Antra įžanga: pasipriešinimo klasifikavimas
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

ka daryti      Dabar mums norėtųsi nubrėžti pačias grubiausias gaires, be kurių neįmanoma aprašyti įvairiausių pasipriešinimo technologijų ir tarp jų egzistuojančių tarpusavio ryšių. Iš pat pradžių būtina susitarti dėl paprasčiausių klasifi kavimo kriterijų, kurie vėliau gali būti lengvai atmesti arba pertvarkyti mūsų analizės pagrindu. Mums atrodo, kad visą technologiją tikslingiausia būtų sudalinti į tokius skyrius, kad atskirų skyrių technologijų skirtumai būtų ganėtinai skaitlingi, pastovūs ir sąlyginai lengvai aprašomi. Pavyzdžiui, mes siūlome tokį klasifikavimą:

 

1. Tradicinė politinio ir socialinio pasipriešinimo technika (demonstracijos, barikados, bado streikai ir pan.);

 

2. Kultūrinė pasipriešinimo technika (skandalai, akcijos ir performansai, meninės provokacijos ir t. t.);

 

3. Individuali (transgresyvi) pasipriešinimo technika.

 

Ką gali duoti toks visiškai grubus klasifi kavimas? Visų pirma, taip suklasifikavus pasipriešinimo technologijas, tampa įmanoma jas nagrinėti istoriškai. Tai yra, toks klasifikavimas leidžia išvysti pasipriešinimo gestus juos pagimdžiusiame kontekste ir žengti toliau už šio konteksto ribų – nagrinėti gestų „evoliuciją“ arba „degradaciją“. Pavyzdžiui, tradicinės politinio pasipriešinimo technologijos dažnai visiškai priklauso nuo istorinių ir geografinių jų atsiradimo bei vystymosi sąlygų. Sėdimasis streikas Vokietijoje ir Indijoje – visiškai skirtingi reiškiniai, nors ir ten, ir čia jis vadinamas sėdimuoju streiku.

 

Be to, šis mūsų ganėtinai apytikslis klasifi kavimas parodo, kad pasipriešinimo veiksmų motyvai gali būti labai įvairūs. Individualūs pasipriešinimo gestai todėl ir vadinami individualiais, kad atskiri subjektai gali juos motyvuoti itin keistai ir nenuspėjamai. Kita vertus, politinio ir kultūrinio pasipriešinimo technologijos dažniausiai yra determinuotos ir giliai įsišaknijusios vienose ar kitose visuomenės tradicijose. Tačiau tai jokiu būdu nepašalina trūkių ir plyšių, kurie atsiranda tarp pačių tipologiškai artimiausių pasipriešinimo veiksmų.

 

Ir dar vienas samprotavimas. Esmė glūdi anaiptol ne priešpriešoje tarp valdžios technologijų ir technologijų, kurios tai valdžiai priešinasi. Technologijos yra taktinės veiklos elementai arba jų blokai santykiuose tarp jėgos ir bejėgystės; vienos ir tos pačios pasipriešinimo (arba valdymo) strategijos viduje sugyvena pačios įvairiausios ir netgi viena kitai prieštaraujančios technologijos; ir atvirkščiai – nekeisdamos savo formos, jos gali egzistuoti kaip visiškai priešingų strategijų dalis. Neverta klausinėti, iš kokių implicitinių teorijų jos kyla, kokius moralinius įsitikinimus skelbia, kokiai ideologijai atstovauja – valdančiųjų ar tų, kuriuos valdo.

 

Vertėtų pasidomėti tik dviem klausimais: taktinio produktyvumo lygmenyje – kokius politinius ir kultūrinius efektus jos kuria tuometinėje socialinėje erdvėje, ir strateginės integracijos lygmenyje – kokios aplinkybės ir koks jėgų santykis sąlygoja, kad tam tikru aplinkui vykstančių susidūrimų epizodu jos tampa tiesiog būtinos.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.