Michail Bakunin. Laiškai apie patriotizmą (2). Antrasis laiškas
Michail Bakunin. LAIŠKAI APIE PATRIOTIZMĄ

 

bakunin foto1869 m. pradžioje Šveicarijos miesto Le Loklio „Internacionalo” grupės nariams M. Bakuninas (1814-1876) perskaitė paskaitą, pavadintą „Liaudies filosofija”. Šią paskaitą jis vėliau suskirstė į straipsnius, kuriuos išspausdino šiame mieste leistas „Le Progrés” laikraštis. Rusų kalba M. Bakunino „Laiškai apie patriotizmą” pasirodė 1873 m. Ciuriche išleisto rinkinio „Istorijis Internacionalo vystymasis” I-ajame tome. Į lietuvių kalba tekstas verstas iš 1920 m. išleistų M. Bakunino „Rinktinių raštų”.  


***

 

Ankstesniame laiške minėjau, kad reakcingi legitimistiniai feodalų ir klerikalų bandymai vėl pažadino revoliucinę buržuazijos dvasią, bet tarp šios naujos dvasios ir kūno, kuris ją įkvėpdavo dar 1793 metais, buvo milžiniškas skirtumas. Praėjusio šimtmečio buržuazijos atstovai buvo gigantai, prieš kuriuos patys drąsiausi šio šimtmečio buržua tarpo atrodo lyg pigmėjai.

 

Norint tuo įsitikinti, pakanka palyginti jų programas. Kokia buvo XVIII a. didžiosios revoliucijos ir filosofijos programa? Nei daugiau, nei mažiau – visiškas visos žmonijos išvadavimas, kiekvieno žmogaus teisių laisvių įgyvendinimas sulyginant visus politiškai ir socialiai. Žmogiškumo triumfas ant dieviško pasaulio griuvėsių. Laisvės ir brolybės karalystė žemėje.

 

Šios filosofijos ir šios revoliucijos klaida pasireiškė nesupratimu, kad žmonių brolybė neįmanoma, kol egzistuoja valstybės, kad panaikinti klases ir suvienodinti politines bei socialines individų teises galima tik suteikiant vienodas teies į ekonomines priemones, auklėjimą, švietimą, darbą ir gyvenimą. Bet būtų neteisinga priekaištauti XVIII amžiui, kad jis to nesuprato. Visuomeniniai mokslai nesukuriami, nestudijuojami vien tik iš knygų, jiems reikia didžių istorijos pamokų. Prisireikė 1789 ir 1793 m. revoliucijų, reikėjo pakartoti jų patirtį 1830 ir 1848 metais, kad būtų padaryta ši, dabar jau neginčijama išvada – bet kokia politinė revoliucija, nekelianti sau tiesioginio ekonominės lygybės tikslo, liaudies interesų ir teisių požiūriu yra ne kas kita, kaip veidmainiška ir užmaskuota reakcija.

 

Ši tokia akivaizdi ir paprasta tiesa buvo dar nežinoma XVIII amžiuje. Kai Babeufas iškėlė ekonominį ir socialinį klausimą, revoliucijos jėgos buvo jau išsemtos. Nežiūrint to, būtent šiai revoliucijai priklauso nemirtinga garbė, nes ji paskelbė patį didingiausią iš visų kada nors istorijoje keltų tikslų – išlaisvinti visą žmoniją.

 

Ką gi siūlė Restauracijos ir birželio monarchijos laikotarpio revoliucinio liberalizmo programa? Nuvalkiotą santūrią laisvę, labai kuklią, labai tvarkingą, labai ribotą, pritaikytą kaip tik nusilpusiam, pusiau pasisotinusios buržuazijos būdui. Buržuazija, pavargusi nuo kovos, trokšdama kuo greičiau pradėti klestėti, jau jautė pavojų ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios. Kupinomis nerimo akimis ji stebėjo horizonte pasirodčią tamsią masę milijonų išnaudojamų proletarų, pavargusių kentėti ir besirengiančių pareikalauti savo teisių.

 

Nuo šio šimtmečio pradžios vaiduoklis, vėliau pramintas raudonuoju vaiduokliu, siaubingas vaiduoklis, priešiškai nusiteikęs laimingųjų klasės atžvilgiu, šis liaudies teisingumo ir liaudies proto įsikūnijimas, kuris turi dulkėmis paversti buržuazinės ekonomikos, jurisprudencijos, politikos ir metafizikos sofizmus, stojasi skersai kelio šiuolaikinėms buržuazijos pergalėms, silpnina jos pasitikėjimą ir jos protą.

 

O juk per Restauraciją socialinis klausimas buvo dar visai nežinomas arba, tiksliau tariant, visiškai užmirštas. Tais laikais gyveno keli atskiri didieji svajotojai, tokie kaip Saint-Simonas, Robert Owenas, Fourier, kurių genialūs protai ir didžios širdys atspėjo būtinybę radikaliai pertvarkyti ekonominę visuomenės sandarą. Aplink kiekvieną jų telkėsi nedideli būreliai karštų ir ištikimų mokinių, įkurdami lyg ir nedideles bažnyčias, bet jie buvo tokie pat nežinomi, kaip ir jų mokytojai, ir neturėjo jokios įtakos aplinkiniam pasauliui.

 

Tada pasirodė ir komunistinis Babeufo testamentas, perduotas energingesniems proletarams per slaptą liaudies organizaciją jo draugo ir bičiulio Buonarrotti. Bet tada jie visi buvo pogrindininkai, kurių veiklos rezultatai pasijuto tik vėliau, o Restauracijos metu buržuazinės klasės jų visiškai nepastebėjo. Darbininkų masės irgi išliko ramios ir dar nieko nereikalavo.

 

Aišku, kad liaudies teisingumo baimė tuo metu gyvavo tik nešvarioje buržua sąžinėje. Iš kur atsirado ši nešvari sąžinė? Argi buržua atstovai Restauracijos metu buvo piktesni už savo tėvus, įvykdžiusius 1789 ir 1793 metų revoliucijas? Nė kiek. Tai buvo tokie patys žmonės, tik pakliuvę į kitą aplinką ir kitas politines sąlygas, praturtėję nauja patirtimi ir, vadinasi, įgiję kitokią sąžinę.

 

Praėjusio šimtmečio buržua nuoširdžiai tikėjo, kad vaduodamiesi iš monarchistinio, klerikalinio ir feodalinio jungo, jie kartu su savimi išlaisvins visą liaudį. Šis naivus, nuoširdus tikėjimas ir buvo jų didvyriškos drąsos bei neįtikėtinos galios šaltinis. Jie jautė vienybę su visais ir kilo į kovą, nešdami jėgą ir teisę visiems. Liaudies galia, kuri tada įsikūnijo buržuazijos klasėje, padėjo buržuazijai praėjusiame šimtmetyje užvaldyti politinės teisės tvirtovę, kurią užvaldyti troško jų tėvai kelis ankstesnius šimtmečius. Bet tą akimirką, kai jie virš tos tvirtovės iškėlė savo vėliavą, nauja šviesa nušvietė jų protus. Kai tik jie iškovojo valdžią, jie pradėjo suvokti, kad tarp jų buržuazinių interesų ir liaudies masių interesų nėra nieko bendra, kad tarp jų iškilo radikalus prieštaravimas ir kad savininkų klasės klestėjimas gali remtis tik proletariato skurdu ir politine bei socialine priklausomybe.

 

Nuo to laiko santykiai tarp buržuazijos ir liaudies iš esmės pasikeitė. Buržua atstovai dar anksčiau už darbininkus suprato, kad jie yra natūralūs dirbančiųjų priešai labiau iš būtinybės, o ne iš piktos valios. Buržuazija pirmoji įsisąmonino šį fatališką antagonizmą. Tą suvokimą aš ir vadinu nešvaria buržua sąžine.

 

Ženeva, 1869 m. kovo 28 d.

 

Le Progres, Nr. 7 (1869 m. balandžio 3), psl. 2-3.

http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 11 05