33. Suprasti pažodžiui
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

capitalism      „Suprasti pažodžiui”, mūsų nuomone, – vadinasi, siekti, kad mintis būtų tuojau pat įkūnyta poelgyje, sąmoningai neskirti teorijos nuo praktikos, o diskursus vertinti pagal tai, kaip jie įgyvendinami kasdienybėje. Čia ir dabar.

 

Plačiai apibendrinus galima teigti, jog šiandien mes gyvename tekstocentristinės kultūros pasaulyje. Tai reiškia, kad kiekviena kultūrinė iniciatyva realiai save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai legitimuojama, kai ji pateikiama ir užfi ksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Labiausiai vykusiu laikomas toks tekstas, kuris susilaukia daugiausia tokių pat tekstinių atsiliepimų, nuorodų bei komentarų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, kaip besidauginančios citatos, interpretacijos ir kritinės pastabos. (Pavyzdžiui, toks tekstas – Ridley’io Scotto filmas „G. I. Jane”. Šiame amerikiečių filme pasakojama apie karininkę (Demi Moore), patenkančią į karinę stovyklą, kurioje apmokomi specialios paskirties daliniai. Herojė patiria visokiausių išbandymų, o pabaigoje net dalyvauja diversinėje akcijoje Kinijoje. Tai filmas su stipriu fašistiniu prieskoniu, jis turi visus būtinus fašistinio teksto atributus: skelbiama karinio elito korporatyvumo apologija, aukštinamas militarizmas, asmeninis seksualumas idėjiškai pateikiamas kaip profesinės „brolybės“ dalis ir t. t., ir pan. Jei Ridley’is Scottas savo filmą būtų sukūręs 4-ojo dešimtmečio nacistinėje Vokietijoje, tai jo kūrinys būtų suprantamas kaip veikti skatinanti agitacinė propaganda. Tuo tarpu šiuolaikiniame kontekste jis, visų pirma, yra tekstas, iš kurio galima daryti pačias įvairiausias išvadas, tarp jų ir netekstines, tačiau jis save manifestuoja būtent kaip tekstas tarp kitų tekstų...)

 

Bet žinome ir kitokio tipo kultūras, kuriose kultūrinis tekstas dažnai būdavo suprantamas kaip tiesioginė veiksmo instrukcija, kaip politinės kovos vadovas, kaip religinis arba etinis mokymas. Geras pavyzdys – XIX a. rusų kultūra. Lermontovo, Tolstojaus, Černyševskio, o vėliau ir rusų simbolistų skelbti imperatyvai tapo betarpiniu impulsu, pakeitusiu ištisų kartų gyvenimą bei praktinę veiklą. Šiuo atveju galima kalbėti apie tekstualizuoti vengiančios kultūros fenomeną. Tekstas individui tik suteikia žinių, kaip galima pakeisti save ir pasaulį. Labai dažnai individas itin tiesiogiai ir tiesmukai sutapatina tekstą su gyvenimu ir ima keisti gyvenimą sutinkamai su teksto turiniu. Kraštutinis pavyzdys: rašytojas (pvz., Aleksandras Dobroliubovas) pasitraukia iš savo profesinės aplinkos ir ištirpsta liaudyje (tam kvietė svarbiausi rusų kultūros tekstai). Tiesioginis teksto perkėlimas į gyvenimą tekstą paverčiant kūnu – šiam fenomenui duoklę atidavė ne tik Blokas, Majakovskis ar Chlebnikovas, bet ir Rimbaud, Gauguinas, Artaud bei kiti vakarietiškos kultūros atstovai. „Suprasti pažodžiui“ leidžia meną suvokti kaip etiką, o estetiką – kaip politiką, ir įpareigoja suvokėją vėliau jas išbandyti nuosavu kailiu.

 

Suprasti tekstą pažodžiui ypač būdinga žemajai žodinei kultūrai (priešingai nei aukštajai, oficialiajai). Nuolat įtakojama pačių įvairiausių tekstų, žemoji kultūra sėkmingai demetaforizuoja rašytinę kalbą. Šio proceso pasekmės dažnai pasirodo gana transgresyvios, nes peržengia menamas rašytinės kultūros idėjų ribas. Pavyzdžiui, tekste išreikštas svajones apie androgeną, absoliutaus tyrumo bei skaistumo ilgesį sektantiškoji rusų kultūra (skapai) tiesiogiai įgyvendino apipjaustydami vienas kitą. Marksistinį diskursą kartais irgi tiesiogiai realizuodavo negailestingai degindami dvarininkų sodybas. Naujos politinės doktrinos apie lygybę ir teisingumą prancūzų revoliucijos metu įsikūnijo giljotinos pavidalu.

 

Šitokios tekstų transformavimo tendencijos dažniausiai laikomos regresyviomis bei primityviomis. Bet ne viskas taip paprasta. Tai, kad visa šiuolaikinė kultūra yra tekstocentristinė, kad kritinės intencijos visiškai sutekstinamos, kad politinė valia įkūnijama tik spaustuvių produkcijoje, – visa tai irgi parodo tam tikrą civilizacijos sulaukėjimo ir impotentiškos jos degradacijos lygį. Žodžiai, žodžiai, žodžiai... Jie veisiasi kaip žiurkės, užgimsta kavinėse, universitetų auditorijose ir tribūnose, o vėliau, tiražuojami spaustuvėse ir kompiuterių tinkluose, sukuria nuolat visus terorizuojančią diskursų įvairovę. Prie žodžio galima sugrįžti, žodžio galima atsisakyti, žodį galima nuneigti kitais žodžiais, žodžiais galima užkalbėti ir taip apgauti gyvenimą...

 

Suprasti pažodžiui, vadinasi, suprasti žodžius „tiesiogiai“ ir paversti juos veiksmais. Žodis tampa kūnu. Šios transformacijos metu jie dažnai tampa ne tokie sudėtingi, daugiasluoksniai ir įmantriai sąlygiški. Vietoj to jie apdovanojami pačiomis netikėčiausiomis likimo dovanomis: veiksmu virtęs žodis gali atvesti į beprotnamį, į kalėjimą arba į nežinomą salą, gali tapti skurdo ar net mirties priežastimi. Vis dėlto norintis pasipriešinti žmogus neturi kito kelio, tik tą vienintelį – žodžius jis privalo įkūnyti veiksmais, o mintis – poelgiais.

 
Dešimtas istorinis komentaras
 

Foucault demonstracijoje      Šiuo metu tarp vakarietiško neinstitucinio kairiojo pasipriešinimo dalyvių dažnai sklinda kalbos, kad aktyvus praktinis pasipriešinimas valdžiai baigėsi tada, kai didžiausio populiarumo susilaukė tekstinės Michaelio Foucault, Gilles’io Deleuze’o, Jacques’o Derrida bei artimiausių jų pasekėjų idėjos. Kalbų esmė ta, kad poststruktūralizmo tekstai griaunamai paveikė Vakarų visuomenės pasipriešinimą ir savo spekuliacijomis nuslopino politinį bei kultūrinį aktyvizmą. Tačiau ši problema ne tokia paprasta, ją reikia spręsti itin konkrečiai, diferencijuotai.

 

Kaip žinome, Michaelis Foucault savo kritinius diskursus visada stengėsi susieti su politine praktine veikla. Jo požiūris į teorijos ir praktikos santykį nuostabiai išreikštas šiais žodžiais: „Vietoj to, kad apie teisėtvarkos istoriją parašyčiau knygą, kuria vėliau naudosis tie, kurie praktiškai nagrinės teisėtumo klausimus, man norėtųsi iš pradžių pačiam panagrinėti praktinę teisėtvarkos pusę, o tik vėliau – jei dar būsiu gyvas ir nesėsiu į kalėjimą – na, tada parašysiu ir knygą...“

 

Foucault prisidėjo prie daugybės politinių iniciatyvų ir akcijų: organizavo protesto akciją, kai 1977 metais Leonidas Brežnevas lankėsi pas Giscard’ą d’Estaing’ą; dalyvavo Paradžanovo palaikymo demonstracijoje; palaikė lenkų „Solidarumą“; įkūrė „Informacijos apie kalėjimus grupę“ ir t. t. Būtent teorijos ir praktikos santykių klausimams Foucault skyrė milžinišką dėmesį – ir visada teikė pirmenybę praktikai.

 

Garsiajame Foucault ir Deleuze’o pokalbyje „Intelektualai ir valdžia“ Deleuze’as formulavo: „teorijos ir praktikos santykiai visada specifiniai, lokalūs ir fragmentiški. Kaip praktika sujungia vieną teorinį požiūrį su kitu, taip ir teorija sujungia atskirus praktikos reiškinius... Tačiau teorija anksčiau ar vėliau pastato sieną, kurią sugriauti gali tik praktika“. Belieka pridurti, kad praktika gali kartais atlikti teorijos vaidmenį, ir atvirkščiai – specifi nėmis sąlygomis teorija gali tapti būtinąja praktika. Jukš, kiaulės, iš rūtų darželio!

 

O kalbant apie Jacques’ą Derrida bei teorines dekonstruktyvizmo idėjas, mūsų požiūrį į jas neblogai išreiškia toks anekdotas:

 

Mongolų totorių jungo laikais per neišbrendamą purvą maknoja rusų valstiečių šeima – vyras ir žmona. Staiga prie jų prijoja totorius ir kreipiasi į vyrą: „Klausyk, aš noriu išpisti tavo žmoną. Bet čia per daug purvo. Kai ją pisiu, palaikyk man kiaušius, kad nesusipurvinčiau, supratai?“ Totorius nulipa nuo arklio, patvarko valstiečio žmoną ir nujoja. Tada valstietis ima juoktis: „Cha! Cha! Cha!“ Žmona pro ašaras klausia: „Ko gi tu, kvaily, kvatoji? Jis gi mane išpiso!“ O vyras jai atsako: „Juokiuosi, nes pergudravau totorių: aš nelaikiau jo kiaušių.“

 

Tekstinis pasipriešinimas dekonstruktyvizmo tradicijai kažkuo panašus į to valstiečio elgesį.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti