27. Streikas
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

 

      art strike

 

      Eizenšteino atminimui

 
Streikas – slapčia susitarti
Streikas – snukį išarti
Streikas – disko šokis
Streikas – linksmai juokis
Streikas – visų nuodėmė
Streikas – amžiaus žymė
Streikas – vytelė pinti
Streikas – skylė danguj spindi
 
 
Septintas istorinis komentaras
 

Devintojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje neoistai (10) surengė meno streiką (art-strike), kuris galėjo plačiai išplisti tarptautiniu lygiu. Stewartas Home’as paskelbė tekstą, kuriame siūlė nutraukti bet kokią kultūros gamybą, distribuciją bei meno diskusijas nuo 1990 iki 1993 metų. Neoistų nuomone, tokiu būdu klasių kova persikels į meno pasaulį ir pasaulinė art sistema galų gale bus sužlugdyta.

 

Kita vertus, meno streiko idėja priklauso ne Home’ui, jis tik meistriškai ja pasinaudojo vadovaudamasis plagiato principais. Home’as rėmėsi garsiąja Gustavo Metzgerio iniciatyva, kvietusia menininkus streikuoti 1977–1980 metais. (1979 metais panašią idėją siūlė ir Goranas Dordevicius, tačiau nesėkmingai.) Metzgerio iniciatyva pirmiausia buvo ekonominio pobūdžio. Metzgeris tikėjosi, kad po trejų absoliučios prostracijos metų ekonominė art sistemos bazė bus pakirsta ir menininkai galės diktuoti pasauliui tas kūrybos formas, kuriomis jie iš tikro nori užsiimti. Beje, Home’o nuomone, taip būtų atakuojama tik tuometinė meno sistema, o ne apskritai visas ideologinis meno statusas visuomenėje. Home’as teisingai spėjo, jog menas ir kūryba anaiptol nėra progresyvi opozicija valdžiai, todėl išpuolį, jo manymu, reikia nukreipti būtent prieš šiuos kūrybiškumo mitus. Šiuo požiūriu Home’as itin skyrėsi nuo absoliučios kultūros veikėjų daugumos, kuri tikėjo ir tiki „sprogdinančiu“ savo meno efektu.

 

Tokia Home’o art-strike interpretacija sukūrė milžinišką paradoksą. Jis puikiai suvokė, jog tarpusavyje konkuruojančių korumpuotų menininkų pasaulyje totalus streikas absoliučiai neįmanomas ir utopiškas. Dar daugiau – jis ir nelaukė kokios nors rimtos pagalbos iš menininkų bendrijos pusės. Skirtingai nei Dordevicius ar Metzgeris, kurie tikėjo pozityviu kultūrinio streiko rezultatu, Home’as buvo įsitikinęs, kad tokia iniciatyva „spektaklio visuomenėje“ taps eiliniu šou, suvaidintu žiniasklaidai bei žiūrovams.

 

Kvietime streikuoti Home’as matė tekstinį įvykį, kuris įsitraukia į žaidimą su kitais tekstiniais įvykiais ir juos atitinkamai pergrupuoja. Art-strike Home’o akimis – tai ne socialinis ar politinis aktas, o visų pirma menas, šiuolaikinis menas. Jo pažiūroms būdingas tam tikras pesimizmas – abejonė, kad radikaliais meniniais veiksmais galima pakeisti postmodernią visuomenę. Šiuolaikinė art sistema nuolat kinta veikiama įvairių meninių intervencijų. Ši sistema pati gimdo provokacijas. Bet koks „antimenas“, nukreiptas prieš meno institucijas, neišvengiamai tampa sistemos dalimi. Savo ruožtu visa tai, ko sistema nepripažįsta kaip meno, yra išmetama už istorinio diskurso ribų ir įvardijama arba politika, arba kriminalu, arba beprotybe. Tokia sistema stipriai determinuoja bet kokį radikalų veiksmą ir pasmerkia jį arba kolaboruoti, arba išnykti.

 

Visa tai tiesa, tačiau Home’as pamiršta, kad už art sistemos ribų irgi egzistuoja kultūrinė erdvė, kurioje šiuo metu ir reikia kurti. Sveiki atvykę į tretįjį pasaulį!

 

____________________

 

(10) Neoizmas arba „Neoist Cultural Conspiracy“ – neoavangardinis meno judėjimas XX a. 8–9 dešimtmetyje. Kovojo prieš pop meno žvaigždžių kultą, kolektyvinių pseudonimų ir mail-art pagalba kūrė naują kolektyvinę kultūros realybę.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.