Ulrike Meinhof. NUO PROTESTO – PRIE PASIPRIEŠINIMO (1968)
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

ulrike meinhof         Šie straipsniai pirmą kartą pasirodė 1967-68 m. kairuoliškame vokiečių studentų žurnale „konkret”, kurio redaktorė buvo Ulrike Meinhof – „Rote Armee Fraktion” narė, už politinę veiklą 1972 m. pasodinta į kalėjimą, kuriame itin įtartinomis aplinkybėmis rasta negyva 1976.V.9. Straipsniuose aprašomi tų metų įvykiai, kai sujudo visas Europos jaunimas, kai Paryžius ir Berlynas virė nuo studentų mūšių su policija, kai „terorizmo” etiketė dar nebuvo klijuojama už bet kokį laisvesnį žodį ar veiksmą.

         Vertėjas

         Ulrike Meinhof

         NUO PROTESTO – PRIE PASIPRIEŠINIMO


         „Protestas – kai sakau, kad tas ir tas manęs netenkina. Pasipriešinimas – kai darau, kad to, kas manęs netenkina, daugiau nebebūtų. Protestas – kai sakau, kad tame daugiau nebedalyvauju. Pasipriešinimas – kai darau, kad tame daugiau nebedalyvautų ir visi likusieji”. Kažką panašaus – ne pažodžiui – buvo galima išgirsti iš juodaodžio amerikiečio, „Black Power” (1) judėjimo nario, kuris vasario mėnesį pasisakė Vietnamo konferencijoje Berlyne. 

         Studentai nebando sukilti – jie mokosi pasipriešinti(2). Skrido akmenys, žiro langų stiklai Springerio(3) daugiaaukštyje Berlyne. Užsiliepsnojo automobiliai, buvo užgrobti vandensvaidžiai, apgriauta viena „Bild” redakcija, pradurtos padangos, sustabdytas eismo judėjimas, apversti sunkvežimiai, pralaužtos policijos grandinės – buvo panaudota jėga, fizinė jėga. Tačiau sukliudyti išvežti Springerio spaudą vis dėlto nepavyko, eismo tvarka buvo pažeista tik keletui valandų. Langų stiklus apmokės draudimas. Vietoj sudegintų sunkvežimių išvažiuos kiti, vandensvaidžių skaičiaus policija nesumažins, guminių lazdų ateityje irgi nepritrūks.

       
Taigi viskas, kas įvyko, gali ir vėl pasikartoti. Springerio spauda gali ir toliau kiršinti, Klausas Schützas(4) gali ir ateityje kviesti „pažvelgti tiems tipams į akis” ir – būkim logiški – jiems įkrėsti (kaip jau buvo vasario 21-ąją) (5), o galiausiai – imti šaudyti.

      
Riba tarp verbalinio protesto ir fizinio pasipriešinimo pirmą kartą buvo peržengta protestų prieš R. Dutschkės užpuolimą metu per Velykas – ją peržengė ne pavieniai žmonės, o daugelis, masiškai, tai atsitiko ne vieną kartą, o truko keletą dienų, ne tik Berlyne, o ir daugelyje kitų vietovių, ne simboliškai, o iš tikro. Po birželio 2-osios Springerio laikraščius tik degino, dabar bando blokuoti jų tiekimą. Birželio 2-ąją skraidė tik pomidorai ir kiaušiniai, dabar skraido akmenys. Vasaryje buvo parodytas tik smagus ir linksmas filmukas, kaip pasidaryti Molotovo kokteilį (6), dabar jie jau iš tikro liepsnoja. Riba tarp protesto ir pasipriešinimo buvo peržengta, tačiau vis dėlto neefektyviai, vis dėlto viskas, kas įvyko, gali ir vėl pasikartoti; jėgų santykis nepasikeitė. Buvo išmokta pasipriešinti. Tačiau valdžios pozicijos nebuvo užimtos. Todėl gal visa tai tik beprasmė, gaivališka, teroristinė, apolitiška, bejėgė prievarta?

         Išsiaiškinkime. Ko nori politinė valdžia? Ta valdžia, kuri čia smerkia akmenų mėtytojus ir padegėjus, bet ne Springerio pjudymus, ne bombas ant Vietnamo, ne terorą Irane, ne kankinimus Pietų Afrikoje. Ta valdžia, kuri iš tikro gali eksproprijuoti Springerį, tačiau vietoj to kuria „didžiąją koaliciją”, kuri žiniasklaidoje gali pasakyti tiesą apie „Bild” ir „Berliner Zeitung”, tačiau vietoj to platina pusiau tiesas apie studentus. Ta valdžia, kuri veidmainiškai smerkia prievartą ir laikosi dvigubų standartų, kuri siekia būtent to, ko mes, išėjusieji tomis dienomis į gatves – su akmenimis ir be akmenų – visiškai nesiekiame: politikos kaip lemties, neveiksnių masių, bejėgės, niekada ir niekam netrukdančios opozicijos, demokratinių smėlio dėžės žaidimų, o jei reikalas bus rimtas – nepaprastosios padėties.

         Johnsonas, kuris nacionaliniu didvyriu paskelbė Martiną Lutherį Kingą, Kiesingeris, kuris telegrafu apgailestavo dėl pasikėsinimo į Dutschkę – abu jie reprezentuoja prievartos sistemą, prieš kurią pasisakė tiek Kingas, tiek Dutschkė, prievartos sistemą, kuri pagimdė ir Springerį, ir karą Vietname. Todėl Johnsonas su Kiesingeriu neturi nei moralinės, nei politinės teisės reikšti protestus prieš studentų pasipriešinimo siekį.

         Išsiaiškinkime. Dokumentais įrodyta, kad pas mus ne šiaip kažkas kažką bandė nudėti, o kad Springerio koncernas rimtai pažiūrėjo į intelektualų protestą prieš masių kvailinimą ir ėmėsi priemonių, kad visus protestuotojus paskelbtų einančiais prieš Dievą ir apskritai nuolat prieš viską nusiteikusiais. Dokumentais įrodyta, kad firma „Papročiai & Manieros” – tai pančiai, kuriuos galima sutraukyti, jeigu į supančiotuosius kėsinamasi ir šaudoma.

         Dokumentais įrodyta, kad šioje šalyje dar yra žmonių, kurie nepalaiko ir smerkia terorą bei prievartą ne tik slapčiomis, bet ir nesileidžia įbauginami, nebijo surizikuoti ir viešai praverti burnas, dar yra žmonių, kurie pasiryžę pasipriešinti ir yra pajėgūs parodyti, kad toliau taip tęstis nebegali. Įrodyta, kad mirties propaganda ir pati mirtis sudrumsčia viešąją ramybę bei tvarką, kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri neparsiduoda. Kad žmogaus gyvenimas kokybiškai skiriasi nuo langų stiklų, Springerio sunkvežimių ir demonstrantų automobilių, sudaužytų ir sumaitotų prie Springerio daugiaaukščio Berlyne, kai policija brutalios savivalės aktais bandė pralaužti spaudos tiekimo blokadą. Kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri nepakeliamus dalykus ne tik įvardija, bet ir imasi prieš juos priemonių – siekia nuginkluoti Springerį bei jo parankinius.


                                          alt

         Taigi buvo įrodyta, kad turime ir kitokių priemonių nei demonstracijos, Springer-Hearing(7) ar protesto manifestacijos, kitokios nei tos, kurių atsisakėme, nes jos nesugebėjo užkirsti kelią pasikėsinimui į Rudį Dutschkę. Taigi firmos „Papročiai & Manieros” pančiai jau sutraukyti, todėl galime ir turime iš naujo ir nuo pat pradžių diskutuoti apie prievartą ir pasipriešinimą prievartai. Toks pasipriešinimas prievartai, kuris buvo praktikuojamas tomis Velykų dienomis, nekelia didelių simpatijų ir netinka kaip priemonė neparlamentinės opozicijos pusėn patraukti išsigandusius liberalus. Pasipriešinimas prievartai gresia virsti prievarta, kada policijos brutalumas nulemia veiksmų metodus, kada bejėgišką įniršį pakeičia apgalvotas racionalumas, kada į sukarintus policijos veiksmus atsakoma sukarintomis priemonėmis.

        
Kad jie imtų kalbėtis su Rudžiu, isteblišmentas, „ponai viršūnėse” – partijose, vyriausybėse ir sąjungose – turi suprasti, jog yra tik vienas ilgalaikis „Tvarkos & Ramybės” palaikymo būdas: eksproprijuoti Springerį.

         Juokai baigėsi.

         „Protestas – kai sakau, kad tas ir tas manęs netenkina. Pasipriešinimas – kai darau, kad to, kas manęs netenkina, daugiau nebebūtų”.

         _________________________

         (1) „Black Power” – ne oficialus judėjimo pavadinimas, o greičiau šūkis ir lozungas, 7-ajame XX a. dešimtmetyje vienijęs Amerikos juodaodžius kovoje už savo teises.
         (2) Kalbama apie masinius studentų neramumus Berlyne po pasikėsinimo į Socialistinės vokiečių studentų sąjungos (vokiškai – „Sozialistischer Deutscher Studentenbund”) lyderį Rudį Dutschkę. 1968 m. balandžio 11 d. šūviu į galvą jį sunkiai sužeidė neofašistas Josefas Bachmannas, prisiskaitęs spaudos koncerno „Alex Springer” leidžiamų laikraščių. Sunkiu invalidu tapęs Dutschkė buvo priverstas emigruoti. Nuo sužeidimo pasekmių mirė 1979.XII.24.
         (3) Būtent spaudos koncerno „Alex Springer“ keliama isterija sukurstė pasikėsinimą į R. Dutschkę, todėl „Springeris” tapo pagrindiniu studentų išpuolių objektu. 1972 m. aktyvių veiksmų prieš koncerną ėmėsi ir RAF su Ulrike Meinhof.
         (4) Tuometinis Vakarų Berlyno burmistras.
         (5) 1968-ųjų vasarį Berlyno Technikos universitete buvo surengta tarptautinė Vietnamo konferencija, pasibaigusi 12 tūkstančių žmonių antikarine protesto demonstracija. Joje dalyvavo ir užsienio delegatai, todėl valdžia, siekdama išvengti tarptautinio skandalo, šio susibūrimo neišvaikė. Tačiau vasario 21-ąją Springerio koncernas ir Berlyno valdžia suorganizavo kontrdemonstraciją, kurios dalyviai nebaudžiami gaudė ir mušė studentus, dėstytojus ir apskritai ilgaplaukius jaunuolius. Šie įvykiai vėliau buvo pavadinti „Sugrįžusio fašizmo diena”.
          (6) Filmą sukūrė Berlyno Kino akademijos absolventas Holgeris Meinsas, kuris vėliau įstojo į RAF gretas, buvo suimtas, solidarizuodamasis su kitais RAF nariais kalėjime paskelbė bado streiką, sulyso 39 kilogramais ir 1974.XI.9 mirė nuo išsekimo. 
         (7) Hearing (angl.) – teisminis bylos nagrinėjimas. 1968 m. vasarį studentų organizacijos planavo surengti viešą visuomeninį Springerio koncerno teismą. Šis renginys neįvyko dėl vasario 21 d. pogromo ir vėlesnio studentų persekiojimo.

         Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Vom Protest zum Widerstand“, konkret, Mai 1968.
         Iš vokiečių k. vertė Darius Pocevičius


         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1