Avital Ronell. Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai (1)
V. Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS

valerie solanas      1968 metais Jacques’as Derrida išleido naujas perspektyvas atvėrusį esė Žmogaus pabaiga, o Valerie Solanas uoliai pradėjo platinti Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą. (1) Tų pačių metų birželio mėnesį ji šovė į Andy Warholą, kalbėjusį telefonu. Šie įvykiai, atrodytų, sukėlė skirtingo masto kultūrinį šoką, tačiau juos sieja ryšys, verčiantis apmąstyti neišvengiamą jų giminystę.

 

Abu – Derrida ir Solanas – domina sąvokos „žmogus/vyras“ paskirtis ir baigtinumas. Matyt, kaip tik čia įvyksta neįtikimas jų susitikimas, kažkur už egzistencinio 1968-ųjų posūkio, kai aidint karštligiškam Zeitgeist pulsui buvo nužudyti Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, Fredas Hamptonas (2) ir Bobby’s Kennedy’s. Kaip tik tada, kai politinių smūgių ištiktas „žmogus/vyras“ atsitrenkė į filosofinę sieną ir žemė ėmė slysti jam iš po kojų. Kol Derrida, pasitelkęs išradingas koncepcijas, mąstė apie žmogaus paribius, Solanas, galima sakyti, juos įgyvendino. Jis atskleidė graikišką anthropos idealą, o ji nuožmiai puolė žmogaus/vyro idėją, prasiverždama pro filosofijos istorijos sluoksnius, kad paskelbtų savo „žmogaus/vyro pabaigą“, savo ribinį klasikinės žmogaus/vyro vienovės suvokimą.

 

Labiau už viską Valerie Solanas norėjo būti rašytoja. Išplatinti savo kūrinio jai nepasisekė, todėl ji atsigręžė prieš manifeste paskelbtų taikinių metonimijas. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Grįžkime atgal, kad geriau suprastume, kas yra Valerie Solanas ir ta nieko nereprezentuojanti ir beveik neįmanoma reprezentuoti vieta, kurią ji neišvengiamai užima tekstų sraute. Ji buvo vos įžiūrimas, šmėkliškas taškas ekstremistinės raštijos paraštėse. Jos tekstai buvo persunkti ironijos ir nukreipti į realybę. Įkalinta parazitinės kalbos zonoje, ji perėmė kenkėjišką kalbėjimo būdą: priešinosi neapykantos kalbai ir kartu naudojosi panašiomis išraiškos priemonėmis.

 

Galima buvo tikėtis, kad ji pasirinks šešėlinę, išstumtą kalbą ir, išsakydama tai, kas neišsakoma, atvers stulbinančios įtampos lauką, o paskui išnyks patvirtindama tai, ką išdrįso pasakyti. Ji galėjo sukurti seksualinę hermeneutiką, bent jau kalbos žaidimų lygmenyje. Tačiau Solanas atsisakė pripažinti, kad yra kaip nors susijusi su vyrų sukurtais kalbos žaidimais ir kad norėtų juose dalyvauti. Turbūt galima teigti, kad ji pasirinko poziciją, esančią anapus neapykantos kalbos. Jos verbalinės atakos buvo nutaikytos į tai, kas atrodė visiškai nepavojinga. Ar, kitaip tariant, to, ką ji laikė grėsme ir prieš ką mobilizavo savo lingvistinius išpuolius, iki tol nebuvo paisoma. Tai netgi nebuvo atpažinta: „dauguma filosofų turi drąsos pripažinti, kad vyrams būdingi žmogiškieji trūkumai, tačiau neišdrįsta pripažinti, kad jie būdingi tik vyrams. Todėl vyro būklę jie įvardija Žmogaus Būtimi, o savo siaubą keliančią tuštumą laiko filosofine dilema“ (-).

 

Taigi. Kartais reikia surikti, kad būtum išgirstas. Taip teigė Heideggeris paskaitoje Kas yra mąstymas?, kalbėdamas apie Nietzsche’ę. (3) Nietzsche, pats droviausias ir ramiausias žmogus, turėjo rėkti, įsteigdamas garsųjį raštą/riksmą – the schreiben/schrei, crit/écrit arba grito/escrito, su kuriuo nuo šiol filosofijai teks nuolatos varžytis. Užsienio kalbų terminai dar pravers kalbant apie Solanas idėjų paplitimą. Žaidimas nutraukiamas, kalba užsikerta, ima trūkčioti, pavirsta riksmu. Įdomu tai, kad, kalbėdamas apie Nietzsche’s riksmą minėtoje penktojoje paskaitoje Kas yra mąstymas? – jos vertimas į anglų kalbą taip pat pasirodė 1968-aisiais, – Heideggeris apibūdina Nietzsche’ę kaip moterį, vieną akimirksnį – netgi kaip besibarančią motiną. Šis Nietzsche’s lytį pakeičiantis minties posūkis įvyksta staiga, be jokių perėjimų ar argumentų. Ūmai panelė Nietzsche ima šaukti. Dabar ne laikas gilintis į filosofinio lyties keitimo smulkmenas, tačiau verta įsidėmėti, kad mąstytojas, netgi toks mąstytojas kaip Friedrichas Nietzsche, iš karto feminizuojamas, kai tik ima rėkti norėdamas, kad jo mintys būtų išgirstos.

 

Balso ekspansija nesuvaržoma. Kai taisyklės sulaužomos, o mąstymo laukas iškreipiamas – mergelės-vyrai prie rašomojo stalo nuolatos yra tokioje situacijoje, – raštas/riksmas nuaidi viršum abejingumo jūros. Jei esi laikomas moterimi, tavo riksmas bus suvokiamas kaip dar viena atsarginė simuliacijos forma, šalia skundų, zirzimo, apkalbų, plepalų ir kitų nesąmonių, kurios istoriškai laikomos skiriamuoju moterų kalbėjimo bruožu. (4) Nekanonizuoti dejonių ir bambėjimo tropai gimdo kvazi-lingvistinius pasaulius. Vargu, ar kas norėtų gilintis į šiuos iškreiptus kalbos žaidimus.

 

Analizuodama hetero-retorinę savo socialinės aplinkos pasąmonę, Valerie Solanas suprato esanti neįgali, sukaustyta paties kalbos fakto, falinių tos kalbos vilionių, politinės vartosenos, jos įrašų humanitariniuose moksluose, jos nuolatinio išdavikiško institucinio kolaboravimo. Galbūt ji vis dėlto nusprendė iki galo išnaudoti žlungantį kalbos performatyvumą, nuo pat pradžių žinodama, kad žlugimas neišvengiamas, skiriasi tik žlugimo mastas? Juk argi kas nors, išskyrus vieną kitą psichoanalitiką, kada nors tikėjo, kad žodžiai turi realią galią?

 

Įvairiems lingvistinio pažeidžiamumo atvejams yra skirta Judith Butler knyga Paveiki kalba. Šioje knygoje ji aiškina pavojus, lydinčius tą, kuris bando kliudyti lingvistinį taikinį. Kuomet ištariu „aš tave smerkiu“, rašo Butler, turėčiau būti „pozicijoje, kurioje mano žodžiai turėtų poveikį [;] taigi, aš ištariau žodžius, tačiau mano sakymo aktas yra, pasak Austino, netinkamas, nevykęs: tavęs jis nepaveikia ir tu išsigelbsti nesužeistas.“ (5)

 

Tam tikra prasme Solanas yra žlugusios performatyvios kalbos galios auka, supratusi, kad savo žodžiais nieko nepasieks, nepaliks jokios ryškesnės žymės ir nesutrikdys brutalių realybės papročių. Tačiau tuo pat metu Valerie Solanas, visuomet ėjusi iki galo, mėgavosi kalbos teikiama galimybe užgaulioti ir šmeižti ir su lakanišku tikslumu įsisąmonino, kad žodžiai yra kūnai, kuriuos galima svaidyti į kitus, kad jie gali skaudžiai sužeisti psichiką arba susprogdinti kūną. Užgaulus žodis gali priversti tave išrausti, supykinti, atimti apetitą ir sužadinti daugybę kitų kūno reakcijų ir psichinių sukrėtimų.

 

Nepaisant visų spąstų, tykančių Manifesto kaip ir bet kurio kito sakymo akto, šis tekstas vis dėlto siekia daryti poveikį; čia ir slypi jo dilema – gili viltis, kad mes neišvengiamai pajusime jo padarinius. Valerie norėjo sudaryti sandėrį, kurio būtinumą turėjo pripažinti visi potencialūs pasekėjai. Nešina savo peticija, savo socialine sutartimi, ji išėjo į gatvę – kažkada taip pasielgė Rousseau, ruošdamas savąją revoliuciją. Kaip visi socialiniai sandėriai, Manifestas turėjo antisocialinį aspektą. Tačiau nors savo destruktyviais reikalavimais jis siejasi su kitais, anksčiau parašytais manifestais, nuo jų jis gerokai ir skiriasi. Prisiminkime futuristų manifestą su atžagariais išpuoliais prieš moteris: „Mes garbinsime karą – vienintelę pasaulio higieną – militarizmą, patriotizmą, destruktyvius laisvės nešėjų veiksmus, didingas idėjas, už kurias verta mirti, ir niekinsime moteris. /.../ Mes sunaikinsime /.../ feminizmą.“ (6) Galbūt Solanas traktatas buvo atkirtis; ji turėjo paskelbti atsako valandą visiems begėdiškiems moteris žeminantiems manifestams, lygiai kaip ir jų atitikmeniui – universalizuojantiems manifestams. Kad ir kaip bežiūrėtum, universalumas – kaip bendražmogiškumas ar kaip komunizmas – visuomet reiškė „vyriškumą“. Solanas siekė padaryti tam galą ir užveržti kilpą ant vyro kaklo.

 

Žmogaus pabaigoje, kalbant toliau apie šių tekstų ryšį, Derrida perspėja apie nemąžtantį šiuolaikinės filosofijos prisirišimą prie žmogaus/vyro figūros ir užsimena apie pražūtingą galimybę suprasti Dasein kaip žmogų ir viską sukoncentruoti apie antropologinį vyrą – tendenciją, kuriai, greta daugybės kitų, yra pasidavę netgi egzistencialistai, tokie kaip Sartre’as. Valerie tai siutino. Užrakinta palatoje Bellevue ligoninėje 1968 metų vasarą, ji užsipuola Sartre’ą. Lygindama save su Jeanu Genet, tikėdama, kad bent jau socialiniu savo tekstų angažuotumu yra jį pralenkusi, Valerie sušunka: „Genet tekstai yra viso labo reportažai, kad ir ką sakytų tie visų taip garbinami plepiai Sartre’as ir de Beauvoir apie egzistencialistines jų implikacijas. Aš, kita vertus, esu socialinė propagandininkė.“ (7) Kaip matome, prancūzai paliko pėdsaką jos mąstyme, ir tas pėdsakas tikrai nebuvo Edithos Piaf spygavimai.

 

Tiesiogiai ar netiesiogiai, pasitelkusi gramatinius nukrypimus, Solanas savo tekstais ir veiksmais siekė atskleisti, kad tariama žmogaus/vyro vienovė yra pavojinga fikcija. Kartais ji tarsi užsimiršusi išsinerdavo iš fikcinių sluoksnių ir nusivildavo realiais, individualizuotais vyrais (kurie, šiaip ar taip, nėra tokie realūs kaip atrodo). Kartais ji imdavo neigti anglišką savo manifesto pavadinimo SCUM akronimą – Society for Cutting Up Men (Vyrų išnaikinimo draugija). Vis dėlto ši viso labo „kalbinė galimybė“, vėlesnis papildymas, buvo perkelta į kitas kalbas su naikinančiu tikslumu: Manifest der Gesellschaft zur Vernichtung der Männer (1969), Manifesto de la Organización para el Extermino del Hombre (1977), Manifesto per l’eliminzione dei masch (1994), ir panašiai čekiškai (1998). Vienintelė išimtis šioje naikinimų grandinėje yra prancūziškasis pavadinimo vertimas: L’Unique et son ombre (1987). Taigi, išskyrus prancūziškąjį variantą, pavadinimas SCUM ar, tiksliau, jo dalis Cutting Up (pjaustymas) buvo tiesmukai verčiamas kaip sunaikinimas, eliminavimas.

 

Nepaneigsi, kad Solanas tekste yra įpintas grėsmingas garso takelis, kad kiekvienas šio teksto lygmuo pilnas įniršio, kruvinų ketinimų ir polinkio į kraštutines priemones. Kad kiekvienas šio teksto vingis pasitinka androfobišku triukšmu. Tačiau tarp šių vyraujančių tonų ir semantinių akivaizdžios reikšmės registrų įsiterpia ir kiti garso takeliai: apskaičiuoti nesutapimai, prieštaringi nurodymai, atvirkšti posakiai, derantys prieštaravimai, vidiniai pakrikimai ir loginiai maištai. Valerie nekartoja įprasto maskulinistinio topoi ir jos tekstas nėra paprastas kvietimas griebtis ginklo kaip dauguma kitų maištingų istorinių atsišaukimų. Ji greičiau siūlo ardyti ir trikdyti visas įmanomas įsitvirtinusias idėjas, nepaleisdama iš akių pagrindinių grėsmingų signifikantų: Vyro, Tėvo, Valstybės, Pinigų. Įprasti modeliai skaidosi ir maištingi iššūkiai nebetenka tvirto pagrindo. Vyrų kolonizuotoje ir korumpuotoje kalboje nėra tinkamų signifikantų, todėl ir revoliucija tampa neįmanoma. „Vyrai nepajėgūs įvykdyti tikrą socialinę revoliuciją /.../ Vyro „maištas“ tėra farsas“ (-). Šiaip ar taip, revoliucionieriaus ir maištininko pirmavaizdis yra „vyras“.

 

Savo prieštaringu kalbėjimu Valerie Solanas žengia vienoje gretoje su geriausiais iš tų maištininkų. Jos kalbėjimas yra nuolatinis šaudymas pro šalį. Sakydama, kad Solanas „žengia vienoje gretoje su geriausiais iš tų maištininkų“, turiu galvoje jos skausmingą santykį su aukštuoju išsilavinimu ir giminystę su tais, kurie tėvą laikė pirminiu priešu (Freudas ir kiti), tėvystę – fikcija (Derrida ir kiti), seksualinę giminę suvokė kaip performatyvaus elgesio dalį (Butler ir kiti), kapitalo tekėjimą – kaip traumuojantį istorinį posūkį (Goethe, Marxas, Deleuze’as ir kiti) ir taip toliau. Jos siūloma nedarbo teorija siejasi su kai kuriomis Nancy idėjomis, perimtomis iš Bataille, ir primena šio désoeuvrement (neveiksnumo) sampratą. Solanas tekstas ne tik stilistiškai akivaizdžiai balansuoja ant kraštutinės teisėto pykčio ir įsiutusio teisingumo ribos, ji taip pat linkusi iki kraštutinumo radikalizuoti teorinius klausimus. Teorinių aspektų jos darbe gal ir nebuvo sąmoningai siekta, tačiau įžeidinėdama ir kaltindama ji sugeba užčiuopti pačias esmingiausias temas, susijusias su falogocentrizmo viešpatavimu. Įdomu tai, kad ji mobilizuoja ir į savo pusę patraukia mokslą ir technologiją. („Vyras pasikeičia tik tuomet, kai jį priverčia keistis technika, kai nebelieka pasirinkimo“ (-). Netgi jos pasipriešinimas autorystei tiksliai atspindi mirties nuosprendį, Foucault paskelbtą autoriui, šitam atgyvenusiam rašymo aparatui, susidūrusiam su reprodukciniu Warholo mašinos pajėgumu. (8)

 

Būtų neteisinga paversti Valerie Solanas akinančiu šiuolaikinės teorinės minties katalogu; antra vertus, negalima ignoruoti visų tų, kurie lėmė jos kalbą, jos iššūkį, neįveikiamą naikinimo aistrą, jos sutrikimą ir hegelišką kovą už pripažinimą. Ir visai nesvarbu, ar Solanas sąmoningai pasirinko savo mąstymo kameros kompanionus. Ji skolinosi kalbą ir skubiai ieškojosi bendrininkų spręsti neatidėliotinus filosofinius klausimus. Pasitraukusi į dominuojančių filosofemų ir rašytojų grupuočių paraštes, ji žengė kartu su jais, nors galbūt tik kaip atsilikęs luošys ar sužeista anomalija.

 

Šiandien mes galime savęs paklausti: kaip vis dėlto buvo įmanomas tas Valerie Solanas šūvis? Kodėl jis tebeaidi ir sugrįžta šiandien, kai Amerikos valdomas pasaulis, be abejo, pasiekė labiausiai maskulinistinę-imperialistinę fazę? Ir kur ją galime lokalizuoti – kaip ir kada ji pasirodo?

 

Nežiūrint mano insinuacijų apie bendrininkavimą ir įvairius kontaktus bent jau filosofiniame lygmenyje, Valerie Solanas buvo vienišė. Jai tekęs gyvenimas ir sąmoningos nevykėlės vaidmuo, kurį ji prisiėmė, yra kažkaip jaudinančiai amerikietiškas. Į galvą ateina visų kitų vienišų oratorių vieši pareiškimai ir skundai, į orą paleidžiami žodžiai ir šūviai ir jų pasirinkta asociali, mirtina misija. Stokodama subkomendantui Marcosui (9), Weathermen (10) sąjūdžiui ar judėjimo už žmonių teises šalininkams būdingos elegancijos ir kultūrinės legitimacijos, Solanas, kaip ir Davidas Koreshas (11) ar taip vadinamas Unabomeris (12), savo tekstuose yra atskalūnė, valkata ir vienišė, kartu su jais sudaranti negausų deinstitucionalizuotą „revoliucionierių“ būrelį. Valerie Solanas atveju paribinė egzistencija buvo neatsiejama dalis jos maišto, kuris, kaip ir daugelis kitų amerikietiškos rezistencijos pavyzdžių, tokių kaip Stonewall riaušės (13) (1969), neatitiko savojo laiko.

 

Valerie nebuvo skirta turėti mokinių ar tapti naujos revoliucionierių kartos pradininke. Ji įkūnija nesėkmingą vienišo kario revoliuciją, pasmerktą suktis apie vieną ir tą pačią nepajudinamą ašį. Ji neturėjo pasekėjų. Visur ji pasirodydavo per vėlai arba per anksti. Kam 1968-ųjų vasarą galėjo rūpėti Pasiutusi Žmogžudė Teoristė, lesbietė-keršytoja, tarsi nužengusi tiesiai iš komiksų puslapių? Kam rūpėjo jos šūviai ir išpuoliai prieš Didįjį Meną tomis dienomis, kai buvo nužudytas Kingas, Bobby’s ir Malkolmas X (14), ar (juolab) kai buvo surengta pirmoji moterų protesto akcija prieš Miss Amerikos konkursą Atlantik Sityje?

 

Arba, gerokai susiaurinus dėmesio lauką, kam Andy Warholo Fabrike galėjo reikėti scenaristės ir redaktorės, kai jis pats improvizavo gamindamas savo nekarpytus, nemontuotus, no budget filmus? Juolab, kad Valerie, iš esmės teatro žmogaus, dramos turėjo atrodyti atgyvenusios Warholo kontroliuojamų technologijų kontekste. Ji nepataikydavo nei į laiką, nei į taikinį, tačiau kažkas atkakliai ieškojo sąlyčio taškų, kažkas prasismelkė.

 

Kažkas visada prasismelkdavo į viešumą, nors iškraipytai ir tendencingai. Kai po pasikėsinimo į Warholą ir kritiką Mario Amayo ją areštavo, ji buvo gana netikėtai paskelbta itin garsia feministe – ją parėmė Nacionalinė moterų organizacija (NOW – National Organization for Women), o teisininkė ir radikali feministė Florynce Kennedy pavadino ją „viena iš pačių įtakingiausių feministinio judėjimo atstovių.“ (15) Ti-Grace Atkinson, Nacionalinės moterų organizacijos Niujorko skyriaus vadovė, teismo akivaizdoje pareiškė, kad Solanas buvo „pati iškiliausia kovotoja už moterų teises.“ (16) Markas Motherfuckeris, lyg ir jos tuometinis vaikinas ir Up Against the Wall, Mother Fucker narys, surengė gatvės teatro akciją, „hepeningą“, siekdamas jos vardu suburti pasekėjų grupę.

 

Vis dėlto, grįžtant prie jos lemties nuolat prasilenkti su laiku, kai 1969 metų vasarą ją nuteisė trims metams kalėjimo, ši naujiena buvo paskelbta kažkur paskutiniuose New York Times puslapiuose, greta žinutės miesto gyventojams apie pasikeitusią šiukšlių išvežimo tvarką. Pirmosios pasaulio antraštės mirgėjo kitomis žiniomis. Atrodytų, kokia liūdna ir apgailėtina lemtis moteriai, kurią Normanas Maileris pavadino „feminizmo Robespjeru“ (17). Tačiau ne mažiau nusivylimo ji sukėlė ir misteriui Warholui, suvokusiam, kokia miniatiūriška atrodytų jo mirtis pasaulio įvykių fone. Taigi, tą vasarą abu, Valerie ir Andy, jautėsi prislėgti ir pamiršti.

 

Tačiau stabtelėkime prie minėtų šiukšlių: būtent iš čia, iš šiukšlių krūvos mus pasiekia Solanas kalbėjimas, pagrįstas kultūriniu rausimusi, čia yra neįmanoma jos neišvengiamos littérature vieta. Pagaliau viena iš žodžio „scum“ reikšmių – atmatos – taip pat verčia mus atsigręžti į šiukšles, todėl būtina atsižvelgti į tą ekskrementalią gyvenimo pusę, į kurią Solanas nuolat nurodo ir iš kurios pati šneka.

 

Solanas teigia „atmatas“ ir priešinasi akroniminiam pavadinimo variantui, kuris tarsi pateisina tokį niekingą žodį. Jos patosas ir įžvalga nukreipti į „PADUGNES“ ir „ATMATAS“, t.y. į tai, kas yra mažiau nei mažuma ar marginalija, tačiau funkcionuoja kaip viso to, kas absoliučiai žema, nuosėdos. Pavadinimo statusas ir jo vertimas vis dar kelia abejonių, nes jis nurodo signifikantus, kurie vogčiomis ir toliau palaiko žodį „man“ (vyras) sąvokoje manifestas. Vertimai itin išryškina pavadinimo perskaitymo keblumus, nes, netgi jei sutiktume su akroniminiu pavadinimo statusu – nors akivaizdu, kad SCUM pavadinime nėra santrumpą žyminčių taškų, – sąvoka „cutting up“ (pjaustymas), viena vertus, išryškina Solanas ryšį su Lorena Bobbit (18), kita vertus, skleidžiasi polisemantinėje erdvėje ir negali būti įsprausta vien į nihilistinio aiškinimo rėmus.

 

Žinoma, „pjaustymas“ piktdžiugiškai asocijuojasi su kastracija, vyrų pjudymu ir supjaustymu. Tačiau šiame žodyje glūdi ir kitos semantinės galimybės, kurios patiko Solanas: juokas, montažas, kino juostos karpymas. Pasak Harrono, Solanas, barškinusi savo mintis pasenusia spausdinimo mašinėle, kaip rašytoja kovojo prieš technologijas. Kaip mokslininkę – ji buvo pradėjusi doktorantūros studijas Minesotos universitete ir atliko praktiką gyvūnų laboratorijoje – ją domino (skirtingų audinių) jungimas, mutacijos, skrodimo pjūviai, eksperimentinės rekonfigūracijos. Visa tai leidžia teigti, kad, kai Valerie Solanas savo taikiniu pasirinko „vyrą“, jis jau buvo virtęs kažkuo kitu, skirtingu nuo vyro, išpjautu kitokiu būdu.

 

Beje, Solanas teigia, kad vyraujanti Manifesto nuotaika, esminė šio teksto charakteristika yra nekantrumas. Tuo norėta pasakyti, kad mutacijos, kurias ji propaguoja, jau vyksta: biologinė būtinybė ir technomokslinės žinios neišvengiamai sunaikins klasikinę žmogaus/vyro vienovę. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas primena stebėtojo arba aistruolių komandos poziciją, kai siekiama išjudinti ir paspartinti jau prasidėjusį neišvengiamą procesą, kuris kol kas juda tarsi sulėtintame kine. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas yra tarsi recepcinis organas, jau pajutęs artėjantį vyrų išnykimą ir skleidžiantis žinią apie būsimus milžiniškus pokyčius. Šį pranešimą lydi juokas, triuškinantis juokas, kuris skaldo tai, kas buvo suvokiama kaip visuma, ir sprogdina nusistovėjusias socialines sistemas, juokas, kurį Solanas vadina Vyrų išnaikinimo draugijos manifestu ir kuris yra Medūzos juoko aidas. (19)

 

Solanas suvokia save ne tiek (ar ne tik) kaip vyrų baigties instrumentą, bet kaip vyrus naikinančio autoimuninio aparato veikimo liudininkę. Vyrai yra didžiausi ir pikčiausi savo pačių priešai: varomi mirties geismo, jie nuo pat pradžių atsidūrė anapus malonumo principo. Jie renkasi karą, tai reiškia – susinaikinimą. Jų mokslai išdavė tuos pažadus, kuriuos kažkada davė mokslinė pasaulėžiūra. Vietoje to, kad skatintų gyvybę arba bios, jų biologija ir kiti apgaulingai vadinami gyvybės mokslai yra mirties pusėje arba tarnauja korporacijoms, kurios sekina gyvybinę aurą. Manipuliuodami mokslu vyrai pavertė jį įrankiu, naudojamu sunaikinti bet kokį gyvenimo perteklių. Jie yra metalo pritvinkę herojai, mirties mašinomis žudantys bejėgius ir vargšus, o taip pat stipriuosius ir gabiuosius. Vyras pats užspeitė save į autoimuninės laboratorijos spąstus ir viskas, ką jis sukuria, galiausiai atsigręžia prieš jį patį.

 

Jis yra savo paties nuosmukio priežastis. Kaip kad ateityje vyrų nebereikės dauginimuisi – tam tarnaus spermos bankai ir mėgintuvėliai, lygiai taip pat šiandien nebereikalingos jokios papildomos pastangos susinaikinimo procesui pabaigti. Vyrų gyvenimui reikalingi autodestruktyvūs stimulai, apie kuriuos Solanas tiesiog konstatuoja: „Vyrams patinka mirtis – ji jaudina juos seksualiai, be to, jie nori mirti, nes jau yra pusiau mirę“ (-). Ir nors, pasak jos, „bet kurio vyro sunaikinimas yra teisingas ir geras poelgis, gailestingumo aktas“ (-), šis „moralinis uždavinys ilgainiui virs daugiau teoriniu, turint galvoje, kad vyrai patys save laipsniškai naikina. Be to, kad yra nuolat įsivėlę į nuo seno mėgstamus klasikinius karus ir rasines riaušes, vyrai vis dažniau arba tampa pederastais, arba žudo save narkotikais. Galų gale, nori to moterys ar ne, visa atsakomybė teks joms vienoms, jau vien dėl to, kad nebus kitos išeities – vyrų nebeliks grynai fiziniu požiūriu“ (-).(20)

 

Tokiu būdu Solanas išvengia moralinio smūgio ir saugiai užbaigia savo skrydį. Sekant negailestinga logika galima būtų teigti, kad ji vis dar siekė ir patenkinti vyrus. Jei mirtis jaudina vyrą seksualiai, o ji šaukiasi jo mirties, reiškia, ji žadina jo geismą, atsakydama į libidinį kito poreikį, siūlydama pati save – tą ji iš tiesų ir darė – kaip gailestingąją seserį. (21) Nėra nieko blogo reikalauti vyro išnykimo, nes visa jo istorija priklauso nuo šios artėjančios baigties, ji yra paskutinė vyro istorijos galimybė. Be perspektyvoje matomos pabaigos, be šio finalinio impulso ir apokaliptinio vyro esmės atidengimo nebūtų istorijos. Tam tikra prasme Valerie atmeta šią pabaigą ir atmeta vyrus dėl jų nepataisomo potraukio žiaurioms pabaigoms. Ji reikalauja visų pabaigų pabaigos, jei tai tik įmanoma įsivaizduoti: ji trokšta amžino gyvenimo, utopinės ne-istorijos – savotiškos pastoralinės postistorijos, kuri taptų galima teisingai organizuojant technomokslą. Mokslas, nebevaldomas vyrų, o programuojamas jų įpėdinių moterų, būtų nukreiptas ne į žudymą, bet į gyvybės ir būties išplėtimą ir laikiškumo įveikimą. Mokslas galėtų sunaikinti laiką ir įsteigti uchroniją.

 

Solanas sukyla prieš ribas, prieš sunkią temporalinę vyro būklę, kurią nustatė ir nuolat spartina vyriškas piktnaudžiavimas technomokslu. Šie apmąstymai apie laiką atrodo painūs, nes iš tikrųjų tokie ir yra. Kita vertus, jie leidžia Solanas išryškinti svarbiausias savo mintis ir sukelti nyčiškų sprogimų bangą. Viena iš jos svarstomų problemų iškelia klausimą, kokią poziciją užimti, kad nepatektum į karo zoną, kuri yra vyro nuosavybė.

 

Kokiu būdu kariauti su karu? Kaip susiremti su viešai paskelbtu priešu, tačiau išvengti karo mašinerijos, kuri kaip tik ir apibrėžia priešiškąją pusę? Polemika, kilusi iš polemos, yra karo šūkio dalis ir anksčiau ar vėliau baigiasi puolimu. Turėtų būti koks nors būdas negailestingai kritikuoti neįsipainiojant į polemikos pinkles, nepradedant puolimo, kuriam kaip tik ir prieštarauji, ir neprabylant ginklų kalba. Šią dilemą Valerie suvokia ir stengiasi prisikasti iki jos branduolio. Ji nėra šios problemos suformulavusi, tačiau problema egzistavo nuo pat pradžios, nuo tos akimirkos, kai Solanas buvo įtraukta tarp falogocentrinių lingvistinio mechanizmo krumpliaračių. Valerie turėjo energijos, bet neturėjo kur eiti ir vieną kartą pratrūko – Hotel Earle viešbučio Square Park gatvėje Vašingtone tarnautojas, įėjęs į jos kambarį, išvydo ją pašėlusiai taukšint tekstą mašinėle, ji buvo panirusi į nesuvaldomą transą, užsivedusi, einanti į niekur. (22) Pasak vokiečių technologijų teoretiko Friedricho Kittlerio, Remington spausdinimo mašinėlė atsirado tuo pat metu, kaip ir graižtvinis šautuvas. Šį ryšį Valerie nesąmoningai patvirtino. Dabar imsimės klausimo, į ką ji taikėsi – adresato klausimo.

 

Pirmiausia esu priversta paliesti keblią temą – apsiginti negalintį tekstą, įvykį, kuris buvo nuolatinis šaudymas pro šalį, bet atnešė rūsčias pasekmes, kuris susinaikino išdegindamas žymę atsitiktiniame taikinyje, kaip neišvengiamas atsakymas į pirminį pažeidimą, tuo pat metu atstumiantis ir magnetizuojantis. Toks yra jos tekstas. Jis šaukte šaukia, jis išsprogsta beprotybe ir pagaliau sminga į jautriausią taikinio vietą, ištinusią nuo istorinio skausmo. Ir nors žodžiai, kuriais Valerie kalba, per daugelį amžių prisitaikė prie slopinančių mechanizmų, jai pasirodžius kažkas atsitinka, kažkas pratrūksta. Žiaurios jos įžvalgos sklinda iš niekur, nes jos pačios nėra nei istorijos puslapiuose, nei Fabrike, nei namuose, nei gatvėje. Ji ateina sužeista ir žeidžianti kitus, šaudydama ir apnuogindama visus diskursyvaus saugumo tinklus ir kultūrines atramas, kurios iki šiol amortizuodavo prievartą.

 

Ji pašalino patriarchalizmo amortizatorius ir panaikino migdomuosius, nuo kurių moteris ištikdavo su viskuo sutaikantis stingulys. Valerie Solanas ardo simbolines saugumo sistemas, palaikančias patriarchatą, ir aukštos psichotinės įtampos pagalba prasiskverbia į realybę. Tiems, kurie įsitikinę, jog toji kraštutinė Solanas būklė buvo psichotinio nukrypimo atvejis, vertėtų atkreipti dėmesį, kad psichozė taip pat kažką išsako, kad dažnai ji įsiplieskia pagavusi realybėje išskeltą kibirkštį; ir tai, kad ilgainiui ji neužgęsta, bet yra įpučiama ir kurstoma, įrodo, kad sužeistas kalbėjimas nėra vien tik beprotybės apraiška. Aš nesutinku, kad prieš mus yra vien psichozės paveiktas tekstas.

 

Tačiau jį tikrai pagimdė nuolatinis moterų psichotizavimas, nuolatinė grėsmė, kurią mes jaučiame ir kuriai įveikti skiriame milžinišką energijos kiekį. Kol neatliekame froidiškojo Spaltung, apsaugančio nuo asmenybės skilimo, mes – mažuma paverstos, užguitos būtybės – sekiname save siekdamos bent kiek atitolinti socialinio psichotizavimo spaudimą. Bet netgi suirusio socialumo teritorijoje, kurios topografiją žymi didieji feministiniai žemėlapiai, Valerie Solanas klaidžioja akligatviais ir šalutinėmis gatvėmis. Beje, kalba ir literatūra nėra nepakančios mergaitės socialiniam (ir psichiniam) sutrikimui. Anaiptol, kai kurios viešai priimtos pakrikimo rūšys yra iškovotos labai sunkiai.

 

Teko gerokai pakovoti dėl kiekvieno klinikinio patvirtinimo ir dėl simptomų registro, kuris galėtų priglausti mūsų kančią. Kai kurios ligos yra tapatinamos su moterimi, jos išaukština ją ir jos vaidmenį neištirtose kančios valdose, skatindamos beatodairiškus žlugimus ir lingvistinius apsimetinėjimus. Tačiau vargšė Valerie atsisakė to prestižo ir laisvės, kuriuos suteikia isterija ar koks kitas artimas neurotinis dialektas iš feministinio repertuaro. Ji nėra nei Dora (23), nei Anna O. (24), nei Markizė von O... (25), jai nebuvo būdingi tie meistriškai apipavidalinti, rafinuoti, puikūs, vešlūs simptomai, kuriuos iškėlė žymiausios feminizmo teoretikės ir kurie leido išbandyti naujas disidentizmo ir visuomenės skaldymo formas. Mūsų Valerie, atvirkščiai, buvo psichopatė. Nuskurdusi, susimovusi, įpykusi lesbietė: ką čia bepridėsi? Šiaip ar taip, 1968-ieji nebuvo pats tinkamiausias metas Valerie Solanas pasirodymui. Nėra abejonių, kad Fabriko mergaičių apsupty ji jautėsi vieniša, o jos androginiškas vyriškumas, lyginant su Warholo išaukštintu hipermoteriškumu, atrodė apgailėtinai. (26) Svaiginančių Candy Darling ir Viva kerų dienomis ji buvo vienui viena ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol pasirodė pirmosios partizanės, lesbietės keršytojos ir kt., kol viešas pasiskelbimas homoseksuale tapo įprastas. Išties nemažai laiko.

 

________________________

 

(1) Jacques Derrida, Margins of Philosophy, Chicago: University of Chicago Press, 1982. Didžiulės apimties veikalo Les fins de l’homme: A partir de travail de Jacques Derrida (Paris: Éditions Galilée, 1981) įvade filosofai Jeanas-Lucas Nancy ir Philippe’as Lacoeu-Labarthe’as rašo, kad žmogaus paskirtis arba Bestimmung nebėra tik „dar vienas klausimas apie žmogų: greičiau jau pats žmogus tapo klausimu. Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl mąstymas apie žmogų tampa mąstymų apie baigtį – arba, dar tiksliau, kodėl baigties analizė ima ardyti Subjekto ontoteologiją“, p. 13.

(2) Fred Hampton (1948-1969) – radikalus afroamerikiečių aktyvistas, vienas iš Black Panther partijos Ilinojaus valstijoje lyderių, nušautas savo bute policijos reido metu. (vert. past.)

(3) Martin Heidegger, What is Called Thinking?, New York: Harper and Row Publishers, 1968.

(4) Lauren Berlant, reflektuodama šią temą straipsnyje „Moterų skundas“ ( Social Text, Issue 19/20, Autumn, 1988, p. 237-259), rašo apie išstumtus „lesbiečių-separatisčių balsus“, konfrontuojančius su Erica Jong.

(5) Judith Butler, Excitable Speech: A Politics of the Performative, New York and London: Routledge, 1997, p. 16.

(6) Futurizmo manifestas paskelbtas Le Figaro, 1909, vasario 20.

(7) Žr. Dana Heller, „Shooting Solanas: Radical Feminism History and the Technology of Failure“, in Feminist Studies, Spring 2001, Vol. 27, Issue 1. „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas reiškia kanonizavimo logikos pabaigą, tai radikalus dokumentas, turintis priminti neįsisąmonintą feminizmo skolą tiems, kurie egzistuoja reprezentuojamo ir reprezentuojančio pasaulio paraštėse“.

(8) Apie Solanas ir Warholo susitikimą kaip karą prieš technologijas žr. Mary Harron ir Daniel Minahan, „Introduction: On Valerie Solanas“, in I Shot Andy Warhol, Grove Press: New York, 1966. Taip pat žr. Sue-Ellen Case, The Domain Matrix: Performing Lesbian at the End of Print Culture, Bloomington: Indiana University Press, 1996, p. 20.

(9) Subkomendantas Marcos – Meksikos Zapatistų Nacionalinio išsilaisvinimo armijos lyderis, po 1994-ųjų karo su Meksikos vyriausybe tęsiantis kovą už lygias majų teises. (vert. past.)

(10) Weathermen – kairysis Naujųjų kairiųjų ( the New Left) sparnas, organizavęs teroristines grupuotes, sporadiškai sprogdinusias viešuosius pastatus ir korporacijų būstines aštunto dešimtmečio pradžioje JAV. (vert. past.)

(11) David Koresh (Vernon Wayne Howell, 1959-1993) – religinės sektos Branch Davidian lyderis, skelbęs pažodinį Apokalipsės išsipildymą ir prekiavęs ginklais, kad išlaikytų savo religinę bendruomenę. Sudegė su 74 pasekėjais karinės FTB intervencijos metu po beveik dviejų mėnesių derybų. (vert. past.)

(12) Unabomer (Theodore John Kaczynski) – amerikiečių teroristas, rašęs antitechnologinius manifestus (tarp jų Industrinė visuomenė ir jos priešai, žinomas kaip Unabomerio manifestas) ir 15 metų terorizavęs garsius JAV mokslininkus siuntiniais su sprogstamaisiais užtaisais. 1996 metais areštuotas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. (vert. past.)

(13) Stonewall bare Niujorke 1969 metais įvyko susidūrimas tarp homoseksualistų ir reidą vykdžiusios policijos. (vert. past.)

(14) Malcolm X (Malcolm Little) (1925-1965) – afro-amerikiečių musulmonų ( Muslim Mosque) ir nacionalistų ( Organization of Afro-American Unity) organizacijų lyderis, 1965 metais nušautas viešame mitinge Harleme. (vert. past.)

(15) Žr. Harron ir Minahan, op. cit.

(16) Ibid.

(17) Žr. Danos Heller publikaciją „The White Negro: Superficial Reflections on the Hipster“ ( The Portable Beat Reader, ed. Ann Charters, New York: Viking, 1992, p. 585-609), kur aptariamas Mailerio The Prisoner of Sex ir jo kvietimas „atrasti savyje psichopatą, ištirti tas patirties zonas, kuriose saugumas reiškia nuobodulį, t.y. ligą.“

(18) Žr. Melissa D. Deem, „From Bobbitt to SCUM: Re-memberment, Scatological Rhetorics, and Feminist Strategies in the Contemporary United States“, in Public Culture, Chicago: The University of Chicago Press, 1996. Lorena Bobbitt garsi tuo, kad peiliu nupjovė smurtaujančio vyro Johno Wayno Bobbitto, Jungtinių Valstijų jūrų pėstininko, penį.

(19) Diskusija apie juoko protrūkį ir feministinį įniršį plėtojama Diane Davis, Breaking Up [at] Totality: A Rhetoric of Laughter, Carbondale: Sauthern Illinois University Press, 2000. Šiandien taip pat klasikiniu jau tapo Andrea Juno ir V. Vale 1991 metais pateiktas įniršio, persunkto juoku, katalogas. Žr. Angry Women, San Francisco: Re/Search Publications, 1991.

(20) Siekdama dekonstruoti šį sakinį, ypač atkreipčiau dėmesį į frazę „grynai praktiniu požiūriu“. Jei vyrai nebeegzistuotų praktiniu požiūriu, jie toliau egzistuotų biologiškai. Galbūt būtent taip Solanas įsivaizduoja žudymo mašiną, kuri nebereikalingą vyrą padaro nepajėgų, kartu neatimdama jam gyvybės.

(21) Kad pabaigtų mokyklą Solanas teko dirbti prostitute. (Kam neteko?) Ji taip pat uždarbiavo „pokalbiais už pinigus, viena valanda – šeši doleriai, tema laisva, bet geriausia – seksas,“ cit. iš Harron, op. cit., xvii.

(22) Harron ir Minahan, op. cit., xxxi.

(23) Dora (Dora E. McQuaid) – poetė, atlikėja ir judėjimo už moterų teises aktyvistė, savo kūryboje kelianti buitinės ir seksualinės prievartos ir pasipriešinimo temas. (vert. past.)

(24) Anna O. (Bertha Pappenheim, 1859-1936) – socialinė darbuotoja, rašytoja ir Vokietijos feministinio judėjimo lyderė. (vert. past.)

(25) Marquise van O. – Heinricho von Kleisto novelės herojė. (vert. past.)

(26) Atkreipkite dėmesį į Danos Heller pastabas apie medicinos technologijų ir kraštutinės neapykantos moterims sąsajas. Dėl jų Solanas atsiduria technologijų progreso nuskriaustųjų pusėje. Warholo Fabrike teikiama pirmenybė virtualiam, o ne „realiam“ moteriškumui (kaip atsvara naujoms medicinos technologijoms, turinčioms galią iš naujo apibrėžti seksualinės giminės sąvoką), ir brutali Michaelio Imperioli mizoginija, išreikšta jo sukurtame Ondine (viena(s) iš Fabriko atstovų) portrete, kėlė Solanas įniršio priepuolius. „Klausykit“, paskelbė Imperioli, kai Solanas bandė įtikinti Warholą publikuoti jos Manifestą, „pats laikas mums įvesti čia keletą taisyklių. Nuo šiol čia bus įleidžiamos tik tos moterys, kurios atrodo geriausiai... ir neturi vaginų.“ Warholo serijinė visata aiškiai ir subtiliai aprašoma Lynne Tillman tekste The Velvet Years 1965-67: Warhol’s Factory, New York: Thunder’s Mouth Press, 1995. Stepheno Shore’o fotografijose pirmenybė (galbūt išskyrus tik patį Warholą) akivaizdžiai teikiama gražiems berniukams ir gražioms mergaitėms – tikra moterų genties puota.

 

Valerie Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS. Iš anglų k. vertė Edgaras Klivis. K.: Kitos knygos, 2005.

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti