Anarchistų federacija. Brošiūra „Prieš nacionalizmą” (3)
Brošiūra „PRIEŠ NACIONALIZMĄ"

 

nacionalizmo brosiura - 1 virselisVisos tautinės valstybės yra imperialistinės


Imperializmo istorija yra ilga, įvairios jo formos ir rūšys yra tokios pat senos, kaip ir įvairios valstybės bei klasinės visuomenės formos ir rūšys. Kadangi ši savoka apima skirtingus įvairių valstybių projektus skirtingais istoriniais laikotarpiais, turime patikslinti, ką ji reiškia vėlyvojo kapitalizmo kontekste. Romos imperija skyrėsi nuo Britų imperijos, o šiuolaikinis imperializmas skiriasi nuo ankstesnio. Tačiau tai nereiškia, kad imperializmas yra neapibrėžiamas. Vis dėlto privalome tiksliau apibūdinti mūsų nagrinėjamą reiškinį.

 

Klasikinių senojo pasaulio imperijų galia rėmėsi žemių užkariavimu ir jų išteklių panaudojimu. Nenutrūkstamumas tarp valstybės kontroliuojamų žemių ir imperinių galių kontrolės sukūrė „archetipinį imperializmą“; tai elementariausia ir akivaizdžiausia imperializmo forma. Galima būtų manyti, kad šiuolaikinių kapitalistinių tautinių valstybių „užsienio politika“ neturi nieko bendra su elementariuoju imperializmu. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje imperializmas yra tiek pat įsišaknijęs valstybių gyvenime, kiek ir ankstesniais amžiais. Imperializmo principai keitėsi kartu su atitinkamo laikotarpio ekonomine situacija. Kadangi valstybės struktūra yra skirtinga agrarinėje vergų visuomenėje ir išsivysčiusio kapitalizmo visuomenėje, skiriasi ir šių valstybių imperializmo formos. Tačiau nepaisant galybės pasikeitimų valstybė išlieka pagrindiniu šiuolaikinio imperializmo veiksniu. Toks pastebėjimas gali skambėti keistai pasaulyje, kuriame galingiausios valstybės, įtvirtinusios liberalios demokratijos principus, deleguoja begalę funkcionierių į krūvas susitikimų, pasitarimų, forumų bei tarptautinių organizacijų. Nepaisant to, imperializmas yra gyvybiškai svarbus kapitalistinių visuomenių gyvavimui, o nuo jo rezultatų tiesiogiai priklauso galingiausių valstybių sėkmė.

 

Kapitalizmo poreikiai transformavo prieš tai gyvavusį ir jį pagimdžiusį imperializmą. Spekuliacinių investicijų banga, kurios nutekėjimas iš Europos prasidėjo XIX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje kapitalui ieškant pelningo investavimo galimybių, suaktyvino imperialistinę veiklą; valstybės buvo priverstos saugoti ir reguliuoti kapitalo interesus savo nacionalinių teritorijų ribose. Ši tendencija dar sustiprėjo nuo XIX amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Vienas ankstyvųjų to pavyzdžių – tai tiesioginis britų karūnos valdymas Indijoje, įvestas po to, kai sipajų maištas sukėlė pavojų jos interesams (prieš tai Indiją valdė britų kompanija). Nuo XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo vykusios „peštynės dėl Afrikos“ ženklino ryškų ankstesniojo „neformalaus imperializmo“ posūkį tiesioginio valdymo sistemos link, kurios rezultatas buvo pasaulio pasidalijimas tarp imperialistinių valstybių.

 

Kaip jau žinome, ši sistema iširo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusios bei antroje XX amžiaus pusėje vykusios dekolonizacijos metu. Tačiau esminė strategija, dėl kurios valstybės veikia savojo kapitalo naudai išnaudodamos geopolitinius skirtumus, išlieka pagrindine kapitalistinio pasaulio savybe. Valstybė privalo aktyviai veikti remdama kapitalo interesus, kurie dažnai yra vadinami „verslo interesais” toje šalyje, kurioje ji turi teisinę galią. Beveik visose valstybėse puoselėjamas kapitalizmas, įtvirtinami nuosavybės įstatymai, būtini jo egzistavimui, sudaromos galimybės kapitalui kaupti, kapitalas gelbėjamas nuo jo paties destruktyvių polinkių (kartais tai daroma nepaisant kai kurių kapitalistų protestų) ir bandoma suvaldyti klasių kovą derinant prievartos ir įtikinimo strategijas; valstybė gali (ir dažnai pasinaudoja šia galimybe) sužlugdyti streikus, tačiau tuo pačiu metu įtraukia profesines sąjungas į darbo jėgos administravimą, tokiu būdu sukurdama mechanizmą, kuriuo remdamasi mažina klasių kovos įtampą. Valstybė yra „kolektyvinis kapitalistas”; ji apdraudžia kapitalistinę sistemą.

 

Į jos pareigas įeina ir „užsienio politika”. Vietinių kompanijų vardu valstybė derasi dėl išteklių, investicijų, prekybos ir plėtros galimybių užsienyje. Sėkmingi šio proceso rezultatai reiškia į tą valstybę grįžtančius pelnus; praturtindama savo verslininkus ir „nacionalinę ekonomiką”, valstybė užsitikrina materialų savo galios pagrindą – padidina savo išteklius, turtą bei galimybes plėsti savo įtaką. Taigi valstybė nėra vien tik „stambaus verslo interesų” valdoma  marionetė – ji yra viena iš suinteresuotų pusių.

 

Tuo pačiu metu valstybė privalo stengtis išvengti, kad jai būtų primetama kitų valia, ji turi sutelkti savo išteklius – karinius, diplomatinius, kultūrinius ir ekonominius, – kad išlaikytų savo poziciją tarptautinėje arenoje. Siekiant užtikrinti aktyvią „nacionalinio intereso“ sklaidą užsienyje ir gynybą savoje šalyje, vyksta nuolatinė kova – tiek prie apskritojo stalo su „tarptautiniais partneriais“ aptariant  prekybos politiką, tiek su ginklais rankose tarptautiniuose „karštuose taškuose“ ir „konflikto zonose“. Interesai yra užtikrinami palaikant, ginant ir išnaudojant skirtumus tam tikroje geografinėje kapitalistinės sistemos erdvėje.

 

Pavyzdžiui, šiandieną šią asimetriją dažnai liudija regioninės monopolijos, nelygūs mainai, suvaržyti kapitalo srautai ir manipuliacija monopoline renta. Imperializmas – tai naudojimasis šiais skirtumais siekiant naudos vienos ar kitos valstybės ekonomikai, t.y. jos kapitalui. Tai yra įprastas pasaulio ekonomikos veikimo mechanizmas, kurio apraiškos yra, pavyzdžiui, JAV naudojimasis Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Prekybos Organizacija savo finansinių institucijų pelnui didinti arba Kinijos manevrai piečiau Sacharos dykumos esančioje Afrikos dalyje. Valstybės privalo dalyvauti šioje nuolat kintančios politinės pusiausvyros sistemoje nepriklausomai nuo savo ketinimų, nes tie, kurie nesugebės atsispirti ar suvaldyti šių jėgų, taps nuo jų priklausomi.

 

Karo paskirtis tampa akivaizdi. Imperialistinės intervencijos kartais gali būti vykdomos siekiant specifinės kiekybinės naudos, pavyzdžiui tikintis priėjimo prie tam tikrų išteklių. Tačiau daug dažniau karinių veiksmų imamasi siekiant įgyvendinti geopolitinę strategiją ir pergudrauti kitus valstybių blokus ir išlaikyti regioninę ar tarptautinę įtaką. Į išteklius paprastai yra žiūrima iš strateginio požiūrio taško, o ne vien tik kaip į ekonominę naudą. Jei Irako naftos gavyba būtų buvęs vienintelis JAV tikslas Persijos įlankoje, daug pigiau ir paprasčiau būtų buvę palikti Sadamą Huseiną valdžioje ir derėtis dėl priėjimo. Svarbesnis dalykas buvo karinė šio strateginio išteklio kontrolė, tai ir paskatino Irako okupaciją. Artimųjų Rytų naftos (jos atsargos pranoksta jų priešininkų rezervus) kontrolė iš esmės suteikia JAV galimybę įtakoti pasaulio ir ypač Kinijos, Rusijos, Japonijos bei Europos ekonomikas, kurių finansų ir gamybos pramonės konkuruoja su JAV.

 

Panašus atvejis yra ir Afganistano okupacija – ji ne ypač sietina su siekiu eksploatuoti tam tikrus išteklius, pagrindinis siekis buvo kontroliuoti strategiškai svarbų tašką Kaukaze bei įžengti į Rusijos ir Kinijos įtakos zonas. Anksčiau dėl panašių strateginių priežasčių Afganistaną buvo okupavę britai ir rusai. Karas Vietname galėjo potencialiai sukliudyti trumpalaikį kapitalo kaupimą, tačiau nepaisant to jis atitiko platesnę imperinę strategiją, kurios tikslas buvo naudingas JAV kapitalui –  įtvirtinti dominuojančią JAV padėtį pasaulyje ir padaryti „laisvą pasaulį” saugų investicijoms bei išnaudojimui.

 

Tačiau kairieji, susidurdami su tokiomis užmačiomis, dažnai daro klaidingas išvadas. Laikydamiesi paramos nacionalinio išsivadavimo judėjimams logikos ir norėdami atrasti paramos adresatą, kairieji dažnai aistringai gina valdančiuosius tose valstybėse, kurios yra paveiktos Vakarų imperializmo machinacijų. Tačiau „nacionalinė priespauda” neturi nieko bendra su klasių kova, o parama vyriausybėms, aktyviai malšinančioms „savus” dirbančiųjų judėjimus bei persekiojančioms mažumas dėl „antiimperialistinės” politikos, yra nepažangi. Toks požiūris rodo nesugebėjimą suvokti, kad imperializmas – tai globalaus kapitalizmo pasekmė. Valstybės ir nacionalinio kapitalo grupės, nelygiavertės galingesnėms valstybėms, taip pat palaiko tam tikrus asimetrinius santykius su kitomis valstybėmis ar jų blokais. Vakarų imperializmo „aukos” siekia savų tikslų ir vykdo savitą imperialistinę politiką. Akivaizdu, kad taip yra, pavyzdžiui, Irano ir Venesuelos atveju: Venesuela siekia užtikrinti savo interesus plėsdama įtaką Lotynų Amerikoje, o Iranas tą patį daro Irake, Libane, Afrikoje ir kitur.

 

Tai, kad kelios galingos valstybės išnaudoja mažesnes ir plečia savo įtaką pasaulyje, nėra imperializmo esmė. Be abejonės, vienų šalių imperialistinės strategijos yra sėkmingesnės nei kitų. Tačiau imperializmas yra užkoduotas tautinėje valstybėje. Net jei kuri nors šalis nuspręstų likti „civilizuota” ir vengtų imperialistinės konkurencijos, ji būtų priversta gintis nuo kitų valstybių bandymų išnaudoti jos silpnumą, pasitelkdama daugiau ar mažiau tiesiogines priemones. Todėl valstybės, neturinčios didelės įtakos pasaulyje, jungiasi prie galingesnių pasiremdamos net ir vaikui suprantama logika.

 

Po nacionalizmo


Vis dėlto išlieka vienas klausimas. Jei mes, anarchistai, nesijungiame prie kairuolių paramos tautinio išsivadavimo kovoms ir reikalavimo suteikti savarankiško apsisprendimo teisę, ką mes remiame? Kokią alternatyvą siūlome?

 

Viena vertus, reikėtų atmesti patį klausimą. Egzistuoja daugybė dalykų, kuriems mes nepritariame iš principo, tačiau iš mūsų nereikalaujama pateikti alternatyvų. Atsisakymas remti aktyviai reakcingas idėjas yra labiau priimtinas, nei darymas „ko nors”, kas prieštarauja mūsų įsitikinimams. Vienintelis dalykas, kurį gali pasiūlyti nacionalizmas, tai nauji konfliktai, kurių apimtis ir skaičius vis didės, nes aštrės nacionalinė konkurencija dėl senkančių pasaulio energijos išteklių. Kai konfliktas yra apibrėžiamas kaip tautinis – kaip konfliktas tarp engiamos ir engiančios tautos, – dirbančiųjų klasė visada pralaimi.

 

Internacionalistams yra pažįstama isteriška reakcija karinių intervencijų atveju. Daugelis žmonių „pasipriešinimą” imperialistiniam karo kurstymui suvokia kaip nediskutuotiną ir nekritikuotiną dalyką – tam tikrų imperialistinių projektų priešininkai lieka nekalti, pamirštami jų – tokių pat kapitalistinių grupuočių – veiksmai, tikslai ir užduotys: jie laikomi tiesiog „pasipriešinimu” ir yra nekritikuotini. Pavyzdžiui, tokia logika remiasi kairiųjų parama „Palestiniečių pasipriešinimo judėjimui”; remiama net tokia grupuotė kaip „Hamas”, kuri slopina dirbančiųjų kovas, ginklu išvaiko streikuotojus, engia moteris ir žudo gėjus bei lesbietes. Tačiau visa tai pamirštama, kai „Hamas” yra priskiriama „pasipriešinimui”, kuris yra už kritikos ribų.

 

Bandymas pažvelgti į šią problemą iš klasių kovos perspektyvos, paviešinti faktą, kad nacionalinio išsivadavimo jėgos elgiasi kaip kapitalistinės ir gina kapitalistų, valstybės arba būsimos valstybės interesus kovodamos su nepriklausomais dirbančiųjų klasės judėjimais ar netgi jų užuomazgomis, prilyginamas imperializmo rėmimui. Atsisakymas remti vieną grupuotę yra traktuojamas kaip parama priešingai pusei.
Problema yra polinkis matyti pasaulį iš nacionalinės, o ne klasinės perspektyvos, kuris yra giliai įaugęs į kairiųjų, o taip pat ir platesnės visuomenės sąmonę. Nors kairieji ir sugeba kritikuoti nacionalizmą savame kieme, jie nėra pajėgūs to daryti susidūrę su egzotiškais užsienio judėjimais.

 

Tai atskleidžia kairiųjų bejėgiškumą. Matydami brutalų karą ir skerdynes tolimuose pasaulio kraštuose, jie siekia atrasti paramos objektą, kad pateisintų savo neveiklumą. Taigi parama silpnesniajai pusei – „pasipriešinimui” – veikia kaip pakaitalas.

 

Susidurdami su karais kitose pasaulio dalyse, turime būti realistai ir suvokti, kad nedaug ką galime padaryti, kad sustabdytume vieną ar kitą karą. Vienos iš kariaujančių pusių prekių boikotai (pavyzdžiui, nuolatiniai kvietimai boikotuoti Izraelio prekes) turi nedidelį poveikį, nepaisant to, kad „kažką darydami”, jaučiamės gerai. Parama klasių kovai yra vienintelė dėmesio verta strategija, jei norime matyti pasaulį be nacionalinio išsivadavimo ar kitokių karų.

 

Dalyvavimas klasių kovoje – veiksmai ginant materialius dirbančiųjų klasės interesus, o ne kova iš nacionalizmo pozicijų – yra tai, kas gali padėti išsilaisvinti iš nacionalizmo pančių. Bendras visų nacionalistinių jėgų interesas yra užkirsti kelią nepriklausomiems dirbančiųjų veiksmams; pavyzdžiui, IRA (Airijos respublikonų armija) siekė išlaikyti tarpklasinę Airijos respublikonų vienybę išvaikydama  streikus klasių kovų laikotarpiu XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje. Neseniai „Hamas“ išvaikė streikuojančius mokytojus ir valstybės tarnautojus. Nacionalizmui privalu priešintis, nes jis supančioja dirbančiuosius; klasių kovas reikia remti, nes jos suteikia galimybę sutraukyti tuos pančius ir ši galimybė įvaro baimę nacionalistiniams judėjimams.

 

Veikdami šalyse, kuriose gyvename, turime remtis klasių kovos, o ne nacionalizmo principais. Nacionalizmas yra galinga jėga ir turi didžiulę įtaką dirbančiųjų klasei visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Britanijoje, kur tapatybė ir bendruomeniškumas yra nuolatos skatinami ir pasitelkiami oficialiame diskurse, priklausomybė tautai, bendruomenei ar kultūrinei grupei suteikia atstumtiems, bejėgiams žmonėms svarbų bendrumo jausmą, pakylėja juos virš niūrios kasdienybės monotonijos. Nacionalizmas yra pateikiamas ir parduodamas kaip dar viena prekė – priklausymo visuomenei, kurioje mūsų poreikiai ir troškimai yra atskirti nuo mūsų kasdienės veiklos motyvų, reginys. Priklausymo bendruomenei, bendro paveldo ir virš kasdienybės pakylėto pasididžiavimo bendrumu idėja yra labai stipri.

 

Dėl to nacionalizmas gali užmaskuoti ir iškraipyti klasių kovas; kovos už materialinę gerovę gali virsti nacionalinio intereso gynimu, kovomis už nacijos pertvarkymą, įgyvendinant kitokią valdymo idėją ir atsigręžiant prieš kitas dirbančiųjų klasės grupes, apibrėžiamas tautiniais, rasiniais ar kitais ribotais terminais. Istorijoje apstu rasistinių streikų prieš juodaodžius dirbančiuosius, imigrantus ar kitas grupes.
Net ir kasdieninės kovos gali būti apkrėstos nacionalizmu – pasitelkiant nacionalistinius mitus diskusijose ar per profesinių sąjungų nacionalistines nuostatas. Nacionalinės vėliavos nėra retas reiškinys įvairiose demonstracijose, piketuose ar eitynėse visame pasaulyje.

 

Vis dėlto sąmoningumas atsiranda kovojant. Revoliucinė savimonė visuomenėje nepradės vyrauti tada, kai visi gyventojai perims anarchizmo idėjas – to nepasieksime pergale „idėjų kare“ demokratinių debatų lauke. Propaganda yra naudinga ir reikalinga, bet jos tikslas – suburti politines mažumas, galinčias įsitraukti į kovas, įžiebti pagarbą anarchistinėms idėjoms ir jas įgyvendinti. Revoliucinė savimonė gimsta visuotinėje kovoje, o klasių kova yra neatskiriama kapitalizmo dalis.

 

Kapitalizmo sąlygomis „grynų” kovų pasitaiko retai. Tik kovodami už konkrečius dirbančiųjų klasės interesus, susijusius su materialiniais reikalavimais – kovodami dėl didesnio atlyginimo, trumpesnės darbo dienos, platesnės paslaugų sferos, galiausiai, prieš samdomą darbą ir kapitalizmą apskritai – galime sutraukyti nacionalizmo pančius, jei tvirtai laikysimės nuostatos, kad mūsų poreikiai ir kapitalistinis pelno siekis yra nesuderinami. Tokiose kovose klasiniai interesai tampa akivaizdūs, ir atsiranda proga įsižiebti minčiai, kad reikia suardyti pačią kapitalistinę sistemą – taip jau yra atsitikę.

 

Internacionalizmo krypties politinės grupės ir organizacijos atlieka reikšmingą vaidmenį agituodamos prieš nacionalizmą ir besipriešindamos nacionalistinėms tendencijoms, nuolat pasireiškiančioms įvairių kovų metu.  Privalome atkakliai priešintis militarizmui, nacionalizmui bei karui ir agituoti remdamiesi praktiniais sumetimais. Privalome nepasiduoti nacionalizmui dirbančiųjų gretose ir skatinti solidarumą klasinių interesų pagrindu, kaip praktinį kelią, kuriuo eidami dirbančiųjų klasės žmonės gali apginti savo interesus.

 

Kairiųjų siekiams pertvarkyti kapitalistinį tautinių valstybių pasaulį mes priešpastatome pasaulį be sienų, tautų ir valstybių – pasaulį, pagrįstą laisvu naudojimusi žmonių veiklos produktais, kad būtų patenkinti žmonijos poreikiai ir troškimai; pasaulį, pagrįstą bendradarbiavimu, be kapitalo ir valstybių, kuriame žmonės gali iki galo įgyvendinti savo galimybes kaip kūrybiškos asmenybės. Kovoje dėl šio galutinio tikslo mes tvirtai laikomės įsitikinimo, kad dirbantieji nepriklauso jokiai šaliai, kad dirbančiųjų klasė turi vienytis nepaisant jokių skirtumų ir kad nuo visų dirbančiųjų solidarumo priklauso visos būsimos pergalės.

 

Pabaigai siūlome keleta galimų veiklos krypčių anarchistams, susiduriantiems su nacionalizmu savo šalyse bei antimilitaristinėje veikloje.

 

Visų pirma, anarchistai, pasisakantys už klasių kovą, privalo burtis darbo vietose, jei tik egzistuoja tokia galimybė, ir skatinti paramą streikams bei kitai veiklai, ugdančiai klasinę savimonę. Anarchistai turėtų burtis su kairiaisiais libertarais ir darbo vietose skatinti tokias libertarines strategijas kaip masiniai susirinkimai ir tiesioginiai veiksmai. Siekdami palaikyti klasinę perspektyvą savo  darbovietėse, anarchistai turi pasisakyti prieš dirbančiųjų klasės dalijimą pagal rasinę ar tautinę priklausomybę ir skatinti solidarumą tarp skirtingų grupių, kuris atsiras, kai, nepaisydami skirtumų, dirbantieji susiburs bendrai kovai. Taip pat anarchistai turi priešintis nacionalistiniams mitams, kliudantiems praktiškai siekti dirbančiųjų klasės solidarumo. Atsvara melui apie imigrantus, užimančius darbo vietas ir socialinį būstą, taptų kalbėjimas apie tikrąją situaciją – tai, kad mūsų kasdienių problemų šaknys glūdi kapitalistinėje sistemoje, kuri nepatenkina mūsų poreikių ir net nėra skirta jų patenkinimui.

 

Kita vertus, anarchistai visada dalyvavo antimilitaristinėje ir antikarinėje veikloje. Taip yra ir šiandien, todėl anarchistus sutiksime gatvėse, protestuojančius prieš imperialistinius karus. Susidūrę su nacionalinio išsivadavimo argumentais ir nacionalistiniu atsaku į karus, turėtume parodyti pasibjaurėjimą karais ir kaip atsvarą nacionalistinei analizei iškelti internacionalinį, klasinį požiūrį. Šie uždaviniai nėra lengvi, tačiau jie yra esminiai ir turėtų būti anarchistų judėjimo veiklos pagrindas.

 

____________________

 

[1] Paryžiaus gyventojai užpuolė liūdnai pagarsėjusį kalėjimą-tvirtovę 1789-aisiais, siekdami gauti parako, ir tokiu būdu davė pradžią Prancūzijos revoliucijai. Ši revoliucija daugelio yra laikoma proceso, kurio metu besikurianti kapitalistų klasė perėmė valdžią iš aristokratijos, pradžia.

[2] Religiniai ir socialiniai poslinkiai Europoje, paskatinę protestantizmą ir Katalikų Bažnyčios galios sumažėjimą.

[3] Bendruomeninių ganyklų tradiciniame kaime perėmimas į privačias rankas. Šio proceso reikšmė kapitalizmo vystymuisi buvo dvejopa: pirma, tai kartu su kitais rinkos paskatintais pokyčiais žemės ūkyje padėjo pagrindus žemės pavertimui preke ir kartu sukūrė masę bežemių žmonių, kurie buvo priversti dirbti už atlyginimą.

[4] Po Prancūzijos revoliucijos priimtas dokumentas, kuriame išdėstytos universalios, esminės Prancūzijos piliečių teisės. Šios teisės buvo suvokiamos kaip prigimtinės.

[5] Woodrowas Wilsonas, ėjęs JAV prezidento pareigas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, atliko svarbų vaidmenį įgyvendinant tautybės ir savarankiško „tautų apsisprendimo“ principą kaip tarptautinių santykių pagrindą.

[6] Brazilijos fašistinis judėjimas, nesugebėjęs mobilizuoti masių rasinių skirtumų pagrindu, pasitelkė šūkį „Visų rasių ir tautybių vienybė”, tuo pat metu naudodamas ta pačią retoriką apie komunizmą, liberalizmą ir t.t., kaip ir jo „kolegos iš Europos“.

[7] Versalio taikos sutartimi, kurios sąlygas nustatė Antantės sąjungininkai, buvo užbaigtas Pirmasis pasaulinis karas. Europos žemėlapis buvo perbraižytas, jei tai buvo įmanoma, remiantis tautybės principu.

[8] EAM – Nacionalinio išsivadavimo frontas – ir jo  karinis sparnas – ELAS – Graikų tautos išsilaisvinimo armija. Abiejose organizacijose dominavo stalininė Graikijos komunistų partija, siekusi perimti valdžią po Vokietijos sutriuškinimo.

 

Sukūrė: Anarchistų federacija

Platina: „Iš rankų į rankas press”


nacionalizmo brosiura - virselis

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti