Ulrike Meinhof. NAPALMAS IR PUDINGAS (1967)
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

ulrike meinhof         Šie straipsniai pirmą kartą pasirodė 1967-68 m. kairuoliškame vokiečių studentų žurnale „konkret”, kurio redaktorė buvo Ulrike Meinhof – „Rote Armee Fraktion” narė, už politinę veiklą 1972 m. pasodinta į kalėjimą, kuriame itin įtartinomis aplinkybėmis rasta negyva 1976.V.9. Straipsniuose aprašomi tų metų įvykiai, kai sujudo visas Europos jaunimas, kai Paryžius ir Berlynas virė nuo studentų mūšių su policija, kai „terorizmo” etiketė dar nebuvo klijuojama už bet kokį laisvesnį žodį ar veiksmą.

        
Vertėjas

        
Ulrike Meinhof

         NAPALMAS IR PUDINGAS(1)

         „Pudinginiams Berlyno komunarams” galima pareikšti tik vieną priekaištą: jie nesitikėjo, kad taip netikėtai išgarsės, ir tam iš anksto nepasiruošė – todėl neišnaudojo atsivėrusių galimybių paaiškinti savo akcijos prasmę per televiziją ir spaudą. Užuot perkėlę spaudos dėmesį nuo savęs ir sukoncentravę jį į Vietnamą, užuot atsakinėję į karštus žurnalistų klausimus pateikdami teisingą informaciją apie karą Vietname – skaičius, faktus, politines detales, – jie prakalbo apie „save ir savo meiles”. Žinoma, gyvenimas komunoje šiems žmonėms yra didžiulė vertybė, tačiau šiuo atveju – kalbant apie pudingo ataką – komunos tema buvo virtusi puikia proga visus supainioti, išmušti iš vėžių, suerzinti policiją, spaudą ir politikus, išprovokuoti juos atsakomiesiems veiksmams ir pademonstruoti visišką moralinę bei politinę jų bejėgystę Vietnamo karo atžvilgiu.

         Juk įvykdę „pudinginį pasikėsinimą”, studentai ne tik šokiravo paprastus gyventojus, bet ir sugriovė tylos sieną, kurią aplink opozicijos vykdomas akcijas daugelį metų statė Springerio(2) spauda ir politiniai jos sąjungininkai. Tačiau šią netikėtai užgriuvusią šlovę „pudinginiai komunarai” panaudojo saviems ekshibicionistiniams tikslams, savo snobizmu atstūmė ne tik žurnalistus, bet ir skaitytojus su žiūrovais, praleido progą blogai informuotai visuomenei pasakyti visą tiesą apie tai, kas vyksta Vietname.

                                        alt

        Susidarė įspūdis, kad jie, apsvaiginti visus tabu laužančio savo gyvenimo būdo, puolė į tokią euforiją, kad, pasivadinę „maoistais”, net nesurado laiko pasiskaityti Mao. Mao rašė: „Susibūrus didelėms masėms, svarbiausia yra sukelti jų simpatijas”. Studentams tai pavyko. Bet Mao pridūrė: „Ir iškelti tinkamus lozungus”. Štai šito jie nepadarė. Turint omenyje, kad studentus šiai akcijai paskatino ne jaunatviškas lengvabūdiškumas ir pubertaciniam periodui būdingas hiperdirglumas, o tai, kad jie yra geriau už kitus informuoti ir labiau nepriklausomi – jie turi daugiau laisvo laiko diskusijoms ir lengviau prieina prie informacijos šaltinių, – tada vienuolikos berlyniečių klaida atrodo dar didesnė: jie nesiteikė paaiškinti publikai savo veiksmų logikos.

         Kaip ten bebūtų, tačiau pastaraisiais mėnesiais būtent studentams savo protesto akcijomis bei demonstracijomis prieš Vietnamo karą pavyksta pralaužti vokiškos spaudos boikotą ir pritraukti plačiosios visuomenės dėmesį. Būtent studentai šiandien pirmieji kuria naujus politinės opozicijos veiksmų metodus – metodus, ant kurių neužklijuosi „pseudoliberalizmo” etiketės, metodus, kurių nenutylėsi. Būtent studentai privertė žmones, kurie pritaria karui Vietname – o tai tie patys žmonės, kurie reikalauja Nepaprastosios padėties įstatymo, – parodyti savo tikruosius veidus.

         Tuos, kurie pradėjo nuo policijos lazdų, o dabar jau reikalauja uždrausti SDS(3) ir pašalinti iš universitetų studentus aktyvistus – pasinaudojant pretekstu, kad šie neva peržengė ribą tarp politinio radikalizmo ir nusikalstamo elgesio.

 
         Na, mėtyti napalmo bombas ant moterų, vaikų ir senukų, žinoma, nėra joks nusikaltimas, nusikaltimas yra prieš visa tai protestuoti. Nusikaltėliška ne naikinti pasėlius ir pasmerkti bado mirčiai milijonus – nusikaltėliška protestuoti prieš šį naikinimą. Nusikaltėliška ne griauti elektrines, leprozoriumus, mokyklas ir užtvankas, o prieš tai protestuoti. Nusikaltimas – ne „specialios paskirties būrių” teroras ir kankinimai Pietų Vietname, o protestas. Užgniaužti bet kokius laisvos valios pasireiškimus, uždrausti laikraščius ir persekioti budistus Pietų Vietname nėra nedemokratiška, nedemokratiška yra protestuoti „laisvoje” šalyje. „Blogas skonis” – apmėtyti politikus pudingu ir varške, „geras skonis” – priimti su oficialiu vizitu atvykusius politikus, dėl kurių kaltės nuo žemės paviršiaus nušluojami ištisi kaimai ir bombarduojami miestai. „Blogas skonis” – stotyse ir sankryžose rengti diskusijas apie vietnamiečių išnaudojimą, „geras skonis” – kolonizuoti visą šalį „kovos prieš komunizmą” pretekstu.

                                       alt

         Atvykusiam į Berlyną Hubertui Humphrey buvo leista pareikšti: „Aš įsitikinęs, kad Berlyno gyventojai supranta Jungtinių Valstijų poziciją ir pareigas laikytis žodžio, duoto Pietų Vietnamo liaudžiai, – kaip ir pažado Berlyno gyventojams užtikrinti jų laisvę“ („Neue Zürcher Zeitung”, 1967.IV.08).

         Tačiau Berlyno gyventojai turi teisę žinoti, kad Pietų Vietnamo liaudis niekuomet neprašė jokių kieno nors pažadų, ir kad šie Jungtinių Valstijų viceprezidento žodžiai yra ne laisvės garantija, o grasinimas toliau tęsti savo politiką „Berlyno klausimu” – netgi tada, kai berlyniečiai jos nebenorės ir pareikš norą, kad JAV tokios politikos visiškai atsisakytų.

        
Bonos ir Berlyno politikai tą puikiai supranta. Tą suprasdami, jie leido sumušti, suimti, apšmeižti ir įbauginti vienuolika studentų. Tą suprasdamas, Günteris Grassas išvijo studentus iš Uwe Johnsono mansardos(4). Tą suprasdamas, Akademinis Berlyno senatas(5) grasina uždrausti SDS Laisvajame universitete. Napalmui – taip, pudingui – ne.

         Laikraštis „Frankfurter Rundschau” grasina: „Tie, kurie tikisi patraukti dėmesį sprogstamaisiais paketais, turi būti pasirengę, kad juos laikys žmonėmis, kuriuos apraminti gali tik bombų kalba” (1967.IV.07). Paketėlius su pieno produktais prilyginti bomboms ir kulkoms, kurių sužalojimai baisesni nei Ženevos konvencija uždraustų „Dum dum”(6), – reiškia sutapatinti karą ir vaikišką žaidimą. Negi „Frankfurter Rundschau” nežino, kad studentų ir kitų opozicinių grupių pareiškimai – kad ir kaip jie būtų suformuluoti – niekada nepateks į spaudos puslapius, jie pateks ten tik tada, kai pavyks sukelti skandalą? O gal „Frankfurter Rundschau” savanoriškai prisijungė prie Springerio koncerno?

         Studentai taptų pasipriešinimo judėjimo avangardu, tačiau yra pernelyg izoliuoti, jų nesupranta platieji gyventojų sluoksniai, pripratinti prie „Bild”(7) kalbos. Šiaip ar taip, studentai kuria modelius: ką ir kaip reikia padaryti, kad būtum išgirstas; kas įvyksta, kai opozicija griežtai ir nedviprasmiškai pareiškia savo poziciją. Ne avantiūra, o pokštas, kai mažytės grupelės žmonių, protestuojančios prie Amerikos ambasados su pudingais, konfeti, ledinukais, jogurtais ir supuvusiais kiaušiniais, patenka į pirmuosius laikraščių puslapius. 

        
Tačiau policijos lazdos, skuboti areštai ir administracinės nuobaudos leidžia ganėtinai aiškiai įsivaizduoti, kas bus legalizuota priėmus Nepaprastosios padėties įstatymus. Savo demonstracijomis, nukreiptomis prieš karą Vietname, studentams pavyko patikrinti demokratiją Vokietijoje. Demokratija pasirodė supuvusi. Šis atradimas – neabejotinas studentų nuopelnas. Būtent šią žinią mes ir norime pranešti visuomenei.

         _____________________________

         (1) Straipsnis parašytas po incidento, įvykusio JAV viceprezidento Huberto Humphrey vizito Vakarų Berlyne metu. Vienuolika „Pirmosios komunos” („Kommune 1”) judėjimo narių, protestuodami prieš karą Vietname, apmėtė viceprezidentą paketėliais su pudingu. Šią simbolinę akciją buržuazinė spauda pateikė kaip terorizmo aktą – bandymą susprogdinti bombą ir nužudyti JAV pareigūną.
         (2) Spaudos koncernas „Alex Springer“ tuo metu buvo pats reakcingiausias stambaus kapitalo propagandos bastionas Vokietijoje.
         (3) Socialistinės vokiečių studentų sąjungos (vokiškai – „Sozialistischer Deutscher Studentenbund”) trumpinys. Ši sąjunga, įkurta 1946 metais kaip Vokietijos socialdemokratų partijos jaunimo organizacija, 1965-1968 metais tapo studentų kovos prieš kapitalistinę sistemą oficialiuoju forpostu.
         (4) „Pirmoji komuna” („Kommune 1”) buvo įsikūrusi Vakarų Berlyne, būsimam Nobelio premijos laureatui G. Grassui priklausančio namo mansardoje, kurią jis išnuomojo rašytojui Uwe Johnsonui, 1959 m. pasitraukusiam iš VDR. Šioje mansardoje nuo 1967 m. sausio prieglobstį rado „Pirmosios komunos” nariai.
         (5) Akademinis Berlyno Laisvojo universiteto senatas (Akademischer Senat der Freien Universität Berlin) – aukščiausias universiteto įstatymų leidybos ir priežiūros organas.
         (6) Omenyje turimos kasetinės ir rutulinės bombos, kurias JAV plačiai naudojo Vietname. Didelė jų dalis kritimo metu nesprogsta, ir jų aukomis vėliau tampa visiškai atsitiktiniai žmonės.
         (7) A. Springerio korporacinės žiniasklaidos imperijai priklausantis leidinys.

         Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Napalm und Pudding“, konkret, Nr. 5, 1967.
         Vertė Darius Pocevičius


         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1