Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas (1)
V. Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS

valerie solanas      Atsakingoms, pilietiškoms, nuotykių ieškančioms moterims, kurioms ši visuomenė visais atžvilgiais yra priešiška ir gyvenimas joje geriausiu atveju gali reikšti tik visišką nuobodulį, nelieka nieko kito kaip nuversti vyriausybę, eliminuoti piniginę sistemą, įvesti pilną automatizaciją ir sunaikinti vyrų giminę. 

 

Dabartinės technologijos leidžia daugintis be vyrų (taigi ir be moterų) ir gaminti tik moteris. Reikia nedelsiant taip ir padaryti. Vyro neverta saugoti net dėl abejotinų reprodukcinių tikslų. Vyrai yra biologinis nukrypimas: Y (vyriškasis) genas – tai nepilnas X (moteriškasis) genas, jis turi neužbaigtą chromosomų komplektą. Kitaip tariant, vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis buvo nutrauktas dar genų stadijoje. Būti vyru reiškia būti nepakankamu, emociškai ribotu; vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai.

 

Vyras yra visiškas egocentrikas, užspęstas savyje, nesugebantis empatiškai tapatintis su kitais, mylėti, draugauti, jausti prieraišumą ir švelnumą. Jis yra aklinai izoliuotas vienetas, negalintis su niekuo užmegzti ryšio. Jis reaguoja tik instinktais, ne smegenimis; jo protiniai gebėjimai tėra įrankis, skirtas jo reikmių ir potraukių tenkinimui; jis nesugeba patirti proto aistros, minties sąveikų; jam neprieinama niekas anapus jo paties fizinių pojūčių. Jis yra pusgyvis, nejautrus luitas, nesugebantis suteikti nei priimti malonumo ar laimės; pagaliau, geriausiu atveju jis tėra nekenksmingas ir nuobodus kelmas, nes tik tas, kas geba domėtis kitais, gali būti žavus. Jis įstrigęs tarpinėje zonoje tarp žmogaus ir beždžionės ir jo padėtis kur kas blogesnė nei beždžionės, nes, skirtingai nei beždžionė, jis gali jausti visą aibę neigiamų jausmų – neapykantą, pavydą, panieką, pasipiktinimą, kaltę, gėdą, abejones, be to, jis puikiai suvokia, kas jis yra ir kas nėra.

 

Nors ir visiškai fizinės prigimties, vyras netinka net veisimosi paslaugoms. Jei vienas kitas ir turi mechaninių įgūdžių, jie vis tiek nesugeba aistringai ir su pasimėgavimu pasikrušti, nes juos nuolat ėda kaltė, gėda, baimė ir netikrumas, jausmai, kurie šaknijasi pačioje vyro prigimtyje ir kuriuos net labai pažangus ugdymas gali tik minimalizuoti; antra, fiziniai jų pojūčiai beveik lygūs nuliui ir, trečia, jie neįsijaučia į savo partnerį, nes pernelyg rūpinasi, kaip jiems patiems sekasi, ar jų pasirodymas vertas aukščiausio balo, ar jie prasiskverbia pakankamai giliai. Vyras jaučiasi pamalonintas, kai jį pavadina gyvuliu; jis yra mašina, vaikščiojantis stimuliatorius. Sakoma, kad vyrai išnaudoja moteris. Išnaudoja jas kam? Tikrai ne malonumams.

 

Graužiamas kaltės, gėdos, baimių ir netikrumo ir, jei pasiseka, patirdamas vos juntamą fizinį pasitenkinimą, vyras vis tiek pamišęs dėl dulkinimosi; jis perplauks snarglių upę, bris mylias iki ausų pasinėręs vėmaluose, jei tik žinos, kad ten jo laukia meili vagina. Jis gali dulkinti moterį, kurios nekenčia, raganą išpuvusiais dantimis, ir už tai dar sumokėti. Kodėl? Tikrai ne dėl to, kad sumažintų fizinę įtampą, nes tam užtenka masturbacijos. Ir ne savajam ego patenkinti; nes kam tada dulkinti lavonus ir kūdikius?

 

Visiškas egocentrikas, nesugebantis užmegzti ryšio, įsijausti ir susitapatinti su kitu, pilnas gausaus, visa persmelkiančio ir išsklidusio seksualumo, vyras yra psichiškai pasyvus. Jis nekenčia savo pasyvumo, todėl projektuoja jį į moteris, save paskelbdamas aktyviu ir čia pat bandydamas tai įrodyti („įrodyti, kad jis tikras Vyras“). Pagrindinis būdas tai įrodyti yra krušimas (Didis Vyras su Dideliu Bybiu Galingai Pisa). Jis stengiasi įrodyti, ko nėra, todėl „įrodinėti“ tenka kaskart iš naujo. Taigi, krušimas išreiškia neįveikiamą, desperatišką siekį įrodyti, kad vyras nėra pasyvus, kad jis – ne moteris; tačiau vyras yra pasyvus ir nori būti moterimi.

 

Būdamas nepilna moteris, vyras visą gyvenimą siekia užbaigti save, tapti moterimi. Dėl to jis nuolat ieško moterų, bando su jomis suartėti, susijungti ir gyventi kartu, priskirdamas sau visas moteriškas savybes – emocinį stiprumą ir savarankiškumą, valią, dinamiškumą, ryžtingumą, ramybę, objektyvumą, užsispyrimą, drąsą, sąžiningumą, gyvybingumą, užsidegimą, charakterio gilumą ir t.t., o moterims primesdamas visus vyro bruožus – tuštybę, lengvabūdiškumą, banalumą, silpnumą ir t.t. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad yra viena sritis, kur vyrai aiškiai pranašesni už moteris – tai viešieji ryšiai. (Jiems puikiai pavyko įtikinti milijonus moterų, kad vyrai yra moterys, o moterys – vyrai). Vyrai tvirtina, kad moterims visišką pasitenkinimą gali suteikti motinystė, tuo tarpu seksualumas, jų nuomone, atspindi tai, kas suteiktų pasitenkinimą jiems, jei jie būtų moterys.

 

Kitaip tariant, moterys nepavydi penio; tai vyrai pavydi vaginos. Susitaikęs su savo pasyvumu, vyras ima suvokti save kaip moterį (vyrai, kaip ir moterys, galvoja, kad vyrai yra moterys, o moterys yra vyrai), tampa transvestitu, nusipjauna penį ir iš karto praranda norą dulkinti (ar iš viso ką nors daryti). Jis pasiekia nesibaigiantį išsklidusį seksualinį pasitenkinimą vien nuo „buvimo moterimi“. Vyras dulkinasi, kad apsisaugotų nuo geismo būti moterimi. Jis atsakingas už tokius dalykus kaip:

 

 
KARAS
 

Siekdamas kompensuoti tai, kad nėra moteris, vyras paprastai išsitraukia savo Didįjį Šautuvą, tačiau šis būdas turi vieną trūkumą – išsitraukti šautuvą gali labai nedaug kartų; todėl, išsitraukdamas šautuvą, jis užsimoja plačiai ir visam pasauliui įrodo, kad yra „Vyras“. Nesugebėdamas jausti užuojautos, empatijos, solidarumo, jis įrodinėja savo vyriškumą keldamas begalines kančias ir atiminėdamas nesuskaičiuojamą skaičių gyvybių, taip pat ir savo paties – jo gyvenimas bevertis, todėl jam verčiau pasitraukti šlovės spindesyje, nei sunkiai vargti likusius penkiasdešimt metų.

 

 
TAKTAS, MANDAGUMAS IR „ORUMAS“
 

Giliai širdyje kiekvienas vyras žino, kad yra bevertė šūdo krūva. Jį valdo gyvuliški pojūčiai ir šito jis siaubingai gėdijasi; todėl jis vengia atsiskleisti ir slepia nuo kitų savo fiziškumą, absoliutų egocentrizmą, panieką ir neapykantą, kurią jis jaučia kitiems vyrams, o pats nuo savęs slepia kitų jam jaučiamą panieką ir neapykantą; vyro nervų sistema itin primityvi, mažiausias jausmų ir emocijų pasireiškimas gali lengvai ją sutrikdyti, todėl vyrui toks svarbus „socialinis“ kodas, garantuojantis nepriekaištingai malonų elgesį, netemdomą nė mažiausio jausmo ar nuotaikos šešėlio. Jis vartoja tokias sąvokas kaip „poruotis“, „lytinis suartėjimas“, „palaikyti santykius su“ (sakyti „palaikyti seksualinius santykius“ jam reikštų tuščiažodžiauti), palydėdamas jas manieringu elgesiu; šimpanzės dėvimas kostiumas.

 

 
PINIGAI, VEDYBOS IR PROSTITUCIJA, DARBAS
IR VISUOMENĖS AUTOMATIZACIJOS STABDYMAS
 

Pinigai neturi jokio žmogiško pagrindo, kaip ir darbas, trunkantis ilgiau nei dvi ar tris valandas per savaitę. Visa nekūrybiška veikla (t.y. visa tai, kas šiandien dirbama) jau seniai galėjo būti automatizuota; visuomenėje be pinigų visi galėtų turėti ko panorėję. Tačiau egzistuoja ne-žmogiškos, vyriškos priežastys piniginei sistemai funkcionuoti:

 

1. Vagina. Negalėdamas pakęsti savo nepilnavertės asmenybės, apimtas stipraus nerimo ir gilios vienatvės, likęs su savo vidine tuštuma, desperatiškai bandydamas susijungti su kokia nors moterimi, vildamasis tokiu būdu išbaigti save, mistiškai tikėdamas, kad, prisilietęs aukso, jis ir pats taps auksinis, vyras trokšta nuolat pašonėje turėti moterį. Niekingiausios moters draugija jam svarbesnė už santykius su kitais vyrais, kurie tik nuolat primena jo paties šlykštumą. Tačiau moteris, išskyrus nebent labai jaunas ar labai ligotas, į vyro draugiją galima patraukti tik prievarta arba papirkimu.

 

2. Suteikia vyrui naudingumo iliuziją ir galimybę pateisinti savo egzistenciją kasant duobes ir čia pat jas užkasinėjant. Laisvalaikis vyrui kelia siaubą, nes be darbo jis neturi daugiau ką veikti, tik kontempliuoti savo groteskišką asmenybę. Vyras turi dirbti, nes nesugeba bendrauti ar mylėti. Moterys trokšta įtraukiančios, emociškai pilnavertės, prasmingos veiklos, bet neturėdamos galimybės ar sugebėjimo ja užsiimti dykinėja ir leidžia laiką kaip nori – miega, eina apsipirkti, žaidžia boulingą arba pulą, lošia kortomis, augina vaikus, skaito, vaikštinėja, svajoja, valgo, masturbuojasi, ryja piliules, eina į kiną, darosi tyrimus, keliauja, augina kates ir šunis, klajoja po paplūdimį, maudosi, žiūri TV, klausosi muzikos, puošia namus, prižiūri sodą, siuva, eina į naktinius klubus, šoka, vaikšto į svečius, rūpinasi savo psichika (lanko kursus) ir domisi „kultūra“ (paskaitos, vaidinimai, koncertai, „meniniai“ filmai). Todėl, netgi pasiekus visišką ekonominę lyčių lygybę, dauguma moterų vis tiek verčiau rinktųsi gyventi su vyrais ar šlifuoti šaligatvius ir didžiąją laiko dalį skirti sau, nei ilgas valandas dirbti nuobodų, bukinantį, nekūrybišką darbą kažkam kitam, būti mažiau nei gyvuliu, būti mašina, o geriausiu atveju – jei pasiseka gauti „gerą“ darbą – kartu su vyrais vadovauti šūdo industrijai. Todėl ne ekonominė lygybė vyriškoje pinigų-darbo sistemoje, bet visiškas tos sistemos sunaikinimas gali išlaisvinti moteris iš vyrų kontrolės.

 

3. Galia ir kontrolė. Negalėdamas primesti savo valdžios moteriai asmeniniuose santykiuose, vyras valdo pasitelkdamas pinigus; manipuliuodamas pinigais jis gali kontroliuoti viską.

 

4. Meilės pakaitalas. Nesugebėdamas dalintis meile ir švelnumu, vyras dalina pinigus. Dėl to jis jaučiasi esąs motiniškas. Motina duoda pieną; jis duoda duoną. Jis yra Duondavys.

 

5. Suteikia vyrui tikslą. Vyras nesugeba tiesiog džiaugtis akimirka, jam reikia ko nors siekti, o pinigai kaip tik ir yra amžinas ir niekada nepasiekiamas tikslas: Tik pagalvok, ką galėtum nuveikti turėdamas 80 trilijonų dolerių! Investuok juos ir po trijų metų turėsi 300 trilijonų dolerių!!!

 

6. Suteikia pagrindą svarbiausiai vyriškos kontrolės ir manipuliacijos formai – tėvystei.

 
 
TĖVYSTĖ IR PSICHINĖS LIGOS
(BAIMĖ, BAILUMAS, DROVUMAS, NUOLANKUMAS, NETIKRUMAS, PASYVUMAS)
 

Motina savo vaikams nori visko, kas geriausia jiems; Tėvelis nori tik to, kas geriausia Tėveliui – tai yra šventos ramybės, pataikavimo jo tariamam orumui („pagarba“), teigiamų atsiliepimų (reputacija) ir galimybės kontroliuoti ir valdyti arba, jei tai „apsišvietęs“ tėvas, „dalinti patarimus“. Be viso to jis seksualiai geidžia savo dukters – jai tuokiantis jis atiduoda jos ranką, visa kita pasilikdamas sau. Siekdamas bet kuria kaina išsaugoti iliuziją, kad jo žodis yra lemiamas, tvirtas ir visuomet teisingas, Tėvelis, skirtingai nei Motina, niekada nenusileidžia savo vaikams. Vaikai, kuriems niekada nebuvo leista pasiekti savo, susidūrę su pasauliu ima nepasitikėti savimi ir pasyviai taikstosi su status quo. Motina myli savo vaikus ir, jei kartais supyksta, tas pyktis greitai užsimiršta, be to, jos pyktis niekada neužstoja meilės ir esminio palankumo. Tėvelis – emocinis ligonis – nemyli savo vaikų; jis gali juos pakęsti, jei jie „geri“, t.y. jei jie malonūs, „pagarbūs“, klusnūs, pataikaujantys jo valiai, tylūs ir niekada neišsišoka rodydami savo nuotaikas, nes tai labai neigiamai gali paveikti jautrią, vyrišką Tėvelio nervų sistemą, kitaip tariant, jei jie yra nuolankios daržovės. Kai vaikai būna „negeri“, jis – modernus, „civilizuotas“ tėvas – nerodo pykčio (nors geriau jau senamadiškai šauktų ir rėktų, nes tuomet atrodytų juokingas ir keltų panieką), o greičiau išreiškia nepritarimą, kuris, kitaip nei pyktis, trunka ilgai ir suardo esminį palankumą, sukeldamas vaikui jausmą, kad jis nieko nevertas, ir priversdamas jį visą gyvenimą obsesiškai siekti kitų pritarimo; iš čia kyla baimė savarankiškai mąstyti, nes nekonvencionalios pažiūros ir gyvenimo būdas kitų pritarimo nesulaukia.

 

Norėdamas sulaukti Tėvelio pritarimo vaikas turi rodyti pagarbą. Tėvelis yra mėšlas, todėl mano, kad pagarbą gali užtikrinti tik pakankamas atstumas, pagal priežodį „kuo geriau pažįsti, tuo mažiau gerbi“, o tai, žinoma, tiesa, jei nesi vertas pagarbos. Visada santūrus ir išlaikantis atstumą, jis atrodo nepažįstamas, paslaptingas ir todėl kelia baimę („pagarbą“).

 

Supratęs, kad emociniams proveržiams nepritariama, vaikas ima bijoti stiprių jausmų, bijoti savo paties pykčio ir neapykantos. Baimė supykti ir nekęsti, nepasitikėjimas savimi susidūrus su pasauliu ir nepasitikėjimas savo gebėjimu tą pasaulį keisti ar nors šiek tiek įtakoti savo paties likimą gimdo kvailą tikėjimą, kad pasaulis ir dauguma žmonių yra geri, o pačios primityviausios ir banaliausios pramogos yra labai smagios ir teikia didelį malonumą.

 

Berniukus tėvas siekia paversti „Vyrais“, tai reiškia kiek įmanoma apsaugoti juos nuo polinkio į pasyvumą, pederastiją ir nuo geismo būti moterimi. Kiekvienas berniukas nori pamėgdžioti mamą, būti ja, susijungti su ja, tačiau Tėvelis tai draudžia; tai jis yra mama; tai jis su ja susijungia. Taigi, kartais tiesiai, kartais užuominomis jis liepia berniukui nebūti mergaite, elgtis kaip „Vyrui“. Berniukas, apimtas baimės ir „gerbdamas“ tėvą, paklūsta, tapdamas lygiai tokiu pačiu kaip jo Tėvelis, tapdamas pavyzdiniu „Vyru“, visos Amerikos idealu – gerų manierų heteroseksualiu bukapročiu.

 

Mergaites tėvas siekia paversti priklausomomis nuo vyrų, pasyviomis, prijaukintomis, gyvuliškomis, nesaugiomis, todėl nuolat ieškančiomis saugumo ir pritarimo, bailiomis, nuolankiomis, „gerbiančiomis“ vyresnybę ir vyrus, užsidariusiomis, abejingomis, pusgyvėmis, lėkštomis, nuobodžiomis, niekuo neišsiskiriančiomis, vienodomis ir visiškai niekingomis. Tėvo Dukrelė – visada baugšti ir įsitempusi, susikausčiusi, neanalitiška ir neobjektyvi – Tėvelį, o paskui ir visus kitus vyrus gali vertinti tik baimės („pagarbos“) rėmuose, todėl ji ne tik nemato, kad gražus fasadas slepia tuštumą, bet ir sutinka su vyro nuomone, kad jis yra pranašesnis, kad jis – moteris, o ji pati – žemesnė, t.y. ji – vyras. Pagaliau Tėvelio dėka taip ir yra.

 

Tėvystė ypač sustiprėjo, kai išplito prabanga (tėvystei tarpti reikia turto). Jungtinėse Valstijose tai prasidėjo trečiajame dešimtmetyje ir sukėlė visuotinį idiotizmą ir moterų nuosmukį. Būtent artimas ryšys, siejantis tėvystę ir turtą, iškėlė „privilegijuotas“ viduriniosios klasės merginas, gavusias „išsilavinimą“.

 

Taigi, iš esmės tėvas užkrėtė pasaulį vyriškumu. Atvirkščiai nei Mido, vyro prisilietimas viską paverčia šūdu.

 
 
INDIVIDUALYBĖS SLOPINIMAS, GYVULIŠKUMAS
(PRIJAUKINIMAS IR MOTINYSTĖ) BEI FUNKCIONALIZMAS
 

Vyras tėra sąlyginių refleksų pluoštas, jo reakcijos niekada nebūna laisvos ir sąmoningos; jį visiškai determinuoja ankstesnė patirtis ir kūdikystės refleksai. Patys pirmieji jo potyriai yra susiję su motina, todėl jis visą gyvenimą lieka prie jos prisirišęs. Vyras niekada iki galo taip ir nesupranta, kad jis nėra savo motinos dalis, kad jis yra jis, o ji yra ji.

 

Svarbiausias jo poreikis – kad Mama jį lydėtų, glaustų, saugotų ir juo žavėtųsi (vyrai reikalauja, kad moterys dievintų tai, nuo ko jie patys su siaubu nusigręžia – tai yra juos pačius). Jo prigimtis absoliučiai fiziologinė, todėl, kai nėra įsitraukęs į veiklą kad žūtbūt apsigintų nuo įgimto pasyvumo, jis trokšta leisti laiką tenkindamas esminius gyvuliškus poreikius – valgyti, miegoti, šikti, ilsėtis ir būti glostomam Mamos. Pasyvią, nenuovokią Tėvo Dukrelę, visuomet trokštančią pritarimo, patapšnojimo per skruostą ir pirmo pasitaikiusio asilo pagarbos, nesunku paversti Mama, buka fizinių poreikių tenkintoja, guodžiančia pavargėlius, žadinančia mažytį ego, garbinančia menkystą – karšto vandens buteliu su speneliais.

 

Labiausiai atsilikusioje visuomenės dalyje – „privilegijuotoje ir apsišvietusioje“ viduriniojoje klasėje, žmonijos paliktose putose, kur aukščiausias viešpats yra Tėvelis, moterys taip nuosekliai verčiamos gyvuliais, kad pačios ima mėgautis gimdymo kančiomis ir dvidešimtojo amžiaus viduryje tyso pačioje pažangiausioje pasaulio valstybėje su jų spenelius žiaumojančiais kūdikiais. Tačiau likti namuose ir mėgautis savo gyvuliškumu, kaip kad pataria „ekspertai“, reikia ne vaikų, o Tėvelio labui; krūtys reikalingos Tėveliui įsikibti; gimdymo skausmai jam kelia įsivaizduojamą džiaugsmą (jis pusiau miręs, todėl jam pažadinti reikalingi itin stiprūs stimulai).

 

Pažeminti moterį iki gyvulio, Mamos, vyrui būtina ne tik dėl praktinių, bet ir dėl psichologinių priežasčių: vyras viso labo tėra rūšies atstovas, jį visuomet galima pakeisti bet kuriuo kitu vyru. Jam nebūdingas giliai įsišaknijęs individualumas, kuris kyla iš to, kas tave intriguoja, kas įtraukia tave išoriniame pasaulyje, iš santykio su kitais. Visiškai įsitraukę į save ir pajėgūs užmegzti santykį tik su savo kūnais ir fiziniais pojūčiais, vyrai vienas nuo kito skiriasi tik tiek, kad skirtingais būdais bando pasipriešinti savo pasyvumui ir geismui būti moterimi.

 

Moters individualumas, kurį jis aštriai jaučia, bet niekaip neperpranta, jį gąsdina, kankina ir kelia pavydą. Todėl jis ima jį neigti ir vietoje to kiekvieną žmogų apibrėžia pagal jo ar jos naudą arba atliekamas funkcijas, sau, savaime suprantama, priskirdamas pačias svarbiausias – gydytojo, prezidento, mokslininko; taip jis įgyja jei ne individualumą, tai bent jau identitetą, ir stengiasi įtikinti save ir moteris (ypač gerai jam pavyko įtikinti moteris), kad moterų funkcija yra gimdyti ir auginti vaikus, o taip pat guosti, raminti ir palaikyti vyro ego; ir kad bet kuri moteris gali būti lengvai pakeičiama kita. Iš tikrųjų, moterų funkcija yra bendrauti, mėgautis, mylėti ir būti savimi, nepakartojama ir nepakeičiama; vyro funkcija yra gaminti spermą. Šiandien mes jau turime spermos bankus.

 

Iš tikrųjų moterų funkcija yra tyrinėti, atrasti, išrasti, spręsti problemas, krėsti pokštus, kurti muziką – su meile. Kitaip tariant, kurti magišką pasaulį.

 
 
PRIVATUMO PAŽEIDIMAI
 

Nors vyras visose gyvenimo sferose reikalauja privatumo ir slaptumo (nes gėdijasi savęs ir beveik visko, ką daro), tačiau pats kitų privatumo negerbia. Tuščias, nepilnavertis ir nepakankamas, neturėdamas savarankiškos individualybės ir trokšdamas nuolatinės moters draugijos, jis nemato nieko blogo bet kokiomis aplinkybėmis įsibrauti į bet kurios moters, netgi visiškai nepažįstamos, mintis, o atstumtas jaučiasi pasipiktinęs, įsižeidęs ir sumišęs – jis niekaip negali suprasti, kodėl kažkas verčiau renkasi minutėlę vienatvės, o ne pirmo pasitaikiusio mulkio draugiją. Jis trokšta būti moterimi, o vienintelis būdas priartėti prie šios svajonės, tai nuolat suktis jų draugijoje, todėl jis sukūrė „visuomenę“, kurios pagrindas – šeima. Šeimoje, kurią sudaro vyro ir moters pora bei vaikai (reikalingi, kad pateisintų šeimos buvimą), visi gyvena iš esmės lipdami vienas ant kito ir be skrupulų pažeisdami moters teises į privatumą ir normalią psichinę būklę.

 
 
IZOLIACIJA, PRIEMIESČIAI IR TRUKDYMAS FORMUOTIS BENDRUOMENEI
 

Visuomenė, kurioje gyvename, yra ne bendruomenė, o viso labo izoliuotų šeimų rinkinys. Kankinamas desperatiško nerimo, baimindamasis, kad moteris jį paliks, jei tik turės galimybę susidurti su kitais vyrais ar kažkuo, kas nors truputį primena gyvenimą, vyras stengiasi ją izoliuoti nuo kitų vyrų ir nuo to trupučio dar išlikusios civilizacijos, todėl išsiveža ją į priemiesčius, kur susirinkę gyvena kitos sau pakankamos poros su vaikais. Izoliacija leidžia vyrui pabandyti įgyvendinti savo pretenzijas į individualumą, tampant „atšiauriu individualistu“, atsiskyrėliu, individualumą tapatinančiu su vienatve ir atsisakymu bendrauti.

 

Tačiau yra ir kita priežastis, skatinanti vyrus izoliuotis: kiekvienas vyras yra sala. Savyje užspęstam, emociškai užsidariusiam ir nesugebančiam bendrauti vyrui civilizacija, žmonės, miestai kelia siaubą, nes reikalauja gebėjimo suprasti ir sutarti su kitais žmonėmis. Taigi, jis sprunka it išgąsdintas triušis, tempdamasis paskui ir savo numylėtą Tėvelio žioplę į tyrus, į priemiesčius arba, kaip hipių atveju, pasitraukia iš visuomenės – ir pasitraukia toli! – į karvių ganyklas, kur gali netrukdomas pistis ir veistis, ir žaisti su savo karoliukais ir fleitomis.

 

„Hipis“, kurio troškimas būti „Vyru“, „atšiauriu individualistu“, nėra toks stiprus kaip daugumos vyrų ir kurį itin žavi galimybė turėti keletą moterų, maištauja prieš griežtą Duondavio gyvenimą ir vienos moters monotoniją. Jis kuria komuną arba gentį, kurioje gyvenama kartu ir viskuo dalijamasi ir kuri, nepaisant visos bendrystės, o iš dalies ir dėl jos (komuna yra didelė šeima, todėl moters teisių į privatumą ir normalią psichinę būklę pažeidimai čia taip pat didesni), yra tiek pat nutolusi nuo tikrosios bendruomenės, kaip ir normali „visuomenė“.

 

Tikrąją bendruomenę sudaro asmenybės – ne savo rūšies atstovai ir ne poros, – gerbiančios viena kitos individualumą ir privatumą, bet tuo pat metu intelektualiai ir emociškai bendraujančios tarpusavyje – laisvi santykiai tarp laisvų sielų – ir bendradarbiaujančios, kad pasiektų bendrus tikslus. Tradicionalistai teigia, kad „visuomenės“ pagrindas yra šeima; „hipiai“ – kad gentis; niekas neteigia, kad asmenybė.

 

„Hipis“ nuolat pliurpia apie individualumą, bet supranta apie tai ne ką daugiau nei bet kuris kitas. Jis trokšta grįžti atgal į Gamtą, atgal į tyrus, atgal pas kailinius gyvūnus, kurių dalimi jis save laiko, pasitraukti iš miesto, kuris yra pati civilizacijos pradžia ir jos pėdsakas, gyventi pirmykštį gyvenimą, užsiimdamas paprastu, neintelektualiu darbu – dirbdamas žemę, pisdamasis ir verdamas karoliukus. Pati komunos idėja pagrįsta grupiniu seksu. Galimybė mėgautis nemokama vagina – pačia svarbiausia gėrybe, kuria dalijamasi ir kurią gali turėti vos paprašęs – kaip tik ir vilioja „hipį“ į komuną, tačiau, apakintas godumo, jis pamiršta visus kitus vyrus, su kuriais jam teks dalintis vaginomis, taip pat pavydą ir savininkiškus jausmus, kuriuos vagina sukelia.

 

Kiekvienas vyras trokšta visos vaginos sau vienam, todėl vyrai negali susivienyti bendram tikslui. Komunos pasmerktos žlugti: galų gale bet kuris „hipis“, apimtas panikos, griebs pirmą jam patikusią kvaišą ir kiek įkabindamas maus į priemiestį. Vyrai nesugeba socialiai progresuoti ir tik mėtosi pirmyn atgal tarp izoliacijos ir grupinio sekso.

 
 
PRISITAIKYMAS
 

Vyras trokšta būti individualybe, tačiau jam kelia siaubą viskas, kas bent kiek išskiria jį iš kitų vyrų tarpo: bet koks skirtingumas iš karto sukelia itin slegiantį įtarimą, kad jis nėra tikras „Vyras“, kad jis pernelyg pasyvus ir seksualus. Jei kiti vyrai yra „A“, o jis nėra, reiškia jis ne vyras, kitaip tariant – jis pederastas. Taigi, jis siekia įtvirtinti savo „Vyriškumą“ prisitaikydamas, būdamas tokiu pačiu kaip ir visi kiti. Kitų ar jo paties skirtingumas jam atrodo grėsmingas; kitokie yra tik pederastai, kurių jis turi bet kuria kaina vengti, taigi, jis siekia, kad visi vyrai būtų vienodi.

 

Vyras išdrįsta būti kitoks tiek, kiek pripažįsta savo pasyvumą ir troškimą būti moterimi, savo žydrumą. Toliausiai pažengęs vyras yra transvestitas, tačiau jis, nors ir skiriasi nuo daugelio kitų vyrų, yra visiškai toks pats kaip visi kiti transvestitai; kaip ir funkcionalizmo atveju, jis tik įgyja identitetą – tampa moterimi. Jis išsivaduoja nuo visko, kas kankina kitus vyrus, bet individualumo neįgyja. Nebūdamas iki galo tikras, kad yra moteris, nuolat abejodamas, ar jo moteriškumas pakankamas, jis neišvengiamai prisitaiko prie vyrų suformuotų stereotipų ir tampa viso labo išpūstų manierų rinkiniu.

 

Kad žinotų, jog yra „Vyras“, jis turi prižiūrėti, kad moterys būtų iš tikrųjų moteriškos, kad jos būtų „Vyro“ priešingybė, taigi, elgtųsi kaip pederastai. Ir Tėvo Dukrelė, kurios moteriški instinktai buvo išrauti dar vaikystėje, lengvai ir paklusniai prisiima šį vaidmenį.

 
 
VALDŽIA IR VYRIAUSYBĖ
 

Vyras nesugeba skirti gėrio nuo blogio, jis neturi sąžinės, nes sąžinė kyla iš empatijos... jis nepasitiki savo neegzistuojančiu Aš, jis linkęs nuolat be jokio reikalo konkuruoti ir iš prigimties nesugeba bendradarbiauti, todėl jam reikia išorinės valdžios ir kontrolės. Taigi, jis steigia vyriausybę ir valdančiuosius – kunigus, ekspertus, viršininkus, vadovus ir pan. Jis trokšta, kad jį valdytų moteris (Mama), bet nesugeba su tuo susitaikyti (juk pagaliau jis – Vyras); jis trokšta pats užimti moters vaidmenį, užgrobti jos – Valdovės ir Gynėjos – funkcijas, todėl siekia, kad visi valdžios organai priklausytų vyrams. Visuomenei, jei ją sudarytų pilnavertės, mąstančios būtybės, gerai suprantančios viena kitą ir nekonkuruojančios taip beprasmiškai, nereikėtų nei vyriausybės, nei įstatymų, nei vadovų.

 
 
FILOSOFIJA, RELIGIJA IR SEKSU PAGRĮSTA MORALĖ
 

Nesugebėjimas užmegzti ryšių su kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu pavertė vyro gyvenimą betiksliu ir beprasmiu (ir privedė prie išvados, kad gyvenimas yra absurdas), todėl jis prasimanė filosofiją ir religiją. Jis tuščias, todėl žvalgosi išorėn, ieškodamas ne tik valdžios ir kontrolės, bet taip pat išganymo ir gyvenimo prasmės. Jis prasimanė Dangų, nes šioje žemėje niekada nebus laimingas.

 

Nesugebančiam jausti empatijos ir paskendusiam seksualume vyrui „blogis“ reiškia laisvą seksualinį elgesį ir („nevyriškus“) lytinius iškrypimus, keliančius grėsmę „civilizacijai“, nes „civilizacija“ pagrįsta vyro poreikiu priešintis pasyvumui ir absoliučiam seksualumui. Vyrų požiūriu moteris yra blogis, jei jos seksualinis elgesys pernelyg laisvas, t. y. jei ji nėra pederastas ir neiškelia vyro poreikių aukščiau savo pačios.

 

Religija vyrui ne tik suteikia tikslą (Dangus) ir padeda išlaikyti pririštas moteris, bet ir parūpina ritualus, kuriais galima bandyti išpirkti kaltę ir gėdą, jaučiamą dėl nesugebėjimo pakankamai pasipriešinti seksualiniams impulsams; tiksliau, kaltę ir gėdą, kuriuos jis jaučia dėl to, kad yra vyras.

 

Dauguma vyrų kaip paskutiniai bailiai savo įgimtas silpnybes primeta moterims, pavadindami jas moteriškomis silpnybėmis ir tikėdami, kad patys pasižymi teigiamais moteriškais bruožais; dauguma filosofų turi drąsos pripažinti, kad vyrams būdingi žmogiškieji trūkumai, tačiau neišdrįsta pripažinti, kad jie būdingi tik vyrams. Todėl vyro būklę jie įvardija Žmogaus Būtimi, o savo siaubą keliančią tuštumą laiko filosofine dilema, išpūstai vadindami ją „Identiteto Problema“ ir, siekdami sureikšminti savąjį gyvuliškumą, nuolat pompastiškai pliurpia apie „Asmens Krizę“, „Būties Esmę“, „už Esmę pirmesnę Egzistenciją“, „Egzistencines Būties Formas“ ir t.t., ir t.t.

 

Moteriai jos tapatybė ir individualumas yra savaime suprantami, be to, ji instinktyviai žino, kad vienintelis blogis yra kitiems keliamas skausmas, o gyvenimo prasmė yra meilė.

 
 
PRIETARAI (RASINIAI, ETNINIAI, RELIGINIAI IR KT.)
 

Vyras ieško atpirkimo ožių, kuriuos galėtų apkaltinti dėl savo nesėkmių ir silpnybių ir ant kurių galėtų išlieti visą pagiežą, kad nėra moteris. Be to, kitų diskriminavimas atneša praktinės naudos, nes esantiems viršuje žymiai padidėja prieinamų vaginų skaičius.

 
 
KONKURENCIJA, PRESTIŽAS, STATUSAS, FORMALUS ŠVIETIMAS,
TAMSUMAS IR SOCIALINĖS BEI EKONOMINĖS KLASĖS
 

Vyras neturi vidinės vertės, tačiau obsesiškai trokšta žavėti moteris, todėl kuria itin dirbtinę visuomenę, įgalinančią jį per pinigus, prestižą, „aukštuomenę“, laipsnius, užimamas pareigas ir išsilavinimą įgyti bent jau vertės iliuziją ir išstumti, pažeminant profesiniu, socialiniu, ekonominiu ir edukaciniu požiūriu, kiek galima daugiau kitų vyrų.

 

„Aukštojo“ mokslo tikslas yra ne teikti išsilavinimą, bet atriboti kuo daugiau žmonių nuo galimybės užimti aukštas profesines pareigas.

 

Nors vyras – visiškai fiziologinės prigimties ir neįgalus užmegzti dvasinio ryšio – sugeba suprasti ir panaudoti žinias ir idėjas, jis negali suvokti jų emociškai, rasti asmeninio santykio: žinias ir idėjas jis vertina ne dėl jų pačių, o kaip priemones kokiam nors tikslui pasiekti, todėl jam nereikia dvasinės bendrystės ir jis nesuinteresuotas kitų intelektualinės potencijos lavinimu. Atvirkščiai, vyras veikiau asmeniškai suinteresuotas kitų tamsumu: viena vertus, menkas apsišvietusiųjų skaičius keliems išsilavinusiems suteikia nemažą pranašumą, antra, jis žino, kad apsišvietusių ir savo padėtį suvokusių moterų dauguma jam reikštų pražūtį. Sveika, išdidi moteris nori bendrauti su sau lygiais, kuriuos galėtų gerbti ir žavėtis; vyras ir serganti, nesaugi, savimi neužtikrinta moteris-vyras trokšta gyventi tarp menkystų.

 

Vyrai nepajėgūs įvykdyti tikrą socialinę revoliuciją, nes esantys viršuje nori išlaikyti status quo, o tie, kur apačioje, tetrokšta užkopti į viršų. Vyro „maištas“ tėra farsas; šita „visuomenė“ sukurta jo paties norams tenkinti. Ir jei jis niekada nejaučia pasitenkinimo, tai todėl, kad nesugeba jausti pasitenkinimo. Pagaliau, iš tikrųjų vyro „maištas“ yra maištas prieš tai, kad jis vyras. Vyras pasikeičia tik tuomet, kai jį priverčia keistis technika, kai nebelieka pasirinkimo, kai „visuomenė“ pasiekia tašką, kur turi pasikeisti arba mirti. Dabar kaip tik toks taškas pasiektas; jei moterys tuoj pat nepradės veikti, mums visiems ateis galas.

 
 
POKALBIO NEBUVIMAS
 

Vyro – visiškai uždaros būtybės, nesugebančios santykiauti su niekuo anapus savęs – pokalbiai arba sukasi apie jį patį, arba tėra monotoniškas anonimiškas ūžesys, niekuo nesusijęs su jokiomis žmogiškomis vertybėmis. Vyriški „intelektualūs pokalbiai“ tėra priverstinės, įtemptos pastangos padaryti įspūdį moterims.

 

Pasyvi, prisitaikanti ir baimingos pagarbos vyrui pilna Tėvo Dukrelė nuolankiai sutinka būti siaubingai nuobodžių jo tauškalų klausytoja. Jos tai per daug neapsunkina, nes nuolatinė įtampa ir rūpestis, blaivaus mąstymo stygius, nesaugumas, Tėvelio įdiegtos abejonės savimi ir netikrumas dėl savo jausmų ir pojūčių padarė jos suvokimą itin paviršutinišku ir atėmė galimybę suprasti, kad vyro plepalai tėra plepalai; kaip estetas, „vertinantis“ terliones, kurios vadinamos „Didžiuoju Menu“, ji tiki, kad žavisi tuo, kas iš tiesų jai varo klaikų nuobodulį. Ji ne tik leidžia lietis jo plepalams, bet ir pati mielai įsitraukia į „pokalbį“.

 

Nuo ankstyvos vaikystės skatinama būti meilia, mandagia, pagarbia ir pataikauti vyro poreikiui slėpti gyvuliškumą, ji arba paslaugiai redukuoja savąjį „pokalbį“ iki lėkštų, tuščių šnekalų, kurie tėra bandymas išvengti bet kokių temų, išskyrus pačias trivialiausias, arba yra „išlavinama“ „intelektualioms“ diskusijoms, t.y. nuasmenintam plepėjimui apie nereikšmingas smulkmenas – Bendrąjį Nacionalinį Produktą, Ekonominę Bendriją arba Rimbaud įtaką simbolistinei tapybai. Pagaliau ji taip įgunda pataikauti, kad tai tampa jos antrąja prigimtimi ir ji toliau pataikauja vyrams netgi atsidūrusi vienų moterų kompanijoje.

 

Pataikavimas, baimė išreikšti originalią, nestandartinę mintį ir iš šios baimės kylantis egocentrizmas paverčia pokalbį ribotu ir negyvu. Meilumas, mandagumas, „pagarba“, netikrumas ir egocentrizmas užkerta kelią toms savybėms, kurios būtinos tikram pokalbiui: tai įtampa ir sąmojis; tik visiškai savimi pasitikinčios, arogantiškos, laisvos, išdidžios ir genialios moterys yra pajėgios plėtoti gilų, nešvankų, sąmojingą pokalbį.

 
 
DRAUGYSTĖS (MEILĖS) NEBUVIMAS
 

Vyrai niekina save, visus kitus kasdien sutinkamus vyrus ir tuos, kurie jų požiūriu nėra moterys (kaip „užjaučiantys“ psichoanalitikai ir „Didieji Menininkai“) arba Dievo tarnai, bei visas moteris, kurios juos gerbia ir jiems pataikauja; nesaugios, pataikaujančios ir pritarimo ieškančios moterys-vyrai niekina save ir visas į save panašias; savimi pasitikinčios, savarankiškos, nuotykių ieškančios moterys-moterys niekina mane ir pataikaujančias moteris-vyrus. Trumpai tariant, panieka yra kasdienybė.

 

Meilė yra ne priklausomybė ar seksas, bet draugystė, todėl nei tarp dviejų vyrų, nei tarp vyro ir moters, nei tarp dviejų moterų, jei jos ar bent viena jų yra kvailas, savimi neužtikrintas, pataikaujantis vyras, meilės būti negali; kaip ir pokalbis, meilė gali egzistuoti tik tarp dviejų užtikrintų, niekieno nevaržomų, savarankiškų, žavingų moterų-moterų, nes draugystė yra pagrįsta pagarba, o ne panieka.

 

Tačiau netgi tarp žavingų subrendusių moterų gili draugystė gimsta retai, nes beveik visoms tenka arba prisirišti prie vyrų, kad galėtų išgyventi ekonomine prasme, arba įklimpti skinantis kelią per džiungles ir bandant kaip nors išlaikyti galvas virš amorfiškos masės. Meilė negali gyvuoti visuomenėje, kuri pagrįsta pinigais ir beprasmiu darbu, ji reikalauja visiškos ekonominės ir asmeninės laisvės, laisvo laiko ir galimybės pasinerti į intensyvią emocinę veiklą, iš kurios ir gimsta gili draugystė toms, kurios pasineria kartu ir kurias gali gerbti. Mūsų „visuomenėje“ beveik nėra jokių galimybių įsitraukti į tokią veiklą.

 

Išgujęs iš šio pasaulio meilę, draugystę ir nutildęs pokalbį, vyras vietoje jų siūlo šiuos apgailėtinus pakaitalus:

 
 
„DIDYSIS MENAS“ IR „KULTŪRA“
 

Dilemą, kad yra ne moteris ir nepajėgia gyventi tikro gyvenimo, vyras „menininkas“ sprendžia kurdamas dirbtinį pasaulį, kuriame vyras paverčiamas didvyriu, kitaip tariant, jam priskiriamos moters savybės, o moterims duodami labai nedideli, riboti, nuobodūs ir antraeiliai vaidmenys, t.y. jai tenka būti vyru.

 

Vyriško „meno“ tikslas yra ne komunikacija (būdamas vidujai tuščias, jis neturi ką pasakyti kitiems), o savojo gyvuliškumo maskavimas, todėl čia dažnai griebiamasi simbolizmo ir pučiama migla („gelmė“). Didžioji dauguma žmonių, ypač „išsilaviniusiųjų“, yra kuklūs, savo paties nuomone nepasitikintys ir gerbiantys autoritetus („Tėvelis žino geriau“), todėl juos lengva apmulkinti įtaigaujant, kad tamsumas, išsisukinėjimas, nesuprantamumas, sukimas ratais, dviprasmybės ir nuobodulys yra gelmės ir talento požymiai.

 

„Didysis Menas“ yra įrodymas, kad vyrai pranašesni už moteris, kad vyrai yra moterys, nes tai, kas vadinama „Didžiuoju Menu“, kaip mėgsta pabrėžti feministės, buvo sukurta vyrų. Mes žinome, kad „Didysis Menas“ yra didis, nes taip mums sakė autoritetingi vyrai, o argi kas drįstų jiems paprieštarauti? Juk tik pasižymintys nepaprastu, kur kas aukštesniu už mūsų jautrumu tegali suprasti bei įvertinti tą jų taip vertinamą dumblą.

 

Žavėjimasis ir aukštinimas yra vienintelė „išsilavinusiųjų“ pramoga; jie priversti susitaikyti su tuo, kad yra pasyvūs ir nieko nesugeba, kad jiems trūksta vaizduotės ir sąmojo; jie priversti priimti tai, kas jiems duodama, nes patys nesugeba pasilinksminti, susikurti nedidelį savo pačių pasaulį ar bent kiek paveikti savąją aplinką; nepajėgūs kurti ir bendrauti, jie tampa žiūrovais. „Kultūros“ vartojimas tampa desperatišku, kraštutiniu bandymu mėgautis, pabėgti nuo pasaulio nykumos ir lėkštos, sterilios egzistencijos siaubo. „Kultūra“ teikia paguodą tiems, kurie nieko nesugeba, ji tampa pasyvios žiūrovo pozicijos pateisinimu; jie gali didžiuotis savo sugebėjimu vertinti „aukštesnius“ dalykus ir įžvelgti brangakmenį ten, kur tėra tik šūdas (jie nori, kad jų mokėjimas žavėtis keltų susižavėjimą kitiems). Nustoję vilties, kad patys kada nors ką nors galės pakeisti, pasmerkę save status quo, jie neturi kitos išeities, kaip tik matyti grožį šūde, juolab, kad numano: šūdas bus viskas, ką jie kada nors turės.

 

„Meno“ ir „Kultūros“ garbinimas daugelį moterų įtraukia į nuobodžią, pasyvią veiklą, atitraukia nuo kur kas svarbesnių ir didesnį pasitenkinimą teikiančių užsiėmimų, neleidžia ugdyti savo aktyviųjų sugebėjimų. Be to, mums nuolat siūlomi visokie išpūsti traktatai apie nepakartojamą to ar ano grožį. Tokiu būdu „menininkas“ iškeliamas kaip būtybė, gebanti giliau jausti, suvokti, įžvelgti ir spręsti, o savimi neužtikrintoms moterims pakertamas bet koks tikėjimas savo pačios jausmų, suvokimo, įžvalgų ir sprendimų verte bei teisėtumu.

 

Vyras pasižymi itin ribotu jausmų spektru, tad jo suvokimas, įžvalgos ir sprendimai taip pat yra labai riboti, todėl jam reikia „menininko“, kuris jį vestų ir pasakytų, kas gi yra gyvenimas. Tačiau vyras, paskendęs savo seksualume, nematantis nieko anapus fizinių pojūčių ribos ir neturintis ką pasakyti, išskyrus tai, kad vyro gyvenimas yra beprasmis ir absurdiškas, negali būti menininku. Kaip jis gali pasakyti, kas yra gyvenimas, jei pats negyvena? „Menininkas vyras“ yra loginis prieštaravimas. Degeneratas gali kurti tik degeneruojantį „meną“. Tikroji menininkė yra kiekviena savimi pasitikinti, sveika moteris, o vienintelis Menas ir Kultūra, kuriama moterų visuomenėje, bus išdidus, keistas, įkvėptas menas, išreikšiantis moterų susižavėjimą viena kita ir viskuo, kas sudaro visatą.

 

Valerie Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS. Iš anglų k. vertė Edgaras Klivis. K.: Kitos knygos, 2005.

 

Skaityti toliau