Pirma įžanga: tik citatos
Alexander Brener, Barbara Schurz. KĄ DARYTI?

ka daryti      Taigi pasipriešinimo technologijos. Ką jos reiškia? Ogi patį elementariausią dalyką: analizuoti kovos prieš valdžią metodus, kultūrinio ir politinio pasipriešinimo būdus bei techniką. Analizuoti, žinoma, nesiūlant jokių receptų ir pozityvių sprendimų, užimant visiško nepasitikėjimo pozicijas. „Kova prieš valdžią“ – štai viena iš formuluočių, kuri iš karto sukelia teisėtą abejonę. Pradėsime nuo antros šios formulės dalies: „valdžios“ sąvoka indukuoja daugybę nesusipratimų, susijusių su jos reikšme, forma ir vienove. Ką mes vadiname valdžia?

 

Visų pirma, valdžia, kaip žinome, – tai visuma institutų ir aparatų, garantuojančių kokios nors valstybės piliečių paklusnumą. Antra, valdžią mes suprantame kaip žmonių pajungimo būdą, kuris greta prievartos įgyja taisyklių formą: įstatymai, juridiniai potvarkiai, socialinės normos. Trečia, įprastu mūsų suvokimu, valdžia yra viešpatavimo sistema, kurią vienos grupės elementai naudoja prieš kitus, viešpatavimo, kurio pasekmės per ilgą nuoseklių atšakų virtinę kiaurai persmelkia visą socialinį kūną. Ketvirta, mes žinome, kad valdžia reiškiasi ir per ideologiją, nematomą ir dažnai sunkiai atpažįstamą, per signifi kantų ir diskursinių efektų kodus. Penkta, akivaizdu, kad valdžią reikia suprasti kaip įvairialypį jėgų santykį, kuris imanentiškas jėgos panaudojimo sričiai ir konstitutyvus jos organizacijai; suprasti kaip žaidimą, kurio metu vykstantys nuolatiniai mūšiai ir susidūrimai transformuoja, stiprina ir keičia jėgų santykį; suprasti kaip atramos taškus, kuriuos šios jėgos viena kitoje atranda ir sujungia į vientisą grandinę ar sistemą, arba kaip prieštaravimus, kurie jėgas vieną nuo kitos atskiria; valdžią reikia suprasti kaip strategijas, kurių pagalba jėgos siekia savo tikslų, strategijas, kurių bendri kontūrai susikristalizuoja į valstybės aparatą, įstatymų leidybos organus, kitus socialinio viešpatavimo institutus.

 

Sąlyginių valdžios užuomazgų neverta ieškoti kokiame nors nuo pradžių pradžios egzistuojančiame centriniame taške, kokiame nors viename suverenumo židinyje, iš kurio lyg spinduliai išsišakotų visi valdžios dariniai ir jų formos; valdžios atsiradimo sąlyga galima laikyti mobilią jėgų santykio platformą, kuri šių jėgų nelygybės dėka nuolat indukuoja valdžios apraiškas, tiesa, visada lokalias ir nestabilias. Valdžia egzistuoja visur: visai ne todėl, kad ji – nenugalima ir vieninga – tartum turi privilegiją viską dėlioti ir pergrupuoti taip, kaip ji nori, ne, ji yra visur dėl to, kad nuolat atsinaujina – kiekvieną sekundę kiekviename taške. Valdžia visur: ne todėl, kad ji viską užtvindo, bet todėl, kad ji kyla iš visur. Dar kartą: valdžia – tai ne kokia nors institucija ar struktūra, ne tam tikra jėga, kuria kas nors būtų apdovanotas; tai vardas, kuriuo įvardijama sudėtinga šiandienės visuomenės strateginė situacija. 

 

Vadovaujantis tokia logika galima iškelti keletą prielaidų:

 

a) valdžia nėra kas nors, ką galima įgyti, paveržti ar kuo pasidalyti; ji atsiranda iš daugybės situacijų nuolat kintančiame nelygių jėgų santykio žaidime;

 

b) valdžia neegzistuoja už kito tipo santykių (ekonominio vystymosi, pažinimo proceso, seksualinių santykių) ribų, šiems santykiams ji yra imanentiška. Valdžia nėra koks nors antstatas, jei ji užimtų tokią poziciją, tai valdytų paprastais draudimais arba raginimais; ten, kur valdžia veikia tiesiogiai, ji atlieka produktyvų vaidmenį;

 

c) valdžia atsiranda iš apačios; tai reiškia, kad valdžios santykiai grindžiami visuotine matrica, kurioje nėra jokios binarinės ar globalinės opozicijos tarp valdančiųjų ir tų, kuriuos valdo, – tokios, kad šis dvilypumas plačiai išplistų iš viršaus į apačią, apimtų visas grupes ir įsiskverbtų iki pačių socialinio kūno gelmių. Reikia manyti, kad įvairialypiai jėgų santykiai, atsirandantys ir veikiantys gamybos procese, šeimose, porose, tam tikrose grupėse ir institutuose, tiesiogiai sukelia visuomenės susiskaidymo procesus, persmelkiančius visą sociumą. Šie santykiai kartu nubrėžia ir tam tiktą generalinę jėgos liniją, kuri į vieną visumą sujungia atskirus lokalius konfliktus. Žinoma, tuo pat metu jie kaip atlygį perskirsto, išlygina, homogenizuoja ir stengiasi sušvelninti susiskaidymo efekto pasekmes. Pagrindinė visų viešpatavimo rūšių esmė – hegemoniniai efektai, kuriuos nuolat palaiko visi tie intensyvūs vietiniai konfl iktai.

 

d) valdžios santykiai kartu yra ir tikslingi, ir nesubjektiniai. Jie kiaurai persmelkti išskaičiavimo: nėra tokios valdžios, kuri būtų vykdoma be visos ketinimų ir tikslų virtinės. Tačiau tai nereiškia, kad ji kyla iš subjektyvaus kokio nors individo pasirinkimo ar sprendimo; neverta ieškoti štabo, vadovaujančio valdžios racionalumui; nei valdančioji kasta, nei valstybių aparatus kontroliuojančios grupės, nei svarbiausius ekonominius sprendimus priimantys asmenys – niekas iš jų nevaldo visuomenėje funkcionuojančio viso valdžios tinklo; valdžios racionalumas yra racionalumas taktikų, kurios jungiasi tarpusavyje ir galiausiai nubrėžia visumos kontūrus. Logika aiški, ketinimus lengva iššifruoti, ir vis dėlto pasitaiko, kad nebelieka nė vieno, galinčio šiuos ketinimus sumanyti, ir visai mažai tų, kurie juos suformuluotų: akivaizdus implicitinis anoniminių, beveik nebylių strategijų charakteris, strategijų, koordinuojančių daugiasluoksnes taktikas, kurių „išradėjai“ dažniausiai nė trupučio neveidmainiauja.

 

Kaip parodė tyrimai, šis „besubjektės valdžios“ arba „besubjektės strategijos“ fenomenas formavosi XIX amžiuje įvairios rūšies mechanizmų ir institucijų dėka – parlamentarizmo, informacijos plėtros, leidybinio verslo, pasaulinių parodų, universitetų ir t.t. „Buržuazinė valdžia“ sugebėjo sukurti globalias strategijas, kurių autorystės negalima sieti su tam tikru subjektu, aiškiai reprezentuojančiu valdžią. (XVIII amžiuje tokia valdžią atstovaujanti figūra buvo, pavyzdžiui, karalius, tačiau jo valdžia nesireiškė taip globaliai ir lanksčiai, kaip buržuazinės valdžios strategija – subtili, galinga, siejanti gausybę nevienarūšių elementų.)

 

Būtent „besubjektės valdžios“ koncepcija grąžina mus prie pirmosios formuluotės „kova prieš valdžią“ dalies. Nes „subjekto nebuvimo“ principas, toks nekaltas teorinio pažinimo ir diskurso atveju, sukelia rimtas ir kartais bjaurias dviprasmybes perėjus į praktinę plotmę, į veiksmo ir praktikos sritį, kurioje sutinkami realūs žmonės ir vyksta kautynės, kurių metu neišvengiamai iškyla klausimas – kas ir prieš ką kaunasi? Šis principas neleidžia išsisukti nuo klausimo apie „subjektą“ arba, teisingiau, „subjektus“.

 

Tad ką gi reiškia žodis „kova“? Kas, tiesą sakant, kovoja? Kas tai? Klasių kova? Politinės kautynės dėl valdžios? Ekonominė batalija? Karinis susidūrimas? Partizanų guerrilla? Liaudies sukilimas prieš vyriausybę? Engiamųjų kova prieš engėjus? Ir dar vienas klausimas: kur ir kada „kova prieš valdžią” pereina į „kovą už valdžią”? Kokiame būtent taške?

 

Šiaip ar taip, nuosekliai nagrinėjant valdžios fenomeną pasitelkus „jėgų santykio“ sampratą, galiausiai galima užčiuopti ryšį tarp „valdžios“ bei „kovos“ ir atsakyti į klausimą, kas gi tie vienas kitam priešiški subjektai, „kovojantys prieš valdžią“ ir „kovojantys už valdžią“. Tai viso labo tik tarpinė hipotezė, tačiau mes pasakytume taip: v i s i   p r i e š   v i s u s.  Tokių subjektų, vienas kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, tikrovėje paprasčiausiai nėra.

 

Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kas nors, kas kovoja prieš ką nors kitą pačiuose mumyse. Šitaip, mūsų nuomone, atrodo „kova prieš valdžią“ teoriniu ir egzistencinės praktikos požiūriu. Nepaisant to, priešprieša tarp engėjų ir engiamųjų, tarp valdovų ir vergų politinėje tikrovėje lieka tokia pat aktuali. Todėl mums atrodo, kad kur kas tikslingiau naudoti kitą sąvoką, kur kas konkretesnę ir aiškesnę negu „kovos“ sąvoka, – tai „pasipriešinimas“.

 

Taigi vėl teoriniai samprotavimai: ten, kur egzistuoja valdžia, egzistuoja ir pasipriešinimas, tiksliau, pasipriešinimas niekada (arba beveik niekada) neegzistavo už valdžios santykių ribų. Gal tuomet reikia sakyti, kad mes esame uždaryti valdžios „viduje“, kad už valdžios ribų absoliučiai jokio pasipriešinimo nėra, kad to neįmanoma išvengti, nes mums visiems taikomi tie patys įstatymai? Gal istorija tėra tik proto vingrybė, o valdžia savo ruožtu – tik istorijos vingrybė, ta, kuri tarytum visada laimi?

 

Taip kalbėti – reiškia užmiršti, jog valdžia grįsti ryšiai yra santykiniai griežta šio žodžio prasme. Jie gali egzistuoti tik kaip daugialypė pasipriešinimo funkcija: pasipriešinimo veiksmai valdžios „viduje” vaidina priešininko, taikinio, atramos arba placdarmo naujam puolimui vaidmenį. Valdžios tinkle jie sutinkami visur. Vadinasi, valdžios adresu negali būti kokio nors vieno didžiojo NE – vieningos sukilimo dvasios, visų maištų židinio, švento revoliucijos priesako. Priešingai, egzistuoja daugybė įvairių pasipriešinimų, kiekvienas jų yra ypatingas: įmanomas, būtinas, neįtikėtinas, spontaniškas, laukinis, vienišas, aprobuotas, šliaužiantis, pašėlęs, nesutaikomas arba prisitaikėliškas, pasiaukojamas arba savanaudiškas.

 

Šiaip ar taip, pagal mūsų apibrėžimą pasipriešinimas gali egzistuoti tik strateginių valdžios santykių ribose. Vis dėlto tai nereiškia, kad pasipriešinimas – tik rikošetas, valdžios atspaudas, valdžios viešpatijos išvirkščioji pusė, amžiams pasmerkta pasyviam pralaimėjimui. Pasipriešinimas jokiu būdu nėra valdžios masalas ar apgaulingi pažadai. Jis yra priešingas valdžiai polius, jie abu – pasipriešinimas ir valdžia – neperskiriamai sujungti kažkokiu vis-a-vis. Tiek valdžios, tiek pasipriešinimo veiksmai nėra reguliarūs, pasipriešinimo židiniai primena sankirtos taškus, didesniu ar mažesniu tankumu išmėtytus laike ir erdvėje. Jie supriešina žmonių grupes ir atskirus individus, įkaitina tam tikras socialinio kūno vietas, uždega tam tikram elgesiui, įkvepia tam tikras gyvenimo akimirkas. Didieji radikalūs trūkiai, griežtos binarinės atskirtys? Kartais taip. Tačiau dažniausiai mes sutinkame mobilius ir nuolat klajojančius pasipriešinimo židinius, kurie suformuoja nuolat kintančius visuomenės tarpsluoksnius, sudaužo vienovę, sukelia persigrupavimus; kurie keičia pačius individus, suteikia jiems įvairias formas, iškasa juos jungiančius kanalus, juose – jų kūnuose ir sielose – apibrėžia neredukuojamas sritis.

 

Panašiai kaip valdžios tinklas galiausiai išaudžia tankų audinį, globaliai sujungiantį valdžios institutus bei aparatus, taip ir pasipriešinimo židinių spiečius kiaurai persmelkia socialines stratifikacijas ir individų vienoves. O strateginis šių pasipriešinimo židinių kodavimas, be jokios abejonės, gali sukelti revoliuciją, iš dalies lygiai taip pat, kaip institucinė valdžios tinklo integracija sukuria valstybės pagrindą.

 

Pabaigoje norėtume trumpai pakalbėti apie pasipriešinimo „technologijas“ arba „techniką“. Pavyzdžiui, kas yra politinė demonstracija? Arba bado streikas? Arba sėdimoji protesto akcija? Kas gi daugiau, jei ne praeityje kanonizuoti pasipriešinimo metodai, praktinio pasipriešinimo receptai ir normos, kurių dėka pasipriešinimas kūrė savo istoriją arba, galbūt, savo praeities iliuziją. Gali būti, kad pasipriešinimo technologijos – tai tik sukietėję realios politinės kovos tirščiai, kovos, kuri anaiptol ne visada įgauna pastovias ir griežtai apibrėžtas formas.

 

Gal šios technologijos yra tik suverenūs konkrečios žmogiškos veiklos precedentai, kuriuos į bendrą visumą galime sujungti tik labai sąlygiškai. Akivaizdu viena: pasipriešinimo technologijos – tai tokios pasipriešinimo teorijos ir praktikos grandys, kurios tarpusavyje kaip tik ir sujungia kartais beprotiškus ir nesuprantamus, kartais banalius ir kasdienius „išsilaisvinimo” idėja apsikrėtusių žmonių veiksmus.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.