14. Artikuliuoti
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

goran dordevic      Skiriu savo dešiniajam sėdmeniui

 

Neatidėliotina šiuolaikinio kultūrinio pasipriešinimo užduotis – suartikuliuoti vyksmą. Būtina tiksliai ir aiškiai ištarti, kaip neoliberalizmo epochoje funkcionuoja kapitalizmas, kokie politiniai, ekonominiai ir kultūriniai svertai naudojami jo mechanizme.

 

Reikia pasakyti, ką vėlyvojo kapitalizmo realybei suteikia tokie neoliberalizmo elementai, kaip „politinio korektiškumo“ ideologija, galinga diskursų industrija, daugiakultūriškumas, subkultūros reiškinių įtraukimas į reprezentacinę valdžios sistemą. Šiandien, 1998-aisiais, mes gyvename visuotinio nonkonformistinės veiklos nuopuolio, nusivylimo ir pasipriešinimo judėjimų dezorganizavimo sąlygomis. Pati bendriausia ir schematiškiausia analizė parodo, jog alternatyvios opozicinės koncepcijos šiandien Vakaruose atsiranda tik fiksuotų visuomeninių institucijų rėmuose ir egzistuoja tik kaip suinstitutintos bendro diskurso iniciatyvos. Šios iniciatyvos, apsiribojančios institucine veikla ir tik lokaliai keičiančios diskurso tvarką, užkerta kelią visoms neinstitucinėms naujovėms, bet kokiam kitam mentalitetui, bet kokiai pašalinei „erezijai“. Jos tik nežymiai transformuoja bendrą nusistovėjusią praktiką bei susiklosčiusį artikuliavimą.

 

Šios ir daugybė kitų problemų reikalauja neatidėliotino artikuliavimo. Artikuliuoti – tai operatyviai įsisąmoninti ir tučtuojau išsakyti aktualias pasipriešinimo problemas. Be artikuliavimo neįmanomi jokie produktyvūs ir iš tikro griaunantys pasipriešinimo veiksmai. Artikuliuokite savo ne-pa-kan-tu-mą.

 
 
Ketvirtas istorinis komentaras
 

Įdomus sąmoningai artikuliuoto kultūrinio pasipriešinimo pa vyzdys būtų vieniša serbų dailininko Gorano Dordeviciaus iniciatyva. Niujorko Spring stryte, nedideliame dviejų kambarių bute, pirmajame aukšte, štai jau kelerius metus veikia marginalus  S a l o n   d e   F l e u r u s.

 

Jo prototipas – Gertrude Stein salonas tuo pačiu pavadinimu Paryžiuje – garsioji ankstyvojo modernizmo citadelė. Ir ne tik prototipas – „Salon de Fleurus“ kopijuoja Gertrude Stein saloną tiesiog viskuo: baldais, paveikslais (tai kopijos tų Braque’o, Picasso ir Sezano kūrinių, kurie iš tikro puošė amerikiečių rašytojos kambarius Paryžiuje) ir namų apyvokos reikmenimis.

 

Penkias dienas per savaitę nuo 7 iki 10 vakaro salonas priima svečius: kiekvienas gali netrukdomas užsukti ir įsilieti į aukštuomenės gyvenimą. Svečius sutinka  d o o r m a n – dailininkas Goranas Dordevicius, salono šeimininkas. Jis palydės į svetainę, pavaišins vaisiais bei arbata – ir palaikys pokalbį. Žinoma, kalba pakryps apie saloną. Goranas papasakos apie jo įkūrimą (salonas atsirado paties Dordeviciaus pastangų dėka). O kodėl, tiesą sakant, kopijuojamas būtent Gertrude Stein salonas? Toks klausimas iškyla beveik visiems lankytojams. Ir Goranas mielai į jį atsakys.

 

Tačiau tikroji „Salon de Fleurus“ paskirtis – analizuoti ir kritikuoti modernizmą, kaip ideologinę ir strateginę šiuolaikinės meno sistemos bazę. Šiuo atveju toji kritika – ekonominė. Goranas Dordevicius puikiai žino ekonominę modernizmo istoriją: 1900–1930 m. kolekcionierių ir prekeivių verslo mechanizmus, ekonominius santykius tarp menininkų ir jų agentų, tarp kolekcionierių ir muziejų, ir t. t., ir pan.

 

Modernizmą Dordevicius interpretuoja visų pirma kaip vykusį kapitalizmo projektą, susidedantį į daugelio atskirų dailininkų, kolekcionierių, muziejininkų ir galerijų savininkų projektų. Šis projektas ne tik ciniškas, bet ir tipiškas to istorinio laikmečio kapitalizmui, ne tik pavykęs, bet ir tikslinis – atkakliai ir metodiškai sukurtas kelių kartų dailininkų, kritikų bei prekeivių. Gorano analizė nuplėšia daugelį romantiškų ir sentimentalių kaukių, kuriomis įprato puoštis tradiciškai suvokiamas modernizmas. Tuo pat metu ekonominio pobūdžio kritika apnuogina sudėtingą kultūros mašiną ir parodo, kad kultūra determinuota ir sąlygota daugybės interesų, o meniniai interesai – tik vieni iš daugelio.

 

Niujorko Salon de Fleurus veikia už šiuolaikinio meno sistemos ribų, anapus nūdienio art verslo. Tačiau daugeliu aspektų Dordeviciaus projektas susikerta su kitais suinstitutintos meno kritikos projektais, kuriuos vykdo tokie menininkai kaip Andrea Fraseris, Mathias Poledna, Christianas Phillipas Mueleris, Reineris Ganahlis.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti