gerai, šiame diskusijos etape reikia užsiminti apie komunizmo šmėklą. Kokia grėsmę šiai sistemai kelia komunizmas? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą aiškiai ir įtikinamai, reikia pažvelgti į plačią Woodrowo Wilsono fondo ir Nacionalinės planavimo asociacijos studiją Amerikos užsienio politikos politinė ekonomija, labai svarbią knygą. Ją sudarė reprezentatyvus mažojo elito segmentas, elito, kuris nustato reikalavimus bet kam, kas formaliai kalbant, yra valdžioje. Jos poveikis toks stiprus, tarsi tai būtų Amerikos valdančiosios klasės manifestas. Čia pirminė komunizmo grėsmė apibrėžiama kaip ekonominė komunistų galios transformacija, daroma tokiu būdu, kuris atimtų norą ir galimybes papildyti Vakarų industrinę ekonomiką⁴⁹. Tai pagrindinė komunizmo grėsmė. Komunizmas, trumpai tariant, atima mažai išsivysčiusioms šalims norą ir galimybes funkcionuoti pasaulinio kapitalizmo ekonomikoje – panašiai atsitiko Filipinuose, kurie po septyniasdešimt penkių Amerikos dominavimo metų liko klasikine kolonijine ekonomika. Ši doktrina paaiškina, kodėl britų ekonomistė Joan Robinson Amerikos kryžiaus žygį prieš komunizmą vadina kryžiaus žygiu prieš plėtrą.
       Šaltojo karo ideologija ir tarptautinis komunistų sąmokslas veikia kaip svarbus iš esmės propagandinis mechanizmas, kad ypatingu istoriniu momentu būtų galima mobilizuoti paramą šiai ilgalaikei imperinei iniciatyvai. Aš esu įsitikinęs, kad tai pagrindinė Šaltojo karo funkcija; tai naudingas Amerikos visuomenės vadybininkų ir jų kolegų Sovietų Sąjungoje mechanizmas, siekiant kontroliuoti gyventojus savo imperinėse sistemose. Aš manau, kad Šaltojo karo gajumą galima iš dalies paaiškinti nauda dviejų didžiųjų pasaulio sistemų vadybininkams.
       Šį vaizdą papildo dar vienas, paskutinis elementas – tai auganti Amerikos visuomenės militarizacija. Kokia jos priežastis? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažvelkime į Antrąjį pasaulinį karą ir prisiminkime, kad prieš jį mus buvo ištikusi Depresija. Antrasis pasaulinis karas davė svarbią ekonominę pamoką – jis parodė, kad valdžios skatinama gamyba rūpestingai centralizuotai kontroliuojamoje ekonomikoje gali nugalėti Depresijos padarinius. Aš manau, kad kaip tik tai turėjo omeny Charlesas E. Wilsonas, 1944 m. spėdamas, kad mes pokariniame pasaulyje turėsime „permanentinę karo ekonomiką⁵⁰. Bėda ta, kad kapitalistinėje ekonomikoje egzistuoja tik keletas būdų, kuriais ją gali paveikti vyriausybė. Vyriausybė negali rungtis su privačiomis imperijomis, todėl galima pasakyti, kad gamyba negali būti naudinga. Reikia gaminti prabangos prekes – ne kapitalą, ne naudingas prekes, – tai būtų konkurencinga. Deja, tik vienintelės kategorijos prabangos prekių gali būti prigaminta be galo daug, staigiai suvartota, greitai iššvaistyta, neapsiribojant jokiais apibrėžtais jų kiekiais. Mes žinome, kokia tai kategorija: karinė pramonė.
       Visa tai puikiai aprašė verslo istorikas Alfredas Chandleris. Jis apie Antrojo pasaulinio karo pamokas kalba taip:

       Vyriausybė turėjo daugiau išlaidų nei būtų prognozavęs didžiausias Naujojo kurso entuziastas. Didžiausių sąnaudų produktai buvo sunaikinti ar palikti mūšių laukuose Azijoje ir Europoje. Bet karo rezultatai atnešė šaliai neregėtai turtingą laikotarpį. Be to, laivyno ir didžiulių armijų, kovojančių patį žiauriausią visų laikų karą, rėmimas pareikalavo griežtos, centralizuotos nacionalinės ekonomikos kontrolės. Šios pastangos atvedė korporacijų vadovus į Vašingtoną vykdyti vieno komplikuočiausių poelgių ekonominio planavimo istorijoje. Ši patirtis sumažino ideologinę baimę dėl valdžios vaidmens stabilizuojant ekonomiką.⁵¹

       Reikia pabrėžti, kad tai – konservatyvus komentatorius. Galima būtų pridurti, kad, vykstant „šaltajam karui“, vyko Amerikos visuomenės depolitizavimas ir buvo sukurta tokia psichologinė aplinka, kad valdžia gali kištis iš dalies per mokesčių politiką, viešuosius darbus ir viešąsias paslaugas, bet labai didele dalimi, žinoma, per karines išlaidas.
       Tokiu būdu, pasinaudojant Alfredo Chandlerio žodžiais, valdžia elgiasi kaip „paskutinių priemonių koordinatorė“, kai „vadybininkai yra nebeįgalūs palaikyti aukštos paklausos“⁵².
       Kaip rašo kitas verslo istorikas, Josephas Monsenas, išprusęs korporacijos vadybininkas toli gražu nebijo vyrausybės įsikišimo į ekonomiką, bet “žvelgia į Naująją Ekonomiką kaip į korporacijų auginimo techniką“⁵³.
       Ciniškiausiai šias idėjas taiko viešai remiama karo industrija. Maždaug prieš metus Washington Post išspausdino puikių Bernardo Nossiterio straipsnių seriją. Jis pacitavo LTV Aerospace, vieno iš didžiųjų naujų konglomeratų viceprezidento Samuelio F. Downerio žodžius, jis paaiškino, kodėl pokariniame pasaulyje turi būti palaikoma militarinė tvarka. „Tai esminga“, – sako straipsnio autorius.

       Jos [tvarkos – vert. past.] prekinis patrauklumas slypi krašto gynyboje. Tai – vienas patraukliausių būdų politikams pateisinti sistemą. Jei tu esi prezidentas ir tau reikia kontrolinio faktoriaus ekonomikoje, tu negali parduoti Harlemo arba Wattso, bet gali parduoti gynybą, naują aplinką. Mes rengiamės kelti gynybos biudžetą tol, kol tie kalės vaikai Rusijoje lenkia mus. Amerikos žmonės tai supranta.⁵⁴

       Aišku, tie „kalės vaikai“ iš tiesų nėra aplenkę mūsų šiame mirtiname ir ciniškame žaidime, bet tai tik mažytis kliuvinys minėtoms tezėms. Tada, kai reikės, mes visuomet galėsime pasekti Deano Rusko, Huberto Humphrey ir kitų šviesulių pavyzdžiu ir griebtis ginklo prieš milijardą iki dantų apsiginklavusių ir pasaulį užkariauti siekiančių kinų. Vėl norėčiau akcentuoti „šaltojo karo“ kaip šios sistemos vidaus kontrolės, paranojos ir psichozės klimato plėtojimo technikos, vaidmenį, kai mokesčių mokėtojas yra pasiruošęs sumokėti didžiules, nesibaigiančias subsidijas technologiškai išsivysčiusiems Amerikos pramonės sektoriams ir korporacijoms, dominuojančioms šitoje vis labiau centralizuotoje sistemoje.
       Žinoma, reikia pabrėžti, kad Rusijos imperializmas taip pat nėra Amerikos ideologų išradimas. Jis labai realus, pavyzdžiui, čekams ir vengrams. Išrandamos tik priemonės juo pasinaudoti, – tarkime, taip padarė Deanas Achesonas 1950 m., ir Waltas Rostowas 1960 m.; jie įrodinėjo, kad Vietnamo karas yra Rusijos imperializmo pavyzdys. Panašiai pasielgė ir Johnsono administracija 1965 m. – ji teisino intervenciją į Dominiką Kinijos ir SSRS karinio bloko keliama grėsme. Ir Kennedy intelektualai, kurie, kaip savo straipsnyje Washington Monthly pažymi Townsend Hoopes, buvo „suklaidinti „šaltojo karo“ įtampos“ ir negalėjo pastebėti, kad nacionalinės revoliucijos Vietname triumfas nebūtų tapęs „Maskvos ir Pekino triumfu“⁵⁵. Tai buvo pats įspūdingiausias dalies protingų žmonių apsikvailinimas – pavyzdžiui, Eugene'as Rostowas; jis neseniai pasirodžiusioje knygoje, labai išliaupsintoje liberalių senatorių ir akademinių intelektualų, išvardijo keletą iššūkių pasaulio tvarkai moderniojoje eroje: Napoleonas, Kaizeris Vilhelmas II, Hitleris, ir po Antrojo pasaulinio karo įvykę „visuotiniai streikai Italijoje bei Prancūzijoje [...] pilietinis karas Graikijoje ir Pietų Korėjos bei Vietnamo puolimai“. Per Rusiją „me patyrėme žiaurių išmėginimų, sakykime, Korėjoje ir Vietname“, kai ji stengėsi „skleisti komunizmą kalaviju“. „Blogio jėgos nepaprastai didelės“ ir mes turime drąsiai joms priešintis⁵⁶.
       Labai įdomi iššūkių pasaulio tvarkai seka: Napoleonas, Kaizeris Vilhelmas, Hitleris, visuotiniai streikai Prancūzijoje ir Italijoje, pilietinis karas Graikijoje ir Rusijos puolimas Pietų Vietname. Jei pagalvotume apie tai, galėtume prieiti prie įdomių išvadų moderniosios istorijos studijose.
       Visa tai būtų galima tęsti be galo. Aš spėju, kad „šaltasis karas“ yra labai funkcionalus tiek Amerikos elitui, tiek jų sovietiniams kolegoms – šie labai panašiai išnaudoja Vakarų imperializmą, kurio jie neprasimanė, nes nusiuntė savo armiją į Čekoslovakiją.
       Abiem atvejais, „šaltasis karas“ yra svarbus skleidžiant imperinę ideologiją, taip pat valdžios remiamai sistemai ir militarizuotam valstybiniam kapitalizmui. Galima spėti, kad šios ideologijos iššūkiams bus pasipriešinta, jei reikės, netgi jėga. Daugeliu atvejų amerikiečių visuomenė tikrai atvira ir yra saugomos liberalios vertybės. Bet, kaip žino vargingai gyvenantys žmonės, juodieji ir kitos etninės mažumos, liberalios išorės spindesys labai skurdus. Markas Twainas sykį rašė, kad „iš Dievo malonės mes savo šalyje turime tris neginčijamai svarbius dalykus: žodžio laisvę, sąžinės laisvę ir apdairumą, kuris leidžia niekada jų nepraktikuoti“⁵⁷. Tie, kurie nėra apdairūs, turi sumokėti.
       Griežtai kalbant, manau, teisinga bus pabrėžti, kad korporacijų vadybininkų ir savininkų elitas taip pat valdo ekonomiką ir politinę sistemą – bent jau plačią jos sritį. Taip vadinami žmonės pasinaudoja atsitiktiniu pasirinkimu tarp tų, kuriuos Marxas sykį pavadino „valdančiųjų klasių frakcijomis ir avantiūristais“⁵⁸. Tie, kuriems šis apibūdinimas atrodo per šiurkštus, galbūt labiau mėgsta modernių demokratinių teoretikų formuluotes – kaip Josepho Schumpeterio, kuris palankiai nusako moderniąją politinę demokratiją, kaip sistemą, kurioje „elektorato problemų sprendimas yra antrinis dalykas, ne toks svarbus, kaip išrinkimas žmonių, kurie turi spręsti“. Jis visai teisingai teigia, kad politinė partija „yra grupė, kurios nariai renkasi sutartinai veikti varžybose dėl politinės valdžios. Jei to nebūtų, skirtingos partijos negalėtų priimti visiškai arba beveik visiškai vienodų programų“⁵⁹. Tokie yra politinės demokratijos privalumai, kaip juos supranta Schumpeteris.
       Tai programa, kuriai abi partijos pritaria visiškai arba beveik visiškai. Individai, besivaržantys dėl valdžios, išreiškia siaurą konservatyvią ideologiją, daugiausiai šiek tiek pakeistus vieno ar kito korporacijų elito sektoriaus interesus. Dabar tai akivaizdu, nebėra ko slėpti. Aš manau, kad šitai paprasčiausiai glūdi korporacinio kapitalizmo sistemos viduje. Šie žmonės ir jų atstovaujamos institucijos veikia valdžią, ir jų interesai yra „nacionaliniai interesai“. Tai interesai, kuriems tarnauja, pirmiausia ir neatšaukiamai, užsienio imperija ir augantis karinis valstybės kapitalizmas šalies viduje. Jei mes atšauktume valdžią – tai, manau, ir reikėtų padaryti, – mes nebepritartume tam, kad šie žmonės – ir jų atstovaujami interesai – valdytų ir vadovautų Amerikos visuomenei ir grasintų savo pasaulinės tvarkos konceptais, savo įstatyminės, politinės ir ekonominės didžiumos pasaulio plėtros kriterijais. Nors milžiniškos propagandos ir mistifikacijų pastangos dedamos nutylėti šiuos faktus, jie lieka faktais.
       Mes šiandien turime techninių ir materialinių išteklių, tenkinančių gyvuliškus žmogaus poreikius. Mes neištobulinome kultūrinių ir moralinių resursų – arba demokratinių socialinio organizavimo formų, – leidžiančių humaniškai ir racionaliai panaudoti mūsų materialinį turtą ir valdžią. Klasikinio liberalizmo idealus, išreikštus ir išplėtotus libertarinio socializmo pavidalu, pasiekti įmanoma. Bet tik vykstant revoliuciniam judėjimui, kurio šaknys glūdi plačiuose liaudies sluoksniuose ir kurio dalyviai yra pasiryžę pašalinti represyvias ir autoritarines institucijas – valstybines ir privačias. Tokio judėjimo sukūrimas – tai iššūkis mums, kurį turime priimti, jei norime atsikratyti šiuolaikinės barbarybės.

       1970, 2005

Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS. Straipsnių rinkinys. Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 
       ¹ Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, J.W. Burrow, ed. (London: Cambridge University Press, 1969), p. 68. (Atgal>>>)
       ² Op. cit., p. 76. (Atgal>>>)
       ³ Op. cit., p. 19, 62 (Atgal>>>)
       ⁴ Op. cit., p. 19. (Atgal>>>)
       ⁵ Op. cit., p. 22. (Atgal>>>)
       ⁶ Cit. pagal Marianne Cowan, ed., Humanist Without Portfolio: An Anthology (Detroit: Wayne State University Press, 1964). (Atgal>>>)
       ⁷ Cit. pagal Shlomo Avineri, The Social and Political Thought of Karl Marx (London: Cambridge University Press, 1968), p. 142, komentarai iš Holy Family, žr. Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, 2nd ed., (New York: W. W. Norton, 1972), p. 133–135. (Atgal>>>)
       ⁸ Karl Marx, Critique of the Gotha Program, op. cit., p. 388 . (Atgal>>>)
       ⁹ Karl Marx, Capital, op. cit., p. 310. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Rudolf Rocker, Anarcho-Syndicalism: Theory and Practice (Oakland: AK Press, 2004), p. 10. (Atgal>>>)
       ¹¹ Karl Polanyi, The Great Transformation: The Political and Economical Origins Of Our Time (Boston: Beacon Press, 1957), p. 3. (Atgal>>>)
       ¹² Op. cit., p. 176. (Atgal>>>)
       ¹³ Cit. pagal Karl Marx, Theories Of Surplus Value (Volume IV of Capital, (Moscow: Progress Publishers, 1963), p. 346, 348, 349. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Cit. pagal Matin Buber, Paths In Utopia (Boston: Beacon Press, 1958), p. 19. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 137. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Jean-Jacques Rousseau, First and Second Discourses, R. D. Masters, ed. (New York: St. Martin's Press, 1964, p. 179. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 99–100. (Atgal>>>)
       ¹⁸ Cit. pagal James Joll, The Anarchists (Boston: Little, Brown, 1965), p. 145–145. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Cit. pagal Daniel Guerin, Anarchism: From Theory To Practice (New York: Monthly Review, 1970), p. 12. (Atgal>>>)
       ²⁰ Pierre-Joseph Proudhon, What is Property? (New York: Howard Fertig, Inc., 1966), p. 12. (Atgal>>>)
       ²¹ Anton Pannekoek Theses on The Fight of The Working Class Against Capitalism, www.marxists.org/archive/pannekoe/1947/theses-fight.htm. (Atgal>>>)
       ²² Žr. V. I. Lenin, Left-Wing Communism: An Infantile Disorder (Moscow: Progress Publishers, 1964). (Atgal>>>)
       ²³ William Paul, The State: It's Origins and Functions (Glasgow: Socialist Labour Press, 1918), p. 197–198. (Atgal>>>)
       ²⁴ Informations Correspondance Ouvriere. (Atgal>>>)
       ²⁵ www.whatnextjournal.co.uk/Pages/Newint/Kendall2.html. (Atgal>>>)
       ²⁶ www.marxists.org/archive/marx/works/1883/letters/83_04_18.htm. (Atgal>>>)
       ²⁷ Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, p. 469–470. (Atgal>>>)
       ²⁸ Cit. pagal Daniel Guerin, Anarchism: From Theory To Practice, p.25. (Atgal>>>)
       ²⁹ Op. cit.,p. 25–26. (Atgal>>>)
       ³⁰ Cit. pagal Daniel Guerin, ed., No Gods, No Masters, (Oakland: AK Press, 1998) vol. 2, p. 55. (Atgal>>>)
       ³¹ Matin Buber, Paths In Utopia, p. 127. (Atgal>>>)
       ³² Cit. pagal Moshe Lewin, Lenin's Last Struggle (New York: Pantheon, 1968), p. 4. (Atgal>>>)
       ³³ Jean-Jacques Rousseau, First and Second Discourses, p. 164. (Atgal>>>)
       ³⁴ Op. cit., p. 165. (Atgal>>>)
       ³⁵ Immanuel Kant, Religion Within the Limits of Reason Alone, 1793, Book 4, Part 2, Section 3. (Atgal>>>)
       ³⁶ Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 143. (Atgal>>>)
       ³⁷ Op. cit, p. 18. (Atgal>>>)
       ³⁸ www.marxists.org/archive/luxemburg/1904/questions-rsd/index.htm. (Atgal>>>)
       ³⁹ Carl Kaysen, “The Social Significance of the Modern Corporation“, American Economic Review, May 1957, p. 313–314. (Atgal>>>)
       ⁴⁰ Žr. Ralph Miliband, The State in Capitalist Society (London: Weidenfield & Nicolson, 1969). (Atgal>>>)
       ⁴¹ Richard J. Barnet, The Economy of Death (New York: Atheneum, 1969), p. 97. (Atgal>>>)
       ⁴² House Report 1406, 87th Cong., 2nd sess., 1962, p. 7. (Atgal>>>)
       ⁴³ Arthur H. Vandenberg, The Private Papers of Senator Vandenberg (Boston: Houghton-Mifflin, 1952), p. 504. (Atgal>>>)
       ⁴⁴ Robert McNamara, The Essence of Security (New York: Harper & Row, 1968), p. 109–110. (Atgal>>>)
       ⁴⁵ Op. cit.,, p. 110. (Atgal>>>)
       ⁴⁶ Economic Concentration, U.S. Senate, 91st Congress, 1st session (1969), Part 8A. (Atgal>>>)
       ⁴⁷ Leo Model, “The Politics of Private Foreign Investment“, Foreign Affairs, June 1967, p. 641. (Atgal>>>)
       ⁴⁸ George W. Ball, The Discipline of Power: Essentials of a Modern World Structure (Boston: Atlantic Monthly Press, 1968). (Atgal>>>)
       ⁴⁹ W. Y. Elliot, ed., The Political Economy Of American Foreign Policy, (New York: Henry Hold and Co., 1955), p. 42. (Atgal>>>)
       ⁵⁰ Cit. pagal Richard J. Barnet, The Economy of Death, p. 116. (Atgal>>>)
       ⁵¹ Alfred D. Chandler, Jr., “The Role of Business in the United States: A Historical Survey“, Daedalus, winter 1969, p. 36. (Atgal>>>)
       ⁵² Op. cit. , p. 36. (Atgal>>>)
       ⁵³ Joseph Monsen, “The American Business View,“ Daedalus, winter 1969, p. 162. (Atgal>>>)
       ⁵⁴ Bernard Nossiter, “Arms Firms See Postwar Spurt“, Washington Post, December 8, 1968, pp. A1, A8. (Atgal>>>)
       ⁵⁵ Townsend Hoopes, “The Nuremberg Suggestion“, Washington Monthly, January 1970, p. 20. (Atgal>>>)
       ⁵⁶ Eugene Rostow, Law, Power and the Pursuit For Power (Lincoln: University of Nebraska Press, 1968), p. 13, 17, 47. (Atgal>>>)
       ⁵⁷ Tom Quirk , ed., Tales, Speeches, Essays and Sketches (New York: Penguin, 1994), p. 201. (Atgal>>>)
       ⁵⁸ Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, p. 630. (Atgal>>>)
       ⁵⁹ Joseph Schumpeter, Capitalism, Socialism And Democracy (New York: Harper & Row, 1950), p. 269, 283. (Atgal>>>)

Į viršų