9. Nepakantumas valstybei
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

anarchistai      Michelio Foucault atminimui

 

Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius. Mes juos vadiname anarchistais, nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams.

 

Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose. Jų poelgiai, kartais gana prieštaringi ir nepanašūs vienas į kitą, yra aiškiai bendri tipologiškai. Visų pirma, šie žmonės kovodami neieško kokio nors pagrindinio priešo arba centrinio niekadėjų štabo, kurį reiktų sunaikinti, jie stengiasi pasipriešinti tam konkrečiam varžovui, kurį tuo metu mato sau prieš akis. Jie kovoja betarpiškai ir tiesiogiai, nes kritikuoja ir griauna tuos valdžios institutus ir mechanizmus, kurie įtakoja žmones čia ir dabar. Problemos sprendimo jie neatideda ateičiai (nelaukia būsimos revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ar klasių kovos protrūkio), nes įsitikinę, jog šiandien smogtas smūgis ir yra tikroji jų kova bei lemiamas veiksmas.   

 

Šiuolaikinė pasipriešinimo teorija išskiria tris principines kovos formas: 1) kova prieš viešpatavimą (etninį, religinį arba socialinį); 2) kova prieš eksploataciją (kuri atskiria individą nuo jo darbo produktų); 3) kova prieš prievartinį subjekto identifi kavimą (kitais žodžiais tariant, prieš valdžios siekį prievartos būdu identifikuoti individus ir taip juos pajungti savo valiai). Istorijos eigoje šios trys formos gyvavo kartu arba atskirai, tačiau konkrečiu istoriniu periodu viena jų visada dominavo. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, apitalistinių santykių suklestėjimo epochoje pirmoje vietoje buvo kova prieš eksploataciją. O šiandien vis svarbesnė ir aktualesnė tampa kova prieš prievartinę subjektyvaciją, prieš individų pavergimą valdžiai vykdant reprezentavimo politiką ir identifi kavimo strategijas (nors kitos dvi kovos formos ne tik neišnyko, bet ir išliko tokios pat reikšmingos).

 

Kovos prieš subjektyvaciją svarbos priežastis slypi istoriniame fakte, kuris liudija, kad jau nuo XVI amžiaus ėmė nuosekliai vystytis ir ištobulėjo svarbiausias politinės valdžios tipas – valstybė. Valstybė laikoma tokia politinės valdžios forma, kuri ignoruoja atskirų individų interesus ir atsižvelgia tik į didelių gyventojų grupių, sluoksnių ir socialinių klasių siekius. Tačiau tai ne visai tiesa. Valstybinė valdžia tokia stipri ir visaapimanti vien dėl to, kad ji vienu metu yra ir individuali ir totali. Kontroliuojami visi: ir žmonių masės, ir atskiri žmonės.

 

Kaip pažymėjo Foucault, šiuolaikinė valstybė daug valdymo technologijų perėmė iš krikščioniškosios ganytojiškos tradicijos. Valstybė, kaip ir bažnytinė ganytojiška valdžia, veda pilietį „už rankos“ visą jo gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, „viskuo aprūpina“ jo egzistenciją: asmeniniu saugumu, nuosavybės neliečiamybe, draudimu, vaikų išsilavinimu, medicina, profesija, pensija ir t. t., ir pan. Kaip ir ganytojiška valdžia, valstybė vykdo savo valdžią per „pažinimą“: ji „pažįsta“ žmonių mintis ir jausmus, jų troškimus ir baimes. Šis pažinimas ganytojiškoje veikloje buvo pasiekiamas pasitelkiant išpažinties mechanizmus ir kitas tiesos išgavimo formas.

 

Valstybinė valdžia pasinaudoja šiomis istoriškai susiklosčiusiomis formomis ir sėkmingai pritaiko jas praktikoje į pagalbą pasitelkdama mokslinius, literatūrinius, meninius, medicininius ir kitokius diskursus. Ganytojiška valdžia geram krikščioniui žadėjo išsigelbėjimą kitame pasaulyje – kaip apdovanojimą už klusnumą šiame.

 

Šiuolaikinė valstybinė valdžia lojaliam piliečiui žada sėkmę ir gerovę žemėje. Ganytojiška valdžia reikalavo būti nesavanaudžiu, jai netgi aukotis. Valstybės valdžia dabar irgi bando įteigti piliečiui, kad ji daro viską piliečio ir jo palikuonių vardan, kad šie pratęstų gyvenimą šiame pasaulyje.

 

Šiandien iškyla svarbiausias politinis, etinis, socialinis ir filosofinis uždavinys – išlaisvinti individą nuo valstybės ir tų individualizacijos tipų, kuriuos valstybė per jėgą primeta žmogui. Išlaisvinti individą nuo melagingų identifi kavimų (pagal lytį, profesiją, tautybę, mentalitetą), nuo vegetavimo valstybinių institucijų ir jos ideologijos pavėsyje.

 

Anarchistai – štai tie šiuolaikinės visuomenės nariai, kurių visos mintys ir veiksmai skirti tokiai išlaisvinimo idėjai, kurie įsijungia į kovą už tokį išlaisvinimą visur, kur tik jie gyvena.

 
Bravo!
 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.