12. Tortas į fizionomiją
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

bill gates tortas      Kai kuriuose Antonino Artaud straipsniuose bei pastabose minimi komediniai amerikiečių brolių Marxų filmai. Artaud aukštai vertina jų darbą ir jame įžvelgia represyvių šiuolaikinės kultūros funkcijų demaskavimą per pajuoką. Brolių Marxų naudotų „idiotiškų“ metodų vėliau griebėsi naujieji „marksistai“, revoliucinę išeitį įžvelgę ne klasių kovoje, ne proletariato diktatūroje, o tortų svaidyme į valdančiųjų fizionomijas.

 

Ir tikrai, kaip pademonstravo nebylusis kinas, sviesti tortą į funkcionieriaus ar milijonieriaus veidą – efektyvus gestas, apgailėtinu kretinu paverčiantis valdingą politiką, įtakingą verslininką ar svarbų kultūros veikėją. Tegul bent penkioms minutėms, tegul bent sekundei!

 

8-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje užgimė „tortų metikų“ sąjūdis, sukeliantis prakaitą varančio siaubo bangą politiniame ir kultūriniame Amerikos isteblišmente. „Metikams“ vadovavo puikus kovotojas ir taiklus tortų svaidytojas Aronas Kay. Šis šokoladinių ir kreminių salvių snaiperis bombardavo įvairaus plauko elitą: dešinįjį teoretiką Williamą Buckley, art žvaigždę Andy Warholą. Niujorko merą Abe Beame’ą, rašytoją Normaną Mailerį ir daugelį kitų. Tai jis tortu išterliojo LSD propagandisto Timothy’o Leary’o fizionomiją. Deja, prašovė pro šalį taikydamas į Malcolmą Mclareną ir Ronaldą Reaganą. Laikraščiai gardžiavosi tortų skandalų detalėmis. Publika kikeno ir piktinosi, krušau ją per burną.

 

Pastarąjį dešimtmetį užfiksuoti dar keli nauji tortų pataikymo į valdžios atstovus atvejai. Paskutiniai incidentai – tortas į „Microsoft“ šeimininką Billą Gatesą ir 1968-ujų gegužės išdaviką Danielį Cohn-Benditą. Taikiniai, kaip matome, parinkti buvo tiksliai.

 

Žinoma, tokius veiksmus lengva kritikuoti, kaip nerimtus, perdėm individualius ir neefektyvius. Tačiau reikia suprasti, kad tortų svaidytojų gestai greičiau liudija ne gerą jų humoro jausmą, o pasipriešinimo dalyvių neviltį. Kai visur aplink – valdžia, paskutine viltimi daugeliui tampa pistoletas arba kreminis tortas, kartais – ir tas, ir tas drauge. Spermatorėja tu nelaiminga!

 
 
Antras istorinis komentaras
 

Politinio torto meistras Aronas Kay buvo „Youth International Party“ narys – „jupių“ partijos, užgimusios 1967-1968-ųjų naujametę naktį. Party angliškai reiškia ir „partiją“, ir „vakarėlį“: jupiai omenyje turėjo ir tą, ir tą. „Revoliucija – tai ne organizacija ir ne politinis įvykis. Revoliucija – tai kasdienio gyvenimo stilius, ir šis stilius turi sutapti su absoliučiu „pochujizmu“ – buvo teigiama vienoje jupių deklaracijoje. Partija turėjo du lyderius. Pirmasis – Jerry’s Rubinas, evoliucionavęs nuo linksmuolio revoliucionieriaus iki ganėtinai rimto biržos maklerio ir žuvęs automobilio katastrofoje 1994-aisiais. Antrasis – žėrintis, pesimistinio militantizmo kupinas Abbie’s Hofmanas, nusižudęs 1989-aisiais.

 

Jupiai bazavosi Kalifornijoje, kur dangus – visada žydras, o vietinių akys – linksmos ir tuščios, kur 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ilgai svečiavosi bytnikai, hipiai ir kairioji studentų opozicija. Čia kūrėsi subkultūrinės libertarų grupės ir kairiosios radikalų frakcijos, skelbiančios įvairius pasipriešinimo buržuaziniam konformizmui bei vyriausybinei prievartai būdus. Vos ne pačiu ryškiausiu visos tos kalifornietiškos mozaikos elementu tapo jupiai.

 

Linksma agresija, paviršutiniška ir madinga estetika – štai kuo jie pakerėjo daugelį jaunų viduriniosios klasės žmonių, prisiskaičiusių Hessės ir Jacko Kerouaco. Jupiai mielai naudojosi tokiais populistiniais lozungais, kaip šis: „Be revoliucijos galvoje nėra socialinės revoliucijos, o be socialinės revoliucijos nėra revoliucijos galvoje. Svarbiausia – revoliucija bamboje!“ Jupiai tikėjo pop artu, dadaistinėmis technikomis ir skelbė: „Jupiai vis dėlto marksistai. Mes tęsiame revoliucines Gručo, Harpo, Čiko (8) ir tėtušio Karlo tradicijas. Tegyvuoja charakiris!“

 

Teatralizuotos jupių akcijos buvo nukreiptos prieš Vietnamo karą, policijos savivalę ir patį amerikiečių gyvenimo būdą. Patogi auditorija jupiams buvo paaugliai ir koledžų studentai. Jupiai palaikė ryšius su „Juodosiomis panteromis“ ir kitomis mažumas atstovaujančiomis radikaliomis grupuotėmis. Universitetiniai kairieji kaltino jupius antiintelektualumu, subjektyvumu, popsiškumu ir smulkiaburžuaziniu individualizmu. Patys jupiai deklaravo absoliučią veiksmo viršenybę prieš teoretizavimą ir teigė, jog bet kokia ideologija – tai smegenų defektas. „Myžti ant žodžių, griebtis darbų! Tik veiksmas išlaisvina ir smeigia kaip koitus!” Jupiai be atilsio gamino panašius lozungus, nors kartais ir patys griebdavosi teorinių aiškinimų bei intelektualių komentarų.

 

Svarbiausias jupių veiklos rezultatas – jie estetizavo politinį 8-ojo dešimtmečio jaunimo pasipriešinimą. Tokių šiuolaikinio meno žanrų, kaip performansas ir hepeningas, dėka jie stimuliavo ir pagyvino tradicines socialinio protesto technologijas. Pvz., per vieną savo demonstraciją Niujorke akcijos dalyviams jupiai išdalino paketėlius su raudonais dažais. Policijai atakavus demonstrantus, šie juos perplėšė ir tapo „kruvini“. Tuo pat metu buvo uždegti dūminiai užtaisai ir įjungi garso efektai.

 

Abbie’s Hoffmanas buvo įsitikinęs, kad tokios teatralizuotos akcijos žymiai efektyvesnės už įprastas demonstracijas su transparantais. Jupiai netikėjo racionaliu ir argumentuotu protu, todėl buvo teisėtai apkaltinti sensacijų industrijos reprodukavimu, savireklama bei tuščiu šurmuliu. Su šiais kaltinimais jie sutikdavo: „Revoliuciją sukuria mitas. Mitas, o ne teoriniai tauškalai.“ Jerry’s Rubinas rašė: „Kiekvienas revoliucionierius turi žinoti, kaip kuriami kultūros stereotipai, kuriuos nori sunaikinti revoliucija.“ Miegok sau ramiai kapelyje, Džeri.

 

___________________

 

(8) Julius Henry „Groucho”, Arthur „Harpo”, Leonard „Chico”– amerikiečių fi lmininkų brolių Marxų vardai ir pseudonimai.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti