21. Kurti kitokią kultūrą
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

ka daryti      Šviesiam M. M. Bachtino atminimui

 

Hegemoninė kultūra atvirai arba slapta, tačiau nuolatos baiminasi jėgų, kurias ji represavo ir nugramzdino į dugną, į pogrindį, į nežinomybę, tų jėgų, kurios vis dėlto išlieka lyg neramus sapnas. Ištisus šimtmečius spaudžiama „aukštosios“ intelektualiosios (arba inteligentiškosios) kultūros, egzistavo ir „žemoji“, „prastuomenės“, „vergų“ kultūra, kuri, beje, kaip ir „aukštoji“, turėjo daugybę lygių bei sluoksnių.

 

Vienas svarbiausių šios „žemosios“ kultūros bruožų – žodiškumas. Tai sąlygojo visiškai kitokius kultūrinės informacijos transliavimo būdus ir jos įtvirtinimo kultūrinėje atmintyje metodus. Galima sakyti, kad kultūra buvo keičiamasi lyg dovanomis, ji priklausė tiesiog visiems, kurie ja naudojosi, ji neturėjo autorystės ir nebuvo užfiksuota žanriškai. „Mes niekada nesužinosime, kokia buvo vergų muzika“, – sakė Jimis Hendrixas. Tačiau galime spėti: vergų muzika – tai šaižūs ir stiprūs garsai, keisti, ne visada aiškūs žodžiai, aistringi ir naivūs kūno judesiai, tiesūs ir tūžmingi žvilgsniai...

 

„Aukštoji“ civilizacija represavo „nepadorius“, pernelyg erotiškus kūno judesius, pernelyg šaižius riksmus, pernelyg atvirus žvilgsnius ir pakeitė juos artikuliuota kalba bei raštu, išpuoselėtais vizualiais pavidalais bei šokių figūromis. Žodinės kultūros švebeldžiavimas pernelyg oponavo, todėl buvo uždraustas. „Aukštąją“ kultūrą erzino ir pernelyg laisvi kultūrinės medžiagos perdavimo metodai, ignoruojantys autorystės ir autoritetingumo institutus. Juk žymi žodinės kultūros dalis anonimiškai pertvarko autorinius tekstus ir juos visaip iškraipo: sutrumpina, prideda, perkelia prasmes. Žodinės kultūros kūrėjams ir skleidėjams būdinga tikėti, kad žodis ir įvaizdis negali būti kieno nors nuosavybė, kad kalboje vienu metu girdimi įvairūs balsai, dalyvauja skirtingi žmonės, veikia skirtingos jėgos.

 

Žodinės kultūros skleidėjai dažnai varijuoja jau žinomais motyvais ir formulėmis, jas keisdami ir papildydami pagal to meto reikalavimus. Žodinė kultūra atlieka pačius įvairiausius, kartais net itin rizikingus eksperimentus ekonominėse, politinėse, seksualinėse ir meninėse egzistencijos erdvėse. Būtent šito bijo oficiozinė kultūra.

 

Žodinė kultūra – tai seniausia ir giliausia tradicija, jungianti pačius įvairiausius reiškinius: nuo folkloro iki „techno“. Su „aukštąja“ kultūra susidūrusi įvairiais gyvavimo etapais, žodinė kultūra šiuo metu yra hibridinis daugiasluoksnis junginys, kartais besipriešinantis, o kartais ir visiškai pasiduodantis konformizmui.

 

„Kurti kitokią kultūrą“ reiškia sąmoningai perdirbti visą kultūrinę medžiagą žvelgiant į ją su didžiausiu įtarumu. Kultūra – vienu metu ir vergas, ir hegemonas. Tik labai tiksliai ir konkrečiai operuojant kultūros formomis, būdingomis tam tikrai vietovei ir laikmečiui, galima sukurti tinkamai artikuliuotą ir gyvybingą kultūrinio pasipriešinimo produktą.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.