11. Būti Antoninu Artaud
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

antonine artaud      Skiriu savo kairiajam sėdmeniui

 

Kaip rodo teorija, valdžia praktikuoja daugybę tramdymo metodų, tarp kurių vienas svarbiausių, be abejo, – situacijos normalizavimas.

 

Normalizavimas, tarp kitko, reiškia vienokią ar kitokią politinių, socialinių ir meninių praktikų konvencionalizavimą. Pagal konvencionalizavimo dėsnį diskursai bei jų skelbėjai interpretuojami instituciniais normatyviniais terminais ir nuolat įstatomi į tradicijų nušviestus rėmus bei nišas. Institucijos – akademinės, avangardinės arba, pavyzdžiui, „contemporary art“ – prisiima įteisinimo funkcijas ir atlieka biurokratines funkcijas tos valdžios, kuri kartais pritaria, kartais pasmerkia, kartais įtraukia į „juoduosius sąrašus“, o kartais išduoda „pagyrimo raštus“. Žinoma, pačios institucijos ir jų keliami reikalavimai bei normatyvai ilgainiui keičiasi, retkarčiais net radikaliai transformuojasi, tačiau tos pačios reglamentavimo funkcijos išlieka visada.

 

Pagrindiniai individui keliami institucijų reikalavimai liečia jo profesinę kompetenciją, politinį patikimumą ir moralinį atitikimą priimtoms normoms. Socialinės grupės, kuriai priklauso individas, paskirtis – tikrinti ir koreguoti jo identiškumą. Jei individas priešinasi kolektyvinėms pastangoms, jis gali tapti nepageidaujamu elementu. Tada socialinė grupė nustoja su juo kolaboruoti.

 

Kažkas panašaus nutiko ir Antoninui Artaud. Tikrasis Artaud nuopelnas buvo tas, kad jis sugebėjo išsivaduoti iš baimės, kurią sukelia laikmetis, nurodydamas žanro, tradicijos ir tinkamo žargono rėmus. Jis išsigydė nuo ligos, kuri priverčia menininką virš visų kataklizmų, prarajų bei išorinių blizgučių įžvelgti pranašiškai didį ir istoriškai transcendentinį kultūros ženklą.

 

Kas gi išlaisvino ir išgydė Artaud? Veikiausiai ta jo pozicija, kuri tuometiniam laikmečiui ir aplinkai atrodė visiškai neįprasta; tas atviras etinis veiksmas, t.y. pozicija, kurią užėmus, prisiimama praktinė atsakomybė už teorines išvadas, kurias jau anksčiau padarė epocha savo žymiausių fi losofų (Marxo, Nietzschė’s), menininkų (van Gogho, Gauguino, Rimbaud, Lautréamont’o) ir politinių judėjimų (anarchistų, darbininkų sąjūdžių ir pan.) lyderių lūpomis.

 

Savo atsakomybę Artaud prisiėmė užimdamas radikalią negalios poziciją – jis tapo absoliučios bejėgystės ir kultūrinio neveiksnumo simboliu. Jis atsisakė poezijos (ir apskritai visų konvencinių žanrų), nutraukė ryšius su siurrealistais, sužlugdė teatralo karjerą, karštligiškai blaškėsi iš vienos vietos į kitą, patyrė intoksikaciją ir detoksikaciją – štai tokie Artaud „gyvenimo kelio etapai“. Kuo toliau, tuo smarkiau vystėsi specifinis Artaud švebeldžiavimas, kuris ilgainiui tapo jo metodu ir gyvenimo būdu, jo politika ir etika, jo egzistencija. 

 

Šio švebeldžiavimo ribos nuolat plėtėsi: nuo tūžmingų įrašų sąsiuvinyje, kuriuos iš pradžių užrašydavo pats, o vėliau, dėl negalios, – kiti, iki kalbos „Senosios karvelidės“ teatre, nepasakytos dėl skausmingo nervų priepuolio; nuo iliustruotų raštelių klinikos, kurioje Artaud gulėjo, gydytojui iki laiškų Romos popiežiui, Dalai Lamai ir Hitleriui.

 

Švebeldžiavimas – jo paunksmėje modernizmas rašė savo istoriją, kūrė savo kalbą, kėlė savo dividendus. Švebeldžiavimas – tai vienišos egzistencijos, radusios atramą bendrystėje su beprotybe, kalba, tai liepsnose šokančio eretiko balsas. Švebeldžiavimas – tai nepasitikėjimas dominuojančia kultūra ir jos niekinimas. Artaud švebeldžiavimas nušlavė visus draudimus, kuriuos renčia konvenciniai žanrai bei diskursai, ir tapo ginklu kovoje prieš kultūros fiurerius bei korumpuotas erdves. Galų gale tai buvo vienišo užsmaukyto kamikadzės karas prieš trūnijantį amerikietišką imperializmą.

 

Norisi paklausti: ar beprotybė nėra apskritai pats geriausias pasipriešinimo būdas? Ir tuojau pat atsakome: beprotybė būtų optimalus pasipriešinimo metodas, jei ji būtų absoliučiai sąmoninga. Deja, patirtis liudija, kad beprotybė nežino ką daro. Todėl savyje reikia išsiugdyti sąmoningą beprotybę. Tokia saviaukla būtina užsiimti nuo pat vaikystės: su močiute, dėliojant vaikišką konstruktorių, žaidžiant su žuvytėmis.

 
Anūkėlis ir močiutė – priešinasi dviese.
Skruzdėlė ir anūkėlė – priešinasi dviese.
Debesėlis ir bolonė – priešinasi dviese.
Beprotybė ir krūvelė – priešinas penkiese.
Pižama ir žiauberėlė – priešinas šešiese.
Utėlytės ir kriauklytės – priešinas trise.

Popieriniai pirštai septyni – priešinasi dviese.

Štai tau jau ir armija, štai tau ir būrys.
 

O jei be juokelių, tai reiktų pasakyti tiesiai: taip, Antoninas Artaud buvo nuostabus ir neprilygstamas pasipriešinimo dalyvis. Juk pasipriešinti nereiškia neatlikinėti partijos boso ar jaunimo judėjimo vadeivos pareigų, pasipriešinti reiškia pasipriešinti valdžiai savyje.

 

_________________

 

Antoninas Artaud (1896–1948) – prancūzų dramaturgas, teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro kritikas ir teoretikas, nustatęs tikslią šiuolaikinės kultūros diagnozę: „Visa rašliava yra šlamštas.“

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti