2. Gyventi ant stogo
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

ant stogo      Iškart po „Skrydžio į Meksiką“ – į svarbų pasipriešinimo centrą – galima išmėginti decentralizuoto pasipriešinimo būdą: vienišos askezės pagalba tapti „privačiu“, „fantominiu“ ir „mistiniu“ disidentu. Tokiu disidentu galima tapti, pavyzdžiui, gyvenant ant stogo.

 

Pamėginkime įsivaizduoti tokią vienišą egzistenciją, kurios tikslas – ne filosofinis eskapizmas, ne socialinis autizmas, o keisto ir aplinkiniams nepastebimo pasipriešinimo būdas, pagrįstas nuosekliu asocialumu. Šiuolaikinės visuomenės žmonės įprato gyventi architektūriniuose statiniuose, kuriuos galime laikyti neatskiriama globalinių valdžios strategijų dalimi. Kaip sakė Georges’as Bataille’us: „Bet kokios architektūros prototipai yra kalėjimas ir kapas.“

 

Visose sėsliose (nenomadinėse) kultūrose architektūra reprezentuoja valdžią ir jos visuotinumą. Viena seniausių pasipriešinimo strategijų – griauti architektūrinius statinius, simbolizuojančius valdžią ir jos intencijas. Tačiau šiuolaikinės globalios valdžios sąlygomis („kontrolės visuomenėje“) naikinti architektūrą pavieniams žmonėms arba atskiroms jų grupėms yra ganėtinai problemiška: bet kokiu būdu pasikėsinus į architektūrą (nupiešus netgi „nekaltą“ graffiti, jau nekalbant apie rimtus veiksmus), tuojau pat bus imtasi represijų.

 

O kas atsitiks, jei pasipriešinimo dalyviai ims gyventi ant stogų, tokiu būdu tarsi „pabalnos“ architektūrą – lyg klajokliai, „gyvenantys“ ant arklių? Kas bus, jei ant stogų jie pasistatys palapines, nomadų pastoges, lengvas pavėsines, vigvamus ir jurtas? Arba ims nakvoti ant stogų miegmaišiuose? (Įdomu, apsidžiaugtų Gilles’is Deleuze’as, ar ne?) Ar jie taps maištinga stogų tautele?

 

O jei tautele ir netaps, jei bus tik pavieniai atskalūnai ir drąsūs vienišiai – ar jie negriaus melagingų šiuolaikinės architektūros reprezentacijų? Įsivaizduokime tokį vienišą kovotoją: iš pradžių įsivaizduokime jį ant kokio nors administracinio pastato stogo, po naktiniu žvaigždėtu dangumi, po ryto debesimis, o po to – kalėjime, po tvirtomis lubomis, už mūro sienų, tenai jis būtinai pateks, jei atkakliai tęs savo vienišą pasipriešinimą. Įsivaizduokime visa tai, kad dar kartą suvoktume: mūsų vergystė – totali, mūsų pasipriešinimas – niekingas. Bet nesiplėšykite dėl to patys – geriau suplėšykite Picasso!

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.