Spektaklio visuomenė. 4 skyrius. Proletariatas kaip subjektas ir pateikimas (1)
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      „Visų lygios teisės į gerovę ir šio pasaulio malonumus, bet kokio autoriteto sunaikinimas, bet kokio moralinio stabdžio neigimas, štai, jei pažvelgsime į daiktų esmę, dėl ko kilo kovo 18 d. sukilimas ir pavojingo susivienijimo chartija, kuri jam suteikė šalininkų armiją.“

 

(Parlamentinis kovo 18 dienos sukilimo tyrimas)

 
 
73.
 

Tikras judėjimas, panaikinantis esančias sąlygas, valdo visuomenę po buržuazijos pergalės ekonomikos srityje ir tai tapo akivaizdu nuo tada, kai ši pergalė buvo politiškai įteisinta. Gamybinių jėgų plėtra sugriauna senuosius gamybinius ryšius, ir bet kokia statiška tvarka pavirsta dulkėmis. Visa, kas buvo absoliutu, tampa istoriška.

 
74.
 

Kaip tik į istorijos katilą įsviesti žmonės, privalėdami dalyvauti ją sudarančiame darbe ir kovose, supranta, kad yra priversti blaiviai įvertinti savo santykius. Ši istorija neturi objekto, atsieto nuo to, ką ji įgyvendina savyje pačioje, nors paskutinioji metafizinė ir nesąmoninga istorinės epochos vizija gali atspindėti gamybinę pažangą, kurioje istorija pasireiškė kaip pats istorijos objektas. Istorijos subjektu tegali būti gyva, save pačią atkurianti būtybė, tampanti savojo pasaulio, kuris yra istorija, šeimininku ir savininku ir gyvuojanti kaip savojo žaidimo sąmonė.

 
75.
 

Ilgos revoliucinės epochos klasinės kovos, prasidėjusios su buržuazijos ir istorinio mąstymo iškilimu, dialektika ir mąstymu, kuris nebenustoja ieškojęs vien esančiojo prasmės, o įsisąmonina viso, kas gyvuoja, nykimo procesą, plėtojasi kaip ta pati srovė; judėdamas šis mąstymas panaikina bet kokį atskyrimą.

 
76.
 

Hegelis interpretavo nebe pasaulį, o pasaulio pasikeitimą. Interpretuodamas tik pasikeitimą, Hegelis filosofiškai teužbaigė filosofiją. Jis norėjo suvokti save patį kuriantį pasaulį. Šis istorinis mąstymas vis tėra pernelyg vėlai kylanti sąmonė, kuri išreiškia post fendum įteisinimą. Taip ji atskyrimą peržengė tik mąstymo erdvėje. Paradoksas, kad bet kokios tikrovės prasmė priklausytų nuo jos istorinio užbaigimo ir tuo pačiu metu ši prasmė būtų iškelta kaip save pačią kurianti istorijos užbaigimo procese, kyla iš paprasto fakto, kad XVII ir XVIII a. buržuazinių revoliucijų mąstytojas savo filosofijoje ieškojo tik susitaikymo su jų rezultatu. „Net kaip buržuazinės revoliucijos filosofija ji neišreiškia viso šios revoliucijos vyksmo, o tik jos baigiamąją išvadą. Šia prasme ji ne revoliucijos, o restauracijos filosofija“(Karlas Korschas, Tezės apie Hegelį ir revoliuciją). Hegelis paskutinį kartą atliko filosofo darbą – „gyvuojančio pašlovinimą“, bet tai, kas egzistavo jam, tegalėjo būti istorinio judėjimo visuma. Iš tiesų išsaugomo mąstymo išorinė padėtis galėjo būti slepiama tik jai tapatinantis su išankstiniu Dvasios, visuotinio herojaus, projektu, herojaus, kuris padarė viską, ką norėjo, ir norėjo to, ką padarė, ir kurio išsipildymas sutampa su dabartimi. Taip istoriniame mąstyme mirštanti filosofija šlovinti pasaulį dabar gali tik jį neigdama, nes norint prabilti jai jau reikia įsivaizduoti tą užbaigtą visuotinę istoriją, kurioje ji viską sugrąžino, ir uždaryti to vienintelio tribunolo posėdį, kur gali būti paskelbtas nuosprendis tiesai.

 
77.
 

Kai proletariatas pasireiškia savo pačių buvimu ir veiksmais, kad šis istorinis mąstymas nebuvo užmirštas, baigmės paneigimas tuo pačiu metu yra metodo patvirtinimas.

 
78.
 

Istorinis mąstymas gali būti išgelbėtas tik tapdamas praktiniu mąstymu, ir proletariato kaip revoliucionieriškos klasės praktika negali būti mažesnė nei istorinė sąmonė, veikianti remiantis savojo pasaulio visuma. Visos revoliucinio darbininkų judėjimo teorinės srovės, atėjusios ne tik iš Marxo, bet ir Stirnerio bei Bakounine‘o, kilo iš kritiško susidūrimo su hėgelišku mąstymu.

 
79.
 

Neperskiriamas Marxo teorijos ir hėgeliško metodo pobūdis pats yra neatskiriamas nuo šios teorijos revoliucinio pobūdžio, tai yra nuo jos tiesos. Kaip tik dėl to šis pirminis ryšys buvo visuotinai ignoruojamas ar blogai suprantamas, ar, be to, nurodomas kaip silpnoji pusė to, kas apgaulingai tapo marksistine doktrina. Bernsteinas veikale Teorinis socializmas ir praktinė socialdemokratija tobulai atveria ryšį tarp dialektinio metodo ir istorinės paspirties, apverkdamas 1847 m. manifesto nemokšiškus spėjimus dėl proletarinės revoliucijos neišvengiamumo Vokietijoje: „Ši istorinė saviįtaiga tokia klaidinga, kad pirmasis pasitaikęs politinis svajotojas vargu ar galėtų geresnę surasti, ji būtų nesuprantama Marxo, tuo metu rimtai susipažinusio su ekonomikos pagrindais, veikaluose, jei neturėtume joje įžvelgti hėgeliško prieštaravimo dialektikos likutinio gaminio, kuria Marxas, kaip ir Engelsas, niekada visiškai nesugebėjo atsikratyti. Tais visuotinio maištavimo laikais šioji dialektika jam tapo dar labiau neišvengiama“.

 
80.
 

Apvertimas, kurį Marxas įgyvendina dėl mąstymo apie buržuazines revoliucijas „išsaugojimo remiantis perdavimu“ nėra toks, kad gamybinių jėgų materialistine plėtote banaliai būtų galima pakeisti hėgeliško Proto judėjimą, susiviejantį su pačiu savimi laiko tėkmėje, jo objektyviam išpildymui tapatinantis su savo susvetimėjimu, o jo istorinėms žaizdoms nepaliekant randų. Tikroviška tapusi istorija nebeturi pabaigos. Marxas sugriovė Hegelio atskirtą nuo to, kas atsitinka, poziciją ir aukščiausio išorinio veiksnio, kad ir koks jis būtų, stebėjimą. Dabar teorija teturi įvertinti tai, kas su ja daroma. Ir priešingai, ekonominio judėjimo stebėjimas, kuris reiškiasi šiuolaikinės visuomenės mąstyme, cirkuliarinės sistemos hėgeliško bandymo erdvėje yra nedialektinės dalies neapverstas palikimas: šis pritarimas neteko suvokimo matmenų ir jam norinčiam save įteisinti nebereikia jokio hėgelizmo, nes judėjimas, susijęs su garbinimu, dabar tėra beprasmis sektorius pasaulio, kurio mechaninė plėtra iš tiesų valdo viską. Marxo planas yra sąmoningos istorijos planas. Kiekybė, išgyvenanti aklai plėtojantis gamybinėms ir paprastai ekonominėms jėgoms turi keistis į kokybišką istorijos pasisavinimą. Politinės ekonomijos kritika yra pirmasis tos priešistorijos pabaigos veiksmas: „Iš visų gamybos įrankių pati didžiausia gamybinė jėga – tai pati revoliucinė klasė.“

 
81.
 

Marxo teoriją su moksliniu mąstymu glaudžiai sieja kaip tik racionalus suvokimas jėgų, kurios realiai reiškiasi visuomenėje. Bet ji iš esmės yra anapus mokslinio mąstymo, kur pastarasis išsaugomas tik būdamas nugalėtas, nes kalbama apie kovos supratimą ir tikrai ne apie įstatymą. Mes žinome tik vieną mokslą – istorijos mokslą“, – sakoma Vokiškoje ideologijoje.

 
82.
 

Buržuazinė epocha, norinti moksliškai kurti istoriją, nepaiso to, kad šis jos naudojamas mokslas greičiau pats turi būti istoriškai kuriamas kartu su ekonomika. Ir atvirkščiai, istorija iš pagrindų priklauso nuo to žinojimo tik tiek, kiek ši istorija lieka ekonomine istorija. Kokiu mastu istorijos dalis pačioje ekonomikoje – visuotiniame procese, kuris pakeičia jos pačios pamatinius mokslinius duomenis, – tarp kita ko, galėjo būti nepaisoma žvelgiant iš mokslinio stebėjimo taško, parodo tuščiagarbiai skaičiavimai tų socialistų, kurie tikėjosi nustatyti tikslų krizių periodiškumą; o nuo tada, kai nuolatos besikišdama valstybė ėmė atlyginti už krizės padarinius, taip pat samprotaujant šioje pusiausvyroje įžvelgiama galutinė ekonominė harmonija. Jei planas – nugalėti ekonomiką, plana – užvaldyti istoriją turi pažinti ir į save nukreipti mokslą apie visuomenę, jis pats negali būti moksliškas. Tame paskutiniame judėjime, kuris tikisi valdyti esamą istoriją remdamasis moksliniu pažinimu, revoliucinės nuostatos lieka buržuazinės.

 
83.
 

Utopinės socializmo srovės, nors istoriškai ir kilo iš gyvuojančios visuomeninio organizavimo kritikos, kaip tik gali būti vadinamos utopinėmis tiek, kiek jos atmeta istoriją, tai yra tikrą vykstančią kovą, taip pat ir laiko judėjimą, esantį už jų laimingos visuomenės paveikslo nekintamos tobulybės ribų, bet ne dėl to, kad jos atmeta mokslą. Mąstytojai utopistai, priešingai, yra visiškai užvaldyti tokios mokslinės minties, kokia buvo iškilusi paskutiniaisiais amžiais. Jie ieškojo šios visuotinės racionalistinės sistemos užbaigtumo: visiškai būdu nelaikė savęs beginkliais pranašais, nes tikėjo mokslinio įrodinėjimo visuomenine galia ir netgi sensimonizmo atveju valdžios užėmimu remiantis mokslu. Kaip, klausia Sombartas, „jie norėjo kovomis išrauti tai, kas turi būti įrodyta?“ Vis dėlto utopistų mokslinė koncepcija neįgavo tokio pažinimo, kad esančioje situacijoje visuomeninės grupės turi interesų, jėgų norint ją išsaugoti, taip pat ir apgaulingos sąmonės formas, atitinkančias tokias pozicijas. Taigi ji lieka kur kas žemiau paties mokslo plėtros istorinės tikrovės mokslo, kuris didžiąja dalimi buvo pakreiptas visuomeninės paklausos, kylančios iš tokių veiksnių, kuris atrenka ne tik tai, kas gali būti priimta, bet ir tai, kas gali būti ištirta. Socialistai utopistai, įkalinti mokslinės tiesos pateikimo būdo, šią tiesą supranta pagal jos grynai abstraktų paveikslą, koks buvo primestas seniai praėjusiose visuomenės stadijose. Kaip pabrėžia Sorelis, utopistai mano atskleisti ir parodyti visuomenės įstatymus remdamiesi kaip tik astronomijos modeliu. Jų ieškoma harmonija, priešiška istorijai, kyla iš bandymo pritaikyti visuomenei mažiau nuo istorijos priklausantį mokslą. Ji siekia būti pripažintia su tokia eksperimentine nekaltybe kaip ir niutonizmas, o nuolat postuluojama laiminga lemtis „jų visuomeniniame moksle atlieka analogišką vaidmenį tam, kas racionalioje mechanikoje priskiriama inercijai“ (Medžiaga proletariato teorijai).

 
84.
 

Marxo mąstymo deterministinė – mokslinė pusė kaip tik atvėrė spragą, per kurią jam gyvam esant „ideologizavimo“ procesas įsiskverbė į jo mąstymą ir juo labiau į teorinį palikimą, skirtą darbininkų judėjimui. Istorijos subjekto atėjimas vėl buvo atkeltas vėlesniam laikui, o istorijos mokslas par excellence, tai yra ekonomika, vis plačiau yra linkęs užtikrinti savo paties būsimo neigimo būtinybę. Bet šitaip iš teorinės vizijos lauko išstumiama revoliucinė praktika – vienintelė šio neigimo tiesa. Taip svarbu kantriai studijuoti ekonominę plėtrą, be to, su hėgeliška ramybe sutikti skausmą, kuris galiausiai lieka „gerų ketinimų kapinėmis“. Pastebime, kad šiandien atsižvelgiant į mokslą apie revoliucijas, sąmoningumas visada ateina per anksti ir turi būti išdėstomas. Istorija parodė, kad mes ir visi, kurie mąstė kaip mes, buvo neteisūs. Ji aiškiai parodė, kad ekonominės plėtros būvis mūsų žemyne dar toli gražu nebuvo brandus“, – 1895 m. pasakys Engelsas. Visą gyvenimą Marxas laikėsi vienintelio savo teorijos požiūrio aspekto, bet jo teorijos apžvalga pasidavė į viešpataujančios minties sritį, išryškėdama kaip atskirų disciplinų kritikos forma, daugiausia kaip buržuazinės visuomenės pagrindinio mokslo kritika – politinė ekonomija. Kaip tik šis iškraipymas, vėliau priimtas kaip galutinis, sudarė „marksizmo“ esmę.

 
85.
 

Trūkumas, pasireiškęs Marxso teorijoje, natūraliai reiškiasi kaip trūkumas jo laikmečio proletariato revoliucinėje kovoje. 1848 m. darbininkų klasė Vokietijoje nepaskelbė nenutrūkstamos revoliucijos, ir būdama izoliuota Komuna buvo nugalėta. Taigi revoliucinė teorija dar negalėjo pasiekti savo pačios egzistavimo pilnatvės. Tai, kad buvo privalu ją apginti ir patikslinti atsidavus atsiskyrėliškam moksliniam darbui Britų muziejaus  patalpose, parodo pačios teorijos trūkumą. Kaip tik moksliniai įteisinimai, nukreipti į darbininkų klasės plėtotės ateitį, ir su šiais įteisinimais suderinta organizacinė praktika pažangesnėje stadijoje taps kliūtimi proletariškai sąmonei.

 
86.
 

Atsižvelgiant tiek į turinį, tiek į pranešimo formą visas teorinis trūkumas moksliškai ginant proletarišką revoliuciją ir žvelgiant iš revoliucinio valdžios paėmimo požiūrio taško gali būti nukreiptas į proletariato tapatinimo su buržuazija veiksmą.

 
87.
 

Siekis pagrįstai įrodyti ir moksliškai įteisinti proletariato valdžią, pasikliaujant pasikartojančiais praeities eksperimentais, pradedant nuo Manifesto, aptemdo istorinį Marxo mąstymą, jį priverčiant palaikyti linijinį gamybos būdų plėtros paveikslą, sukeltą klasių kovų, kurios kiekvieną kartą, neva, baigiasi „visos visuomenės revoliucine transformacija arba bendru kovojančių klasių sunaikinimu“. Bet stebimoje istorijos tikrovėje ir „azijinės gamybos būdas“, kaip jį kitur konstatavo Marxas, išsaugojo savo rimtį nepaisant visų klasinių susidūrimų, kaip kad baudžiauninkų žakerijos niekada nenugalėjo baronų, o antikos vergų sukilimai – laisvų žmonių. Linijinė schema pirmiausia iš akių išleidžia tą faktą, kad buržuazija yra vienintelė niekada nenugalėta revoliucinė klasė; tuo pačiu metu ji yra vienintelė, kuriai ekonomikos plėtra tapo priežastimi ir pasekme to, kad ji valdo visuomenę. Valdant klasių visuomenei toks pats supaprastinimas privertė Marxą neigti ekonominį valstybės vaidmenį. Jei kylanti buržuazija, atrodo, išlaisvino ekonomiką nuo valstybės, tai atliko tik tiek, kiek ankstesnioji valstybė esant statiškai ekonomikai tapo klasės numalšinimo įrankiu. Buržuazija plėtojo savo nepriklausomą ekonominę galią viduramžiais valstybės susilpnėjimo periodu, feodalinio suderintų valdžios formų suskaidymo laikotarpiu. Bet šiuolaikinė valstybė, pradėjusi remti buržuazijos plėtrą per merkantilizmą ir laisser faire, laisser passer laikotarpiu galutinai tapusi jos valstybe, apskaičiuotai valdant ekonominį procesą vėliau atsiveria kaip apdovanota esminė galia. Įvardydamas šiuolaikinės valstybinės biurokratijos prototipą kaip bonapartizmą, Marxas vis dėlto galėjo jį aprašyti kaip kapitalo ir valstybės susiliejimą, „kapitalo nacionalinės valdžios darbo atžvilgiu, viešosios jėgos norint pavergti visuomenę“ padėtį, kada buržuazija atsisako viso istorinio gyvenimo, kuris nebūtų sutelktas ties ekonomine daiktų istorija, ir labai nori „būti pasmerkta tai pačiai politinei nebūčiai kaip ir kitos klasės“. Čia jau yra sudėti socialiniai ir politiniai šiuolaikinio spektaklio, kuris neigiamai apibrėžia proletariatą kaip vienintelį istorinio gyvenimo pretendentą, pamatai.

 
88.
 

Tik dvi klasės, iš esmės atitinkančios Marxo teoriją, dvi išgrynintos klasės, link kurių krypsta visa Kapitalo analizė – buržuazija ir proletariatas – yra tik dvi tolygios revoliucinės istorijos klasės, tačiau jos gyvuoja skirtingomis sąlygomis: buržuazinė revoliucija įvykdyta, o proletariška revoliucija tėra sumanymas, susiformavęs ankstesnės revoliucijos pagrindu, bet kokybiškai nuo jos atsiskiriantis. Neigdami buržuazijos istorinio vaidmens savitumą, mes slepiame konkretų savitumą proletariško sumanymo, kuriuo negalima nieko pasiekti, išskyrus tą atvejį, kai veikiama jo paties vardu bei išpažįstama „jo uždavinių didybė“. Buržuazija atėjo į valdžią, nes ji besivystančios ekonomikos klasė. Pats proletariatas gali būti valdžia tik tapdamas sąmoningumo klase. Gamybinių jėgų branda negali užtikrinti tokios valdžios net einant augančio nusavinimo, kurį ji iššaukia, keliu. Jakobinų valstybinės valdžios užėmimas neturi tapti proletariato įrankiu. Jam negali pasitarnauti jokia ideologija, galinti atskirus tikslus paslėpti už visuotinių tikslų, nes jis negali išsaugoti jokios dalinės tikrovės, kuri iš esmės priklausytų jam.

 
89.
 

Marxas tiksliai nustatytu periodu, kada jis dalyvavo proletariato kovoje, tiek daug laukė iš mokslinės prognozės, kad net sukūrė intelektualinį ekonomizmo iliuzijų pagrindą, nors žinome, kad jis asmeniškai joms nepasidavė. Viename gerai žinomame 1867 m. gruodžio 7 d. parašytame laiške, siunčiamame su straipsniu, kuriame jis pats kritikuoja Kapitalą ir kurį Engelsas turėjo atiduoti į spaudą tarsi jis būtų parašytas priešininko, Marxas aiškiai išdėsto savo paties mokslo ribas: „Subjektyvus autoriaus siekis (kurį galbūt jam primetė jo politinė padėtis ir praeitis), tai yra jo paties prisistatymo būdas, kuriuo jis kitiems pristato dabartinio judėjimo ir šiuolaikinio visuomeninio proceso galutinę išdavą, neturi jokio ryšio su jo realia analize“. Taip Marxas, pats atsiribodamas nuo savosios objektyvios analizės „tendencingų išvadų“ ir naudodamasis „galbūt“ ironija, susieta su ekstra moksliniu pasirinkimu, kuris, neva, buvo primestas jam, tuo pačiu metu parodo metodologinį dviejų požiūrių susiliejimo būdą.

 
90.
 

Kaip tik pačioje istorinėje kovoje reikia sulieti sąmonę ir veiksmą taip, kad kiekvienas iš šių žodžių kitame atrastų savo tiesos garantijas. Proletariato klasės kaip subjekto sudarymas reiškia revoliucinių kovų ir visuomenės revoliuciniu laikotarpiu organizavimą: kaip tik čia turi gyvuoti praktinės sąmoningumo sąlygos, kuriose praktinės veiklos teorija pasitvirtina, tapdama teorine praktika. Vis dėlto šis esminis organizavimo klausimas buvo mažiausiai revoliucinės teorijos svarstomas tuo metu, kai kūrėsi darbininkų judėjimas, tai yra tada, kai ši teorija dar buvo unitarinio pobūdžio ir kilo iš istorinio mąstymo (ir ji kaip tik buvo atsidavusi užduočiai plėtotis iki unitarinės istorinės praktikos). Ir kaip tik šioje vietoje, priešingai, pasireiškia šios teorijos nenuoseklumas, atkartojantis valstybinius ir hierarchinius pritaikymo metodus, pasiskolintus iš buržuazinės revoliucijos. Darbininkų judėjimo organizavimo formos, išaugusios iš šio teorijos atsisakymo, atvirkščiai, buvo linkusios neleisti turėti vienintelės teorijos, ją suskaidant į skirtingas specializuotas ir dalines pažinimo formas. Šis ideologinis teorijos atsitolinimas nebegali pripažinti vienintelės istorinės minties, kurią ji išdavė, praktinio patikrinimo rezultatų, kai toks patikrinimas iškyla gaivališkoje darbininkų kovoje; jis tegali padėti pažaboti to patikrinimo apraiškas ir atmintį apie jį. Vis dėlto šios kovoje kilusios istorinės formos kaip tik ir yra ta praktinė aplinka, kuriai trūko teorijos, kad ji taptų teisinga. Tos formos – tai teorijos reikalavimas, bet toks reikalavimas, kuris nebuvo teoriškai formuluojamas. Taryba nebuvo teorijos atradimas. Ir jau tada pati aukščiausia Tarptautinės darbininkų sąjungos teorinė tiesa buvo jos pačios praktinis egzistavimas.

 
91.
 

Pirmieji Internacionalo kovos laimėjimai padėjo jam išsilaisvinti iš miglotos viešpataujančios ideologijos įtakos, kuri jam vis dar darė poveikį. Bet pralaimėjimas ir represija, kuriuos jis netrukus patyrė, į iškėlė aikštėn konfliktą tarp dviejų proletariškos revoliucijos požiūrių, pasižyminčių tam tikru autoritariniu dydžiu, dėl kurio išsilaisvinimo idėja buvo palikta nuošaly. Iš tiesų, nesutaikomu tapęs kivirčas tarp marksistų ir bakuninistų vienu metu palietė dvi temas: valdžią revoliucionieriškoje visuomenėje ir esamą judėjimo organizavimą, ir sprendžiant vieną klausimą, paskui kitą, priešininkų nuostatos pasikeitė. Bakuninas kovojo su iliuzija panaikinti klases panaudojant autoritarinę valstybės valdžią, numatydamas atkurti viešpataujančios biurokratinės klasės ir labiau išsimokslinusių bei tų, kurie tokiais bus laikomi, diktatūrą. Marxas, tikėjęs, kad ekonominių prieštaravimų, neatskiriamų nuo darbininkų demokratinio švietimo, augimas apribos proletarinės valstybės vaidmenį iki paprasčiausios naujų objektyviai iškylančių ryšių įteisinimo stadijos, apkaltino Bakuniną ir jo pasekėjus konspiracinio elito autoritarizmu, elito, kuris sąmoningai numatė savo vietą aukščiau Internacionalo ir formulavo absurdišką ketinimą primesti visuomenei revoliucingiausių arba tų, kurie dėsis tokiais esą, diktatūrą be atsakomybės. Bakuninas verbavo savo pasekėjus iš esmės su šia perspektyva: „Nematomi pilotai liaudinės audros apsuptyje, mes turime ją suvaldyti, pasinaudodami ne akivaizdžia valdžia, o visų sąjungininkų kolektyvine diktatūra. Diktatūra be titulo, be įvardijimo, be viešosios teisės, ir juo labiau galinga, kad nebus visiškai panaši į valdžią.“ Taip susirėmė dvi darbininkų revoliucijos ideologijos, išsakančios iš dalies teisingą kritiką, bet netenkančios vienybės su istoriniu mąstymu ir save įteisindamos kaip ideologines valdžias. Tokios galingos organizacijos kaip vokiečių socialdemokratija ir Iberijos anarchistų federacija ištikimai tarnavo vienai ar kitai iš šių ideologijų, bet rezultatas visur buvo visiškai kitoks nei norėta.

 
92.
 

Į proletariato revoliuciją žiūrėti kaip į betarpiškai esančią tuo pačiu metu reiškia tam tikrais tikros anarchistinės kovos didybę ir silpnumą (nes atskirais jos atvejais anarchistų judėjimo pretenzijos lieka juokingos). Iš istorinio mąstymo apie šiuolaikinių klasių kovas kolektyvinis anarchizmas išsaugo tik išvadas ir absoliutus tų išvadų reiklumas taip pat pasireiškia kaip nevaržomas metodo niekinimas. Taip jo kritika dėl politinės kovos lieka neapibrėžta tada, kai jo ekonominės kovos pasirinkimas patvirtinamas tik veikiant iliuzijai tos galutinės išeities, kuri šioje žemėje buvo iššaukta vienu sykiu visuotinio maišto ar sukilimo dieną. Anarchistai turi įgyvendinti tam tikrą tikslą. Anarchizmas vis dar yra ideologinis valstybės ir klasių, tai yra atskiros ideologijos pačių visuomeninių sąlygų neigimas. Kaip tik grynosios laisvės ideologija viską sulygina ir pašalina bet kokią istorinio blogio idėją. Dėl šio požiūrio aspekto, susivienijusio visus atskirus poreikius, anarchizmas nusipelnė parodyti gyvuojančių sąlygų atsisakymą dėl gyvenimo visumos, o ne dėl privilegijuotos kritinės specializacijos; bet ši jungtis, vertinama kaip absoliutas atsižvelgiant į individualų įgeidį, dar prieš efektyvų jos įgyvendinimą taip pat pasmerkė anarchizmą pernelyg lengvai konstatuojamam nenuoseklumui. Kiekvienoje kovoje anarchizmas turi tik kartoti ir vis įpainioti tą pačią paprastą visuotinę išvadą, nes ši pirmoji išvada nuo pat pradžios buvo tapatinama su visiška judėjimo baigtimi. Todėl Bakuninas, palikdamas Juros federaciją, galėjo rašyti: „Per paskutiniuosius devynerius metus mes su Internacionalu priešaky išrutuliojome daugiau idėjų nei jų reikėtų išgelbėti pasaulį, jei tik idėjos galėtų jį išgelbėti, ir metu iššūkį tam, kad ir kas jis būtų, kuris sugalvotų naują idėją. Dabar metas ne idėjoms, o faktams ir veiksmams.“ Be abejo, ši samprata proletariato istorinio mąstymo erdvėje saugo tą įsitikinimą, kad sumanymai turi tapti praktiški, bet ji atsiriboja nuo istorinės aplinkos, manydama, kad šio perėjimo į praktikos pusę tapačios formos jau yra atrastos ir nebesikeis.

 
93.
 

Anarchistai, aiškiai išsiskiriantys iš darbininkų judėjimo visumos savo ideologiniais įsitikinimais, vėliau tarp savęs pasiskirstys vaidmenimis, sukurdami palankią dirvą neformaliai viešpatauti visoje anarchistų organizacijoje ir tarp jų pačių ideologijos skleidėjų ir gynėjų, gabesnių specialistų, vadovaudamiesi visuotine taisykle, kad jų intelektualinė veikla labiausiai siūlosi repetuoti keletą galutinių tiesų. Ideologinė pagarba vieningumui priimant sprendimus toje pačioje organizacijoje sudarė palankias sąlygas pirmiausia nekontroliuojamai valdžiai, laisvės specialistams; o revoliucionieriškas anarchizmas iš išsilaisvinusios tautos laukia tokio paties ir tomis pačiomis priemonėmis pasiektos vienybės. Be to, atsisakymas įvertinti sąlygų priešpriešą tarp esamai kovai formuojamos mažumos ir laisvų individų visuomenės tik sustiprino nepertraukiamą anarchistų atsiskyrimą nuo masių visuotinio apsisprendimo momentu, kaip tai parodo nesibaigiantys anarchistiniai, bet riboto užmojo ir vietoje numalšinti sukilimai Ispanijoje.

 
94.
 

Daugiau ar mažiau aiškiai autentiško anarchizmo palaikoma iliuzija yra neišvengiama ir nuolatinė sąlyga revoliucijos, kuri akimirksniu įvykusi turi suteikti pagrindą ideologijai ir nuo ideologijos atsietam praktiniam organizavimui. 1936 m. anarchizmas realiai vykdė socialinę revoliuciją ir pateikė patį pažangiausią kada nors buvusį proletariato valdžios modelį. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, viena vertus, visuotinio sukilimo signalas buvo duotas armijos perversmo, kita vertus, tiek, kiek ši revoliucija buvo neužbaigta pirmosiomis dienomis dėl to, kad frankistų valdžia, gaunanti stiprią paramą iš užsienio, viešpatavo pusėje šalies teritorijos tuo metu, kai tarptautinio proletarinio judėjimo likučiai buvo jau nugalėti, ir dėl to, kad išliko buržuazinės jėgos ir kitos valstybinės darbininkų partijos, remiančios Respubliką, tiek anarchistų organizuojamas judėjimas parodė, kad ne tik negali išplėsti pusėtinų revoliucijos pergalių, bet ir jų apginti. Pripažinti jų vadai tapo ministrais ir buržuazinės valstybės įkaitais, kurie žlugdė revoliuciją, kad būtų pralaimėtas pilietinis karas.

 
95.
 

II Internacionalo „ortodoksinis marksizmas“ yra mokslinė socialistinės revoliucijos ideologija, kuri bet kurią savo tiesą tapatina su objektyviu ekonomikos procesu ir su šios būtinybės pripažinimo tarp darbininkų klasės narių, išmokytų susitelkti, pažanga. Ši ideologija atgauna pasitikėjimą eidama pedagoginio įrodinėjimo, kuris apibūdino utopinį socializmą, keliu, bet buvo lydimas kontempliatyvaus santykio su istorijos eiga. Vis dėlto tokia nuostata netenka visuotinės istorijos hėgeliškos apimties, kaip kad netenka visumos nepajudinamo paveikslo utopistinės kritikos erdvėje (aukščiausiu laipsniu Fourierio kritikoje). Dėl tokios mokslinės nuostatos, kuri negalėjo padaryti mažiau, nei atkurti etinių pasirinkimų simetriją, kyla Hilferdingo kvailystės, kada jis tvirtina, kad socializmo pripažinimo būtinybė nesuteikia „jokios nuorodos į praktinę nuostatą, kurią reikia priimti. Nes viena yra pripažinti būtinybę, kita – šiai būtinybei pasitarnauti“ (Finansinis kapitalas). Nepripažinusieji, kad vienintelis istorinis mąstymas Marxui ir revoliuciniam proletariatui niekuo nesiskyrė nuo praktinės nuostatos, kurią reikia priimti, turėjo kaip įprastą tapti praktikos, kurią jie tuo pačiu metu buvo priėmę, aukomis.

 
96.
 

Socialdemokratinės organizacijos ideologija atidavė valdžią į darbininkų klasę auklėjusių mokytojų rankas, o priimtina organizavimo forma atitiko šį pasyvų mokymą. II Internacionalo socialistų dalyvavimas politinėse ir ekonominėse kovose, žinoma, buvo apibrėžtas, bet visiškai nekritiškas. Ši kova buvo vykdoma revoliucinės iliuzijos vardu atsižvelgiant į aiškiai reformistinę praktiką. Taip revoliucinė ideologija turėjo būti sudaužyta į šipulius pačios sėkmės tų, kurie ją skleidė. Judėjimo dalyvių ir žurnalistų atskyrimas įtraukė į buržuazinį gyvenimo būdą tuos, kurie jau ir taip buvo užverbuoti iš buržuazinių intelektualų sluoksnio. Tuos, kurie buvo užverbuoti nuo pramonės darbininkų kovų meto ir iš jų pašalinti, profsąjungos biurokratija pavertė makleriais, pardavinėjančiais darbo jėgą kaip prekę už atitinkamą kainą. Tam, kad jų veikla visiems išsaugotų kažką revoliucionieriška, reikėjo, kad kapitalizmas savo laiku negalėtų pakelti ekonomine prasme to reformizmo, kurį jis politiškai toleravo formalios agitacijos metu. Štai tokį nesuderinamumą užtikrino jų mokslas ir jį nuolat neigė istorija.

 
97.
 

Kadangi Bernsteinas buvo labiausiai nuo politinės ideologijos atitolęs ir aiškiausiai su buržuazinio mokslo metodologija susijęs socialdemokratas, garbingai norėjo parodyti šios prieštaros tikrovę – išsiversdamas be revoliucinės ideologijos tai taip pat pademonstravo ir reformistinis anglų darbininkų judėjimas – ir vis dėlto ši prieštara galutinai turėjo būti įrodyta tik pačios istorijos raidos. Nors Bersteinas ir buvo kupinas iliuzijų, neigė, kad kapitalistinės gamybos krizė kažkaip stebuklingai privers veikti prieš savo pačių valią socialistus, kurie norėjo paveldėti istoriją tik tokiu šventai įteisintu keliu. Gilus visuomeninis sukrėtimas, kilęs Pirmojo pasaulinio karo metu ir buvęs vaisingas formuojant sąmonę, du kartus įrodė, kad socialdemokratinė hierarchija neauklėjo revoliucionieriškai ir vokiečių darbininkų jokiu būdu nepavertė teoretikais: iš pat pradžių, kai didžioji partijos dauguma buvo imperialistinio karo šalininkai, ir paskui, kai po pralaimėjimo ji sutriuškino revoliucionierius spartakistus. Buvęs darbininkas Ebertas vis dar tikėjo nuodėme, nes jis prisipažino nekenčiąs revoliucijos „kaip nuodėmės“. Ir tas pats vadas pasirodė esąs geras pranašas socialistinės reprezentacijos, kuri šiek tiek vėliau turėjo tapti visišku Rusijos ir kitų šalių proletariato priešu, nusakydamas tikslią šio naujo susvetimėjimo programą: „Socializmas reiškia daug dirbti“.

 
98.
 

Leninas kaip mąstytojas marksistas tebuvo nuoseklus ir ištikimas kautskistas*, pritaikęs šio „ortodoksinio marksizmo“ revoliucinę ideologiją rusų sąlygoms, kurios neleido pasireikšti reformistinei praktikai – užtat ją taikė II Internacionalas. Išorinė proletariato vadovybė, veikianti remdamasi pogrindinės drausmingos partijos priemonėmis, paklūstanti intelektualams, virtusiems „profesionaliais revoliucionieriais“, Rusijos sąlygomis tampa profesionali grupuotė, kuri nenori sudaryti sandėrio nė su viena kapitalistinės visuomenės vadovaujančia grupe (tarp kita ko, politinis caro režimas nesugebėjo pasiūlyti tokios išeities, kurios pagrindu kuriama nauja buržuazinės valdžios stadija). Taigi ji tampa visuomenės visagalės vadovybės profesionalia grupe.

 

*Karlas Kautsky (1854–1938) – austrų politikas, Engelso sekretorius, griežtas marksistas, išleidęs 3-iąjį Kapitalo tomą. Jis pasipriešino Bernsteino revizionizmui, paskui ir bolševikams (vert. past.).

 
99.
 

Ideologinis autoritarinis bolševikų radikalizmas pasklido po visą pasaulį kartu su karu ir tarptautinės socialdemokratijos žlugimu prieš karą. Kruvina darbininkų judėjimo demokratinių iliuzijų pabaiga visą pasaulį pavertė Rusija, o bolševizmas, įsiviešpatavęs per pirmąjį revoliucinį lūžį, kurį iššaukė šio laikmečio krizė, pasiūlė visų šalių proletariatui savo hierarchinį ir ideologinį modelį – su valdančia klase „kalbėti rusiškai“. Leninas priekaištavo II Internacionalui ne už tai, kad jis yra revoliucinė ideologija, o už tai, kad jis nustojo ja būti.

 
100.
 

Tas pats istorinis momentas, kada bolševizmas triumfavo po kovos už save patį Rusijoje ir kada socialdemokratija pergalingai kovėsi už senąjį pasaulį, žymi išbaigtos daiktų tvarkos gimimą, tvarkos, kuri glūdi šiuolaikinio spektaklio viešpatavimo šerdyje: darbininkų atvaizdavimas yra radikaliai priešingas jų klasės esmei.

 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau