Spektaklio visuomenė. 8 skyrius. Neigimas ir vartojimas kultūroje
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      „Mes gyvensime pakankamai ilgai ir pamatysime politinę revoliuciją? Mes, šių vokiečių amžininkai? Mano drauge, jūs tikite tuo, ko trokštate… Tuomet aš sprendžiu apie Vokietiją pagal jos dabartinę istoriją, man neprieštarausite, kad visa jos istorija yra suklastota ir kad visas jos dabartinis viešas gyvenimas neatspindi tikrosios tautos padėties. Paskaitykite kokius tik norite laikraščius ir suprasite, kad mes nesustosime (ir jūs sutiksite, kad cenzūra niekam netrukdo liautis) garbinti laisvės ir tautos laimės, kuri mums priklauso…“

 

       Ruge'as (Laiškas Marx'ui, 1843 m. kovas)

       180.

       Į klases suskirstytoje istorinėje visuomenėje kultūra yra bendra pažinimo ir išgyvenimo reprezentacijų sfera; kitaip sakant, ji yra ta atskirai egzistuojančio apibendrinimo galia kaip ir intelektualinio darbo padalijimas ir intelektualus padalijimo darbas. Kultūra atsiriboja nuo mito visuomenės vienybės „kai vienijimo galia pradingsta iš žmogaus gyvenimo, o prieštaros praranda sąryšį ir gyvus tarpusavio mainus bei įgyja autonomiją…“ (Skirtumas tarp Fichte'ės ir Schelingo sistemų) Iškovodama nepriklausomybę kultūra pradeda imperialistinį praturtėjimo judėjimą, kuris tuo pačiu metu smukdo jos nepriklausomybę. Istorija, kurianti santykinę kultūros autonomiją ir ideologines iliuzijas dėl šios autonomijos, taip pat pasireiškia kaip kultūros istorija. Ir visa pergalinga kultūros istorija gali būti suprantama kaip jos nepakankamumo atvėrimo istorija, kaip ėjimas jos susinaikinimo link. Kultūra – tai prarastos vienybės ieškojimo erdvė. Šiuose vienybės ieškojimuose kultūra kaip atskira sfera yra priversta paneigti save pačią.
 

       181.

       Kova tarp tradicijos ir naujovės – tas istorinių visuomenių kultūros vidinės plėtros principas – gali būti tęsiama tik nuolat laimint naujovėms. Naujovę kultūroje vis dėlto palaiko ne kas kitas, kaip visuotinis istorinis judėjimas, kuris suvokdamas savo visumą siekia pranokti savo paties kultūrines prielaidas ir juda bet kokio atskyrimo panaikinimo link.
 

       182.

       Visuomenės pažinimo formų pakilimas, talpinantis istorijos kaip kultūros šerdies suvokimą, iš savęs paties įgauna negrįžtamą pažinimą, kuris išreiškiamas Dievo sunaikinimu. Bet šioji „bet kokios kritikos pirmoji sąlyga“ taip pat yra nesibaigiančios kritikos pirmasis įsipareigojimas. Ten, kur nebegali išlikti jokia elgesio taisyklė, kiekvienas kultūros laimėjimas ją stumia jos suirimo link. Kaip ir filosofija tuo metu, kai ji iškovoja visišką autonomiją, bet kuri autonomiška tapusi disciplina turi sugriūti – iš pradžių kaip pretenzija rišliai išaiškinti visuomenės visumą ir galiausiai kaip dalinis instrumentarijus, naudojamas jos pačios ribose. Atskiros kultūros racionalumo stoka – tai elementas, pasmerkiantis ją išnykimui, nes racionalumo pergalė joje jau pateikiama kaip reikalavimas.
 

       183.

       Kultūra kilo iš istorijos, sunaikinusios senojo pasaulio gyvenimo būdą, bet kaip atskira sfera ji vis dar yra tik supratimas ir apčiuopiama komunikacija, kurie išlieka daliniai iš dalies istorinėje visuomenėje. Ji – pernelyg mažai protingo pasaulio prasmė.
 

       184.

       Kultūros istorijos pabaiga pasireiškia iš dviejų priešingų pusių: sumanymu ją pranokti visuotinėje istorijoje ir jos kaip negyvo objekto išsaugojimo organizavimu reginiškoje kontempliacijoje. Viena iš šių krypčių susaistė savo likimą su socialine kritika, o kita – su klasinės valdžios apgynimu.
 

       185.

       Kiekviena iš šių kultūros pabaigos pusių gyvuoja vieninteliu būdu: kaip visuose pažinimo, taip ir jausminių atvaizdavimų pavidaluose – tame, kas buvo menas pačia bendriausia prasme. Pirmuoju atveju fragmentiškų pažinimo formų sankaupa, formų, kurios tampa nebenaudojamos, nes gyvuojančių sąlygų aprobacija galop turi atsisakyti jų pačių pažinimo formų, priešinasi praktikos teorijai, kuri vienintelė išsaugo visų pažinimo formų tiesą, vienintelė išsaugodama ir jų panaudojimo paslaptį. Antruoju atveju visuomenės senosios bendros kalbos kritinis susinaikinimas susipriešina su dirbtiniu jos perkūrimu prekiniame spektaklyje, iliuziniame neišgyvento atvaizde.
 

       186.

       Prarasdama mito visuomenės bendrumą, visuomenė turi prarasti visus tikrai bendros kalbos santykius iki tada, kai pasyvios bendruomenės skilimas gali būti įveiktas sukuriant realią istorinę bendruomenę. Kai tik menas, buvęs šia bendrąja visuomeninio neveiksmingumo kalba, tampa šiuolaikine prasme nepriklausomu menu, išplaukdamas iš savo pirminės religinės visatos ir tapdamas individualia atskirų kūrinių gamyba, kaip ypatingą atvejį suvokia judėjimą, kuris valdo atskiros kultūros visuotinę istoriją. Jo nepriklausomybės tvirtinimas – tai jo irimo pradžia.
 

       187.

       Tai, kad bendravimo kalba prarasta, – štai ką pozityviai išreiškia viso meno modernaus suardymo judėjimas, jo formalus sunaikinimas. Negatyviai šis judėjimas išreiškia tą aplinkybę, kad bendroji kalba turi būti iš naujo surasta (bet dabar ne vienakryptėje užbaigoje, kuri istorinės visuomenės menui būdavo pasiekiama visada pernelyg vėlai, kalbant kitiems tai, kas buvo išgyvenama be realaus dialogo, ir priimant šį gyvenimo nepakankamumą), bet surasta praktikoje, kuri suvienija ir tiesioginę veiklą, ir jos kalbą. Kalba eina apie veiksmingą dialogo bendruomenės valdymą ir žaidimą su laiku, kurie buvo atvaizduojami kaip poetinis meninis kūrinys.
 

       188.

       Kai menas, tapęs nepriklausomas, rodo savo pasaulį su žėrinčiomis spalvomis, tai reiškia, kad tam tikras gyvenimo momentas paseno, ir jo su tomis žėrinčiomis spalvomis neįmanoma atjauninti. Jį tegalima iškelti atmintyje. Meno didybė pradeda rodytis tik griūnant gyvenimui.
 

       189.

       Pradedant nuo baroko, istorinis laikas, įsismelkiantis į meną, pirmiausia pasireiškė pačioje meno sferoje. Barokas – tai menas, kuris prarado savo centrą, nes viduramžių pripažinta paskutinioji mitinė tvarka (Krikščionybės vienybė ir Imperijos vaiduoklis), viešpatavusi kosmose ir žemiškoje valdymo sistemoje, sugriuvo. Kaitos menas turi laikytis laikinumo principo, kurį jis atveria pasauliui. Kaip sako Eugenio d'Orsas, jis pasirinko „gyvenimą vietoje amžinybės“. Teatras ir šventė, teatrališka šventė – tai viešpataujantys baroko įgyvendinimo elementai, kur bet kokia ypatinga meninė išraiška prasmę įgauna tik per savo santykį su sukurtos vietovės dekoru, su konstrukcija, kuri jai pačiai turi būti vienijantis centras, ir šis centras yra perėjimas, įtraukiamas į visa ko dinamišką netvarką kaip grėsmėje esanti pusiausvyra. Kartais kraštutinė svarba, įdiegta suvokiant baroką šiuolaikinėje estetinėje diskusijoje, perteikia suvokimą, kad meninis klasicizmas yra neįmanomas, nes trijų šimtų metų pastangos suvokti normatyvinį klasicizmą ar neoklasicizmą buvo tik trumpalaikės dirbtinės konstrukcijos, kalbančios išorine valstybės, absoliutinės monarchijos ar romėniškomis togomis vilkinčios revoliucinės buržuazijos kalba. Tai, kas ėjo po bendrosios baroko srovės nuo romantizmo iki kubizmo, galų gale buvo vis labiau individualizuotas neigimo menas, nuolatos atsinaujinantis iki susiskaidymo ir išbaigto meno sferos neigimo. Pradingus istoriniam menui, kuris buvo susijęs su vidiniais elito ryšiais ir sudarė jo pusiau nepriklausomą socialinį pagrindą iš dalies žaidybinėmis sąlygomis, patirtomis paskutiniųjų aristokratų, taip pat perteikia tą aplinkybę, kad kapitalizmas buvo pirmoji klasinė valdžia, kuri prisipažįsta neturinti bet kokios ontologinės kokybės, o jos valdžios įsišaknijimas į paprastą ekonomikos valdymo dirvą taip pat reiškia bet kokio žmogiško meistriškumo praradimą. Baroko visuma, kuri meniškos kūrybos atžvilgiu pati yra seniai prarasta, tam tikru būdu dabar vėl atsiranda meno praeities visumos vartojimo srityje. Viso praeities meno, retrospektyviai išreiškiamo visuotiniu menu, istorinis pažinimas ir pripažinimas jį santykinai paverčia pasauline netvarka, kuri savo ruožtu sudaro aukštesnio lygmens barokinį statinį, kuriame turi susilieti pati barokinio meno gamyba ir visos jo atgimstančios formos. Visų civilizacijų ir epochų menai pirmą kartą gali būti suvokti ir priimti kartu. Kai tik šis meno istorijos „prisiminimų rinkinys“ tampa įmanomas, taip pat tai reiškia meno pasaulio pabaigą. Kaip tik šioje muziejų epochoje, kai joks meninis bendravimas nebegali gyvuoti, visi senieji meno elementai gali būti vienodai priimami, nes nė vienas iš jų nebepraras šių ypatingų bendravimo sąlygų, kai dabar sąlygos bendrauti apskritai yra prarastos.
 

       190.

       Savo nykimo laikotarpiu gyvuojantis menas kaip negatyvus judėjimas, kuris siekia pranokti meną istorinėje visuomenėje, kur istorija dar nėra išgyventa, vienu metu yra ir kaitos, ir gryna neįmanomos kaitos išraiška. Kuo grandioziškesnis jo reiklumas, tuo tikrasis jo įgyvendinimas labiau nutolsta nuo jo. Šis menas yra neišvengiamai avangardiškas, bet jo nėra. Jo avangardas – tai jo išnykimas.
 

       191.

       Dadaizmas ir siurrealizmas – dvi srovės, kurios žymi modernaus meno pabaigą. Jie bent jau santykinai sąmoningu būdu yra proletariško revoliucinio judėjimo paskutiniojo šturmo amžininkai, o šio judėjimo pralaimėjimas, uždaręs juos tame pačiame meniniame lauke, kurio sukriošėliškumą jie skelbė, yra esminė jų sąstingio priežastis. Dadaizmas ir siurrealizmas vienu metu istoriškai susiję ir priešingi vienas kitam. Šioje priešingybėje, kuri taip pat kiekvienam sudaro pačią nuosekliausią ir radikaliausią jos įnašo dalį, pasireiškia vidinis jos kritikos nepakankamumas, kritikos, kuri tiek vieno, tiek kito buvo plėtojama vienpusiškai. Dadaizmas norėjo sunaikinti meną jo neįkūnydamas, o siurrealizmas norėjo įkūnyti meną jo nenaikindamas. Nuo to laiko situacionistų priimta kritinė pozicija parodė, kad meno sunaikinimas ir įkūnijimas yra neatskiriami to paties meno įveikimo aspektai.
 

       192.

       Reginiškas vartojimas, saugantis senąją sustingusią kultūrą, įskaitant jos negatyvių apraiškų kontroliuojamą pasikartojimą, savame kultūriniame sektoriuje akivaizdžiai tampa tuo, kas jis numanomai yra savo visa – nebendraujančiu bendravimu. Kraštutinis kalbos sunaikinimas jame gali tapti lėkštai pripažįstamas kaip teigiama oficiali vertybė, nes kalba eina apie susitaikymo su viešpataujančių daiktų padėtimi afišavimą, kada žaismingai pranešama, kad bet kokia komunikacija yra neveikli. Kritiška šio sunaikinimo tiesa kaip tikroviškas poezijos ar šiuolaikinio meno gyvenimas akivaizdžiai yra paslėpta, nes spektaklis, kuris atlieka misiją priversti užmiršti istoriją kultūroje, naudodamasis savo modernistinėmis priemonėmis ir jų tariamomis naujovėmis pritaiko tą pačią strategiją, kuri spektaklį kuria giluminėje plotmėje. Taip neoliteratūros mokykla, kuri paprasčiausiai sutinka, kad jai parašytas žodis svarbus pats savaime, gali dėtis esanti naujoviška. Be to, paprastai paskelbus, kad praneštino dalyko sunaikinimas yra pakankamai gražus aktas, dėl paties moderniausio (ir labiausiai susijusio su represyvine bendro visuomenės organizavimo praktika) reginiškos kultūros polinkio, naudojantis „kompleksiniais kūriniais“ bandoma pertvarkyti sudėtingą neomenišką aplinką, pradedant nuo suskaidytų elementų ir ypač ieškant būdų, kaip į urbanizmą integruoti meniškus likučius arba estetikos-technologijos hibridus. Taip tariamos reginiškos kultūros plotmėje reiškiasi visuotinis išplėtoto kapitalizmo sumanymas, kapitalizmo, kuris siekia iš naujo užvaldyti privatų darbuotoją kaip „gerai į grupę integruotą asmenybę“, tendencija, aprašyta šiuolaikinių amerikiečių sociologų (Riesmano, Whyte'o ir kt.). Ir visur tas pats pertvarkymo be bendruomenės sumanymas.
 

       193.

       Kultūra, tapusi ištisai prekiška, taip pat turi tapti reginiškos visuomenės įžymiausia preke. Clarkas Kerras – vienas iš radikaliausių šios srovės ideologų, apskaičiavo, kad sudėtingas gamybos, paskirstymo ir žinių vartojimo procesas kasdien jau užima 29 proc. nacionalinio Jungtinių Amerikos valstijų produkto, ir jis numato, kad kultūra šio amžiaus antroje pusėje turi imtis varomojo ekonomikos plėtros vaidmens, kurį pirmoje amžiaus pusėje atliko automobilis, o antroje praeito amžiaus pusėje – geležinkelis.
 

       194.

       Žinių visuma, kuri šiandien ir toliau plėtojasi kaip spektaklio mąstymas, turi pateisinti visuomenę be pateisinimų ir tapti visuotiniu apgaulingos sąmonės mokslu. Ji visiškai nulemta to fakto, kad negali ir nenori mąstyti apie savo pačios materialinį pagrindą spektaklio sistemoje.
 

       195.

       Mąstymas apie apraiškos visuomeninį organizavimą pats yra temdomas apibendrintos subkomunikacijos, kurią jis gina. Jis nesupranta, kad konfliktas slypi visų jo pasaulio daiktų ištakose. Spektaklio valdžios specialistai, absoliutinė valdžia jos neatsakančioje kalbos sistemos viduje, yra visiškai sugadinti jų paniekos patirties ir paniekos sėkmės, nes jie savo paniekos patvirtinimą atranda naudodamiesi niekintino žmogaus, kokius ir yra žiūrovas, pažinimu.
 

       196.

       Specializuotame reginiškos sistemos mąstyme užduotys naujai paskirstomos tiek, kiek pats šios sistemos tobulinimas sukelia naujas problemas: viena vertus, reginiška spektaklio kritika rūpi šiuolaikinei sociologijai, kuri studijuoja atskyrimą, pasinaudodama vien konceptualiniais ir materialiniais šio atskyrimo įrankiais, kita vertus, spektaklio apologija susiformuoja mąstant apie nemąstymą (non-pensée), istorinės praktikos suviliotoje užmarštyje, skirtingose disciplinose, kur įsišaknija struktūralizmas. Vis dėl to apgaulingas bedialektės kritikos nusivylimas ir apgaulingas sistemos atviros reklamos optimizmas yra tapatūs, nes abu jie tolygūs paklusniam mąstymui.
 

       197.

       Sociologija, kuri pirmiausia Jungtinėse Amerikos valstijose pradėjo kelti diskusijas apie šiuolaikinės plėtros sukurtas gyvenimo sąlygas, jei ir galėjo atverti daug patirtimi pagrįstų duomenų, jokiu būdu nepatyrė savo pačios objekto tiesos, nes ji savyje pačioje neatranda jai imanentiškos kritikos. Taip, nuoširdžiai reformistinis šios sociologijos polinkis remiasi tik morale, sveiku protu, visiškai beviltišku kvietimu visur ir visada laikytis saiko ir kt. Kadangi toks kritikos būdas nepažįsta jo šerdyje slypinčio negatyvumo, jis tik ir reikalauja, kad būtų aprašytas tam tikras negatyvus likutis, kuris jam atrodo apgailėtinai apsunkinąs šio pasaulio paviršių tarsi parazitiškas iracionalus vislumas. Ši pasipiktinusi gera valia, kuri būdama netgi tokia, pasiekia tai, kad ji peikia tik išorines sistemos pasekmes, tiki esanti kritiška, nors užmiršta iš esmės apologetišką savo prielaidų ir metodo pobūdį.
 

       198.

       Tie, kurie atveria kurstymo švaistyti ekonominio pertekliaus visuomenėje absurdiškumą ar pavojus, nežino, kam tasai švaistymas tarnauja. Jie ekonominio racionalumo vardu be jokio dėkingumo pasmerkia tikruosius iracionalius saugotojus, be kurių šio ekonominio racionalumo valdžia žlugtų. Taip, pavyzdžiui, Boorstinas, Reginyje aprašydamas amerikietiško spektaklio prekišką vartotojiškumą, niekada nesuvokia, kas yra spektaklis, nes jis mano, kad gali už šio pražūtingo pervertinimo ribų palikti privatų gyvenimą arba „garbingos prekės“ sąvoką. Jis nesuvokia, kad pati prekė sukūrė įstatymus, kuriuos „garbingai“ taikant suteikiama aiški privataus gyvenimo tikrovė lygiai kaip ir ji vėliau naujai užkariaujama visuomeniškai vartojant reginius.
 

       199.

       Boorstinas aprašo kraštutinumus pasaulio, kuris mums tapo svetimas, kaip ir kraštutinumai, svetimi mūsų pasauliui. Bet „normalus“ visuomeninio gyvenimo pagrindas, į kuriį jis numanomai remiasi, kai psichologinio ir moralinio nuosprendžio terminais kaip „mūsų ekstravagantiškų reikalavimų“ gaminį apibrėžia paviršutinišką reginių viešpatavimą, neatitinka jokios realybės nei jo knygoje, nei jo laikotarpiu. Kaip tik dėl to, kad realus žmogaus gyvenimas, apie kurį kalba Boorstinas, jam egzistuoja praeityje, įskaitant ir religinio paklusnumo praeitį, jis negali suvokti visos reginiškos visuomenės gelmės. Šios visuomenės tiesa – ne kas kita, kaip šios visuomenės neigimas.
 

       200.

       Sociologija, kuri mano, kad gali iš visuomeninio gyvenimo visumos pašalinti atskirai funkcionuojantį pramoninį racionalumą, gali iš visuotinės pramoninės plėtros proceso pašalinti atkūrimo ir perdavimo technologijas. Štai taip Boorstinas kaip priežastį aptinka rezultatus, kuriuos jis vaizduoja kaip nelaimingą, beveik atsitiktinį pernelyg gremėzdiško reginių platinimo aparato susidūrimą su pernelyg didelio mūsų laikotarpio žmonių potraukiu tariamam sensacingumui. Taip spektaklis turėtų būti skolingas tam faktui, kad šiuolaikinis žmogus yra pernelyg aktyvus žiūrovas. Boorstinas nesuvokia, kad sufabrikuojamų „tariamų įvykių“ dauginimasis, kurį jis atveria, paprasčiausiai kyla iš to, kad šiuolaikinio visuomeninio gyvenimo masinėje tikrovėje žmonės patys neišgyvena įvykių. Kaip tik dėl to, kad pati istorija šiuolaikinę visuomenę lanko kaip vaiduoklis, visose gyvenimo vartojimo pakopose atrandama tariama istorija, sukonstruota taip, kad būtų išsaugota netvirta dabartinio sustingusio laiko pusiausvyra.
 

       201.

       Patvirtinimas dėl istorinio laiko sąstingio trumpo periodo galutinio pastovumo yra nesąmoningai ar sąmoningai skelbiamas nenuginčijamas šiuolaikinio polinkio struktūralistiniam sisteminimui pagrindas. Požiūrio taškas, kur tarpsta antiistorinis struktūralizmo mąstymas, yra požiūrio taškas amžinai gyvuojančios sistemos, kuri niekada nebuvo sukurta ir niekada nebus baigta. Svajonė apie preliminarios nesąmoningos struktūros diktatūrą, primetamą bet kokiai socialinei praktikai, galėjo būti neteisėtai paimta iš struktūrinių modelių, sukurtų lingvistikos ir etnologijos (netgi kapitalizmo funkcionavimo analizės), modelių, jau neteisingai suprantamų šiomis aplinkybėmis paprasčiausiai dėl to, kad universitetinis greitai patenkinamų viduriniųjų kadrų mąstymas, visiškai panardintas pagyroje, susižavėjusioje gyvuojančia sistema, bet kokią tikrovę banaliai verčia sistemos egzistencija.
 

       202.

       Kaip ir kiekvieno socialinio istorinio mokslo atveju, norint suprasti „struktūralistines“ kategorijas, niekada nereikia išleisti iš akių, kad kategorijos išreiškia egzistencijos formas ir sąlygas. Taip pat, kaip nevertiname žmogaus atsižvelgdami į suvokimą, kurį jis susikūręs apie save patį, negalime vertinti (ir žavėtis) šia apibrėžta visuomene, žvelgdami kaip į neginčytinai teisingą rodiklį į kalbą, kuria ji kalba apie save pačią. „Negalime vertinti tokių pasikeitimų laikotarpių pagal jų suvokimą apie save, o priešingai, turime aiškinti sąmonę naudodamiesi materialaus gyvenimo prieštaravimais…“ Struktūra – esamos valdžios dukra. Struktūralizmas – tai valstybės užtikrinamas mąstymas, mąstantis apie esamas reginiško „bendravimo“ sąlygas kaip apie absoliutą. Jo būdas izoliuotai studijuoti pranešimų kodą tėra gaminys ir pripažinimas visuomenės, kur bendravimas gyvuoja hierarchinių ženklų kaskados forma. Taip kad ne struktūralizmas tarnauja tam, kad patvirtintų tarpistorinį spektaklio visuomenės teisėtumą, o priešingai, kaip tik spektaklio visuomenė, įsiteigianti kaip masinė tikrovė, tarnauja tam, kad patvirtintų šaltą struktūralizmo svajonę.
 

       203.

       Be abejo, kritiškas spektaklio požiūris taip pat gali būti suvulgarintas iki tam tikros tuščiavidurės sociologinės ir politinės retorikos formulės, norint viską abstrakčiai paaiškinti ir atskleisti ir taip pasitarnauti ginant reginišką sistemą. Nes akivaizdu, kad jokia idėja negali nuvesti už esamo spektaklio ribų, o tik už esamų idėjų apie spektaklį ribų. Norint iš pagrindų sugriauti spektaklio visuomenę, reikia žmonių, kurie paleistų į darbą praktinę jėgą. Kritinė spektaklio teorija yra teisinga tik įsiliedama į praktinę neigimo visuomenėje srovę, ir šis neigimas – revoliucinės klasės kovos atnaujinimas – pats tampa sąmoningas, plėtodamas spektaklio kritiką, kuri yra teorija apie jo realias sąlygas, apie šiuolaikinės priespaudos praktines sąlygas, ir, atvirkščiai, atskleidžia paslaptį to, kuo ji gali būti. Ši teorija nelaukia stebuklo iš darbininkų klasės. Naują proletariškų reikalavimų formuluotę ir įgyvendinimą ji numato kaip ilgalaikę užduotį. Norint dirbtinai atskirti teorinę kovą ir praktinę kovą, – nes remiantis tuo, kas čia apibrėžta, pats tokios teorijos sukūrimas ir perdavimas jau nebegali būti įgyvendinamas be griežtos praktikos, – žinoma, kad miglotai ir sunkiai judanti kritinė teorija taip pat turi tapti visuomenės lygiu veikiančio praktinio judėjimo likimu.
 

       204.

       Kritinė teorija turi būti perduodama savo pačios kalba. Tai prieštaravimų kalba, kuri turi būti dialektiška savo forma, kokia ji yra savo turiniu. Ji yra visumos, taip pat ir istorijos kritika. Ji nėra „rašymo nulinis laipsnis“, o jo apvertimas. Ji – ne stiliaus neigimas, o neigimo stilius.
 

       205.

       Atsižvelgiant į viešpataujančios kalbos taisykles ir skonį, kurį jos išplėtojo, jos pačios stiliuje slypinti dialektinės teorijos apžvalga tolygi skandalui ir šleikštuliui, nes pozityviai vartojant gyvuojančias nuostatas ji vienu metu apglėbia supratimą apie tų taisyklių naujai atrastą tekamumą ir būtiną jų griovimą.
 

       206.

       Šis stilius, talpinantis savo paties kritiką, turi išreikšti esamos kritikos, nukreiptos į visą jo praeitį, viešpatavimą. Per jį dialektinės teorijos išdėstymo būdas liudija joje slypinčią negatyvumo dvasią. „Tiesa nesireiškia kaip gaminys, kuriame mes neberandame įrankio žymės“(Hegelis). Ši teorinė judėjimo sąmonė, kurioje turi veikti pati judėjimo žymė, reiškiasi apverčiant nustatytus ryšius tarp suvokimo būdų ir pakreipiant kita linkme visus ankstesniosios kritikos laimėjimus. Genityvo apvertimas – tai ta mąstymo formoje pažymėta istorinių revoliucijų išraiška, kuri buvo vertinama kaip Hegelio epigraminis stilius. Jaunas Marxas, remdamasis sisteminiu Feuerbacho sukurtu naudojimo metodu ir girdamas veiksnio pakeitimą tariniu, pasiekė patį nuosekliausią šio sukilimo stiliaus vartojimo būdą, stiliaus, kuris iš skurdo filosofijos išgauna filosofijos skurdą. Dėl krypties pakeitimo imamos griauti kritinės praeities išvados, kurios buvo sustingusios pagarbioje tiesoje, tai yra pavirtusios į melą. Jau Kierkegaardas jį sąmoningai naudojo, pats prie jo prijungdamas savo atskleidimą: „Nepaisant visų kelių ir aplinkkelių, panašiai kaip uogienė visada sugrįžta į spintelę, taip ir tu visada baigi tuo, kad įdedi žodelį, nepriklausantį tau ir jaudinantį atmintimi, kurią jis sužadina“(Filosofiniai trupiniai). Kaip tik ši atstumo priedermė, atsižvelgdama į tai, kas buvo suklastota oficialioje tiesoje, apibrėžia, kaip naudotis šiuo krypties pakeitimu, taip pripažintu Kierkegaardo toje pačioje knygoje: „Dar viena pastaba dėl tavo gausių užuominų, siekiančių skundo, kurį sumaišau su savo posakiais iš pasiskolintų pasisakymų. Čia aš to neneigiu ir nebeslėpsiu, kad tai buvo atlikta laisva valia ir šios knygelės, jei ją kada nors parašysiu, tęsinyje noriu pavadinti objektą jo tikruoju vardu ir naujai aprengti problemą istoriniu kostiumu.“
 

       207.

       Idėjos tobulėja. Jose veikia žodžių reikšmė. Plagiatas yra būtinas. Jį primeta pažanga. Ji neatsilieka nuo autoriaus sakinio, prisiplaka prie jo posakių, ištrina melagingą mintį ir pakeičia ją teisinga mintimi.
 

       208.

       Krypties pakeitimas yra priešingybė citatos, teorinio autoriteto, kuris visada klastojamas vien dėl to, kad tapo citata, fragmentu, išrautu iš savo konteksto, iš savo judėjimo ir, galų gale, iš savo laikotarpio kaip visuotinė žinia ir iš tikslaus pasirinkimo, kuriuo ši citata buvo šioje teisingai pripažintoje ar klaidingoje žinioje. Krypties pakeitimas – tai tėkminga antiideologijos kalba. Jis pasireiškia komunikacijoje, žinančioje, kad ji savaimingai ir galutinai negali pretenduoti suteikti jokios garantijos. Savo viršūnėje jis yra kalba, kurios negali patvirtinti jokia sena ir tobulai kritiška žinia. Priešingai, kaip tik jo paties nuoseklumas savo paties atžvilgiu ir su jam prieinamais faktais gali patvirtinti senąją tiesos, kurią jis sukuria, esmę. Krypties pakeitimas nebuvo pagrįstas niekuo išorišku jo paties tiesos kaip esamos kritikos atžvilgiu.
 

       209.

       Tai, kas formuluojant teorines mintis atvirai pasirodo kaip iškreiptas ir paneigia bet kokią patvarią išreikštos teorinės sferos autonomiją, pasinaudodamas šia prievarta tenai imasi veiksmo, suardančio ir įveikiančio bet kokią egzistuojančią tvarką, primena, kad ši teorijos egzistencija savaime yra niekas ir ji turi būti pažinta tik drauge su istoriniu vyksmu ir istorine pataisa, kuri iš tikrųjų jai yra ištikima.
 

       210.

       Tiktai tikras kultūros neigimas ir išsaugo jos prasmę. Ji nebegali būti kultūringa. Taip ji yra tai, kas tam tikra prasme lieka kultūros plotmėje, nors ir įgauna visiškai kitą reikšmę.
 

       211.

       Prieštaravimų kalboje kultūros kritika pasirodo suvienyta, nes ji valdo kultūros visumą (jos pažinimą, kaip ir jos poeziją) ir dėl to, kad ji nebeatsiskiria nuo socialinės visumos kritikos. Tik ši suvienyta teorinė kritika pasiryžusi bendradarbiauti su suvienyta visuomenine praktika.

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

       Skaityti toliau