8. Kąsti
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

Acconci      Tankų ir pasienio desantų laikais barikados, kaip pasipriešinimo technologija, atrodo kiek senamadiškai. O ką pasakytumėte apie tokią archajišką ir „barbarišką“ techniką kaip įkandimas? Šį metodą kartais naudoja senukai, moterys ir vaikai, kad pasipriešintų prievartai ir savivalei. Pavyzdžiui, boksininkas Mike’as Tysonas nukando savo priešininko ausies gabaliuką. Vėl patenkame į sritį technologijų, susijusių su tiesioginiais fiziniais kontaktais, su tarpasmeniniais santykiais.

 

Iš pradžių prisiminsime seną amerikiečio Vito Acconcio meninę akciją, kai jis bandė save sukandžioti, kad kūne liktų gilios žymės. Jas menininkas vėliau užliedavo dažais, kad sukeltų tatuiruotės efektą. Įkąsti sau giliai ir skaudžiai – ne taip jau paprasta, tam reikia nemažai pastangų. Dar daugiau – toks aktas atrodo keistai, jis mums primena transgresijos (5) egzistavimą. Daug lengviau įkąsti kitam. O dar lengviau – atkąsti šviežio vyšnių pyrago gabalėlį, jei, žinoma, galite šio pyrago nusipirkti arba gauti kokiais nors kitais būdais.

 

Ar galima rimtai kalbėti apie įkandimą kaip apie realų pasipriešinimo būdą šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje valdžia dažnai reiškiasi „be subjekto“, kurioje valdo ne Monarchas, ne Pirmininkas ir netgi ne Parlamentas, o daugybė neaiškių, užslėptų struktūrų ir aparatų? Ką sukandžioti, į ką nukreipti savo įtūžį, savo bejėgiškumą, savo siutą?

 

Turbūt reikia kalbėti ne apie sąmoningas pasipriešinimo strategijas ir technikas, o apie kūno maištą, somos sukilimą. Valdžia šiandienėje visuomenėje seniai sutelkta aplink kūną, laikomą mašina. Išdresuoti kūną, padidinti jo galimybes, išsunkti jėgas, pakelti jo našumą ir kartu klusnumą, prijungti jį prie efektyvių ir ekonomiškų kontrolės sistemų – visa tai stengiasi atlikti valdžios procedūros, nuodugniai studijuojančios kūną ir valdančios visas jo funkcijas. Ši dresūra ilgainiui įgijo totalų pobūdį – kūno kontrolė tapo labiausiai svaiginančia šiuolaikinės valdžios ir jos agentų pergale. Medicina, sportas, sveikos mitybos sistema, darbo ir poilsio režimai, turizmas ir pramogų industrija visiškai valdo kūną ir reguliuoja jo gyvybingumą.

 

Tačiau kiekviena totali kontrolė turi ir išvirkščią pusę. Valdomo kūno teritorijos pasieniuose ir užkampiuose dažnai įsiplieskia laukinės ir nenuspėjamos revoliucijos, keisti ir tuo pat metu ganėtinai reguliarūs maištai bei sukrėtimai. Kūnai staiga ima ir sulaukėja, nugrimzta į beprotybę, tampa siaubingai agresyvūs ir lūžta kaip sugedusios mašinos. Būtent taip kyla futbolo chuliganų riaušės, taip sukeliamos serijinių žudikų sensacijos, taip subręsta prievartos prieš policiją apraiškos. Visa tai ir yra maištaujančio, išsiveržusio iš kontrolės kūno įkandimai – kandama aklai, kur papuolė, neaišku dėl ko, kad tik įkąsti.

 

Tai ne pasipriešinimo technika, o automatizuoto, kontrole perkrauto kūno išvarža iš nepakenčiamos disciplinos kalėjimo, kuriame jį uždarė kūnus ir jų būtį valdanti valdžia.

 

Įkąskit savo mamytei įsčiose – štai koks mūsų patarimas.

 

____________________

 

(5) Transgresinis menas (lot. transgressio – „perėjimas“) – tai postmodernistinės būties sąlygotas meno reiškinys. Transgresijos terminas žymi legitimumo, leistinumo ribos peržengimo fenomeną. Tai veiksmas, sulaužantis tam tikrus nusistovėjusius kodus ar taisykles. Transgresija Slavojus Žižekas vadina tokį gestą, kuris ne pažeidžia egzistuojančius įstatymus ar normas, bet iš naujo apibrėžia tai, kas laikoma ar laikytina norma.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.