Jean-Gabriel Periot. Keli kitokios žiūros į RAF istoriją elementai
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

jean gabriel periot         Jeanas-Gabrielis Périotas yra žinomas „perdirbtos medžiagos“ (found footage), trumpų eseistinių filmų kūrėjas, kurio darbai rodyti daugelyje festivalių. Šiuo metu filmininkas kuria pilno metražo juostą apie RAF. Daugiau apie autorių žr.: http://jgperiot.free.fr

        Jean-Gabriel Périot. Keli kitokios žiūros į RAF istoriją elementai. Trumpa įvykių chronologija, skirta kitokiam – kinematografiniam – požiūriui į RAF

         1. Louiso Malle’io režisuotas „Viva Maria!” buvo vienas mėgstamiausių RAF narių vaidybinių filmų. Brigitte Bardot ir Jeanne Moreau – tobulos revoliucinio romantizmo ikonos.

         2-3. „Bonnie” ir „Clyde” – asmeninės Gudrun Ensslin ir Andreaso Baaderio pravardės. Itūžę bėgliai ir karšta meilė.

         4. Nuo 1966 m. Holgeris Meinsas studijavo Berlyno kino mokykloje. Su savo bendražygiais Harunu Farockiu, Helge Sander, Hartmutu Bitomsky’iu kūrė filmus ir revoliucijas.

         5-6. „Oskaras Langerfeldas 12X” (1967) – pirmasis Holgerio Meinso trumpametražis dokumentinis filmas apie Berlyno benamį. Šis 12 dalių kūrinys – tai duoklė Jeano-Luco Godard’o juostai „Vivre sa vie” („Gyventi savo gyvenimą”). 1968 m. Holgeris Meinsas režisuoja mokomąjį trumpo metražo filmą „Molotovo kokteilio gamyba”.

         7. Iš pradžių Holgeris Meinsas manė, jog kinas gali padėti pakeisti pasaulį, bet po kelerių metų, praleistų politinėje ir kultūrinėje Berlyno aplinkoje, įsitikino, kad būdamas politiniu filmininku revoliucijai nepasitarnausi, kad filmai, nors ir sukurti kaip ginklai prieš kapitalizmą, yra tik nekalti žaisliukai. Po keleto „Super 8” juostų, nufilmuotų RAF judėjimo pradžioje, savo kamerą jis iškeitė į tikrus ginklus.

         8. 1974 m. H. Meinsas mirė kalėjime, paskelbęs bado streiką. Nuotraukos su jo kūno atvaizdu buvo iškeliamos vėlesnių demonstracijų metu. Ar sunku to meto vokiečiams buvo ištverti sulysusio lavono vaizdą?

         9. Ulrike Meinhof – gerbiama žurnalistė ir XX a. 7-ojo dešimtmečio kairiosios opozicijos atstovė. Buvo įtakinga Vakarų Vokietijoje, rašė straipsnius daugeliui laikraščių ir dažnai pasirodydavo televizijos laidose gindama opoziciją. Tikėdamasi padėti revoliucijai, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti TV žurnaliste. Kūrė reportažus apie neturtingus žmones, lyčių nelygybę.

         alt..

         10. 1969 m. U. Meinhof parašė „Bambule” – tikrais įvykiais pagrįstą televizijos dramą apie mergaites uždarose mokyklose. Tačiau šios juostos žiūrovai neišvydo, nes Ulrike ėmė kurti RAF.

         11. 1976 m. Ulrike randama pasikorusi kalėjimo kameroje su spermos žymėmis ant apatinių kelnaičių. Šia keista „savižudybe” patikėjo nedaugelis. Šios ryžtingos ir įtakingos moters atminimą galėjo sunaikinti tiktai jos negyvo kūno nuotraukos.

         12. 1967 metai. Meiliai besišypsančios Gudrun Ensslin nuotrauka, paimta iš juostos „Das Abonnement” („Abonementas”), kuri turėjo tapti eksperimentiniu pornografiniu filmu.

         13. 1977 metai. Pasikorusios savo kameroje Gudrun nuotrauka. Ji prisidengusi antklode – tarsi bandydama nuslėpti savo tariamą savižudybę. Bet kas galėjo pamatyti negyvą jos kūną šioje tuščioje kameroje? „Deutschland im Herbst” („Vokietija rudenį”, 1978) – kolektyvinis filmas, meninė reakcija į realius įvykius – „Vokišką rudenį”. Šis kino šedevras – kaleidoskopinis ir kompleksiškas žvilgsnis į tai, kas nutiko keliolika savaičių po 1977 m. spalio. Pats įspūdingiausias filmas apie RAF.

         14. Filmo „Deutschland im Herbst” segmentas, sukurtas Volkerio Schlöndorffo ir Heinricho Böllio, vaizduoja diskusiją apie TV dramą, paremtą „Antigonės” motyvais. Antigonę vaidinanti aktorė kai kuriems iš diskusijos dalyvių pasirodė panaši į teroristę.

         15. Naktį, kuomet buvo pagrobtas į Mogadišą skridęs lėktuvas, Raineris Werneris Fassbinderis, per radiją išgirdęs apie pagrindinių RAF narių – tarp jų ir Andreaso Baaderio, kurį jis pažinojo nuo vaikystės – mirtį, sukūrė filmuotą autoportretą. Šią medžiagą jis sumontavo kartu su kameros užfiksuota aštria jo paties ir motinos diskusija.

         Alexanderio Klugės dokumentiniame filme vaizduojamos tame pačiame mieste kelių dienų laikotarpiu vykstančios dvejos laidotuvės, vienos iš jų – Hanso-Martino Schleyerio, kitos – Andreaso Baaderio, Gudrun Ensslin ir Jano-Carlo Raspės. Dvejos laidotuvės, dvi prieštaravimuose paskendusios visuomenės.
         Paskutinis kadras – keliu einanti moteris su vaiku – palieka mus be jokio atsakymo į klausimą, kas įvyko. Lieka tik tuštumo jausmas. Pasibaigė ne tik RAF, baigėsi ir tas laikotarpis, kuomet buvo įmanoma svajoti apie revoliuciją.
          „Prarasta Katarinos Blum garbė”, Volkeris Schlöndorffas ir Margarethe von Trotta, 1975 metai. Šis įspūdingas filmas, sukurtas Heinricho Böllio romano motyvais, pasakoja apie isterišką ir perdėtą to meto federacinės valstybės, policijos ir žiniasklaidos reakciją į RAF grėsmę.
         O taip pat – Gerhardo Richterio paveikslai „1977-ųjų spalio 18-oji”, visi Haruno Farockio filmai, Guy Debord’o „In Girum Imus Nocte Et Consumimur Igni”, Rainerio Wernerio Fassbinderio „Trečioji karta” ir „Mamos Küsters kelionė į dangų”, Jeano-Luco Godard’o „Kinietė”, Yvonne Rainer „Kelionės iš Berlyno / 1971”, Volkerio Schlöndorffo „Ritos legendos”, Gerdo Conradt’o „Starbuck-Holger Meins”, Margarethe’s von Trotta „Marianne ir Julianne”, Timono Koulmasio „Ulrike Marie Meinhof, laiškas jo dukrai”, Reinhardo Hauffo „Štamhaimas”…

         alt

         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti