Spektaklio visuomenė. 2 skyrius. Prekė kaip spektaklis
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene

„Juk prekė savo tikrąja esme gali būti suprasta tik kaip visos visuomeninės būties universali kategorija. Tik šiame kontekste sudaiktinimas, kilęs iš prekinių santykių, įgyja lemiamą reikšmę tiek objektyviai visuomenės plėtotei, tiek žmonių elgsenai jo atžvilgiu, jų sąmonės paklusnumui formoms, kuriomis šis sudaiktinimas pasireiškia… Šis paklusnumas dar padidėja dėl to, kad kuo labiau auga darbo proceso racionalizavimas ir mechanizavimas, tuo labiau darbininko veikla praranda savo veiklos pobūdį ir tampa kontempliatyvia nuostata.“ Lukàcsas (Istorija ir klasinė sąmonė)

 
 
35.
 

Šiame esminiame spektaklio, kuriam svarbiausia įtraukti į save viską, kas žmogaus veikloje egzistavo tekančiu būviu, judėjime, norint jį turėti sustingusio būvio kaip daiktus, įgijusius išskirtinę vertę dėl jų išgyvenamos vertės negatyvaus formulavimo, mes atpažįstame savo senąją priešę, kuri taip puikiai moka iš pirmo žvilgsnio pasirodyti kažkuo paprasta ir savaime suprantama, tuo tarpu ji, priešingai, tokia sudėtinga ir kupina metafizinių subtilybių, – tai prekė.

 
36.
 

Kaip tik prekinio fetišizmo principas, „neapčiuopiamų, taip pat apčiuopiamų daiktų“ visuomeninis viešpatavimas, visiškai išsipildantis spektaklyje, kur apčiuopiamas pasaulis pakeičiamas virš jo egzistuojančių reginių atranka, tuo pačiu metu tampa atpažįstamas kaip apčiuopiamybė par excellance.

 
37.
 

Vienu metu egzistuojąs ir neegzistuojąs pasaulis, kurį rodo spektaklis, yra prekės, viešpataujančios visame, kas išgyvenama, pasaulis. Ir taip parodoma, koks  yra prekės pasaulis, nes jo judėjimas yra tapatus žmonių atitolimui vienam nuo kito, kaip ir nuo jų visuotinio gaminio.

 
38.
 

Tokios akivaizdžios visuose spektaklio kalbos lygmenyse akivaizdžios kokybės praradimas, tos kalbos garbinami objektai ir jos nustatomi poelgiai kaip tik išreiškia esminius realios, tikrovę atstumiančios gamybos bruožus: prekės forma visais atvejais nusako lygybę sau pačiai, ji yra kiekybinė kategorija. Ji plėtoja tik kiekybę ir tik joje gali plėtotis.

 
39.
 

Ši kokybę atmetanti plėtra, jei tai plėtra, pati paklūsta kokybinei kaitai: spektaklis reiškia, kad jis peržengė savo paties pertekliaus slenkstį; šitai teisinga tik iš dalies, dar tik vietomis, bet jau tikra pasauliniu mastu, nusakančiu pirmapradį prekės santykį, kurį patvirtino praktinis judėjimas, Žemę suvienijantis kaip pasaulinę rinką.

 
40.
 

Gamybinių jėgų plėtotė vystymasis buvo tikra nesąmoninga istorija, kuri sukūrė ir pakeitė žmonių grupių gyvavimo sąlygas kaip išgyvenimo sąlygas ir jas išplėtė, − ši plėtotė buvo visų žmonių įmonių ekonominis pagrindas. Prekės sektorius tikros ekonomikos šerdyje buvo išgyvenimo pertekliaus konstitucija. Prekių gamyba, numatanti apsikeitimą skirtingais gaminiais tarp nepriklausomų gamintojų, ilgą laiką galėjo likti amatininkiška, suturėta antraeilėse ekonominėse funkcijose, kur jos kiekybinė tiesa dar vis užmaskuota. Vis dėlto ten, kur susidūrė su didžiosios prekybos ir kapitalų kaupimo visuomeninėmis sąlygomis, ji visiškai užvaldė ekonomiką. Tada visa ekonomika tapo tuo, kuo prekė pasirodė esanti šio užkariavimo metu – kiekybinės plėtotės procesu. Šis nenutrūksti ekonominės galios sklaida prekės forma, prekės, pakeitusios žmogaus darbą darbu-preke, samdomuoju darbu, kaupimo būdu atvedė prie gausos, kuriai esant pirmasis išgyvenimo klausimas išsprendžiamas be abejonės, bet taip, kad jis visada privalo save atpažinti ir kiekvieną kartą būti iš naujo keliamas į aukštesnę pakopą. Ekonomikos kilimas išlaisvina visuomenes nuo natūralaus spaudimo, reikalavusio kovos už išgyvenimą, bet tada jos nėra laisvos nuo išvaduotojo. Prekės nepriklausomybė išsiplėtė visoje ekonomikos, kurioje ji viešpatauja, sistemoje. Ekonomika keičia pasaulį, bet jį keičia tik į ekonomikos pasaulį. Tariama gamta, kurioje žmogaus darbas tapo svetimas, reikalauja iki begalybės tęsti jo tarnybą, ir ši tarnyba, teisiama ir išteisinama tik jos pačios, iš tiesų kaip savo patarnautojų sulaukia visų pastangų ir visuomeniškai leidžiamų projektų. Prekių, tai yra prekinių santykių gausa dabar gali būti tik padidėjusio išgyvenimo galimybė.

 
41.
 

Prekės viešpatavimas ekonomikoje, kuri pati kaip visuomeninio gyvenimo materialinis pagrindas liko nepastebėta ir nesuprasta, kaip ir neišvengiamai nepažintas artimas žmogus, iš pradžių reiškėsi paslaptingai. Toje visuomenėje, kur konkreti prekė tampa reta ar lieka antraeilė, matomas pinigų, pasirodančių kaip visagaliai kaip tik ir pasiuntiniai, viešpatavimas, kuris kalba nežinomos galios vardu. Kartu su industrine revoliucija, manufaktūriniu darbo padalijimu ir masine gamyba pasaulinei rinkai prekė iš esmės pasirodo kaip galia, kuri realiai ketina okupuoti visuomeninį gyvenimą. Kaip tik šiuo momentu politinė ekonomija tampa viešpataujančiu mokslu ir mokslu apie viešpatavimą.

 
42.
 

Spektaklis – jau ta stadija, kada prekė visiškai okupavo visuomeninį gyvenimą. Matomas ne tik kad santykis su preke, bet vien jis ir tematomas: pasaulis, kurį matome, yra jo pasaulis. Ekonominė gamyba plečia savo diktatūrą ekstensyviai ir intensyviai. Mažiausiai pramonės paliestose vietovėse jos viešpatavimas jau juntamas veikiant keletui prekių-žvaigždžių ir įsigalėjusioms imperialistinėms zonoms, kurios pirmauja gamybos plėtros srityje. Šiose pažangiose zonose visuomeninė erdvė apimta nepertraukiamo prekės geologinių klodų sluoksniavimosi. Tokiu mastu nuo „antrosios pramoninės revoliucijos“ susvetimėjęs vartojimas masėms tampa papildoma prievole susvetimėjusios gamybos atžvilgiu. Kaip tik visas visuomenės parduodamas darbas globaliai tampa visuotine preke, kurios cikliškumas privalo tęstis. Norint tai pasiekti reikia, kad ši visuotinė prekė dalimis sugrįžtų pas fragmentišką individą, visiškai atskirtą nuo gamybinių jėgų, veikiančių kaip visuma. Taip kaip tik čia specializuotas mokslas apie viešpatavimą ir turi specializuotis tvarkingai iš eilės: jis subyra į sociologiją, psichotechniką, kibernetiką, semiologiją ir kt., rūpindamasis, kad procesas vyktų visais lygiais.

 
43.
 

Tuo tarpu kai pirmapradėje kapitalistinio kaupimo fazėje „politinė ekonomija proletarą mato tik kaip darbininą“, kuris turi gauti būtiną minimumą norint išsaugoti jo darbo jėgą, visiškai negalvojant apie „jo laisvalaikį ir žmoniškumą“, ši viešpataujančios klasės idėjinė pozicija pasikeičia, kai tik gausos laipsnis, pasiektas prekių gamyboje, pareikalauja iš darbininko papildomo bendradarbiavimo. Šis darbininkas, staiga išlaisvintas visiškos paniekos, kuri jam aiškiai buvo reiškiama visais organizaciniais ir gamybos priežiūros būdais, kiekvieną dieną atsiduria už pastarųjų ribų ir iš pažiūros mandagiai bei paslaugiai imamas vertinti kaip svarbus asmuo, persirengęs vartotoju. Tada prekės humanizmas rūpinasi darbininko „laisvalaikiu ir žmoniškumu“ paprasčiausiai todėl, kad politinė ekonomija dabar gali ir privalo valdyti šias sferas kaip politinė ekonomija. Taip užbaigtas žmogaus neigimas“ ima rūpintis žmogiškosios būties visuma.

 
44.
 

Spektaklis yra nuolatinis opiumo karas kuriuo norima įteigti priimti gerovių sutapatinimą su prekėmis, o pasitenkinimą su išgyvenimu, augančiu pagal jo paties dėsnius. Bet jei vartojamas išgyvenimas yra tai, kas turi visada augti, tai yra todėl, kad jis nuolatos savyje slepia nepriteklių. Jei nieko nėra už augančio išgyvenimo galimybių ribų, jokio ataskaitos taško, kur jis galėtų nustoti augti, tai yra ne todėl, kad už nepritekliaus ribų jo paties nėra, o todėl, kad jis pats yra nepriteklius, kuris tapo dar didesnis.

 
45.
 

Įdiegus automatizaciją, kuri vienu metu yra ir pats pažangiausias šiuolaikinės pramonės sektorius, ir modelis, kuriame glaustai ir tobulai išdėstoma jos praktika, reikia, kad prekės pasaulis peržengtų šį prieštaravimą: techninis instrumentavimas, objektyviai panaikinantis darbą, tuo pačiu metu turi išsaugoti darbą kaip prekę ir kaip vienintelę prekės gimimo vietą. Tam, kad automatizacija ar bet kokia kita mažiau radikali darbo produktyvumo augimo forma iš esmės nesumažintų būtino visuomeninio darbo laiko visuomenės mastu, būtina kurti naujas darbo vietas. Tretinis, tai yra tarnybos, sektorius yra milžiniškas distribucinės armijos kelių ir dabartinių prekių gyrimo išplėtojimo mechanizmas; papildomų jėgų mobilizacija, kuri tinkamu laiku pačioje reikmių, susietų su tokiomis prekėmis, dirbtinumo akivaizdoje teigia tokio papildomo darbo organizavimo būtinybę.

 
46.
 

Apsikeitimo vertė galėjo susiformuoti tik kaip vartojamosios vertės veiksnys, bet jos pergalė remiantis savo pačios ginklais sukūrė jos savarankiško viešpatavimo sąlygas. Mobilizuodama įvairiausią žmogiškąjį vartotojiškumą ir pasigrobdama jo pasitenkinimo monopolį, ji ėmė valdyti vartotojiškumą. Apsikeitimo procesas susitapatino su bet kokiu įmanomu vartotojiškumu ir jį apribojo iki šio apsikeitimo priklausomybės. Apsikeitimo vertė yra vartojamosios vertės samdomas kareivis, kuris galop kariauja dėl savo paties interesų.

 
47.
 

Ši kapitalistinės ekonomikos, nurodančios vartojamosios vertės tendencingą mažėjimą, konstanta kuria naują nepritekliaus formą augančio išgyvenimo, kuris nėra daugiau išvaduotas iš ankstesniojo skurdo, viduje, nes jis reikalauja, kad didžioji dauguma žmonių dalyvautų kaip apmokami darbininkai, amžinai stebint jų pastangas; todėl kiekvienas žino, kad jam reikia paklusti arba mirti. Kaip tik šio šantažo tikrovė, faktas, kad vartotojiškumas, įgaudamas pačią vargingiausią formą (valgyti ir gyventi), dabar egzistuoja tik įkalintas augančio išgyvenimo iliuziniuose turtuose, nurodo, kad ji yra tikras visuotinai priimtos iliuzijos pagrindas šiuolaikinių prekių vartojimo akivaizdoje. Tikras vartotojas tampa iliuzijų vartotoju. Prekė ir yra ši iš esmės tikroviška iliuzija, o spektaklis jos visuotinis pasireiškimas.

 
48.
 

Vartojamoji vertė, kuri buvo neaiškiai įtraukta į apsikeitimo vertę, dabar turi būti aiškiai paskelbta esanti spektaklio apverstoje tikrovėje kaip tik todėl, kad jos esminė tikrovė ardoma per daug išplėtotos prekinės ekonomikos; ir todėl, kad apgaulingam gyvenimui tampa būtinas tariamas pateisinimas.

 
49.
 

Spektaklis yra pinigų – abstraktaus visuotinio visų prekių atitikmens – kita pusė. Bet jei pinigai valdė visuomenę kaip esminio lygiavertiškumo, tai yra kaip daugybės keičiamų gerovių, kurių vartojimas liko neprilygstamas, reprezentacija, spektaklis yra šiuolaikinis išplėtotas jų papildinys, kur prekybinio pasaulio visuma pasirodo urmu kaip visuotinis atitikmuo to, kuo visuomenės vientisumas gali būti ir daryti. Spektaklis yra pinigai, į kuriuos mes tiktai žiūrim, nes jame kaip tik vartojimo visuma jau pasikeitė į abstrakčios reprezentacijos visumą. Spektaklis – ne tik tariamo vartojimo tarnas, jis pats jau yra tariamas gyvenimo vartojimas.

 
50.
 

Visuomeninio darbo koncentruotas rezultatas ekonominės gausos momentu tampa akivaizdus ir bet kokią tikrovę prikausto prie regimybės, kuri dabar yra jo gaminys. Kapitalas nebe nematomas centras, vadovaujantis gamybos būdui, nes jo sankaupa jį praplečia iki periferijos, įgavusios apčiuopiamų objektų formą. Visa visuomenės erdvė yra jo portretas.

 
51.
 

Savarankiškos ekonomikos pergalė tuo pačiu metu turi tapti ir jos pralaimėjimu. Ją išlaisvinusios jėgos panaikina ekonominę būtinybę, kuri buvo nepajudinamas ankstesniųjų visuomenių pagrindas. Kai ji ją pakeičia begalinės ekonominės plėtros būtinybe, ji tegali pasitenkinimą pirminėmis paprastai pripažintomis žmogaus reikmėmis pakeisti tariamų reikmių, glūdinčių vienintelėje tariamoje reikmėje išlaikyti jos viešpatavimą, nepertraukiamu gaminimu. Bet savarankiška ekonomika visiems laikams atsiskiria nuo giluminės reikmės kaip ji išeina taip, iš visuomeninio nesąmoningumo, kuris priklausė nuo jos to nežinodamas. Visa, kas sąmoninga, susidėvi. Tai, kas nesąmoninga, lieka pastovu. Bet ar vieną kartą išsilaisvinus, tai savo ruožtu nepavirs griuvėsiais?“ (Freudas)

 
52.
 

Tuo momentu, kada visuomenė supranta, jog ji priklauso nuo ekonomikos, iš tiesų ekonomika priklauso nuo jos. Ši slapta galia, išaugusi tiek, kad galėjo pasireikšti kaip vienvaldė, taip pat prarado savo galią. Ten, kur buvo ekonominis tai,turi grįžti . Subjektas gali atsirasti tik visuomenėje, tai yra kovoje, kuri joje slypi. Galima jo egzistencija visiškai priklauso nuo klasių kovos, iškylančios kaip istorijos ekonominio kūrimo gaminys ir gamintojas, rezultatų.

 
53.
 

Troškimo sąmonė ir sąmonės troškimas yra tapatūs projektui, kuris savo negatyvia forma siekia panaikinti klases, tai yra tiesiogiai vadovauti darbininkams visais jų veiklos atvejais. Šio projekto priešingybė yra spektaklio, kur prekė atidžiai stebi save pačios sukurtame pasaulyje, visuomenė.

 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.