Noam Chomsky. Valdžios ateitis (2)
Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS


tikslai ir vizijos       KONTRARGUMENTAI

 

       Labai teisinga būtų paklausti, ar tokia sistema yra tikėtina sudėtingoje aukštų technologijų visuomenėje. Kontrargumentus galima skirstyti į dvi pagrindines kategorijas. Pirmoji kategorija yra ta, kad tokia organizacija – priešinga žmogaus prigimčiai, o antroji kategorija griežtai teigia, kad tai nesuderinama su efektyvumo (efficiency) poreikiais. Norėčiau trumpai nusakyti kiekvieną kategoriją.

       Pažvelkime į pirmąjį kontrargumentą – kad laisva visuomenė yra priešiška žmogaus prigimčiai. Dažnai klausiama, ar žmonės iš tikrųjų nori laisvės, ar jie trokšta kartu su laisve užgriūvančios atsakomybės, ar jiems labiau patiktų būti valdomiems geranoriško šeimininko. Esamo valdžios pasiskirstymo apologetai nuosekliai pasisako už vieną ar kitą laimingo vergo idėjos versiją. Prieš du šimtmečius Rousseau pasmerkė politinius ir intelektinius sofistus, kurie ieškojo būdų užtemdyti tai, ką jis teigė – būtent kad esminis ir išskirtinis žmonijos turtas yra laisvė: „Jie priskiria žmonėms prigimtinį polinkį į tarnystę [...] nemąstančiųjų, kad laisvė yra tas pats kaip nekaltybė ir dorybė, vertė yra juntama tol, kol jais žavimasi, o skonėjimasis jais prarandamas tuo pat metu, kai jie praranda skonį“ (33). Kaip šio teiginio įrodymus jis pateikia visų laisvųjų gudrybes siekiant apsisaugoti nuo priespaudos. Tiesa, Rousseau sako: tie, kuriems uždrausta gyventi laisvai, nedaro nieko, tik ištisai giriasi ramybe – ja džiaugiasi surakinti grandinėmis... Bet kai aš matau kitus, aukojančius malonumus, ramybę, turtą, galią ir patį gyvenimą dėl šios vienintelės vertybės, kuri yra taip niekinama ją praradusiųjų; [...] kai aš matau galybes visai nuogų laukinių, niekinančių europietišką pasitenkinimą ir kenčiančių alkį, ugnį, kalaviją ir mirtį tam, kad tik išsaugotų savo nepriklausomybę, aš nemanau, kad vergai nesupranta laisvės (34)

       Tai – komentaras, kurį turbūt galėtume interpretuoti šiuolaikiškai.

       Panašiai samprotavo Kantas po keturiasdešimties metų. Jis prisipažino negalįs teigti, kad žmonės „nėra subrendę laisvei“, pavyzdžiui, kokio nors pono baudžiauninkai.

      Jei bus taip mąstoma, laisvės niekad nepasieksime; neįmanoma pasiekti laisvės brandos negavus jos; reikia būti laisvam, kad galėtum suprasti, kaip laisvai ir našiai naudotis savo galiomis. Pirmieji bandymai, žinoma, bus brutalūs ir lems skausmingesnį ir pavojingesnį būvį už tą, kuris prieš tai egzistavo viešpatavimo sąlygomis, bet taip pat suteiks apsaugą nuo išorinio valdymo. Kad ir kaip būtų, sąmoningumą galima pasiekti tik per patirtį, ir laisvė yra būtina, kad būtų įmanoma tą patirtį kaupti [...] Priimdami principą, jog laisvė yra bevertė kontroliuojamiesiems ir kad galima jiems tą laisvę amžinai uždrausti, jie sulaužo patį Dievo, sukūrusio žmogų laisvą, įstatymą (35).

       Ši citata yra įdomi dėl savo konteksto. Kantas teroro metu gynė Prancūzijos revoliuciją nuo tų, kurie įrodinėjo, kad tai ženklas, jog masės nėra pasiruošusios laisvės malonei. Manau, jo pastabos yra svarbios ir šiandien. Nė vienas racionaliai mąstantis žmogus nepritars prievartai ir terorui, ypač terorui porevoliucinėse valstybėse, kurių valdžia pateko į nuožmių autokratų rankas ir ne sykį buvo pasiekusi neapsakomą laukiniškumo lygį. Tuo pat metu joks supratingas ar humaniškas žmogus per greitai nepasmerks prievartos, kuri dažnai atsiranda, kai po ilgos priespaudos masės pakyla prieš savo pavergėjus ar žengia pirmuosius žingsnius į laisvę bei socialinę rekonstrukciją.

       Tik keleriais metais anksčiau už Kantą Humboldtas išsakė požiūrį, labai panašų į kantiškąjį. Jis taip pat teigė, kad laisvė ir įvairovė yra veiksniai, žmogaus savirealizacijos sąlygos:

       Niekas taip nebrandina laisvei, kaip pati laisvė. Ši tiesa gal nėra suprantama tiems, kurie dažnai tokiu nebrandumu pateisindavo besitęsiančią priespaudą. Bet man atrodo, kad ji išsirutulioja iš pačios žmogaus prigimties. Nesugebėjimas būti laisvam gali kilti tik iš intelektinės ir moralinės valdžios troškimo; šios galios padidinimas yra vienintelis tų troškimų išsipildymas; bet tai yra prielaida panaudoti valdžią, o valdžios panaudojimas yra laisvės, pažadinančios spontanišką veikimą, prielaida. (36)

       Tie, kurie šių dalykų nesupranta, sako Humboldtas, „teisingai gali būti įtariami žmogaus prigimties nesuvokimu ir siekiu paversti žmones mašinomis“ (37).

       Rozos Luxemburg broliška ir prielanki bolševikų ideologijos ir praktikos kritika buvo labai panaši. Tik aktyvus masių dalyvavimas savivaldoje ir socialinėje rekonstrukcijoje gali atnešti tai, ką ji vadino dvasine transformacija masėms, šimtmečius pažemintoms buržuazijos valdymo; vien tik jų kūrybinė patirtis ir spontaniškas veikimas galėtų išspręsti milijardus problemų, kuriant libertarinę socialistinę visuomenę. Be to, ji teigė, kad „istoriškai tikro revoliucinio judėjimo klaidos yra vaisingesnės už protingiausio Centro komiteto neklaidingumą“ (38). Manau, kad šios tezės gali būti tiesiogiai paverstos paraleline „dvasingos (soulful) korporacijos“ ideologija, dabar gana populiaria Amerikos akademiniuose sluoksniuose. Pavyzdžiui, Carlas Kaysenas rašo:

       Savininkų agentai nebesiekia maksimalizuoti investicijų teikiamo pelno, vadybininkai nebebus atsakingi akcininkams, įdarbintiesiems, vartotojams, visai visuomenei ir, tai svarbiausia, pačiai firmai kaip institucijai [...] Nebėra godumo apraiškų, nėra pastangų spausti darbininkus ar bendruomenę, siekiant padidinti verslo pelningumą. Moderni korporacija yra dvasinė korporacija. (39)

       Taip pat ir valdanti partija yra dvasinė partija, ir abiem atvejais tie, kurie reikalauja žmonių paklusnumo geranoriškoms autokratijoms, manau, pagrįstai gali būti apkaltinti „troškimu paversti žmones mašinomis“.

       Nemanau, kad norint įrodyti argumentus, kuriuos pateikia Rousseau, Kantas, Humboldtas, Luxemburg ir daugybė kitų, dabartyje reikėtų ieškoti mokslinių įrodymų. Juos įrodyti galima tik remiantis patirtimi bei intuicija. Galima taip pat pagalvoti apie socialinius dviejų požiūrių padarinius: vieno atstovai tvirtina, kad žmonės gimsta būti laisvi, o kito – jog jie gimsta tam, kad būtų valdomi geranoriškų autokratų.

       Ką galima pasakyti apie antrąjį kontrargumentą, efektyvumo klausimą? Ar demokratinė industrinės sistemos kontrolė, nusileidžianti iki žemiausių funkcinių pakopų, yra nesuderinama su efektyvumu? Tokie argumentai grindžiami keleriopai. Pavyzdžiui, kai kurie tvirtina, kad centralizuotas valdymas yra technologinė būtinybė, bet aš manau, kad atidžiau pažvelgus šis argumentas gerokai susilpnėja. Technologijos vadybininkų grupei teikiama dalykinė informacija per tą patį laiką galėtų būti perduota visiems darbuotojams. Technologija, kuri sugebėtų eliminuoti bukinantį darbą, paverčiantį žmones specializuotais darbo instrumentais, galėtų suteikti jiems poilsio ir studijavimo galimybę tam, kad jie išmoktų racionaliai panaudoti tą informaciją. Žvelgiant dar toliau, pats ekonominis elitas, nuo kurio „dvasingumas varvėte varva“ – prisiminus Ralpho Milibando frazę – yra suvaržytas sistemos, kurioje jis funkcionuoja tam, kad organizuotų gamybą dėl savaime suprantamų tikslų – galios, augimo, pelno, bet ne tam, kad būtų patenkinti prigimtiniai žmogaus poreikiai, kurie kritiškai gali būti išreikšti tik kolektyviškai (40). Teiginys, kad sprendimai, priimti paties kolektyvo, reflektuos gamybos poreikius ir interesus, yra taip pat, o gal net labiau priimtinas už teiginį, kad sprendimus dėl gamybos gali priimti tik įvairūs dvasingi elitai.

       Kad ir kaip būtų, sunkoka rimtai ginčytis apie efektyvumą visuomenėje, kuri skiria milžiniškus resursus švaistymui ir destrukcijai. Kaip visiems žinoma, pats efektyvumo konceptas varva ideologija. Prekių maksimalizavimas vargu ar yra vienintelė padorios egzistencijos galimybė.
 

 

       VALSTYBINIS SOCIALIZMAS IR VALSTYBINIS KAPITALIZMAS


      Nagi, pagaliau pereikime prie trečiosios ir ketvirtosios pozicijos, bolševizmo – arba valstybinio socializmo ir valstybinio kapitalizmo. Bandysiu įrodyti, kad jie turi bendrų bruožų ir įdomiai nukrypsta nuo klasikinių liberalių idėjų, vėliau tapusių libertarinio socializmo idėjomis. Aš susirūpinęs mūsų visuomene, tad leiskite man pasidalyti su jumis keliomis įžvalgomis apie valstybės vaidmenį, jos galimą evoliuciją ir ideologines prielaidas, kurios lydi, o kartais maskuoja šiuos fenomenus. Pradėdami galime išskirti dvi valstybės sistemas: politinę ir ekonominę. Pirmajai priklauso žmonių renkami atstovai, kurie užsiima viešąja politika; antroji iš principo yra privačios galios sistema – sistema privačių imperijų, nepriklausomų nuo viešosios kontrolės, nebent tolimais ir netiesioginiais ryšiais, – tokia yra feodalinė diduomenė ar totalitarinė diktatūra. Šitoks visuomenės organizavimas sukelia keletą tiesioginių padarinių. Pirmasis yra tai, kad subtiliu būdu autoritariškai pavergiamas labai didelių žmonių masių, pavaldžių įsakymams iš viršaus, protas. Aš manau, kad tai daro didelį poveikį bendriems kultūriniams bruožams: tikėjimui, kad privalu paklusti savavališkam diktatui ir sutikti su autoritetu. Kalbant apie pastarųjų metų jaunimo judėjimą jaudina ir yra svarbu tai, kad jie meta iššūkį ir ima griauti šiuos autoritarinius modelius.

       Antras svarbus faktas yra tai, kad viešosios publikos kontrolei pavaldžių sprendimų sritis gana siaura. Pavyzdžiui, į ją neįeina teisminės ir apskritai centrinės institucijos išsivysčiusioje industrinėje visuomenėje – visa komercinė, industrinė ir finansinė sistema.

       Trečias faktas yra tai, kad net siaurą sritį, kurioje sprendimai priimami demokratiškai, privačios galios centrai labai stipriai veikia gerai matomais būdais – per medijų, politinių organizacijų kontrolę, – ar paprastomis ir tiesioginėmis priemonėmis, remdami pačias parlamentarizmo sistemos viršūnes – o tai tikrai daroma. Neseniai pasirodžiusioje Richardo Barneto studijoje apie keturis šimtus sprendimų priėmėjų pokarinėje nacionalinio saugumo sistemoje jis teigia, kad daugiausia jų „yra atėję iš vykdomosios valdžios ir teismo kontorų Niujorke, Vašingtone, Detroite, Čikagoje ir Bostone, nutolusių viena nuo kitos per šauksmo nuotolį“ (41). Ir visos kitos studijos rodo tą patį.

       Trumpai tariant, kapitalistinė demokratinė sistema veikia labai siauruose rėmuose, ir net šiuose rėmuose jos funkcionavimui milžinišką įtaką daro koncentruotos privačios galios bei autoritariniai ir pasyvūs mąstymo modeliai, kurie yra veikiami autokratinių institucijų, tokių kaip įmonės. Reikia pabrėžti truizmą, kad kapitalizmas ir demokratija yra beveik nesuderinami dalykai. Įdėmus žvilgsnis, manyčiau, dar labiau patvirtins šią išvadą. Politinėje ir industrinėje sistemoje vyksta kontrolės centralizavimo procesai. Jei kalbėsime apie politinę sistemą visose parlamentinėse demokratijose, ne tik mūsiškėje, po Antrojo pasaulinio karo žlunga parlamento vaidmuo formuojant politiką. Kitais žodžiais tariant, vykdomosios valdžios funkcijos stiprėja, kai ima ryškėti valstybės funkcijos. Ginkluotųjų pajėgų komitetas prieš porą metų kongreso rolę nusakė kaip „kartais niurzgiančio, bet dažniausiai švelnaus dėdės, kuris skundžiasi pašėlusiai papsėdamas pypkę, bet galiausiai, kaip tikėtasi, pasiduoda“, vaidmenį (42).

       Rūpestingai išstudijavę civilinius ir karinius sprendimus po Antrojo pasaulinio karo, matome, kad tokia percepcija visai teisinga. Senatorius Vandenbergas prieš dvidešimt metų prisipažino bijąs, kad Amerikos vykdomosios valdžios viršūnė netaptų „pasaulinio karo dievais numeris vienas“ (43). Tada tai ir vyko. Aiškiausias to ženklas yra 1965 m. vasarį priimtas sprendimas eskaluoti konfliktą Vietname – ciniškai nepaisant rinkėjų valios. Šis incidentas puikiai atskleidžia publikos vaidmenį sprendžiant taikos bei karo klausimu, ir publikos vaidmenį, apskritai kalbant apie pagrindines viešosios politikos kryptis; taip pat kelia įtarimą tai, kad į elektoratą nekreipiama dėmesio sprendžiant svarbiausius nacionalinės politikos klausimus.

       Deja, negali savo balsu atleisti sukčiaus, nes niekad už jį ir nebalsavai. Korporacijų valdytojai, korporacijų teisininkai ir t. t., kurie užtektinai paremia vykdomąją valdžią (vis aktyviau dalyvaujant universiteto išaugintai vadybininkų kartai), lieka valdžioje vis tiek, kad ir ką išrinktum. Be to, įdomu, kad šiam valdančiajam elitui visiškai aiškus jo socialinis vaidmuo. Pavyzdžiui, Robertas McNamara, žmogus, tarp liberalų plačiai išliaupsintas dėl savo humaniškumo, techninio nuovokumo ir karinės kontrolės kampanijos. Jo požiūris į socialinę organizaciją, aš manau, daug ką paaiškina. Jis sako: „Gyvybinius sprendimus [...] ypač kalbant apie politinius reikalus, turi priimti viršūnės“. Ir toliau įrodinėja, kad tai aiškiai dieviškas imperatyvas:

       Dievas [...] yra aiškiai demokratiškas. Jis visiems išdalija protą, bet visai teisėtai tikisi iš mūsų produktyvaus ir konstruktyvaus tos dovanos panaudojimo. Tai štai apie ką moko vadyba [...] Vadyba pagaliau yra pats kūrybingiausias iš visų menų, nes jos tarpininkas yra pats žmogus. Reali grėsmė demokratijai kyla [...] iš nepakankamos vadybos [...] Nepakankamai valdyti realybę nereiškia suteikti jai laisvę. Tai paprastai reiškia leidimą kitoms jėgoms nei protas skaidyti realybę [...] Jei protas nevaldo žmogaus, pastarasis netenka savo potencialo (44)

       Taigi protas turi būti identifikuojamas kaip viršūnėse vadybininkų priimamų sprendimų centralizacija. Liaudies (popular) dalyvavimas priimant sprendimus yra grėsmė laisvei, proto prievartavimas. Protas yra įkūnijamas autokratinėse, griežtai valdomose institucijose.

       Šių institucijų, kuriose žmogus gali funkcionuoti efektyviausiai, stiprinimas, jo žodžiais tariant, yra „didysis mūsų laikų žmonijos nuotykis“ (45).

       Apie tokius dalykus kalbama tam tikroje aplinkoje, ir tai yra autentiškas techninės inteligentijos, liberalios inteligentijos, technokratinio korporacijų elito balsas šiuolaikinėje visuomenėje. Paraleliniai procesai vyksta ir ekonominio gyvenimo centralizavime. Nesename Federalinės prekybos komisijos (FTC) pranešime sakoma, kad „iki 1968 m7 pabaigos du šimtai didžiausių pramoninių korporacijų kontroliavo daugiau kaip 60 procentų visos pramonės turimų lėšų“. Antrojo pasaulinio karo pradžioje tokį pinigų kiekį dalijosi daugiau kaip tūkstantis korporacijų. Pranešime teigiama, kad mažas didžiųjų konglomeratinių pramonės kompanijų elitas godžiai ryja Amerikos verslą ir smarkiai žlugdo laisvosios rinkos konkurencingumą (46).

       Be to, šie du šimtai kompanijų yra iš dalies susijusios viena su kita ir su kitomis korporacijomis taip, kad būtų neleidžiama ar trukdoma nepriklausomai elgtis sprendžiant rinkos klausimus.

       Vienintelis naujas dalykas, kalbant apie tokius tyrimus, yra jų šaltinis: FTC; šie tyrimai artimi kairiųjų liberaliųjų Amerikos visuomenės kritikų klišėms.

       Galios centralizacija taip pat turi tarptautinę dimensiją. Pažymėta – cituoju iš Foreign Affairs, kad „labai produktyvios JAV įmonės užsienio šalyse kartu paėmus užima trečią vietą tarp pasaulio ekonomikų, nusileisdamos tik Jungtinėms Valstijoms ir Sovietų Sąjungai“ (47).

       Šiame dešimtmetyje, susidarius esamai padėčiai, daugiau kaip pusė britų eksportuojamų prekių bus pagaminta amerikiečių kompanijose, ir tai – labai koncentruotos investicijos. Keturiasdešimt procentų tiesioginių investicijų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Britanijoje priklauso trims firmoms – amerikiečių firmoms. George'as Ballas paaiškino, kad integruotos pasaulinės ekonomikos, kurioje dominuotų amerikietiškasis kapitalas – kitais žodžiais, imperija, – sukūrimas nėra ideali pypkę papsinčiojo svajonė, bet blaivi prognozė. Tai vaidmuo, kurį, kaip jis sako, „mus privers vaidinti mūsų pačių ekonominiai imperatyvai“ – juos vykdant pagrindinis instrumentas bus daugiatautė korporacija. Ballas mano, kad per tokias daugiatautes korporacijas tapo įmanoma naudotis pasauliniais resursais „maksimaliai efektyviai“. Šios daugiatautės korporacijos, kaip jis teigia, yra naudingos federalinei valdžiai, jos pasaulinėms operacijoms ir rinkoms mobilizuojant resursus, be to, naudojasi Amerikos ginkluotųjų pajėgų užnugariu (48).

       Nesunku atspėti, kas gaus naudą iš integruotos pasaulinės ekonomikos – ji yra šių amerikietiškų tarptautinių pasaulio ekonominių institucijų veiklos sritis.

       Na gerai, šiame diskusijos etape reikia užsiminti apie komunizmo šmėklą. Kokia grėsmę šiai sistemai kelia komunizmas? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą aiškiai ir įtikinamai, reikia pažvelgti į plačią Woodrowo Wilsono fondo ir Nacionalinės planavimo asociacijos studiją Amerikos užsienio politikos politinė ekonomija, labai svarbią knygą. Ją sudarė reprezentatyvus mažojo elito segmentas, elito, kuris nustato reikalavimus bet kam, kas formaliai kalbant, yra valdžioje. Jos poveikis toks stiprus, tarsi tai būtų Amerikos valdančiosios klasės manifestas. Čia pirminė komunizmo grėsmė apibrėžiama kaip ekonominė komunistų galios transformacija, daroma tokiu būdu, kuris atimtų norą ir galimybes papildyti Vakarų industrinę ekonomiką (49). Tai pagrindinė komunizmo grėsmė. Komunizmas, trumpai tariant, atima mažai išsivysčiusioms šalims norą ir galimybes funkcionuoti pasaulinio kapitalizmo ekonomikoje – panašiai atsitiko Filipinuose, kurie po septyniasdešimt penkių Amerikos dominavimo metų liko klasikine kolonijine ekonomika. Ši doktrina paaiškina, kodėl britų ekonomistė Joan Robinson Amerikos kryžiaus žygį prieš komunizmą vadina kryžiaus žygiu prieš plėtrą.

       Šaltojo karo ideologija ir tarptautinis komunistų sąmokslas veikia kaip svarbus iš esmės propagandinis mechanizmas, kad ypatingu istoriniu momentu būtų galima mobilizuoti paramą šiai ilgalaikei imperinei iniciatyvai. Aš esu įsitikinęs, kad tai pagrindinė Šaltojo karo funkcija; tai naudingas Amerikos visuomenės vadybininkų ir jų kolegų Sovietų Sąjungoje mechanizmas, siekiant kontroliuoti gyventojus savo imperinėse sistemose. Aš manau, kad Šaltojo karo gajumą galima iš dalies paaiškinti nauda dviejų didžiųjų pasaulio sistemų vadybininkams.

       Šį vaizdą papildo dar vienas, paskutinis elementas – tai auganti Amerikos visuomenės militarizacija. Kokia jos priežastis? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažvelkime į Antrąjį pasaulinį karą ir prisiminkime, kad prieš jį mus buvo ištikusi Depresija. Antrasis pasaulinis karas davė svarbią ekonominę pamoką – jis parodė, kad valdžios skatinama gamyba rūpestingai centralizuotai kontroliuojamoje ekonomikoje gali nugalėti Depresijos padarinius. Aš manau, kad kaip tik tai turėjo omeny Charlesas E. Wilsonas, 1944 m. spėdamas, kad mes pokariniame pasaulyje turėsime „permanentinę karo ekonomiką (50). Bėda ta, kad kapitalistinėje ekonomikoje egzistuoja tik keletas būdų, kuriais ją gali paveikti vyriausybė. Vyriausybė negali rungtis su privačiomis imperijomis, todėl galima pasakyti, kad gamyba negali būti naudinga. Reikia gaminti prabangos prekes – ne kapitalą, ne naudingas prekes, – tai būtų konkurencinga. Deja, tik vienintelės kategorijos prabangos prekių gali būti prigaminta be galo daug, staigiai suvartota, greitai iššvaistyta, neapsiribojant jokiais apibrėžtais jų kiekiais. Mes žinome, kokia tai kategorija: karinė pramonė.

       Visa tai puikiai aprašė verslo istorikas Alfredas Chandleris. Jis apie Antrojo pasaulinio karo pamokas kalba taip:

       Vyriausybė turėjo daugiau išlaidų nei būtų prognozavęs didžiausias Naujojo kurso entuziastas. Didžiausių sąnaudų produktai buvo sunaikinti ar palikti mūšių laukuose Azijoje ir Europoje. Bet karo rezultatai atnešė šaliai neregėtai turtingą laikotarpį. Be to, laivyno ir didžiulių armijų, kovojančių patį žiauriausią visų laikų karą, rėmimas pareikalavo griežtos, centralizuotos nacionalinės ekonomikos kontrolės. Šios pastangos atvedė korporacijų vadovus į Vašingtoną vykdyti vieno komplikuočiausių poelgių ekonominio planavimo istorijoje. Ši patirtis sumažino ideologinę baimę dėl valdžios vaidmens stabilizuojant ekonomiką. (51)

       Reikia pabrėžti, kad tai – konservatyvus komentatorius. Galima būtų pridurti, kad, vykstant „šaltajam karui“, vyko Amerikos visuomenės depolitizavimas ir buvo sukurta tokia psichologinė aplinka, kad valdžia gali kištis iš dalies per mokesčių politiką, viešuosius darbus ir viešąsias paslaugas, bet labai didele dalimi, žinoma, per karines išlaidas.

       Tokiu būdu, pasinaudojant Alfredo Chandlerio žodžiais, valdžia elgiasi kaip „paskutinių priemonių koordinatorė“, kai „vadybininkai yra nebeįgalūs palaikyti aukštos paklausos“ (52).

       Kaip rašo kitas verslo istorikas, Josephas Monsenas, išprusęs korporacijos vadybininkas toli gražu nebijo vyrausybės įsikišimo į ekonomiką, bet “žvelgia į Naująją Ekonomiką kaip į korporacijų auginimo techniką“ (53).

       Ciniškiausiai šias idėjas taiko viešai remiama karo industrija. Maždaug prieš metus Washington Post išspausdino puikių Bernardo Nossiterio straipsnių seriją. Jis pacitavo LTV Aerospace, vieno iš didžiųjų naujų konglomeratų viceprezidento Samuelio F. Downerio žodžius, jis paaiškino, kodėl pokariniame pasaulyje turi būti palaikoma militarinė tvarka. „Tai esminga“, – sako straipsnio autorius.

       Jos [tvarkos – vert. past.] prekinis patrauklumas slypi krašto gynyboje. Tai – vienas patraukliausių būdų politikams pateisinti sistemą. Jei tu esi prezidentas ir tau reikia kontrolinio faktoriaus ekonomikoje, tu negali parduoti Harlemo arba Wattso, bet gali parduoti gynybą, naują aplinką. Mes rengiamės kelti gynybos biudžetą tol, kol tie kalės vaikai Rusijoje lenkia mus. Amerikos žmonės tai supranta. (54)

       Aišku, tie „kalės vaikai“ iš tiesų nėra aplenkę mūsų šiame mirtiname ir ciniškame žaidime, bet tai tik mažytis kliuvinys minėtoms tezėms. Tada, kai reikės, mes visuomet galėsime pasekti Deano Rusko, Huberto Humphrey ir kitų šviesulių pavyzdžiu ir griebtis ginklo prieš milijardą iki dantų apsiginklavusių ir pasaulį užkariauti siekiančių kinų. Vėl norėčiau akcentuoti „šaltojo karo“ kaip šios sistemos vidaus kontrolės, paranojos ir psichozės klimato plėtojimo technikos, vaidmenį, kai mokesčių mokėtojas yra pasiruošęs sumokėti didžiules, nesibaigiančias subsidijas technologiškai išsivysčiusiems Amerikos pramonės sektoriams ir korporacijoms, dominuojančioms šitoje vis labiau centralizuotoje sistemoje.

       Žinoma, reikia pabrėžti, kad Rusijos imperializmas taip pat nėra Amerikos ideologų išradimas. Jis labai realus, pavyzdžiui, čekams ir vengrams. Išrandamos tik priemonės juo pasinaudoti, – tarkime, taip padarė Deanas Achesonas 1950 m., ir Waltas Rostowas 1960 m.; jie įrodinėjo, kad Vietnamo karas yra Rusijos imperializmo pavyzdys. Panašiai pasielgė ir Johnsono administracija 1965 m. – ji teisino intervenciją į Dominiką Kinijos ir SSRS karinio bloko keliama grėsme. Ir Kennedy intelektualai, kurie, kaip savo straipsnyje Washington Monthly pažymi Townsend Hoopes, buvo „suklaidinti „šaltojo karo“ įtampos“ ir negalėjo pastebėti, kad nacionalinės revoliucijos Vietname triumfas nebūtų tapęs „Maskvos ir Pekino triumfu“ (55). Tai buvo pats įspūdingiausias dalies protingų žmonių apsikvailinimas – pavyzdžiui, Eugene'as Rostowas; jis neseniai pasirodžiusioje knygoje, labai išliaupsintoje liberalių senatorių ir akademinių intelektualų, išvardijo keletą iššūkių pasaulio tvarkai moderniojoje eroje: Napoleonas, Kaizeris Vilhelmas II, Hitleris, ir po Antrojo pasaulinio karo įvykę „visuotiniai streikai Italijoje bei Prancūzijoje [...] pilietinis karas Graikijoje ir Pietų Korėjos bei Vietnamo puolimai“. Per Rusiją „me patyrėme žiaurių išmėginimų, sakykime, Korėjoje ir Vietname“, kai ji stengėsi „skleisti komunizmą kalaviju“. „Blogio jėgos nepaprastai didelės“ ir mes turime drąsiai joms priešintis (56).

       Labai įdomi iššūkių pasaulio tvarkai seka: Napoleonas, Kaizeris Vilhelmas, Hitleris, visuotiniai streikai Prancūzijoje ir Italijoje, pilietinis karas Graikijoje ir Rusijos puolimas Pietų Vietname. Jei pagalvotume apie tai, galėtume prieiti prie įdomių išvadų moderniosios istorijos studijose.

       Visa tai būtų galima tęsti be galo. Aš spėju, kad „šaltasis karas“ yra labai funkcionalus tiek Amerikos elitui, tiek jų sovietiniams kolegoms – šie labai panašiai išnaudoja Vakarų imperializmą, kurio jie neprasimanė, nes nusiuntė savo armiją į Čekoslovakiją.

       Abiem atvejais, „šaltasis karas“ yra svarbus skleidžiant imperinę ideologiją, taip pat valdžios remiamai sistemai ir militarizuotam valstybiniam kapitalizmui. Galima spėti, kad šios ideologijos iššūkiams bus pasipriešinta, jei reikės, netgi jėga. Daugeliu atvejų amerikiečių visuomenė tikrai atvira ir yra saugomos liberalios vertybės. Bet, kaip žino vargingai gyvenantys žmonės, juodieji ir kitos etninės mažumos, liberalios išorės spindesys labai skurdus. Markas Twainas sykį rašė, kad „iš Dievo malonės mes savo šalyje turime tris neginčijamai svarbius dalykus: žodžio laisvę, sąžinės laisvę ir apdairumą, kuris leidžia niekada jų nepraktikuoti“ (57). Tie, kurie nėra apdairūs, turi sumokėti.

       Griežtai kalbant, manau, teisinga bus pabrėžti, kad korporacijų vadybininkų ir savininkų elitas taip pat valdo ekonomiką ir politinę sistemą – bent jau plačią jos sritį. Taip vadinami žmonės pasinaudoja atsitiktiniu pasirinkimu tarp tų, kuriuos Marxas sykį pavadino „valdančiųjų klasių frakcijomis ir avantiūristais“ (58). Tie, kuriems šis apibūdinimas atrodo per šiurkštus, galbūt labiau mėgsta modernių demokratinių teoretikų formuluotes – kaip Josepho Schumpeterio, kuris palankiai nusako moderniąją politinę demokratiją, kaip sistemą, kurioje „elektorato problemų sprendimas yra antrinis dalykas, ne toks svarbus, kaip išrinkimas žmonių, kurie turi spręsti“. Jis visai teisingai teigia, kad politinė partija „yra grupė, kurios nariai renkasi sutartinai veikti varžybose dėl politinės valdžios. Jei to nebūtų, skirtingos partijos negalėtų priimti visiškai arba beveik visiškai vienodų programų“ (59). Tokie yra politinės demokratijos privalumai, kaip juos supranta Schumpeteris.

       Tai programa, kuriai abi partijos pritaria visiškai arba beveik visiškai. Individai, besivaržantys dėl valdžios, išreiškia siaurą konservatyvią ideologiją, daugiausiai šiek tiek pakeistus vieno ar kito korporacijų elito sektoriaus interesus. Dabar tai akivaizdu, nebėra ko slėpti. Aš manau, kad šitai paprasčiausiai glūdi korporacinio kapitalizmo sistemos viduje. Šie žmonės ir jų atstovaujamos institucijos veikia valdžią, ir jų interesai yra „nacionaliniai interesai“. Tai interesai, kuriems tarnauja, pirmiausia ir neatšaukiamai, užsienio imperija ir augantis karinis valstybės kapitalizmas šalies viduje. Jei mes atšauktume valdžią – tai, manau, ir reikėtų padaryti, – mes nebepritartume tam, kad šie žmonės – ir jų atstovaujami interesai – valdytų ir vadovautų Amerikos visuomenei ir grasintų savo pasaulinės tvarkos konceptais, savo įstatyminės, politinės ir ekonominės didžiumos pasaulio plėtros kriterijais. Nors milžiniškos propagandos ir mistifikacijų pastangos dedamos nutylėti šiuos faktus, jie lieka faktais.

       Mes šiandien turime techninių ir materialinių išteklių, tenkinančių gyvuliškus žmogaus poreikius. Mes neištobulinome kultūrinių ir moralinių resursų – arba demokratinių socialinio organizavimo formų, – leidžiančių humaniškai ir racionaliai panaudoti mūsų materialinį turtą ir valdžią. Klasikinio liberalizmo idealus, išreikštus ir išplėtotus libertarinio socializmo pavidalu, pasiekti įmanoma. Bet tik vykstant revoliuciniam judėjimui, kurio šaknys glūdi plačiuose liaudies sluoksniuose ir kurio dalyviai yra pasiryžę pašalinti represyvias ir autoritarines institucijas – valstybines ir privačias. Tokio judėjimo sukūrimas – tai iššūkis mums, kurį turime priimti, jei norime atsikratyti šiuolaikinės barbarybės.

       1970, 2005

 

       _____________________________


       33 Jean-Jacques Rousseau, First and Second Discourses, p. 164.
       34 Op. cit., p. 165.
       35 Immanuel Kant, Religion Within the Limits of Reason Alone, 1793, Book 4, Part 2, Section 3.
       36 Wilhelm von Humboldt, Limits of State Action, p. 143.
       37 Op. cit, p. 18.
       38 www.marxists.org/archive/luxemburg/1904/questions-rsd/index.htm.
       39 Carl Kaysen, “The Social Significance of the Modern Corporation“, American Economic Review, May 1957, p. 313–314.
       40 Žr. Ralph Miliband, The State in Capitalist Society (London: Weidenfield & Nicolson, 1969).
       41 Richard J. Barnet, The Economy of Death (New York: Atheneum, 1969), p. 97.
       42 House Report 1406, 87th Cong., 2nd sess., 1962, p. 7.
       43 Arthur H. Vandenberg, The Private Papers of Senator Vandenberg (Boston: Houghton-Mifflin, 1952), p. 504.
       44 Robert McNamara, The Essence of Security (New York: Harper & Row, 1968), p. 109–110.
       45 Op. cit.,, p. 110.
       46 Economic Concentration, U.S. Senate, 91st Congress, 1st session (1969), Part 8A.
       47 Leo Model, “The Politics of Private Foreign Investment“, Foreign Affairs, June 1967, p. 641.
       48 George W. Ball, The Discipline of Power: Essentials of a Modern World Structure (Boston: Atlantic Monthly Press, 1968).
       49 W. Y. Elliot, ed., The Political Economy Of American Foreign Policy, (New York: Henry Hold and Co., 1955), p. 42.
       50 Cit. pagal Richard J. Barnet, The Economy of Death, p. 116.
       51 Alfred D. Chandler, Jr., “The Role of Business in the United States: A Historical Survey“, Daedalus, winter 1969, p. 36.
       52 Op. cit. , p. 36.
       53 Joseph Monsen, “The American Business View,“ Daedalus, winter 1969, p. 162.
       54 Bernard Nossiter, “Arms Firms See Postwar Spurt“, Washington Post, December 8, 1968, pp. A1, A8.
       55 Townsend Hoopes, “The Nuremberg Suggestion“, Washington Monthly, January 1970, p. 20.
       56 Eugene Rostow, Law, Power and the Pursuit For Power (Lincoln: University of Nebraska Press, 1968), p. 13, 17, 47.
       57 Tom Quirk , ed., Tales, Speeches, Essays and Sketches (New York: Penguin, 1994), p. 201.
       58 Robert C. Tucker, ed., The Marx-Engels Reader, p. 630.
       59 Joseph Schumpeter, Capitalism, Socialism And Democracy (New York: Harper & Row, 1950), p. 269, 283. 


       Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS. Straipsnių rinkinys. Iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti