Tomas Tengmark. Švediškas modelis, sindikalizmas ir SAC
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

sac syndikalisternaTomas Tengmarkas aktyviai dalyvauja vietinės sindikalistų organizacijos Solna LS (Solna – Stokholmo priemiestis) veikloje. Organizacijos aktyvistai rengia tiesioginio veiksmo akcijas bei blokadas, platina informaciją ir atstovauja dirbančiuosius Darbo teismuose. Dėl savo veiklos turėjo konfliktų su teisėsaugos organais.

         Švedija garsėja „Volvo” automobiliais, lyčių lygybe ir nužudytais politikais. Vis dėlto didžiausias Švedijos išradimas vadinamas „švediškuoju modeliu“. Nors politinės ekonomikos tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės dėl to, kas gi iš tiesų slepiasi po „švediškojo modelio“ apibrėžimu, galiu drąsiai teigti, kad su nuogomis blondinėmis jis neturi nieko bendra. „Švediškasis modelis“ – tai gerovės valstybės idėja, apimanti darbo rinkos dalyvių konsolidaciją: maždaug 80 proc. Švedijos darbuotojų yra susibūrę į profesines sąjungas. Tai aukščiausias rodiklis pasaulyje. Tačiau ką visa tai reiškia?



         Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, industrinė revoliucija lėmė dar didesnę atskirtį tarp turtingų ir skurstančių. Reikšmingais Švedijos darbo politikai metais tapo 1909-ieji. Tais metais kilo didžiausias per visą Švedijos istoriją „visuotinis streikas“. Šalis buvo paralyžiuota keturis mėnesius, tačiau šiuo streiku galiausiai nieko nepasiekta. Didžiausia to meto profesinė sąjunga „Šalies organizacija“ („Landsorganisationen”, LO) kaltinta dėl daugybės lemtingų sprendimų, supančiojusių darbuotojams rankas. Žmonės, įsitraukę į autonominį sindikalistinį judėjimą, iki šiol kaltina LO, kad ji nesugebėjo tinkamai suvienyti dirbančiųjų, tačiau, kaip aš netrukus parodysiu, tam būta savų priežasčių. Šiaip ar taip, 1910 m. daugelis nusivylusių darbuotojų įkūrė Centrinę Švedijos darbuotojų organizaciją (Sveriges Arbetares Centralorganisation, SAC) – anarchosindikalistiniais principais grįstą profesinę sąjungą. Anarchosindikalistiniais principais grįsta profesinė sąjunga reiškia, kad:

         1) jos struktūra yra federalinė, atskiriems padaliniams suteikiama itin plati autonomija,
         2) ji atsisako bet kokių saitų su politinėmis partijomis.

         Atskirų padalinių autonomiją užtikrina sindikalistinis modelis, kuris pagrįstas vietinių organizacijų federacijos idėja. Jei Lietuvoje atsirastų anarchosindikalistinė profesinė sąjunga, ją sudarytų skirtingų miestų organizacijos. Pavyzdžiui, viena profesinė sąjunga veiktų Vilniuje, kita – Kaune, trečia – Alytuje ir t.t. Visos šios organizacijos rinktų bendrą kongresą, kuris priimtų sprendimus ir formuluotų užduotis centrinei organizacijai. Sindikalistai stengiasi telkti visus darbuotojus, tačiau esama ir tam tikros specifikos. Pavyzdžiui, Švedijos SAC kongresas nusprendė, kad SAC, be kita ko, yra ir feministinė organizacija, kovojanti prieš seksizmą. Tai reiškia, kad kai kurios vietos organizacijos į savo profesinę sąjungą nepriima prostitučių ar „sekso telefonu operatorių“. Šis sprendimas paremtas tuo, kad pastarosios laikomos veikiau vergėmis nei darbuotojomis. Kiekvienos šalies kongresas gali priimti atskirą manifestą, tad atskirų šalių organizacijų praktika gali skirtis. Tačiau kiekvienoje šalyje organizacijos struktūros modelis remiasi decentralizmo principu. Vietinių organizacijų sprendimai negali būti blokuojami centrinės ar kitų organizacijų, jei tik jie neprieštarauja pagrindinėms profesinės sąjungos nuostatoms. 

                 alt
                                                                SAC nariai 2008 gegužės 1 d.

         1938 m. gruodžio 20 d. Saltsjöbadeno mieste Švedijos darbuotojai buvo dar kartą išduoti. „Darbininkams atstovaujanti“ LO pasirašė sutartį su Švedijos darbdavių asociacija (Svenska Arbetsgivareföreningen, SAF), kuri iki pat šių dienų smarkiai įtakoja darbo sąlygas. Vadinamojoje „Saltsjöbadeno sutartyje” („Saltjöbadsavtalet“) pažymima, kad SAF turi teisę priimti sprendimus visų Švedijos bendrovių vardu, o LO nariai netenka teisės streikuoti, jei tam nepritaria vyriausioji LO valdyba arba jau yra pasirašyti susitarimai tarp LO ir SAF dėl atlyginimų dydžio skirtinguose ūkio sektoriuose (pramonėje, socialinės rūpybos ar transporto srityje). Ši sutartis panaikino bet kokią valstybės kišimosi į darbo konfliktus galimybę, tad Švedijos įstatymai nenumato jokio minimalaus darbo užmokesčio (nes minėta sutartis reglamentuoja darbo sąlygas 80-čiai proc. Švedijos dirbančiųjų).

         Pats savaime valstybės nesikišimas gal būtų ir neblogas dalykas, tačiau Saltsjöbadeno sutartis, anot buržuazijos, visų pirma tarnauja „įstatymui ir tvarkai“. Bėgant metams, ši sutartis buvo koreguota, tačiau ji vis dar išlieka pagrindiniu dokumentu, kuriuo remiantis, sudaromi visi LO ir SAF susitarimai. Streikus draudžiantis sutarties straipsnis lėmė, kad Švedijoje dabar kyla mažiausiai streikų visame pasaulyje. Tad nenuostabu, jog SAC profsąjungiečiai LO narius laiko išdavikais – juk narystė LO automatiškai reiškia, kad tau neleidžiama streikuoti. Kada galima streikuoti, o kada – ne, sprendžia tik vyriausioji LO valdyba; retais atvejais ji gali nebent pritarti prašymui surengti vietinį streiką.

         Laimei, SAC niekada nepasirašė nieko panašaus į Saltsjöbadeno sutartį. SAC sudaro vietinės organizacijos, o jos nariai buriasi pagal savo atstovaujamus ūkio sektorius. Kaip tik todėl šios profesinės sąjungos nariai gali rengti streikus be jokių vyriausiųjų valdybų pritarimų. SAC privalo laikytis Švedijos darbo įstatymų, tačiau šiuo atveju tiek vietinės organizacijos, tiek sąjungos, atstovaujančios atskiriems ūkio sektoriams, turi kur kas didesnę manevro laisvę.

         Užuot sudariusi sutartį su darbdaviais (kaip pasielgė LO), SAC nuo pat pradžių naudojosi „registravimo metodu“*. Pagrindinis šio metodo principas – už konkretų darbą nustatyti mažiausią priimtiną atlyginimą, kuris jokiomis sąlygomis negali būti mažinamas. Darbdaviui sumažinus algą, automatiškai skelbiamas streikas. Negali būti nė kalbos apie jokias kolektyvines sutartis ar derybas, registravimo komitetas turi teisę skelbti tiktai ultimatumą.

         „Registravimo metodas“ pasirodė esąs itin veiksmingas SAC veiklos pradžioje, kai organizacija turėjo kur kas daugiau narių nei dabar. Į SAC susibūrusių darbuotojų atlyginimas tuo metu buvo 30-40 proc. didesnis nei sutartimis suvaržytų LO narių. Nebuvo jokio reikalo sudarinėti sutartis, kurios ribotų teisę į streikus. Didžiąją dalį darbininkijos LO pavyko sutelkti tik po to, kai ši organizacija ėmė siūlyti būsto draudimą, nuolaidas telefoniniams pokalbiams ir pan. Iš kovojančios organizacijos LO virto aptarnaujančia. SAC narių skaičius smarkiai sumažėjo, tačiau pastaruoju metu vėl ima augti – tam pasitarnavo iš naujo atgimstantis „registravimo metodas“, kuris pasirodė esąs veiksmingas telkiant „nelegalius imigrantus“, bet apie tai kiek vėliau.

         Visame pasaulyje šiuo metu įsigali globalizacija ir rinkos ekonomika. Šios nerimą keliančios tendencijos Švedijoje beveik nepastebimos jau trisdešimt metų, tačiau jos ypač sustiprėjo po 2006 m. rinkimų, kai į valdžią atėjo dešinieji. Ši vyriausybė daugiau ar mažiau atvirai paskelbė karą Švedijos darbo įstatymams ir sutartims, kurios per ilgus metus jau spėjo nusistovėti. Toks kapitalistinis išpuolis turi savo privalumų ir trūkumų. Jis verčia žmones apsispręsti ginti darbo įstatymus, dėl kurių kovota šimtą metų. Tačiau tuo pat metu dirbantiesiems siūlomas ir kur kas slogesnis darbo klimatas.

         Šiandien SAC vienija maždaug 7 tūkstančius narių 98 vietinėse organizacijose. Šalyje, turinčioje 9 milijonus gyventojų, šis skaičius akivaizdžiai mažas, tačiau šių žmonių poveikis Švedijos darbo įstatymams toli gražu nėra menkas. SAC yra aktyviausia visų streikų dalyvė, ypač dažnai organizacijai tenka dalyvauti teismų bylose, kurias nagrinėja „Darbo teismas“ (tai nėra valstybinis teismas, tačiau jis vadovaujasi darbo įstatymais). Kapitalistinio išnaudojimo priemonės privertė SAC pasitelkti pakankamai radikalius metodus, kuriais organizacija garsėja jau nuo pat savo įsikūrimo.

                 alt
                                                           Viena iš daugybės SAC blokadų 2008 m.

         Kovoje dėl tinkamo atlyginimo pastaruoju metu dažniausiai pasitelkiamos blokados. Nauja blokadų banga kilo 2006 m. – po to, kai iš darbo neteisėtai buvo atleistas vienas iš Solnos LS narių (Solna – tai Stokholmo priemiestis, o LS – vietinės SAC organizacijos pavadinimo trumpinys). Šis profsąjungos narys buvo sudaręs sutartį su viena iš įdarbinimo agentūrų, tačiau realiai dirbo tik didžiausioje Stokholmo energetinėje bendrovėje „Fortum“. Jis nepanoro likti dirbti šioje bendrovėje, tad kilo problemų atgaunant sutarto dydžio atlyginimą. Solnos LS nariai nutarė iškovoti savo nariui tokį atlyginimą, koks buvo numatytas nutrauktoje sutartyje. Tačiau kaip tą pasiekti? Ką gi, kodėl neužblokavus įėjimo į „Fortum“ administracijos pastatą? Vadovaudamasi darbo įstatymais, Solnos LS įspėjo apie būsimus veiksmus bendrovės „Fortum“ vadovybę ir, praėjus savaitei, pradėjo blokadą. Dvi valandas niekas nebuvo įleidžiamas į vidų. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Policija, profesionalūs derybininkai su įkaitų grobikais ir vietinė žiniasklaida sugužėjo pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Solnos LS nariai turėjo aiškius reikalavimus ir trauktis neketino. Pagrasinus, kad policija gali panaudoti jėgą, Solnos LS aktyvistai nutarė blokadą nutraukti, tačiau prieš tai išsireikalavo pažadą dėl derybų. Vėlesnės derybos dėl trūkstamos atlyginimo dalies nebuvo sėkmingos, tad byla pasiekė Darbo teismą. Tą pačią dieną, kai Darbo teismas ėmėsi šios bylos, buvo surengta dar viena „Fortum“ administracijos pastato blokada. Šis didžiulis spaudimas privertė įdarbinimo agentūrą atsisakyti ankstesnės savo pozicijos ir sutikti su iškeltomis sąlygomis be teismo įsikišimo. Solnos LS pamoka rodo, kad darbo įstatymų išmanymo, blokadų ir darbuotojų solidarumo kombinacija gali išspręsti daugumą ginčų darbuotojų naudai. Įvairūs LS padaliniai nuo 2006 m. visoje Švedijoje sugebėjo savo naudai išspęsti ginčus tiek su privataus, tiek su viešojo sektoriaus organizacijomis, įskaitant savivaldybių socialinės rūpybos centrus, baseinų administracijas, sušio ar indiško maisto restoranus bei atskirus „McDonald’s“ padalinius. 

         Pastaruoju metu itin išplito reiškinys, kai bendrovės išnaudoja žmones, kuriems atsisakyta išduoti leidimus gyventi Švedijoje, arba tuos, kurie, pasibaigus standartinės 3 mėnesių turistinės vizos galiojimo laikui, nusprendė pasilikti ir rasti darbo mūsų šalyje. Valdiškų žinybų atstovai tokius žmones vadina „nelegaliais imigrantais“, tačiau populiariojoje kalboje jie imti vadinti „žmonėmis be dokumentų“. „Žmonės be dokumentų“ neturi nei leidimų gyventi ar dirbti, nei socialinio draudimo pažymėjimų, todėl bet kuriuo metu gali būti išsiųsti iš Švedijos. LO yra nusprendusi nepadėti „žmonėms be dokumentų“, nes šios organizacijos nuomone, jie kelia grėsmę „švediškajam modeliui“.

         SAC – vienintelė Švedijos profesinė sąjunga, atstovaujanti „žmonių be dokumentų“ interesus. Organizacija įsitikinusi, kad kiekvienas asmuo turi savo teises, nesvarbu, ar jis būtų „su dokumentais“, ar be jų. Organizuodama „žmones be dokumentų“, SAC skiria didelį dėmesį „registravimo modelio“ taikymui, kad šių žmonių atlyginimai nebūtų mažesni nei kitų, dirbančių adekvatų darbą. Blokados ir „registravimo metodo“ taikymas buvo veiksmingiausia priemonė kovoje su Kalmaro srities „McDonald’s“ tinklu. „Žmonėms be dokumentų“, dirbantiems valytojų ir indų plovėjų darbą, vietinė „McDonald’s“ vadovybė mokėjo begėdiškai mažus atlyginimus. SAC ją įspėjo apie būsimas 15-os „McDonald’s“ užkandinių, esančių skirtinguose Švedijos miestuose, blokadas. Šis spaudimas privertė aukščiausią bendrovės vadovybę nurodyti savo pavaldiniams Kalmaro srityje nusileisti vietinių SAC narių reikalavimams.

        
Ar įmanoma pritaikyti anarchosindikalistinės profesinės sąjungos modelį Lietuvoje? Taip, žinoma. Neseniai praūžęs mokytojų streikas parodo, kad netrukus galima tikėtis dar daugiau streikų ir blokadų. Ateityje šis reiškinys Lietuvoje turi tapti ir taps kur kas dažnesnis. Kapitalistams atrandant naujus žmonių išnaudojimo būdus, privalome nuolat būti pasiruošę jiems priešintis. 

     alt



       
Pirmieji trys žingsniai anarchosindikalistinės organizacijos link:

         1. Kalbėk apie darbo užmokestį! 

         Norėdamas, kad tau nebūtų mokamas mažesnis atlyginimas nei priklauso, pasikalbėk su kolegomis apie savo ir jų uždarbį. Esant „registravimo modeliui“, atlyginimus galima palyginti ir iš karto pamatyti, kas gauna mažiau nei kiti. Vienos iš mano kolegių atlyginimas buvo 200 Lt mažesnis nei mano, nors abu dirbome visiškai tokį patį darbą. Galiausiai jos alga buvo pakelta, tad dabar per mėnesį mes abu uždirbame vienodai.

          2. Susipažink su darbo įstatymais!

         Savo teisių išmanymas veda emancipacijos link. Kai visi tavo bendradarbiai bus gerai susipažinę su savo teisėmis, savo darbe galėsite pradėti formuoti išties stiprų kolektyvą.

         3. Organizuok savo kolegas ir draugus!

         Jei pažįsti daugiau žmonių, kurių požiūris į darbą sutampa su tavuoju, galite pradėti dalintis savo patirtimi ir vienas kitą šviesti. Anarchosindikalistinis modelis reiškia, kad žmonės buriasi į profesines sąjungas atskiruose regionuose ir darbovietėse. Pavyzdžiui, atskiras vietines organizacijas įsteigia kauniečiai, vilniečiai ir pan. Kita vertus, galima burtis ir pagal darbo pobūdį, tarkime, steigti atskiras kultūros darbuotojų, mokytojų ar žmonių, dirbančių prekybos centruose, profesines sąjungas, kurti vietines asociacijas.
        
         ***
         Lietuvoje jau yra žmonių, kurie bando išjudinti profesinių sąjungų veiklą (pvz., žr. tinklalapį www.protestas.lt). Įsteigti profsąjungą nėra sudėtinga, nes kiekvienas turi teisę ją kurti ar prisijungti prie jau egzistuojančios. Sudėtingiausia yra išsilaikyti, nes ne vienas atvejis rodo, kad darbdaviai aktyvius dirbančiuosius laiko paprasčiausiais kenkėjais. Jei vienoje ar kitoje vietoje išdrįstų susiburti daugiau žmonių, kurie pradėtų kalbėti apie savo darbo sąlygas, darbdavys anksčiau ar vėliau būtų priverstas derėtis. Šiaip ar taip, mes neturime laiko skundams, laikas pradėti veikti!

         Kova dėl darbuotojų sutelkimo visada buvo nuožmi ir pareikalavo ne vienos gyvybės. Dėl pasibaisėtinų darbo sąlygų žmonės visame pasaulyje miršta ir iki šiol, tad šią kovą mes privalome tęsti. Kaip pasakė žymus švedų sindikalistas Joe Hillas, JAV nuteistas mirties bausme (mirties bausmė jam buvo skirta remiantis melagingais kaltinimais): „Nešvaistykite laiko dejonėms – organizuokitės!“

         * – Registravimo modelį geriausia paaiškinti konkrečiu pavyzdžiu. Egzistuoja dvi atlyginimų nustatymo galimybės – minimalus atlyginimas (MA) ir registruotas atlyginimas (RA). Pagal kolektyvinę sutartį tarp LO ir darbdavių, restoranų darbuotojų atlyginimas negali būti mažesnis nei MA. Jei atlyginimas yra mažesnis arba jei restorano administracija nėra sudariusi kolektyvinės sutarties su LO, Švedijos darbo įstatymai leidžia pradėti streiką. Sindikalistai nesutinka su MA praktika. Vietoj to jie kovoja, kad visuotinai būtų įvestas RA, t.y. kad jokia kolektyvinė sutartis negalėtų numatyti mažesnio atlyginimo nei RA.
         Pilnu etatu visą darbo dieną dirbančio restorano darbuotojo (indų plovėjo, virėjo ir pan.) atlyginimas:
         pagal MA modelį – 6 400 Lt per mėnesį (40 darbo valandų per savaitę) arba 37 Lt per valandą,
         pagal RA modelį – 6 600 Lt per mėnesį (35 darbo valandos per savaitę) arba 44 Lt per valandą.
         RA modelio atveju atlyginimas akivaizdžiai didesnis, nes darbuotojas per savaitę dirba tik 35 valandas, o gauna didesnį atlyginimą

         Nuorodos į anarchosindikalistinių profesinių sąjungų svetaines:
         http://www.cgt.org.es (Ispanijos CGT – didžiausia savo narių skaičiumi anarchosindikalistinė profesinė sąjunga Europoje)
        
http://www.cnt-f.org (Prancūzijos organizacija, nuolat rengianti didžiausias Gegužės 1-osios demonstracijas Europoje) 
        
http://www.la.org.pl (Varšuvoje veikianti organizacija)
        
http://paspartoo.w.interia.pl (Lenkijos profesinė sąjunga, turinti vietines organizacijas 8 miestuose)
        
http://www.sac.se (Švedijos SAC – didžiausia anarchosindikalistinė profesinė sąjunga Šiaurės šalyse, vienijanti 60 vietos organizacijų)

 

           Vertė Gediminas Pulokas

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas JUODRAŠTIS, 2008 m. Nr. 1
         Daugiau straipsnių iš
JUODRAŠČIO NR. 1