40. Kiaušiniai į kaktą
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

Breneris Liublianoje 2000      Jau rašėme apie tortų svaidytojus, kurie mėto į priešininkų fizionomijas kremo gaminius. Mes patys esame kiaušinių svaidytojų šalininkai, tai yra prijaučiame tiems, kurie į valdžios atstovus mėto vištų gaminius. Svaidėme kiaušinius į kaktas Liublianoje, Vienoje ir Peskaroje (Italija). Visa tai darėme vadovaudamiesi šiuolaikinio meno kontekstais. Esmė ta, kad šiandienę art sistemą mes laikome didžiulės politinės sistemos modeliu. Kultūra anaiptol nėra visuomenės antstatas: ji – vienas pagrindinių veikiančių valdžios mechanizmų, svarbus svertas valdant milijonų žmonių kūnus ir sąmones. Būtent kultūroje patikrinamos valdžios poveikio žmonių kūnams priemonės – tos priemonės, kurias vėliau bus galima pritaikyti kitose sferose. Ir visoje toje konfigūracijoje art sistema vaidina svarbiausią vaidmenį: ji struktūrizuoja, sugrupuoja, atsijoja, perkošia, surūšiuoja valdžios strategijas ir ideologijos elementus. Todėl kova prieš tarptautinę meno sistemą – tai kova prieš politinę sistemą. Nei daugiau, nei mažiau. Taip, taip.

 

Taigi mes mėtėme kiaušinius. Liublianoje viskas vyko šitaip. Vieną šios knygos autorių pakvietė dalyvauti dideliame art projekte „Body and the East”, skirtame Rytų Europos performanso menui, body art’ui ir akcionizmui. Mes nusiuntėme savo politinės akcijos Berlyne („East Side Gallery”) vaizdo medžiagą ir dokumentaciją. Bet Liublianos projekto kuratorius nepanoro rodyti šios medžiagos ir primygtinai reikalavo body art’o. Tuo tarpu mums svarbus ir aktualus yra politinis menas, o body art’as – šiaip dvokiantis šunšūdis. Ir tada parašėme lapelį, kuriame pareiškėme, jog nesutinkame su kuratoriaus nuomone, todėl susirinkusią publiką ketiname apmėtyti kiaušiniais. Ir iš tikro – atvykome į Liublianą, per parodos atidarymą išplatinome lapelius ir ėmėme svaidyti kiaušinius į meno mėgėjus. Slovėnijos kultūros ministras tuo metu sakė iškilmingą kalbą, ir vienas kiaušinis teko jam. Kaifas! Supistas kaifas!

 

Vienoje viskas vyko kitaip. Pasirodėme baigiamojoje studentų parodoje, kuri vyko vietinėje Meno akademijoje. Visi žino, kad studentai gali tapti tikrais revoliucijos šuniukais, tačiau čia, Vienoje, jie pasirodė esą maži šiknalaižiai ir konformistai. Parodoje buvo daugybė žmonių, ją kuravo Haraldas Szeemannas – labai garsus ir gerbiamas šveicarų dėdulė. Po iškilmingos kalbos visi patraukė gerti ir ėsti į netoliese improvizuotą bufetą. Štai tada mes juos ir ėmėme bombarduoti kiaušinukais. Tačiau po pusantros minutės mus suvystė profesionalios vietinės gorilos – tikri nacių smogikai. Jie iškvietė policiją. Galų gale mus paleido, tačiau vėliau paaiškėjo, jog byla policijoje vis dėlto užvesta. Mus įskundė kažkokie niekšai iš publikos. Todėl dabar oficialiai pareiškiame: Austrija – represyvi policinė valstybė, šnipų ir aviganių šalis. Gėda Kakanijai! (13)

 

Italijoje buvo linksmiau. Užmėtėme kiaušiniais ir publiką, ir parodos rėmėjų stendus. Taip jiems ir reikia!

 
Manome, jog kiaušinius svaidysime ir toliau.
 
_________________
 

(13) Kakanija – tai Austrijos-Vengrijos imperijos pavadinimas R.Musilio romane „Žmogus be savybių“ 

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti