46. Preparuoti identiškumą
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

RAF      Mūsų knygutė eina į pabaigą. Tačiau dar kartą: pasipriešinimas, kad ir kur jis atsirastų, visada iškelia individualumo klausimą. Ši nuostata – principinė, tad apie ją tarsime dar kelis žodžius.

 

Pasipriešinimas įtvirtina teisę būti kitokiu, t. y. individo teisę į individualumą, tačiau jis kovoja ir prieš individualizavimo stereotipus. Mes jau žinome, kad identiškumas gali būti ir išlaisvinantis, ir pavergiantis. Apskritai identiškumas – tai privilegija, o ne išankstinė duotybė (substancija), taip jau yra sušiktame mūsų pasaulyje. Identiškumas – tai socialiai ir kultūriškai sukonstruojamas darinys, diskursinių praktikų efektas, o ne jų priežastis. Tai fikcija, atliekanti įvairias funkcijas (reprezentatyvias, represyvias, preventyvias, prezervatyvias), todėl reikia griežtai skirti, kokioje specifinėje situacijoje konstruojamas šis identiškumas, kieno interesai atstovaujami. Reikia atsakyti į klausimą, ar šis identiškumas primestas prievartos būdu, ar prisiimtas daugmaž savo noru.

 

Identiškumas gali tapti galingu ginklu šiuolaikiniame kontekste, kuriame vyrauja identifi kacijų ideologija ir politika, išduodanti leidimus naudotis kultūra bei kapitalu. Pavyzdžiui, faktas, kad identiškumas – tai sukonstruojamas produktas, dar visai neliudija, jog reprezentavimo funkcijas atlieka tam tikros identiškos grupės (tarkim, mažumos) atstovai. (Mažuma – tai tik diskurso objektas, pati ji neturi teisės kalbėti apie ką nori, tai reiškia, kad mažuma tarnauja tik kaip daugumos interesų projekcija.) Jei (mažumos) atstovams vis dėlto suteikiama teisė kalbėti, tai jie gali aptarinėti tik „savo“ temas ir taip fiksuoti savąjį identiškumą. Tokiu būdu valdžia įgyvendina savo politiką individų lygmeniu.

 

Tad pasipriešinimo formos, nagrinėjančios politinio identiškumo problemas, nėra nukreiptos nei „prieš“, nei „už“ individą, jos sutelktos kovai prieš valdžią, pasireiškiančią individualizavimo plotmėje. Toks pasipriešinimas nukreiptas prieš pačias įvairiausias valdžios apraiškas kasdieniame gyvenime: turguje ir parduotuvėje, pasų skyriuose ir ambasadose, miestų lūšnynuose ir dailės vernisažuose.

 

Valdžia nuolat stengiasi identifi kuoti žmogų ir taip jį supančioti. Valdžios primestas identiškumas individą paverčia žaisliuku ir žaidžia su juo velniškus žaidimus: iš jo šaiposi, jį mausto, jam kelia siaubą, su juo elgiasi chuliganiškai. Kaip su tuo taikstytis? Atsakymas aiškus: neatsisakyti identiškumo, bet tuo pačiu metu ištreniruoti jį lankstų kaip gimnastės kūnas ir nesugaunamą kaip kulka. Susikurti jį apvalų kaip rutulys.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.