Noam Chomsky. Sovietų Sąjunga prieš socializmą
Noam Chomsky. TIKSLAI IR VIZIJOS

tikslai ir vizijos      Kai dvi didžiosios pasaulinės propagandos sistemos sutinka dėl tos pačios doktrinos, reikia šiek tiek intelektinių pastangų, kad išsiveržtum iš šių pančių. Viena doktrina yra tokia, kad visuomenė, sukurta Lenino ir Trockio, ir toliau formuota Stalino bei jo įpėdinių, kažkaip reikšmingai ar istoriškai yra susijusi su socializmu. Faktiškai, jei toks santykis egzistuoja, tai jis yra priešprieša.

 

Gana aišku, kodėl abi didžiosios propagandinės sistemos primygtinai laikosi šios fantazijos. Nuo pat atsiradimo Sovietų Sąjunga stengėsi pajungti savo gyventojų energiją ir įdiegė gyventojų, – jų bruzdėjimas padėjo jiems 1917 m. užgrobti valdžią, – priespaudą. Didžiausias ideologinis ginklas tai pasiekti buvo tvirtinimas, kad valstybės vadovai veda savo visuomenę ir pasaulį socialistinio idealo link; tai buvo neįmanoma, kaip suprato kiekvienas socialistas – iš tikrųjų bet kuris rimtas marksistas (ir daugelis) suprato, jog tai buvo didžiausias melas, kurį istorija atskleidė nuo pat pirmųjų bolševikų režimo dienų. Įsakinėtojai pasistengė užsitikrinti teisėtumą ir paramą, išnaudodami socializmo idealų aurą ir naudodamiesi pagarba, kuri jiems buvo rodoma, bet tuo pat metu nuslėpė savo pačių ritualines praktikas, naikindami socializmo atributus.

 

Kalbant apie kitą didžiąją pasaulio propagandinę sistemą, socializmo siejimas su Sovietų Sąjunga ir jos klientais naudojamas kaip galingas ideologinis ginklas, siekiant priversti piliečius paklusti valstybinio kapitalizmo institucijoms, įtikinti juos, kad būtinybė pardavinėti save šių institucijų savininkams ir vadybininkams yra laikoma faktiškai prigimtiniu įstatymu, vienintele „socialistinės“ citadelės alternatyva.

 

Sovietų lyderiai vaizduojasi esą socialistai, kad išsaugotų savo teisę ginkluotis, o Vakarų ideologai pasinaudoja tokia pat pretenzija, kad užbėgtų už akių laisvesnės ir teisingesnės visuomenės grėsmei. Ši jungtinė ataka prieš socializmą buvo labai efektyvi, jį puolant moderniaisiais laikais.

 

Galima atkreipti dėmesį į dar vieną mechanizmą, kurį valstybiniai kapitalistai efektyviai naudoja, tarnaudami egzistuojančiai galiai ir privilegijoms. Nuolatinis vadinamųjų „socialistinių“ valstybių smerkimas yra kupinas iškraipymų, o neretai ir atviro melo. Nieko nėra lengviau kaip pasmerkti oficialų priešininką ir priskirti jam kokį nors nusikaltimą; nebūtina apsikrauti įrodymo ar logikos našta, kai žygiuojama parade. Vakarų prievartos ir bartbarizmo kritikai dažnai bando tuojau pašalinti nesusipratimą, pripažindami egzistuojančius žiaurumus ir priespaudą, demaskuodami pasakas, išgalvojamas Vakarų prievartos tarnybų. Nuspėjamai paprastai šie žingsniai iš karto interpretuojami kaip blogio imperijos ir jos numylėtinių apologetika. Taip išsaugoma būtina Teisė į Melą Valstybinėse Institucijose, ir iškasama duobė valstybės prievartos ir barbarizmo kritikai.

 

Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad lenininė doktrina tampa patraukli moderniajai inteligentijai konfliktų ir perversmų metu. Ši doktrina įpareigoja „radikalius intelektualus“ valdyti valstybę ir primesti griežtą „raudonosios biurokratijos“, „naujosios klasės“ valdymą, kaip tai prieš šimtmetį nurodė įžvalgus analitikas Bakuninas. Kaip ir Marxo aprašytoje bonapartistų valstybėje, jie tampa „valstybės žyniais“ ir „parazitiniu pilietinės visuomenės augliu“, valdančiu ją geležine ranka.

 

Kai nėra didelių iššūkių valstybinio kapitalizmo institucijoms, tokie patys fundamentalūs įsipareigojimai skatina „naująją klasę“ tapti valstybės vadovais ir ideologais, „mušančiais liaudį liaudies lazdomis“, Bakunino žodžiais tariant. Nenuostabu, kad intelektualai taip greitai pereina nuo „revoliucinio komunizmo“ prie „Vakarų garbinimo“, kartodami scenarijų, prieš pusę amžiaus iš tragedijos virtusį farsu. Iš esmės visa tai, kas pasikeitė, parodo, kur glūdi valdžia. Lenino žodžiai, kad „socializmas nėra niekas kitas kaip valstybinio kapitalizmo monopolis, paverstas visų žmonių nuosavybe“, žmonių, kurie, žinoma, turi tikėti savo lyderių geranoriškumu, byloja apie „socializmo“ pritaikymą valstybės žynių poreikiams ir leidžia suprasti greitą pozicijų pasikeitimą – jos paviršutiniškai atrodo diametraliai priešingos, bet faktiškai yra gana artimos.

 

Poltinio ir socialinio diskurso terminologija yra miglota ir neapibrėžta, ją dažnai nuskurdina vienos ar kitos spalvos ideologų darbai. Tačiau šiuose terminuose vis dėlto lieka reikšmės liekanų. Nuo pat savo ištakų socializmas reiškė darbo žmonių išvadavimą nuo išnaudotojų. Kaip pareiškė marksistas teoretikas Antonas Pannekoekas, „šio tikslo nepasiekė ir nepasieks nauja įsakinėjanti ir valdanti klasė, pakeisianti buržuaziją“, bet jį gali realizuoti tik patys darbininkai, tapsiantys gamybos šeimininkais“. Gamintojų vyravimas gamyboje yra socializmo esmė, ir priemonės pasiekti šį tikslą buvo reguliariai išradinėjamos revoliucinės kovos metu, karčiai oponuojant tradicinėms valdančiosioms klasėms, ir „revoliucinių intelektualų“, kurie vadovavosi bendrais leninizmui ir Vakarų vadybai principais, pritaikytais kintančioms aplinkybėms. Tačiau esminis socialistinio idealo elementas išlieka: darbo priemones siekiama paversti laisvai susivienijusių gamintojų nuosavybe, taigi socialine nuosavybe žmonių, kurie išsilaisvino iš savo šeimininko, žengdami platų žingsnį žmonijos išsivadavimo link.

 

Lenininė inteligentija dirba kitaip. Jiems tinka Marxo palyginimas su „sąmokslininkais“, kurie „pirmieji pasisavina besiplėtojantį revoliucinį procesą“ ir iškraipo jį, norėdami panaudoti savo vyravimui. „Iš čia jų baisiausia panieka daugiau teoriniam darbininkų mokymui apie jų klasės interesus“; šio mokymo dalis – raudonosios biurokratijos nuvertimas ir demokratinės gamybos be i socialinio gyvenimo kontrolės mechanizmų sukūrimas. Lenininiu požiūriu, masės turi būti griežtai disciplinuotos, kol socialistai kovos už socialinę tvarką, kurioje disciplina „taps nebereikalinga“, nes laisvai susivieniję gamintojai „dirbs patys sau“ (Marxas). Taigi libertarinis socializmas neapsiriboja vien siekiu, kad gamintojai demokratiškai kontroliuotų gamybą, bet siekia panaikinti visas dominavimo ir hierarchijos formas visais socialinio ir asmeninio gyvenimo aspektais. Nesibaigianti kova vyks tol, kol visuomenės progresas, siekiant teisingumo, suteiks naujų įžvalgų ir supratimo apie prievartos formas, kurios gali slypėti tradicinėje praktikoje ir sąmonėje.

 

Lenininis priešiškumas esmingiausiems socializmo bruožams buvo akivaizdus iš pat pradžių. Sovietinėje Rusijoje tarybos ir fabrikų komitetai, nors ir turėdami daug trūkumų, bet galingo potencialo, plėtojosi kaip kovos ir išsilaisvinimo instrumentai. Leninas ir Trockis, atėję į valdžią, nedelsdami puolė žlugdyti šių instrumentų išlaisvinantį potencialą, jie įtvirtino Partijos – iš esmės Centro komiteto ir jo aukščiausių lyderių – valdymą; prieš kelerius metus apie tai buvo pranašavęs Trockis, tuo metu apie tai įspėjo Rosa Luxemburg ir kiti marksistai, o anarchistai visada šitai suprato. Ne tik masėse, bet net ir Partijoje turėjo egzistuoti „budri kontrolė iš viršaus“, laip manė Trockis, iš revoliucinio intelektualo tapdamas valstybės žyniu. Prieš užgrobdami valdžią, bolševikų lyderiai perėmė retoriką tų žmonių, kurie buvo įtraukti į revoliucinę kovą „iš apačios“, bet jų tikrieji siekiai buvo visai kitokie. Tai buvo akivaizdu jau prieš jiems paimant valstybės valdžią 1917 m., o vėliau tapo visiškai aišku.

 

Istorikas ir bolševikų šalininkas E. H. Carras rašo, kad „spontanišką darbininkų siekį organizuoti fabrikų komitetus ir kištis į gamyklų valdymą neišvengiamai paskatino revoliucija, ji padėjo darbininkams patikėti, kad šalies gamybos mechanizmai priklauso jiems, gali būti valdomi jų nuožiūra ir tenkinti jų poreikius (išryškinta mano – N. Ch). Darbininkams, kaip sakė vienas anarchistų delegatas, „fabrikų komitetai yra ateities ląstelės [...] Jie, o ne valstybė dabar turi valdyti“.

 

Bet valstybės žyniai viską išmanė geriau. Jie iš karto sunaikino fabrikų komitetus ir privertė tarybas paklusti jų valiai. Lapkričio 3 d. Leninas „Darbininkų kontrolės dekreto projekte“ paskelbė, kad delegatai, išrinkti vykdyti tokią kontrolę turi „atsakyti valstybei už griežčiausios tvarkos ir disciplinos palaikymą bei turto saugojimą“. Baigiantis metams, Leninas pareiškė, kad „mes perėjome nuo darbininkų kontrolės prie Aukščiausiosios Tarybos vykdomo Nacionalinės ekonomikos valdymo“, – šitai turėjo „pakeisti, absorbuoti ir išstumti darbininkų kontrolės mechanizmą“ (Carr). „Pati socializmo idėja yra įkūnyta darbininkų kontrolės koncepcijose“, – verkšleno vienas profsąjungietis menševikas; bolševikų tokį verkšlenimą pavertė veiksmais, sugriaudami pačią socializmo idėją.

 

Greitai Leninas paskelbė, kad valdžia turi įgyti „diktatorišką galią“ darbininkams, o šie privalo „besąlygiškai paklusti vienintelei valiai“ ir „dėl socializmo interesų“ „besąlygiškai vykdyti vienintelių darbo proceso lyderių valią “. Leninui ir Trockiui toliau vykdant darbo militarizaciją, transformuojant visuomenę į darbo armiją, paklusnią vienintelei jų valiai, Leninas aiškino, kad darbininko subordinacija „individualiam autoritetui“ yra „sistema, kuri labiau nei kas nors kita laiduoja geriausią žmogiškųjų resursų panaudojimą“. Robertas McNamara išreiškė tą pačią idėją: „Reali grėsmė demokratijai kyla [...] iš nepakankamos vadybos (management)“, „jei protas nevaldo žmogaus, pastarasis netenka savo potencialo“, ir vadyba yra niekas kitas kaip proto valdymas, kuris mus išlaiko laisvus. Tuo pat metu „frakciškumas“ – bet kokia žodžio ir organizacinės laisvės užuomina – buvo triuškinamas „dėl socializmo“, – šios sąvokos reikšmę Leninas ir Trockis pakeitė, siekdami savo tikslų, jie kūrė fundamentalias protofašistines struktūras, kurias Stalinas pavertė vienu iš didžiausių moderniųjų laikų košmarų. (1)

 

Nesugebėjimas perprasti aršaus lenininės inteligentijos priešiškumo socializmui (pradedant, be abejo, Marxu) ir atitinkamas lenininio modelio nesupratimas sužlugdė kovą už geresnę visuomenę ir tinkamesnį gyventi pasaulį Vakaruose, ir ne tik ten. Būtina rasti būdą, kaip išgelbėti socialistinį idealą nuo jo priešų abiejuose didžiuosiuose pasaulinės galios centruose, nuo tų, kurie visada sieks būti valstybės žyniais ir socialiniais vadybininkais, žlugdančiais laisvę dėl išsilaisvinimo.

 
1986
 

(1) Apie ankstyvąją Lenino ir Trockio įvykdytą socializmo dekonstrukciją žr. Maurice Brinton, The Bolsheviks and Workers' Control. Montreal: Black Rose Books, 1978; Peter Rachleff, Radical America, Nov. 1974, kaip ir kitas knygas.

 

Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.

 

Skaityti toliau