Noam Chomsky. Valdžios ateitis (1)
Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS

tikslai ir vizijos      Parengta pagal pranešimą, skaitytą Poezijos centre, Niujorke, 1970 m. vasario 16-ąją

        Koks valstybės vaidmuo išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje? Atsakant į šį klausimą ir norint nubrėžti diskusijos ribas, manau, būtų naudinga nustatyti keturias šiek tiek idealizuotas pozicijas. Norėčiau paminėti šias pozicijas: pirmoji – klasikinis liberalas, antroji – socialistas libertaras, trečioji – valstybinis socialistas, ketvirtoji – valstybinis kapitalistas. Norėčiau aptarti kiekvieną poziciją iš eilės. Taip pat užbėgdamas už akių noriu paaiškinti savo asmeninį požiūrį, kad galėtumėte geriau įvertinti, ką aš sakau. Aš manau, kad socialistinės libertarinės koncepcijos – taip aš vadinu požiūrių spektrą nuo kairiojo marksizmo iki anarchizmo – yra visiškai teisingos, ir kad tai – derama ir natūrali klasikinio liberalizmo tąsa išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje.

       Priešingai, man atrodo, kad valstybinio socializmo ideologija, t. y. tai, kuo tapo bolševizmas, ir tai, kas išsirutuliojo iš valstybinio kapitalizmo ideologijos – modernios gerovės valstybės idėja – yra regresyvios ir labai neadekvačios socialinės teorijos, ir daug fundamentalių problemų mums kyla dėl šių dominuojančių socialinių formų nepriderinamumo ir netinkamumo modernioms industrinėms visuomenėms.

       Taigi leiskite man aptarti šiuos keturis atramos taškus, pradedant klasikiniu liberaliu požiūriu.

 

 

        KLASIKINIS LIBERALIZMAS

       Klasikinis liberalizmas kaip savo didžiąją idėją pabrėžia opoziciją visoms, kad ir labiausiai apribotoms, valstybės kišimosi į asmeninį ir socialinį gyvenimą formoms. Šis teiginys gana gerai žinomas. Kad ir kaip būtų, samprotavimai, kurie veda prie šio teiginio, yra mažiau žinomi ir, aš manau, gerokai svarbesni nei jis pats.

       Vienas iš ankstyviausių ir puikiausių šios pozicijos aprašymų pateiktas Wilhelmo von Humboldto veikale Valstybės veiklos ribos – jis buvo parašytas 1792 m., bet paskelbtas tik po šešiasdešimties metų. Remiantis šiuo požiūriu, valstybė siekia “padaryti žmogų instrumentu, kad jis tarnautų jos tikslams, nepaisydamas savo individualių tikslų“ (1), ir, kadangi žmonės yra iš esmės laisvos, ieškančios, tobulinančios save būtybės, valstybė tampa labai antihumaniška institucija. Tai yra jos veikla ir egzistencija visiškai nedera su visai harmoninga, visapusiška žmogaus potencialo plėtra – taigi nedera su tuo, ką Humboldtas – ir kitame amžiuje Marxas, Bakuninas, Millis – laikė tikruoju žmogaus tikslu (ir aš manau, kad tai tikslus apibrėžimas).

       Remdamiesi šiuo požiūriu, modernūs konservatoriai linkę laikyti save tikrais klasikinio liberalo palikuoniais. Tačiau, mano nuomone, šiai nuostatai galima pritarti tik iš labai paviršutiniškų pozicijų – tuo galima įsitikinti, geriau išstudijavus pamatines klasikinės libertarinės minties idėjas, geriausiai, mano nuomone, nusakytas Humboldto.

       Aš manau, kad šios problemos ir šiandien yra pakankamai reikšmingos, ir jeigu neprieštarausite tam tikrai ekskursijai į antikvariatą, norėčiau jas pagvildenti plačiau.

       Humboldtui, kaip Rousseau, o dar anksčiau – kartezininkams, žmogaus pagrindinė savybė yra laisvė. Tyrinėjimas ir kūryba – štai tie centrai, apie kuriuos sukasi daugmaž visa žmogaus veikla. (2) Bet jis toliau sako, kadvisa moralinė kultūra pražysta tik iš vidinio sielos gyvenimo ir […] niekada negali būti produkuojama išorinių ir dirbtinių gudrybių […] Suvokimo, kaip ir bet kurios žmogaus savybės, ugdymas, apskritai pasiekiamas veiklumu, savo paties gabumais ar savo paties metodais, leidžiančiais pasinaudoti kitų sugebėjimais. (3)


       Remdamasis šiomis prielaidomis, Humboldtas plėtoja edukacijos teoriją – jos aš dabar neaptarinėsiu. Ir tai ne viskas. Humboldtas plėtoja eksploatacijos ir susvetimėjusio darbo teorijos pradmenis – teorijos, kurią, mano manymu, siūlo ankstyvasis Marxas. Humboldtas faktiškai tęsia mano minėtą komentarą apie suvokimo ugdymą, spontaniškai nukreipdamas kalbą kita linkme. Jis teigia, kad “žmogus niekada taip nesisavina to, ką turi, kaip to, ką veikia; ir darbininką, kuris rūpinasi sodu, turbūt yra teisingiau laikyti jo savininku, negu apatišką smagurį, skanaujantį jo vaisius“ (4). Jei išties žmogaus veikla išplaukia iš vidinio impulso, atrodo, kad visi valstiečiai ir amatininkai turi būti prilyginti menininkams; tai yra žmonės, kurie myli darbą savaime, tobulina jį savo plastiniu genialumu ir išradingumu, ir šitaip plėtoja savo intelektą, taurina savo charakterį, išaukština ir ištobulina savo pomėgius. Taigi žmonija būtų sutaurinta tų pačių dalykų, kurie dabar, kad ir būdami gražūs savaime, taip dažnai pasitelkiami ją, žmoniją, nužeminant… [L]aisvė neabejotinai yra būtina sąlyga, be kurios net palankiausia individualiai žmogaus prigimčiai veikla niekada negali būti tokia sėkminga ir teikti tiek naudos. Tai, kas nekyla iš laisvo žmogaus pasirinkimo arba yra tik apmokymo ar vadovavimo rezultatas, neįeina į pačią jo būtį ir lieka svetima jo prigimčiai; jis to neatlieka energingai, veikiau tai daro mechaniškai tiksliai. (5)

 

       Tokiais atvejais, kai žmogus veikia mechaniškai, reaguodamas į išorinius reikalavimus ar instrukcijas, o ne skatinamas savo interesų, energijos ir jėgos, “mes galime žavėtis tuo, ką jis daro, bet nekreipiame dėmesio į tai, kas jis yra (6).

       Humboldto supratimu, žmogus yra gimęs tyrinėti ir kurti tai, ką laisvai pasirenka pats, taip jis tampa labiau menininku nei gamybos instrumentu ar gerai išdresuota papūga. Tai yra jo [Humboldto – vert. past.] sampratos apie žmogaus prigimtį esmė. Manau, kad ši samprata yra labai pamokanti, įdomi, palygintina su Marxu, ankstyvaisiais jo rankraščiais ir ypač su aiškinimu “apie darbo susvetimėjimą, kai darbas primestas darbininkui iš išorės […] nėra jo prigimties dalis […] (taigi) darbininkas ne pasitenkina savo darbu, bet save paneigia […] (ir yra) fiziškai išsekintas bei protiškai sumenkęs“; tai – susvetimėjęs darbas, kuris “nusviedžia kai kuriuos darbininkus atgal prie barbariško darbo, o kitus paverčia mašinomis“, taip atimdamas iš žmogaus jo “rūšies pobūdį“, “laisvą sąmoningą veiklą“ ir “produktyvų gyvenimą“ (7).

       Taip pat prisiminkime gerai žinomą ir dažnai cituojamą Marxo apibrėžimą, taikomą aukštesnei visuomenės formai, kurioje „darbas tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir tuo, ko gyvenime labiausiai trūksta“ (8). Dar prisiminkime jį dažnai kritikuojant specializuoto darbo procesą, kuris „suluošina darbininką, paversdamas jį žmogaus fragmentu, nužemina jį iki mašinos priedo lygio, sunaikina visas darbo teikiamo žavesio liekanas, paverčia jį nepakenčiamu triūsu [...] atima iš darbininko intelektines darbo proceso galimybes, tokia pat proporcija, kokia mokslas yra inkorporuotas į darbą kaip nepriklausoma galia“. (9)

       Robertas Tuckeris yra teisingai pabrėžęs, kad Marxas revoliucionierių regi veikiau kaip sužlugdytą kūrėją, o ne kaip nepatenkintą vartotoją. Ir ši, daug radikalesnė, kapitalistinių santykių kritika kyla tiesiogiai, neretai išsakyta tais pačiais žodžiais, iš libertarinės Apšvietos epochos minties. Dėl to, aš manau, privalu pasakyti, kad klasikinės liberalizmo idėjos iš esmės yra nuodugniai antikapitalistinės, nors vėliau jos buvo plėtojamos ne ta kryptimi. Šių idėjų esmė turėjo būti sunaikinta tam, kad jos ideologiškai tarnautų moderniajam industriniam kapitalizmui.

       Rašydamas XVIII a. devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Humboldtas nieko nežinojo apie tas formas, kurias įgaus industrinis kapitalizmas. Todėl šiame klasikiniame klasikinio liberalizmo tekste jis pabrėžia valstybės galios apribojimo problemą, bet nesutelkia dėmesio ties privačios galios problema. Priežastis yra aiški – jis tiki esmine privačių asmenų padėties lygybe ir kalba apie ją. Ir, žinoma, jis, kurdamas 1790-aisiais, nieko nežinojo apie būdus perinterpretuoti privataus asmens apibrėžimą korporacinio kapitalizmo eroje. Jis neįžvelgė – dabar pacituosiu anarchistą istoriką Rudolfą Rockerį, – kad „Demokratija su savo motto: „Visų piliečių lygybė prieš įstatymą“ ir Liberalizmas su savo „žmogaus kaip pačiam sau įstatymo“ idealu bus sutriuškinti kapitalistinių ekonominių realijų“ (10). Humboldtas nenumatė, kad grobuoniškoje kapitalistinėje ekonomikoje valstybės kišimasis bus absoliuti būtinybė, siekiant išsaugoti žmogaus egzistenciją ir išvengti fizinės aplinkos destrukcijos. Aš, žinoma, kalbu optimistiškai. Kaip Karlas Polanyi yra pastebėjęs, save reguliuojanti rinka „nė minutės negalėtų egzistuoti nesunaikindama žmogiškojo ir gamtiškojo visuomenės turinio; ji fiziškai sunaikintų žmogų ir paverstų jo aplinką laukine gamta“ (11). Manau, šie žodžiai teisingi. Humboldtas taip pat nenumatė būdingos darbo savybės tapti preke, doktrinos, pagal kurią, kalbant Polanyi žodžiais, „ne prekei spręsti, kur ji turi būti parduota, kuriam tikslui naudojama, už kokią kainą turi būti leista ją pakeisti, kokiu būdu suvartoti ar sunaikinti“ (12). Bet šiuo atveju prekė, žinoma, yra žmogaus gyvenimas, ir todėl socialinė apsauga buvo minimali būtinybė suvaržyti iracionalią ir destruktyvią klasikinės laisvosios rinkos veiklą. Net Humboldtas 1790 m. nesuprato, kad kapitalistiniai ekonominiai santykiai įamžina vergiją, nors 1767 m. Simonas Linguet paskelbė juos esant net baisesnius už pančius.
 

       Neįmanoma gyventi kitaip negu verčiant mūsų laukų darbininkus dirbti žemę, kurios vaisių jie nevalgys, ir mūsų mūrininkus statyti namus, kuriuose jie negyvens. Tai būtinybė, įtraukianti juos į rinką, kur darbininkai laukia šeimininkų, padarysiančių jiems malonę ir nupirksiančių juos. Tai būtinybė, kuri priverčia juos pulti ant kelių prieš turtingąjį, kad gautų iš jo leidimą praturtėti [...] Kokią didelę naudą jiems suteikė vergovės panaikinimas! Aš sakau tai su dideliu liūdesiu ir tiesiai: visa tai, ką jie gavo, yra nuolatos kankinanti bado mirties, negandos baimė, niekad nelankiusi jų protėvių iš žemutinių visuomenės sluoksnių... „Jis laisvas, – jūs sakote. – Ak! Tai jo nelaimė…“ Šie žmonės, sako, neturi šeimininko […] jie turi vienintelį ir patį nuožmiausią, baisiausią iš šeimininkų – būtinybę. Tai juos nužemina iki žiauriausios priklausomybės“. (13)

 

       Ir jei vergovės idėjoje glūdi kažkas žeminančio žmogaus prigimtį, kaip primygtinai tvirtino kiekvienas Apšvietos šauklys, peršasi išvada, kad reikia laukti naujos emancipacijos, to, ką Fourier pavadino “trečiąja ir paskutiniąja emancipacine istorijos faze“ – pirmoji vergus pavertė baudžiauninkais, antroji – baudžiauninkus samdiniais, o trečioji proletariatą pavers laisvais žmonėmis, pašalindama prekinį darbo pobūdį, pribaigdama samdomą vergiją ir įvesdama demokratinę komercinių, industrinių ir finansinių institucijų kontrolę (14).

       Visų šių dalykų Humboldtas savo klasikinėje liberalioje doktrinoje neaptarė ir nepastebėjo, bet manau, kad jis būtų pritaręs tokioms išvadoms. Tarkime, jis sutinka, kad valstybės kišimasis į socialinį gyvenimą būtų pagrįstas, „jei laisvė sugriautų pačias sąlygas, be kurių ne tik laisvė, bet ir egzistencija būtų neįmanoma“, taigi tomis aplinkybėmis, kurios susidaro nevaržomoje kapitalistinėje ekonomikoje (15). Ir Humboldtas, kaip matyti iš mano pateiktų citatų, negailestingai smerkia darbo susvetimėjimą.

       Bet kuriuo atveju, jo išsakyta biurokratijos ir autokratinės valstybės kritika yra labai iškalbingas perspėjimas apie kai kuriuos niūrius moderniosios istorijos aspektus. Ir svarbu tai, kad jo kritikos bazė yra taikytina daug liberalesnei prievartos institucijų sričiai nei jis įsivaizdavo – būtent industrinio kapitalizmo institucijoms.

       Nors Humboldtas atstovauja klasikinei liberaliajai doktrinai, jis nėra primityvus individualistas, kaip, pavyzdžiui, Rousseau. Rousseau išliaupsina laukinį, kuris „gyvena savyje“ (16), bet Humboldto vizija visiškai kitokia. Jis apibendrina savo samprotavimus teigdamas, kad visos idėjos ir argumentai, išplėtoti šioje esė, gali būti tiksliai redukuoti į teiginį, kad, nutraukus visus žmonijos pančius, bus stengiamasi rasti kiek įmanoma daugiau socialinių saitų. Izoliuotas žmogus negali tobulėti labiau už supančiotąjį. (17)

 

       Jis faktiškai žvelgia į laisvų ryšių bendruomenę be valstybės ar kitų autoritarinių institucijų prievartos, visuomenę, kurioje laisvi žmonės gali kurti, domėtis ir pasiekti aukščiausią savo galių lygį. Faktiškai, gerokai pralenkdamas savo epochą, jis pateikia anarchistinę viziją, kuri galbūt atitinka tolesnę industrinės visuomenės stadiją. Galbūt mes kada nors sulauksime dienos, kai visos šios įvairios gijos susipins į libertarinio socializmo visumą, – tai socialinė forma, kuri vargu ar egzistuoja šiandien, nors jos elementų galima pastebėti, tarkime, kalbant apie individo teisių garantijas – jos geriausiai buvo realizuotos, nors ir su tragiškais trūkumais, Vakarų demokratijose; Izraelio kibucuose, darbininkų tarybų eksperimentuose Jugoslavijoje; pastangose pažadinti liaudies sąmoningumą ir sukurti naujus įsitraukimo į socialinį procesą būdus; šios pastangos – fundamentali Trečiojo pasaulio revoliucijų dalis, sunkiai koegzistuojanti su nepateisinama autoritarine tvarka.

       Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pirmas valstybės konceptas, kurį renkuosi kaip atsparos tašką, yra klasikinis liberalizmas. Pagal jo doktriną, valstybės funkcijos turi būti drastiškai apribotos. Tačiau šis išpažįstamas apibūdinimas yra labai paviršutiniškas. Žvelgiant giliau, klasikinis liberalus požiūris kyla iš konkretaus žmogaus prigimties koncepto, kuriuo pabrėžiama įvairovės ir laisvos kūrybos svarba, taigi šis požiūris – fundamentaliai priešingas industriniam kapitalizmui su samdomąja vergija, susvetimėjusiu darbu ir hierarchiniais bei autoritariniais socialinio ir ekonominio organizavimo principais. Klasikinė liberali mintis, bent jau kalbant apie jos idealią formą, yra priešiška savininkiško individualizmo konceptams, kurie būdingi kapitalistinei ideologijai. Dėl šios priežasties klasikinė liberali mintis siekia pašalinti socialinius pančius ir pakeisti juos socialiniais ryšiais, o ne besivaržančiųjų godumu, grobuonišku individualizmu ir, suprantama, ne korporacinėmis imperijomis – nesvarbu, valstybinėmis ar privačiomis. Štai kodėl klasikinė libertarinė mintis, derinama su industrinio kapitalizmo suvokimu, mano manymu, veda tiesiai į libertarinį socializmą, ar, jei norite, anarchizmą.
 

 

       LIBERTARINIS SOCIALIZMAS

       Antras atramos taškas, kurį noriu aptarti, yra socialisto libertaro valstybės vizija. Vienas prancūzų rašytojas, linkęs pritarti anarchizmui, rašė, kad „anarchizmas turi platų užpakalį – kaip ir popierius, jis ištveria viską“ (18). Egzistuoja daug anarchizmo atspalvių. Tačiau mane šiuo atveju domina tik viena pakraipa – Bakunino anarchizmas. Šis autorius 1865 m. anarchistų manifeste paskelbė, kad tam, kad būtum anarchistas, pirmiausia reikia būti socialistu. Taip pat mane domina Adolpho Fischerio, vieno iš šieno rinkos maišto (1886) kankinių, anarchizmas; jis teigė, kad „kiekvienas anarchistas yra socialistas, bet nebūtinai kiekvienas socialistas yra anarchistas“ (19). Nuoseklus anarchistas turi priešintis privačiai gamybos priemonių nuosavybei. Tokia nuosavybė, cituojant garsiąją Proudhono frazę, tikrai yra vagystės forma (20). Bet nuoseklus anarchistas taip pat priešinsis „vyriausybės vykdomam gamybos organizavimui. Tai reiškia valstybinį socializmą, šalies pareigūnų įsakinėjimą gamintojams, bei vadybininkų, mokslininkų, parduotuvių savininkų įsakinėjimą parduotuvėje... Darbo klasės tikslas yra laisvė nuo išnaudojimo. Šio tikslo nepasiekė ir negali pasiekti nauja valdančioji klasė, pakeisianti buržuaziją. Jį gali realizuoti tik patys darbininkai, kai jie įsteigs darbininkų tarybas ir taps savo produkcijos šeimininkais (21). Šios pastabos cituojamos iš kairiojo marksisto Antono Pannekoeko veikalo. Manau, kad svarbu pažymėti, jog radikalus marksizmas, – tas, kurį Leninas yra pavadinęs vaikišku ultrakairumu (22), – susilieja su anarchistinėmis srovėmis. Leiskite man pateikti dar vieną kairiojo marksizmo ir socialistinio anarchizmo pavyzdį. Štai jums „revoliucinio socializmo“ apibrėžimas:
 

       Socialistas revoliucionierius teigia, kad valstybinė nuosavybė – tiesiausias kelias į biurokratinį despotizmą. Mes paaiškinome, kodėl valstybė negali demokratiškai kontroliuoti pramonės. Pramonę demokratiškai valdyti ir kontroliuoti gali tik darbininkai, renkantys iš savo tarpo pramonės administracijos komitetus. Socializmas bus fundamentali industrinė sistema; jos šalininkai bus susiję su industrija. Taigi tie, kurie visuomenėje plėtoja socialinę ir darbinę veiklą, bus tiesiogiai atstovaujami vietinėse ir centrinėse pramonės tarybose – socialinės administracijos įstaigose. Taigi šių delegatų galios priklausys nuo tų, kurie dirba, ir jie žinos, ko reikia bendruomenei. Kai susirinks administracinis pramonės centro komitetas, jis reprezentuos kiekvieną socialinės veiklos fazę. Vadinasi, kapitalizme susiformavusią politinę ar geografinę valstybę pakeis socialistinis pramonės administravimo komitetas. Perėjimas iš vienos socialinės sistemos į kitą bus socialinė revoliucija. Politinė valstybė istoriškai reiškia viešpataujančiųjų klasių žmonių valdžią; Socialistinė Respublika turės pramonės valdžią, veikiančią visos bendruomenės vardu. Pirmoji valdymo forma reiškė ekonominį ir politinį daugumos pajungimą; antroji reikš ekonominę laisvę visiems – todėl tai bus tikroji demokratija (23).
 

       Šios citatos yra paimtos iš knygos, pavadintos Valstybė: jos kilmė ir funkcijos, parašytos Williamo Paulo 1917 m., dar prieš Lenino Valstybę ir revoliuciją, jo libertariškiausią veikalą.

       Williamas Paulas buvo vienas iš Didžiosios Britanijos komunistų partijos kūrėjų, vėliau šios partijos žurnalo leidėjas. Įdomu, kad jo pateikta valstybinio socializmo kritika panaši – manau, labai panaši – į libertarinę anarchistų doktriną, ypač teiginiu, kad valstybė privalo išnykti, būti pakeista darbininkiškos visuomenės organizacijos pačiame socialinės revoliucijos procese. Proudhonas 1851 m. rašė, kad tai, į ką mes keičiame valdžią, yra industrinė organizacija; galima pacituoti daug panašių komentarų. Tokia iš esmės yra pamatinė revoliucionierių anarchistų idėja.

       Dar svarbiau už faktą, kad galima pacituoti daug panašių pareiškimų, yra tai, kad šios idėjos buvo keletą kartų įgyvendintos spontaniškais revoliuciniais veiksmais, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Italijoje po Pirmojo pasaulinio, karo ir Katalonijoje 1936-aisiais.

       Galima įrodinėti, bent aš taip darysiu, kad tarybų komunizmas (council communism) – remiantis minėtąja ilga citata – yra natūrali revoliucinio socializmo forma industrinėje visuomenėje. Reflektuojamas intuityvus supratimas, kad demokratija yra didi apgaulė, kai industrinė sistema yra kaip nors kontroliuojama autokratinio elito – nesvarbu, ar tai būtų savininkai, vadybininkai, technokratai, partija, valstybinė biurokratija ar dar kas nors. Klasikinių liberaliųjų idealų, kuriuos taip pat yra puoselėję Marxas, Bakuninas ir visi tikri revoliucionieriai, autoritarinio dominavimo sąlygomis negalima įgyvendinti. Žmonija, kitais žodžiais tariant, nebus laisva tam, kad domėtųsi, kurtų ir iki tobulumo išplėtotų savo potencialą; darbininkas liks pažemintu žmogaus fragmentu, instrumentu gamybiniame procese, kontroliuojamame iš viršaus. Remiantis šiuo požiūriu, revoliucinio libertarinio socializmo idėjos buvo nugrimzdusios paskutiniojo pusšimčio metų industrinėse visuomenėse. Dominuojančios ideologijos buvo valstybinis socializmas ir valstybinis kapitalizmas.

       Bet per paskutiniuosius pora metų būta įdomaus atgimimo. Mano cituotos Antono Pannekoeko tezės buvo paimtos iš radikalios prancūzų darbininkų grupės brošiūros (24), o Williamo Paulo pastabos apie revoliucinį socializmą cituojamos Walterio Kendallo pranešime, skaitytame 1969 m. Anglijos Šefildo mieste vykusioje nacionalinėje konferencijoje apie darbininkų kontrolę (25).

       Abi šios grupės reprezentuoja kai ką svarbaus. Darbininkų kontrolės judėjimas Anglijoje per kelerius pastaruosius metus tapo didele jėga. Šį judėjimą sudaro keletas didžiausių profsąjungų, tokių kaip Jungtinė inžinierių ir liejyklų darbininkų profsąjunga, – tai antra pagal dydį profsąjunga Anglijoje, ji prisiėmė minėtuosius principus kaip idėjinį pamatą. Šio judėjimo nariai surengė ne vieną sėkmingą konferenciją ir paskelbė įdomios propagandinės literatūros. Panašūs procesai vyksta ir žemyninėje Europoje. 1968 m. gegužės mėnuo Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje paskatino domėjimąsi tarybų komunizmu ir panašiomis idėjomis, taip pat ir kitomis libertarinio socializmo formomis. Nenuostabu, kad Jungtinės Valstijos – jose egzistuoja labai konservatyvi ir ideologizuota visuomenė – liko sąlygiškai nepaliestos šių srovių. Šaltojo karo mitologijos erozija bent jau daro įmanomą diskusiją kai kuriais klausimais. Jei dabartinė represijų banga būtų atmušta, jei kairieji nugalėtų polinkį į savižudybę ir susitelktų ties paskutiniojo dešimtmečio pasiekimais, problema, kaip demokratiškai organizuoti industrinę visuomenę, demokratiškai kontroliuojamą ir darbo vietose, ir bendruomenėje, turėtų tapti pagrindinis intelektinių svarstymų objektas tiems, kurie supranta šiuolaikinės visuomenės problemas. Prasidėjus masiniam judėjimui už revoliucinį libertarinį socializmą – to aš tikiuosi, – spekuliacijos turėtų virsti veiksmais.

       Atrodytų donkichotiška priskirti marksizmą ir anarchizmą tai pačiai rubrikai, kaip aš padariau – prisiminkime praėjusio šimtmečio anarchistų ir marksistų priešpriešą – pradedant nuo Marxo ir Engelso susipriešinimo su, tarkime, Bakuninu ir Proudhonu. XIX a. jų požiūriai į valstybę buvo skirtingi, bet tam tikru atžvilgiu taktiniai. Anarchistai buvo įsitikinę, kad kapitalizmą ir valstybę reikia sugriauti kartu. Engelsas 1883 m. laiške paprieštaravo šiai minčiai taip:
 

       Anarchistai viską apverčia aukštyn kojom. Jie skelbia, kad proletarų revoliucija turi prasidėti sunaikindama politinę valstybės organizaciją... Tačiau ją tokiu metu sugriauti reikštų sugriauti organizmą, kurio teikiamomis priemonėmis pergalingasis proletariatas galėtų įtvirtinti savo naujai užkariautą valdžią, pašalinti kapitalistinę priešpriešą ir įvykdyti visuomenės ekonominę revoliuciją – be jos pergalė baigtųsi nauju sutriuškinimu ir masinėmis darbininkų skerdynėmis, panašiomis į įvykusias po Paryžiaus komunos (26).

 

       Manau, teisinga būtų pasakyti, kad Paryžiaus komuna reprezentavo libertarinio socializmo, ar, jei norite, anarchizmo idėjas, ir Marxas, žinoma, apie tai rašė su dideliu entuziazmu. Komunos patirtis jam faktiškai leido modifikuoti savo valstybės vaidmens sampratą ir perimti anarchistiškesnę perspektyvą, siejamą su socialine revoliucija – tai pastebima, tarkime, 1872 m. Komunistų partijos manifesto leidimo pratarmėje (27).

       Taip, žinoma, kad komuna buvo paskandinta kraujyje, o anarchistinės komunos Ispanijoje sutriuškintos fašistų ir komunistų armijų. Ir galima teigti, kad labiau diktatoriškos struktūros būtų apsaugojusios revoliuciją nuo priešiškų jėgų. Bet aš tuo labai abejoju. Galiausiai Ispanijos atvejis rodo, kad nuoseklesnė libertarinė politika būtų suteikusi vienintelį šansą apginti revoliuciją. Žinoma, apie tai galima būtų pasakoti ilgas istorijas, taigi nenoriu išsiplėsti, bet galiausiai tampa aišku, kad po pastarojo pusšimčio metų įvykių būtų naivu neįžiūrėti tiesos Bakunino nuolat kartotuose perspėjimuose, jog „raudonoji biurokratija“ įrodys esanti „pati niekšiškiausia ir pavojingiausia mūsų šimtmečio apgaulė“ (28). Kartą 1870 m. jis pasakė: „Pasodinkite patį radikaliausią revoliucionierių į visos Rusijos sostą arba suteikite jam diktatoriaus galią [...] ir mažiau kaip po metų jis taps blogesnis už patį carą“ (29).

       Šiuo atžvilgiu Bakuninas buvo labai įžvalgus, ir toks kairiųjų atstovų perspėjimas vis pasikartodavo. Pavyzdžiui, paskutiniame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje anarchosindikalistas Fernandas Pelloutier paklausė: „Bet argi pereinamojo tipo valstybė privalo būtinai ir neišvengiamai iškęsti kolektyvistinio kalėjimo etapą? Ar ji negalėtų būti grindžiama libertariniais principais, apribotais tik gamybos ir vartojimo reikmėmis, ir nusikračiusi politinių institucijų?“ (30)

       Netvirtinu turįs atsakymą į šį klausimą, bet manau, kad pakankamai aišku, jog, jei atsakymas yra teigiamas, tikimybė, kad įvyks tikrai demokratinė revoliucija, įgyvendinsianti humanistinius kairiųjų idealus, yra gana maža. Mano manymu, Martinas Buberis gana glaustai apibūdino šią problemą: „Kalbant apie daiktų prigimtį, negalima tikėtis, kad medelis, paverstas lazda, toliau lapotų“. (31) Tik dėl šios priežasties yra svarbu, kad galingas revoliucinis judėjimas egzistuotų Jungtinėse Valstijos, jei norime, kad būtų galimybių rastis demokratiniams socialiniams radikalaus pobūdžio pasikeitimams bet kur kapitalistiniame pasaulyje. Panašias pastabas, be abejo, galima pritaikyti ir Rusijos imperijai.

       Iki gyvenimo pabaigos Leninas pabrėždavo idėją, kad „elementari marksizmo tiesa yra ta, jog socializmo pergalei reikia jungtinių išsivysčiusiose šalyse gyvenančių darbininkų pastangų“ (32). Pagaliau jai reikia, kad spaudimas iš vidaus trukdytų didiesiems pasaulinio imperializmo centrams įvykdyti kontrrevoliucinį puolimą. Tik tokios galimybės leis revoliucijoms nugalėti prievartines valstybės institucijas, stengiantis pereiti prie tiesioginės demokratinės ekonomikos kontrolės.

       Vėlgi leiskite man apibendrinti. Aš minėjau du diskusijos apie valstybę atsparos taškus: klasikinį liberalizmą ir libertarinį socializmą. Ideologiškai jie atstovauja tam pačiam požiūriui – kad valstybės funkcijos yra represyvios ir valstybės veiksmai turi būti apriboti. Libertarinio socializmo atstovai žengia toliau tvirtindami, kad valstybės galia turi būti eliminuota ir pakeista demokratine industrinės visuomenės organizacija su tiesiogine visų institucijų liaudies kontrole per žmones, kurie dirba šių institucijų darbą ar yra tiesiogiai jo veikiami, daugybę darbininkų tarybų, vartotojų tarybų, komunų asamblėjų, regioninių federacijų ir t. t., kuriose atstovaujama tiesiogiai ir yra galimybė jas keisti, taigi atstovaujantieji yra tiesiogiai atsakingi už aiškiai apibrėžtą ir integruotą socialinę grupę, kurios vardu pasisako aukštesnės tvarkos organizacijoje, – tai akivaizdžiai skiriasi nuo mūsiškės atstovavimo sistemos.       
 

       ___________________________________
 

       1 Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, J.W. Burrow, ed. (London: Cambridge University Press, 1969), p. 68.
       2 Op. cit., p. 76. 2
       3 Op. cit., p. 19, 62
       4 Op. cit., p. 19.
       5 Op. cit., p. 22.
       6 Cit. pagal Marianne Cowan, ed., Humanist Without Portfolio: An Anthology (Detroit: Wayne State University Press, 1964).
       7 Cit. pagal Shlomo Avineri, The Social and Political Thought of Karl Marx (London: Cambridge University Press, 1968), p. 142, komentarai iš Holy Family, žr. Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, 2nd ed., (New York: W. W. Norton, 1972), p. 133–135.
       8 Karl Marx, Critique of the Gotha Program, op. cit., p. 388 .
       9 Karl Marx, Capital, op. cit., p. 310.
       10 Rudolf Rocker, Anarcho-Syndicalism: Theory and Practice (Oakland: AK Press, 2004).
       11 Karl Polanyi, The Great Transformation: The Political and Economical Origins Of Our Time (Boston: Beacon Press, 1957), p. 3.
       12 Op. cit., p. 176.
       13 Cit. pagal Karl Marx, Theories Of Surplus Value (Volume IV of Capital, (Moscow: Progress Publishers, 1963), p. 346, 348, 349.
       14 Cit. pagal Matin Buber, Paths In Utopia (Boston: Beacon Press, 1958), p. 19.
       15 Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 137.
       16 Jean-Jacques Rousseau, First and Second Discourses, R. D. Masters, ed. (New York: St. Martin's Press, 1964, p. 179.
       17 Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 99–100.
       18 Cit. pagal James Joll, The Anarchists (Boston: Little, Brown, 1965), p. 145–145.
       19 Cit. pagal Daniel Guerin, Anarchism: From Theory To Practice (New York: Monthly Review, 1970), p. 12.
       20 Pierre-Joseph Proudhon, What is Property? (New York: Howard Fertig, Inc., 1966), p. 12.
       21 Anton Pannekoek Theses on The Fight of The Working Class Against Capitalism, www.marxists.org/archive/pannekoe/1947/theses-fight.htm.
       22 Žr. V. I. Lenin, Left-Wing Communism: An Infantile Disorder (Moscow: Progress Publishers, 1964).
       23 William Paul, The State: It's Origins and Functions (Glasgow: Socialist Labour Press, 1918), p. 197–198.
       24 Informations Correspondance Ouvriere.
       25 www.whatnextjournal.co.uk/Pages/Newint/Kendall2.html.
       26 www.marxists.org/archive/marx/works/1883/letters/83_04_18.htm.
       27 Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, p. 469–470.
       28 Cit. pagal Daniel Guerin, Anarchism: From Theory To Practice, p.25.
       29 Op. cit.,p. 25–26.
       30 Cit. pagal Daniel Guerin, ed., No Gods, No Masters, (Oakland: AK Press, 1998) vol. 2.
       31 Matin Buber, Paths In Utopia, p. 127.
       32 Cit. pagal Moshe Lewin, Lenin's Last Struggle (New York: Pantheon, 1968), p. 4.

       Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS. Straipsnių rinkinys. Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti