47. Spoksoti televizorių
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

 

        ka daryti

 

        Spoksoti televizorių – tai užsidegti įtūžiu.

Užsidegti įtūžiu – tai tapti nevaldomu.
Tapti nevaldomu – tai išeiti iš namų.
Išeiti iš namų – tai atsidurti gatvėje.
Atsidurti gatvėje – tai nudrengti batus.
Nudrengti batus – tai sudrumsti vandenį.
Sudrumsti vandenį – tai nubaidyti ryklius.
Nubaidyti ryklius – tai paerzinti Spilbergą.
Paerzinti Spilbergą – tai išklibinti dolerį.

Išklibinti dolerį – tai suvalgyti visas alyvuoges.

Suvalgyti visas alyvuoges – tai atsiraugėti.
Atsiraugėti – tai supykdyti tėvelį.
Supykdyti tėvą – tai nušluoti Vatikaną.

Nušluoti Vatikaną – tai sukelti visuotinę paniką.

Sukelti visuotinę paniką – labai sunku.
Labai sunku – tapti pasipriešinimo dalyviu.

Tapti pasipriešinimo dalyviu – tai spoksoti televizorių.

Spoksoti televizorių – tai matyti badą.
Matyti badą – tai trypti kojomis.
Trypti kojomis – tai prisiminti spalį.
Prisiminti spalį – tai skaityti „October“ (14).

Skaityti „October“ – tai mąstyti apie bejėgystę.

Mąstyti apie bejėgystę – tai sukelti juoką.
Sukelti juoką – nepakanka.
Nepakanka – viskas, kas yra.
Viskas, kas yra, – tai Afrika ir beisbolas.
Afrika ir beisbolas – tai padėtis be išeities.
Padėtis be išeities – tai nevilties klyksmas.
Nevilties klyksmas – tai inercijos stotelė.
Inercijos stotelė – tai, ko reikia.
Tai, ko reikia, – keistoki veiksmai.
Keistoki veiksmai – tai, ko aprašyti neįmanoma.
Ko aprašyti neįmanoma – tai nonsensas.
Nonsensas – mirtinai nusibodo.
Mirtinai nusibodo – tai šlykštu.
Šlykštu – tai valdomi kūnai.
Valdomi kūnai – tai gėda ir siaubas.
Gėda ir siaubas – tai valdomos mintys.
Valdomos mintys – tai, kas pasiekta.
Tai, kas pasiekta – nepasiekiama kaip nugara.
Nugara – tai kudašius ar gundymas?
Gundymas – senas kaip pasaulis.
Pasaulis – tai šlykštynių prieglauda.
Šlykštynės – tai valdžia, valdžia.
Valdžia – tai, kas visada egzistuoja.
Visada egzistuoja – tai, kas blogai.
Blogai – tai, kas esti.
Ėsti – kaupti jėgas pasipriešinimui.
 
sans papiers      Keturioliktas istorinis komentaras
 

1995 metais Prancūzijoje lyg iš patalo pakilusi žilaplaukė beprotė kilo streikų ir demonstracijų banga, kurią lydėjo patys įvairiausi protestuotojų reikalavimai valdžiai. Ši banga vėliau buvo pavadinta „1995-ųjų lapkričio socialiniu judėjimu“. Manoma, kad katalizatoriumi pasitarnavo didžiulė ir arši demonstracija už moterų teises. Paskui moteris sukilo darbininkai, intelektualai, užsieniečiai, benamiai, paaugliai ir liumpenai.

 

Nuo 1996 metų ėmė nesustabdomai augti emigrantų pasipriešinimas, kuris Prancūzijoje iš esmės veikė nelegaliai, nes šios šalies įstatymai apie užsieniečius visada buvo baisiai represyvūs. 1996 metų judėjimas prasidėjo nuo protesto prieš prievartinį ištrėmimą, nuo akcijų prieš biurokratijos savivalę ir policijos prievartą. Protestuojančių užsieniečių grupuotė buvo pavadinta „Sans-papiers“ („Be popierių“); šis pavadinimas apibūdino tiek nelegalią jų padėtį, tiek legalizacijos ir teisių pripažinimo siekius. 1996 metų kovą šie siekiai galų gale virto vienos Paryžiaus bažnyčios užėmimu. Trylika nelegalų okupavo bažnyčią ir išlaikė ją savo rankose iki policijos šturmo.

 

Visi šie įvykiai 1997-ųjų pradžioje sukėlė masinių protestų bangą prieš emigracijos įstatymą. Pasitraukė vidaus reikalų ministras Debré, sukairėjo vyriausybė, paryžiečiai surengė nelegalių užsieniečių palaikymo demonstracijas. Tačiau būtent po ryškios kairiųjų konsolidacijos „Sans-papiers” pasijuto apgauti. 1997 metų birželį vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad visi emigrantai bus absorbuoti, jei jie pasirodys prefektūrose ir užsiregistruos. 150 000 žmonių išėjo iš pogrindžio ir pateikė savo duomenis valdžios funkcionieriams. Legalaus statuso susilaukė tik pusė užsieniečių. Užtai dabar policija turi visų judėjimo dalyvių koordinates! Kiaulės! Faraonai!

 

Nuo 1998-ųjų kovo atsinaujino demonstracijos, protestai ir pastatų užgrobimai Paryžiuje ir sostinės priemiesčiuose. Bet palaikančiųjų skaičius smarkiai sumažėjo. Kovo mėnesį į Malį per prievartą buvo išsiųsta 12 žmonių, kilo sumaištis oro uoste, o tai sukėlė ir inteligentijos pasipiktinimą. Vėliau prasidėjo audringos benamių demonstracijos. Skurdžiai išėjo iš šešėlio, susivienijo į pasipriešinimo kolektyvus ir ėmė rodyti visuomenei savo nelojalius snukius. Kas gi dabar bus?

 

Kartą prancūzų filosofas Jeanas François Lyotard’as pasakė, kad prancūzai – tai vienintelė tauta Europoje, kuri nukirsdino savo karaliaus galvą ir pradėjo šaunų ir siaubingą maištą. Štai jau du šimtmečius Prancūzijos vyriausybę daugelis laiko priešu, prieš kurį galima ir reikia ryžtingai kovoti. Tegyvuoja besipriešinanti Prancūzija! Užsmaukysim Eliziejaus laukus iki visiško nušvitimo!

 

___________________

 

(14) „October“ – meno teorijos, kritikos ir šiuolaikinio meno žurnalas, pradėtas leisti 1976 m. Niujorke

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.