Darius Pocevičius. Pirmyn, sočių kirmėlių vaikaičiai! (Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti?)
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

Brener shurz        Alexanderis Breneris – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas. A.Breneris – vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio chuliganizmo pavyzdžių.

        1994 metais A.Breneris atliko performansą „Plagiatas”. Jis apsilankė Maskvos A.Puškino muziejuje, išvydo milijonus kainuojančią van Gogho drobę, puolė prieš ją ant kelių ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“, imitavo savaiminės defekacijos aktą, t.y. bandė apsišikti. Tokiu ironišku būdu menininkas viešai pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje”.

        Tais pačiais metais A.Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!” Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B.Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, tuojau pat prisistatė milicija, kuri menininką sulaikė ir uždarė į daboklę. Paleistas A.Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė prasibrauti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir iteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.

        Na, o 1997-ųjų pradžioje A.Breneris metė buržuaziniam pasauliui iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi”. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.

        Štai kaip apie šį veiksmą kalba pats autorius kalėjime parašytoje knygoje „Apmyžtas pistoletas”: „Amsterdamo Stedelijko muziejuje priėjau prie išgarbstyto rusų modernisto K.Malevičiaus paveikslo. Kaip ilgai kapsčiausi iki šito paveikslėlio: iš Niujorko, per Paryžių, Berlyną ir Milaną! Baltame drobės fone aliejiniais dažais nutapytas baltas kryžius. Sveika, pretenzingoji rusų kultūrėle! Mano kišenėje guli žalių dažų balionėlis. Muziejaus salėje, kurioje kabo Malevičius, nė gyvos dvasios. Išsitraukiau balionėlį ir dažų čiurkšle ant balto paveikslo nupiešiau žalutėlį dolerio ženklą: prikaliau prie kryžiaus dolerį, kaip Jėzų. Tuo metu savęs jau nelaikiau dailininku ir niekinau contemporary art .. Kas yra šiuolaikinis menas? Kaip sakytų Jeanas Genet, tai paprasčiausi tylūs pirsčiojimai svetainėje, kurioje susirinko svečiai, pasidabinę smokingais ir dekolte. Tie ponai apsimeta, kad nieko neįvyko, nors patalpoje tvyro baisi smarvė. Ką gi, persti reikia! Bet taip, kad visa svetainė driokstelėtų! Kad visi užsispaustų nosis ir akimirksniu dingtų laukan! Kad taurės imtų skimbčioti! O šiuolaikinis menas perdžia be garso, be garselio. Tad aš nenoriu būti šiuolaikinis vizualinis menininkas, aš – politinis aktyvistas. Jea!”

                  alt

        Politinio aktyvisto A.Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A.Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, tuo pabrėždamas, kad konjuktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). A.Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais. Bet kartais tokiems išsišokėliams ima ir pasiseka.

        Pasisekė ir rusų meno revoliucionieriui – beveik pusę metų atsėdėjęs Amsterdamo kaliūzėje, jis sutiko jauną merginą iš Austrijos, menininkę, mokančią rusų kalbą – slavistę, dirbančią Vienos meno akademijoje. Nuo to laiko tęsiasi audringa ir kūrybinga A.Brenerio ir B.Schurz meilė bei draugystė. Kartu jie išleido bent devynias anarchistinės kultūrologijos ir politologijos knygas, tarp jų grafiti studiją „Tatuiruotės kalėjimuose” (2000), politologinių esė rinkinį „Fašistinė planeta” (2002), revoliucinės poezijos rinktinę „Apelsinai Palestinai” (2002). Barbara tapo ne tik kūrybine bendradarbe, bet ir tikra kovų drauge – kartu jie surengė ne vieną šokiruojančią antimeninę ir antivalstybinę akciją. Ši porelė – dinamitas, akies mirksniu išsprogdinantis visus tradicinius mūsų supratimus apie valdžią, kultūrą ir meną.

        O pirmasis kūrybinis porelės bandymas buvo knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999). Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Turbūt daug ką praleidome. Užtat įgavome velniškos patirties: įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai. Rašėme šią knygutę. Tai yra mylėjome, maištavome ir analizavome. Ko daugiau iš žmogaus norėti?”

        Ką gi, brangieji, iš jūsų nenorime nieko – knyga iš tiesų pavyko. A.Breneris ir B.Schurz parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Nežinai, ką daryti, – pasiskaityk „Ką daryti?” ir sužinosi!

        Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią. O ką reiškia ši „kova prieš valdžią”? Autoriai atsako: „Tokių subjektų, vienas iš kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, realybėje paprasčiausiai nėra. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kažkas, kas kovoja prieš kažką kitą pačiuose mumyse”. Štai šis pasipriešinimo valdžiai apibrėžimas – pats svarbiausias. Jis teigia: kovodamas prieš valdžią, pirmiausia tu turi kovoti prieš valdžią savyje!

        Apie šią autorių porelę ir jų knygą galima būtų pasakoti be galo daug, bet geriau už juos pačius nepasakys niekas. Todėl pateikiu ištisą ištrauką iš knygos „Murmančios tautos” (1999), kuri kuo puikiausiai apibūdina visą A.Brenerio ir B.Schurz mąstymo būdą bei idėjas:

        „Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Tonis Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės vietos statusą. Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas.

        Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S.Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luiso Ferdinando Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsim ar nesukekšėsim – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai. Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai, kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai, kaip Jeffas Kuntzas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie, tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti! Paskęsti joje irgi oi kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!”



        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1