Alexander Berkman. Kronštato sukilimas (2). Darbininkų neramumai Petrograde
Alexander Berkman. KRONŠTATO SUKILIMAS

kronstato sukilimas - virselis       Vienas žymiausių XX a. pradžios anarchistų Aleksandras Berkmanas (g. 1870 m. Vilniuje) buvo tiesiogiai susijęs su 1921 m. Kronštato sukilimu. 14 metų praleidęs Amerikos kalėjimuose, 1917 m. birželį jis, kartu su savo kovų drauge Emma Goldman (g. 1869 m. Kaune), buvo suimtas už antivalstybinę propagandą ir nuteistas 2 metams kalėjimo. 1919 m. gruodį Berkmanas, Goldman ir dar 248 kairieji buvo deportuoti į Sovietų Rusiją.

 

Iš arčiau susipažinus su Sovietų Rusijos gyvenimu, pasitvirtino patys blogiausi gandai apie čia įvestą bolševikų komisarų diktatūrą. Savo akimis A. Berkmanas pamatė valdžios savivalę, korupciją ir represijas prieš liaudį, kuriai ji neva atstovavo. Didžiausias smūgis jam buvo 1921 m. kovo mėn. sukilusių Kronštato anarchistų sutriuškinimas. Berkmanas su Goldman bandė užstoti sukilėlius, tačiau nesėkmingai. 1921 m. gruodį jie pasitraukė į Latvijos sostinę Rygą, iš jos – į Stokholmą, o vėliau – į Berlyną. 1922 m. Vokietijoje A. Bekmanas išleido dvi knygas – „Rusų tragedija“ ir „Kronštato sukilimas“, kuriose papasakojo istorinę tiesą apie bolševikų valdžios terorą.

 

***

 

Tatai dėjosi 1921 metų pradžioje. Ilgi karo metai, revoliucija ir vidujinis piliečių karas privargino Rusiją ligi gyvo kaulo, ir dėl viso to rusų liaudis la­bai ir labai nusiminė. Pagaliau vidujinis piliečių ka­ras baigėsi, skaitlingi frontai tapo iškrikdyti, ir Vrangelis – rusų revoliucijos priešininkas bei paskutinė Antantės viltis intervencijai daryti – buvo nugalėtas ir rusų žemėj jo karo veiksmai buvo galutinai sustab­dyti.

 

Dabar liaudis tėmijo ir pilnu pasitikėjimu lau­kė iš drausmingo bolševikų režimo palengvinimų. Bu­vo laukiama, kad pasibaigus piliečių karui, komuni­stai palengvinsią sunkią naštą, panaikinsią karo meto suvaržymus, įgyvendinsią kai kurias pagrindines lais­ves ir organizuotai pradėsią naują, normališką gyve­nimą. Nors bolševikų valdžia toli gražu nebuvo populiari, bet darbininkų buvo remiama, nes manė, kad kaip tik pasibaigs karo veiksmai, bus vykdoma gyveniman daug kartų žadėta ekonominio šalies atstatymo planų pradžia. Liaudis buvo godi bendradarbiauti, reikšti savo iniciatyvą ir ji stengėsi įnešti kūrybos su­griuvusiai šaliai atstatyti.

 

Nelaimei – šituo laukimu buvo lemta nusivilti. Komunistų valdžia nerodė užsimojimo jungą paleng­vinti. Senoji politika buvo tęsiama, noras kiekvienam darbui pritaikinti kariškus metodus vis toliau vergė liaudį, nauja priespauda ir tironizavimas įniršino ją, ir todėl buvo sustabdytas kiekvienas galimumas at­gaivinti pramonę. Paskutinė proletariato viltis sken­do, vis augo ir augo įsitikinimas, kad komunistų partijai buvo svarbiau politinę valdžią savo rankose iš­laikyti, negu revoliuciją gelbėti.

 

Labiausiai revoliucingi Rusijos elementai, Pet­rogrado darbininkai pirmieji pakėlė savo balsą. Jie sakė, kad už dabartinius liaudies vargus ir kančias, nežiūrint kitų priežasčių, didžiausia dalimi yra atsakinga bolševikų centralizacija, biurokratija ir auto­kratiškas elgesys su valstiečiais ir darbininkais. Dau­gelis Petrogrado dirbtuvių ir fabrikų buvo uždaryta ir darbininkai, tikra to žodžio prasme, badavo. Darbi­ninkų šaukiami susirinkimai susidariusiai padėčiai ap­svarstyti valdžios buvo persekiojami. Petrogrado pro­letariatas, kuris stovėjo pirmose revoliucijos kovų ei­lėse, kuris vienas didelėmis aukomis ir pasiryžimu išgelbėjo miestą nuo Judeničo, buvo nepatenkintas šitokiais valdžios žygiais. Neapykanta prieš bolševikų vartojamus metodus nuolatos augo.

 

Sekantieji šaukia­mi susirinkimai susilaukė tų pačių pasekmių. Komu­nistai nenorėjo proletariatui duoti jokių paaiškinimų, gi patys tuo tarpu ruošėsi eiti į kompromisą su Eu­ropos ir Amerikos kapitalistais. Darbininkai buvo ne­patenkinti, ir kilo sujudimas. Kad priverstų valdžią jų reikalavimus patenkinti, šovinių-ginklų (patro­no-amunicionyi) dirbtuvėse, Trubočnyj ir Baltijos dirbtuvėse bei fabrikoj Laferme buvo paskelbti strei­kai. Vietoj to, kad susitartų dėl sąlygų su nepaten­kintais darbininkais, „Darbininkų ir valstiečių valdžia“ sudarė karišką Apsigynimo Komitetą (Komitet Oborony) su viso Petrogrado neapkenčiamu žmo­gumi – Zinovjevu, kaip pirmininku, priešaky. Ti­krasis šio komiteto tikslas buvo numalšinti strei­kų bangą.

 

Vasario 24 d. streikai buvo paskelbti. Tą pa­čią dieną bolševikai pasiuntė kursantus, bestudijuojančius karo akademijoj komunistus (būsimieji ar­mijos ir laivyno karininkai), kad išsklaidytų Vasiljevsko Ostrove, Petrogrado darbininkų srityj, susirinkusius darbininkus. Sekančią dieną, t. y. vasario 25, supykę streikuojantieji Vasiljevsko Ostrove darbinin­kai nuėjo pas Admiraliteto dirbtuvių bei Galernojo Doko darbininkus ir ragino juos prisidėti prie protesto prieš autokratiškus valdžios elgesius. Streikuojančių bandomos daryti gatvėse demonstracijos ginkluotų kareivių buvo išsklaidytos.

 

Vasario 26 d. Petrogrado Tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo Apsigynimo Komiteto ir Respublikos Revoliucinės Karo Tarybos narys, garsus komunistas Laševič, streiko banga buvo aštriausiai paneigta. Jis kaltino Trubočno fabriko darbininkus už tai, kad jie kėlė nepasitenkinimą, apšaukė juos „savimeiliais škurnikais bei revoliucijos priešais“ ir siūlė uždaryti Trubočno fabriką. Petrogrado Tarybos Vykdomasis Komitetas (Zinovjevui pirmininkaujant) priėmė siūly­mą. Trubočno fabriko streikuojantieji buvo paleisti ir tuo pačiu jiems buvo sulaikytas maisto da­vinys.

 

Šios rūšies bolševikų valdžios pasielgimai stūmė darbininkus į tolimesnę neapykantą ir priešginybę.

 

Petrogrado gatvėse pradėjo rodytis streikuojan­čiu darbininkų proklamacijos. Kai kurios jų turėjo vien tik politinį pobūdį. Štai kas rašoma vasario 27 d. prie mūro priklijuotoj proklamacijoj:

 

Būtinai reikia pakeisti visą valdžios politiką. Visų pirma, darbininkai ir valstiečiai turi gauti laisvę. Jie nenori sulig bolševikų dekretais gyven­ti, jie patys save nori tvarkyti. Draugai, saugokit revoliucionierišką tvarką. Truks laikys, organizuotu keliu reikalaukite:

Paliuosuoti visus areštuotus socialistus ir bepartinius darbininkus!

Panaikinti karo stovį; žodžio, spaudos ir su­sirinkimų laisvės visiems dirbantiems.

Laisvų dirbtuvių ir fabrikų komitetų (zavkomų) bei darbininkų organizacijų ir Tarybų atstovų rinkimų.

Sušaukit susirinkimus, siųskit savo atstovus pas valdančius ir būkit pasiryžę savo reikalavi­mus pravesti.


Į streikuojančių darbininkų reikalavimus val­džia atsakė skaitlingais areštais ir dar didesniu darbi­ninkų organizacijų slopinimu.

 

Šitie pasielgimai liaudies ūpą padarė dar la­biau antibolševikišku; ryšyj su tuo ir reakcionierių šauksmai pasidarė garsesni. Vasario 28 d. pasirodė Nevskio srities socialistų darbininkų proklamacija, ku­ri baigėsi kvietimu už steigiamąjį susirinkimą:

 

Mes žinom, kas bijo steigiamojo susirinkimo. Tai tie, kurie neturės galimybės ilgiau liaudį plėš­ti. Nes jie turės atsakyti prieš liaudies atstovus už visas jų apgavystes, plėšimus ir už visus jų prasižengimus.

Šalin neapkenčiamus komunistus!

Šalin Tarybų valdžią!

Tegyvuoja Steigiamasis susirinkimas!


Tuo metu bolševikai koncentravo iš provincijos di­deles karo jėgas į Petrogradą ir atvedė ištikimus ko­munistams pulkus iš fronto į miestą Petrograde buvo „įvestas“ ypatingas karo stovis. Streikuojantieji buvo prigrasinti ir darbininkų judėjimas geležine ranka bu­vo prispaustas.

 

Bus daugiau

 

Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927. IX.Viršelis iš N. Strunkės ciklo „Raudonoji vėliava“. Spaustuvė „Burtnieks“. Riga, Ridzenes iela 27.


kronstato sukilimas - virselis