Spektaklio visuomenė. 4 skyrius. Proletariatas kaip subjektas ir pateikimas (2)
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      101.

 

„Visų ankstesnių revoliucijų metu, – 1918 m. gruodžio 21 d. Rote Fahne rašė Rosa Luxemburg, – kovotojai grūmėsi atvirais veidais – klasė prieš klasę, programa prieš programą. Dabartinės revoliucijos metu senosios tvarkos gynėjai prisistato ne kaip valdančiosios klasės, bet nešdami „socialdemokratų partijos“ vėliavą. Jei pagrindinis klausimas būtų buvęs iškeltas atvirai ir garbingai: kapitalizmas ar socializmas, – be jokios abejonės, šiandien pagrindinei proletariato masei nebūtų galimi jokie svyravimai.“ Taip keletą dienų prieš žlugimą radikalioji vokiečių proletariato srovė atskleidė naujųjų sąlygų, kurios buvo kuriamos viso ankstesniojo proceso metu, paslaptį (prie kurio darbininkų klasės atstovavimas labai daug prisidėjo): esančios tvarkos gynimo organizavimas yra teatrališkas, visur glūdi visuomeninio valdymo regimybės, kur joks „pagrindinis klausimas“ negali būti iškeliamas „atvirai ir garbingai“. Šioje stadijoje revoliucionieriškas proletariato atstovavimas vienu metu tapo visuotinio visuomenės suklastojimo svarbiausiu veiksniu ir pagrindine išdava.

 
102.
 

Pagal bolševikų modelį sukurta proletariato organizacija, gimusi iš Rusijos atsilikėliškumo ir iš to, kad prieš revoliucinę kovą pažengusių šalių darbininkų judėjimas iš jos pasitraukė, susidūrė su rusiško atsilikėliškumo erdvėje tarpstančiomis visomis sąlygomis, šią organizavimo formą paverčiančiomis priešrevoliuciniu žlugdymu, kurį ši forma nesąmoningai slėpė savo užuomazgoje. O pakartotinas Europos darbininkų klasės atsisakymas kovoti su 1918–1920 m. šūksniu Hic Rhodus, hic salta, atsisakymas, kuris visiškai sužlugdė savo radikaliąją mažumą, sudarė sąlygas laisvai plėtotis šiam procesui ir suteikė galimybę rastis melagingai išdavai, kuri pasaulio akivaizdoje pasireiškė kaip vienintelė proletariško judėjimo išeitis. Valstybinio monopolio ginti ir atstovauti darbininkų valdžiai užgrobimas, įteisinęs bolševikų partiją, privertė ją tapti tuo, kuo ji ir buvo: proletariato savininkų partija, iš esmės panaikinusia buvusias nuosavybės formas.

 
103.
 

Visos carizmo žlugimo prielaidos, apmąstomos teoriniuose ir visada nevaisinguose bei 20 metų besitęsiančiuose skirtingų Rusijos socialdemokratijos krypčių debatuose, kur nusakomas buržuazijos silpnumas, valstiečių daugumos spaudimas, sprendžiamasis susitelkusio ir kovingo, bet mažumą šalyje sudarančio proletariato vaidmuo, pagaliau praktinėje plotmėje pateikia savąją išeitį, atsižvelgiant į hipotezėse nepateiktą rodiklį: proletariatą valdžiusi revoliucinė biurokratija, užgrobdama valstybę, visuomenei primetė naują klasinį viešpatavimą. Griežtai buržuazinė revoliucija buvo neįmanoma; „demokratinė darbininkų ir valstiečių diktatūra“ buvo beprasmė; proletarinė tarybų valdžia vienu metu negalėjo atsilaikyti prieš savininkišką valstiečių klasę, nacionalinę ir tarptautinę baltagvardiečių reakciją ir savo pačios paviešintą ir atitolusį atstovavimą remiantis darbininkų partija su joje esančiais vienvaldžiais valstybės, ekonomikos, išraiškos būdų ir greitu laiku minties šeimininkais. Trockio ir Parvuso nenutrūkstančios revoliucijos teorija, prie kurios iš tiesų 1917 m. balandį prisijungė ir Leninas, buvo vienintelė, kuriai buvo lemta tapti teisinga visuomeniniu buržuazijos išsivystymo požiūriu atsilikusioms šalims, bet tik įvedus tą nežinomą veiksnį, kuriuo buvo biurokratijos klasės valdžia. Daugybėje bolševikų valdybos ginčų glūdinčią nuostatą, kad diktatūra turi būti sutelkta ideologinio elito rankose, nuosekliausiai gynė Leninas. Jis kiekvieną kartą savo priešininkų akivaizdoje buvo teisus tuo, kad palaikė sprendimą, įtrauktą į ankstesnius absoliučios mažumos valdžios rinkimus: demokratija, kurios valstybiškai atsakoma valstiečiams, turėtų būti atsakoma ir darbininkams, o tai reiškia, kad ją reiktų atsakyti profsąjungų komunistų vadovams ir visai partijai, o galų gale ir partijos hierarchinei viršūnei. Per X suvažiavimą, kada Kronštato taryba buvo sumušta armijos ir apipilta šmeižtu, Leninas prieš kairiuosius biurokratus, susitelkusius „Darbininkų opozicijoje“, paskelbė tą išvadą, kurios logiką Stalinas praplės iki tobulo pasaulio padalinimo: „Čia ar ten – su šautuvu, o ne su opozicija… Užtenka mums tos opozicijos.“

 
104.
 

Biurokratija, likusi vienintelė valstybės kapitalizmo savininkė, iš pradžių įtvirtino savo valdžią šalies viduje, sudariusi laikiną sąjungą su valstietija, o po Kronštato, „naujosios politinės ekonomikos“ laikais, pasinaudodama darbininkais, įregistruotais į III Internacionalo biurokratinių partijų gretas, kaip rusų diplomatijos pagalbine jėga apgynė ją už šalies ribų, norėdama sužlugdyti bet kokį revoliucinį judėjimą ir palaikyti buržuazines vyriausybes, kurių pagalbos ji tikėjosi tarptautinėje politinėje arenoje (Kuo-min-tango valdžia Kinijoje 1925–1927 m., Liaudies Frontas Ispanijoje ir Prancūzijoje ir kt.). Bet biurokratinė visuomenė turėjo siekti pati save galutinai suformuoti, besiremdama teroru, nukreiptu prieš valstietiją, kad pačiu brutaliausiu būdu istorijoje būtų sukauptas pirminis kapitalas. Ši Stalino epochos industrializacija tikrovę pateikia kaip paskutiniąją po biurokratijos: ji yra ekonominės valdžios tąsa, prekinės visuomenės esmės išsaugojimo garantas, kada darbas tampa preke. Tai įrodo, kad nepriklausoma ekonomika viešpatauja visuomenėje tiek, kad dėl savo pačios tikslų iš naujo sukurtų jai reikalingą klasinį viešpatavimą; kitaip tariant, buržuazija sukūrė autoniminę galią, kuri kol ši autonomija egzistuoja, gali apsieiti be buržuazijos. Totalitarinė biurokratija, Bruno Rizzi supratimu, nėra „paskutinioji savininkiška klasė istorijoje“, o tik prekinės ekonomikos pakaitalo valdančioji klasė. Privati silpstanti kapitalistinė nuosavybė pakeičiama supaprastintu, ne tokiu įvairiarūšiu subproduktu, sutelktu ties kolektyvine biurokratinės klasės nuosavybe. Ši neišplėtota valdančiosios klasės forma taip pat nusako neišplėtotą ekonomiką; ir nėra kitos perspektyvos kaip tik šią vėluojančią plėtrą primesti tam tikriems regionams. Kaip tik darbininkų partija, įkurta pagal buržuazinį visuomenės suskirstymo modelį, ir aprūpino hierarchiniais valstybiniais kadrais šią papildomą valdančios klasės laidą. Antonas Ciliga Stalino kalėjime pažymėjo, kad techniniai organizacijos klausimai, pasirodo, yra socialiniai klausimai“ (Leninas ir Revoliucija).

 
105.
 

Revoliucinė ideologija – tai atskirtojo sąryšis, kurio pačia intensyviausia savanoriška pastanga yra leninizmas, išsaugantis sugebėjimą valdyti jį atstumiančią tikrovę, su stalinizmu sugrįžta prie savo nerišlumo tiesos. Šiuo momentu ideologija nebėra ginklas, o tikslas. Melas, kuriam nebeprieštaraujama, tampa pamišimu. Tikrovė kaip ir tikslas ištirpsta ideologinėje totalitarinėje propagandoje: viską, ką ji sako, viskas taip ir yra. Taip reiškiasi vietinis spektaklio primityvizmas, kurio vaidmuo plėtojant pasaulinį spektaklį vis dėlto yra pagrindinis. Šioje erdvėje įsikūnijusi ideologija ekonomiškai nepakeitė pasaulio kaip kad pertekliaus stadiją pasiekęs kapitalizmas, – ji tik policiškai pakeitė suvokimą.

 
106.
 

Valdžioje esanti ideologinė totalitarinė klasė yra apversto pasaulio valdžia: kuo ji stipresnė, tuo labiau ji tvirtina, kad jos nėra, o jos jėga pirmiausia tarnauja tam, kad būtų tvirtinamas jos nebuvimas. Ji yra kukli šiuo vieninteliu atžvilgiu, nes jos oficialusis nebuvimas turi taip pat sutapti su istorinės raidos nec plus ultra, ir tuo pačiu metu mes turime būti dėkingi už jos neklaidingą vadovavimą. Visur rodoma biurokratija turi būti sąmonei nematoma klasė,taipvisas visuomeninis gyvenimas tampa pamišėliškas. Iš šios esminės prieštaros ir išplaukia visuomeninis visiško melo organizavimas.

 
107.
 

Stalinizmas buvo siaubo viešpatija, nukreipta prieš pačią biurokratinę klasę. Šios klasės valdžią kuriantis terorizmas turi taip pat ir smogti šiai klasei, nes ji neturi jokio juridinio užtikrinimo, jokios pripažintos egzistencijos kaip savininkiška klasė, kurią ji galėtų išplėsti iki kiekvieno iš jo narių. Jos tikroji nuosavybė yra paslėpta ir ji tapo savininkiška tik dėl suklaidintos sąmonės. Suklaidinta sąmonė savo absoliučią valdžią išsaugo tik remdamasi absoliučiu terorizmu, kur galiausiai pradingsta bet kokia tikroji paskata. Valdžioje esančios biurokratinės klasės nariai turi teisę valdyti visuomenę tik kolektyviai kaip esminio melo dalyviai, nes reikia, kad jie atliktų socialistinę visuomenę valdančio proletariato vaidmenį, kad jie būtų ideologinės neištikimybės scenarijui ištikimi aktoriai. Bet veiksmingas dalyvavimas šioje melagingoje būtyje turi save pripažinti kaip teisingą dalyvavimą. Joks biurokratas negali asmeniškai apsaugoti savo teisės į valdžią, nes patvirtinti, kad jis yra proletarinis socialistas reikštų pasirodyti kaip biurokrato priešingybei, o patvirtinti, kad jis yra biurokratas, neįmanoma, nes oficialioji biurokrato tiesa reiškia nebūti. Vadinasi, kiekvienas biurokratas visiškai priklauso nuo ideologijos pagrindinės garantijos, pripažįstančios visų biurokratų, kurių ji nesunaikina kolektyvų dalyvavimą formuojant jos „socialistinę valdžią“. Jei visi iki vieno biurokratai sprendžia viską, jų klasės vienybė gali būti užtvirtinta tik tada, kai jų teroristinė valdžia sutelkiama į vieną asmenį. Šiame asmenyje glūdi vienintelė valdžioje slypinti praktinė melo tiesa: visada ištaisomos jos ribos neginčytinas nustatymas. Stalinas be jokių svarstymų nusprendžia, kas galutinai yra valdantysis biurokratas, tai yra kas turi būti vadinamas „proletaru valdžioje“, o kas „išdaviku, Mikado ir Wall Streeto samdiniu“. Biurokratiniai atomai jų teisės bendrąją esmę suranda tik Stalino asmenyje. Stalinas yra tas pasaulio valdovas, kuris taip save vertina kaip visagalį asmenį, kurio sąmonei neegzistuoja aukštesnis už jį protas. „Pasaulio valdovas turi veiksmingą sąmonę to, kas jis pats yra – universali veiksmingumo galia, pasireiškianti griaunančioje prievartoje, kurią jis nukreipia prieš jo pavaldinių Aš, oponuojantį jo asmeniui“. Tuo pačiu metu, kai jis yra galia, apibrėžianti viešpatavimo erdvę, jis yra „šią erdvę ardanti galia“.

 
108.
 

Kai dėl absoliučios valdžios turėjimo absoliučia tapusi ideologija iš dalinio pažinimo persikeitė į totalitarinį melą, istorinis mąstymas buvo sunaikintas taip tobulai, kad pati istorija daugiausia patirties prisodrinto žinojimo lygiu nebegali egzistuoti. Biurokratinė totalitarinė visuomenė gyvuoja amžinoje dabartyje, kur viskas, kas atsitinka, egzistuoja jai vien kaip jos priežiūrai priimtina erdvė. Jau Napoleono suformuluotas principas „monarchiškai valdyti prisiminimų energiją“ visiškai įsikūnijo amžinoje manipuliacijoje praeitimi ir ne tik reikšmių, bet ir faktų srityje. Tačiau šio išlaisvinimo iš bet kokios istorinės tikrovės kaina yra racionalaus santykio, būtino kapitalizmo istorinei visuomenei, praradimas. Mes žinome, ko buvo vertas rusų ekonomikai pamišėliškos ideologijos mokslinis pritaikymas, vien tik pažvelgus į Lysenkos apgavystę. Ši totalitarinės biurokratijos, valdančios pramoninę visuomenę, prieštara tarp jos racionalumo poreikio ir racionalumo atsisakymo taip pat yra vienas iš jos pagrindinių trūkumų palyginti su normalia kapitalistine raida. Taip pat kaip biurokratija negali išspręsti žemės ūkio klausimo kaip jis, taip pat ji nusileidžia kapitalizmui pramoninės gamybos srityje, kur viskas planuojama valdingai, remiantis nerealumu ir visuotiniu melu.

 
109.
 

Revoliucinis darbininkų judėjimas tarp dviejų karų buvo sužlugdytas Stalino biurokratijos ir iš Rusijos eksperimentinės totalitarinės partijos savo organizavimo formą pasiskolino fašistinio totalitarizmo jungtinių veiksmų. Fašizmas pasireiškė radikalia buržuazinės ekonomikos, kuriai grėsė proletarinė krizė ir žlugimas, gynyba, jis buvo apgulos būklė kapitalistinėje visuomenėje, dėl kurios ši visuomenė save gelbsti ir tučtuojau atsiduoda pirminei racionalizacijai, priversdama valstybę visose srityse kištis į jos valdymą. Bet tokia racionalizacija pati apsunkinama milžinišku savųjų priemonių neracionalumu. Nors fašizmas ir buvo nukreiptas ginti pagrindinius konservatyvia tapusios buržuazijos principus (šeima, nuosavybė, moralinės nuostatos, nacija), suvienydamas smulkiąją buržuaziją su bedarbiais, pakvaišusiais dėl krizės ar nuviltais socialistinės revoliucijos bejėgiškumo, jis nėra iš esmės ideologiškas. Jis atsiduoda tam, kas jis yra: prievartinis atgimimas mito, reikalaujančio dalyvauti bendruomenėje, apibrėžiamoje archainėmis tariamomis vertybėmis – rase, krauju, vadu. Fašizmas yra technologiškai aprūpintas archaiškumas. Mito iškreiptas jo pakaitalas atkuriamas pačių moderniausių priemonių, pateikiančių atitinkamas sąlygas ir iliuziją, parodomajame kontekste. Taip jis tampa vienu iš veiksnių, formuojančių modernų spektaklį, kaip ir jo dalyvavimas žlugdant senąjį darbininkų judėjimą jį paverčia viena iš galių, kuriančių esamą visuomenę. Jei jau ir fašizmas tapo pačia brangiausia kapitalistinės tvarkos išsaugojimo forma, jis, racionalesnių ir stipresnių šios tvarkos formų, turėjo tvarkingai palikti avansceną, kurią užėmė didieji kapitalistinių valstybių personažai.

 
110.
 

Kai rusų biurokratijai pagaliau pavyko ištrinti buržuazinės nuosavybės, kliudžiusios jai valdyti ekonomiką, pėdsakus, išvystyti ją dėl savo paties reikmių ir tapti pripažintai tarp didžiųjų užsienio valstybių, ji panoro tyliai ramiai naudotis savo paties pasauliu ir pašalinti tą despotiškumo dalį, kuri buvo nukreipta prieš ją pačią: ji pasmerkia stalinizmą, kurį ji ir pagimdė. Bet toks pasmerkimas vis tiek lieka stalininis, despotiškas, nepaaiškinamas ir be pertrūkio taisomas, nes jo kilmės ideologinis melas niekada negali būti atskleistas. Taip biurokratija negali išsilaisvinti nei kultūriniu, nei politiniu atžvilgiu, nes jos kaip klasės egzistencija priklauso nuo jos ideologinio monopolio, kuris su visu savo svoriu yra vienintelis jo nuosavybės dokumentas. Ideologija, žinoma, neteko aistros teigti savo pozityvumą, bet tai, kas gyvuoja joje kaip abejingas niekšiškumas, vis dar atlieka represyvinį vaidmenį, draudžiantį bet kokią mažiausią konkurenciją ir nelaisvėje laikantį minties pilnatvę. Taigi biurokratija susaistyta su ideologija, kuria niekas nebetiki. Tai, kas buvo pagrįsta teroru, tapo juokinga, bet pati pajuoka gali išsilaikyti tik išsaugodama užnugaryje terorizmą, kuriuo ji norėtų atsikratyti. Taigi net tada, kai biurokratija trokšta pademonstruoti, kad yra pranašesnė už kapitalistinį pasaulį, ji prisipažįsta esanti kapitalizmo vargšė giminaitė. Taip pat kaip jos veiksminga istorija prieštarauja jos teisei, o storžieviškas nemokšiškumas – jos mokslinėms pretenzijoms, jos sumanymas varžytis su buržuazija kuriant prekinę gausą supančiojamas dėl to, kad tokia gausa savyje slepia jos savaime suprantamą ideologiją, ir yra įprastai lydimas be galo išplėstos nepaprasto ir apgaulingos pasirinkimo laisvės, tariamos laisvės, kuri lieka nesutaikoma su biurokratine ideologija.

 
111.
 

Dabartiniu plėtros etapu biurokratijos teisė į ideologijos nuosavybę jau eižėja ir tarptautinėje arenoje. Valdžia, kuri tautiniu pagrindu įsikūrė kaip iš esmės tarptautinis modelis, turi sutikti su tuo, kad ji nebegali reikalauti išsaugoti savo melagingos vienybės už kiekvienos tautinės sienos ribų. Nevienoda ekonominė plėtra, su kuria susidūrė skirtingi biurokratijos tipai, turėdami konkurencinių interesų, ir kuriems pavyko savo valdžioje išlaikyti jų „socializmą“ už vienos šalies ribų, lėmė viešą ir visišką rusų melo ir kinų melo susidūrimą. Nuo šio momento kiekviena valdžioje esanti biurokratija ar kiekviena totalitarinė partija, pretenduojanti į valdžią ir po stalininio laikotarpio gyvuojanti keliose nacionalinėse darbininkų klasėse, privalo toliau eiti savo keliu. Pasaulio biurokratinės mistifikacijos sąjungos susiskirstymas, prisidėdamas prie vidinio neigimo apraiškų, kurios pirmą kartą pasauliui atsiskleidė darbininkų sukilimu Rytų Berlyne, iškeldamas biurokratams savo reikalavimą, kad būtų sukurta „metalurgų vyriausybė“, ir kurios jau vieną kartą buvo įsiliejusios į darbininkų tarybų valdžią Vengrijoje, galų gale yra pats nepalankiausias dabartinės kapitalistinės plėtotės veiksnys. Buržuazija dabar praranda priešininką, kuris ją objektyviai palaikė ir iliuziškai suvienodino bet kokį egzistuojančios tvarkos neigimą. Toks reginiško darbo padalijimas tampa baigtinis, kai savo ruožtu pasidalija tariamas revoliucinis vaidmuo. Darbininkų judėjimo suardymo elementas suirs pats.

 
112.
 

Lenininė iliuzija dabar remiasi tik į skirtingas trockininkų sroves, kur proletariško sumanymo tapatumas su ideologijos hierarchine organizacija tvirtai pergyvena visų jos rezultatų patirtį. Distancija, atskirianti trockizmą nuo dabartinės visuomenės revoliucinės kritikos, taip pat sukuria garbingą distanciją, kurios jis laikosi atsižvelgdamas į buvusias apgaulingas pozicijas, kai jos buvo panaudotos realioje kovoje. Iki 1927 m. Trockis iš esmės liko solidarus su aukštąja biurokratija, siekdamas visiškai ją užvaldyti ir norėdamas, kad ji atgaivintų tikrą bolševikinį judėjimą už valstybės ribų (mes žinome, kad šiuo metu norėdamas padėti nuslėpti garsųjį „Lenino testamentą“, jis netgi šmeižikiškai atsižadėjo savo pasekėjo Maxo Eastmano, kuris tą testamentą viešai buvo paskelbęs). Trockis buvo pasmerktas dėl savo esminės perspektyvos, nes tada, kai biurokratija dėl savo veiklos vaisių suvokė save kaip šalies viduje veikiančią kontrrevoliucinę klasę, jai teko rinktis veiksmingą kontrrevoliuciją ir už šalies ribų revoliucijos, neva vykstančios šalies viduje, vardu. Vėlesnė Trockio kova už IV Internacionalą slepia tą patį nenuoseklumą. Jis visą gyvenimą atsisakė pripažinti, kad biurokratija – tai atskiros klasės valdžia, nes antrosios rusų revoliucijos metu jis tapo besąlygišku bolševikinės organizavimo formos pasekėju. Kai Lukacsas 1923 m. parodė šioje formoje slypintį ir pagaliau atrastą tarpininkavimą tarp teorijos ir praktikos, kur proletarai nebėra įvykių, vykstančių jų organizacijoje, „stebėtojai“, o tie, kurie juos sąmoningai renkasi ir išgyvena, jis kaip bolševikų partijos tikrus nuopelnus įvardijo visa tai, kuo bolševikų partija nebuvo. Lukacsas, užsiimdamas išsamiu teoriniu darbu, buvo ir ideologas, kalbantis nuo proletariato judėjimo vulgariausia forma išsiskiriančios valdžios vardu, tikėdamas ir versdamas tikėti, kad jis pats su savo visa asmenybės sklaida yra šioje tarsi jam priklausančioje valdžioje. Tuo tarpu, kai vėliau atsiskleidė, kaip ši valdžia atsižada ir pašalina savo tarnus, Lukacsas, be galo ilgai atsižadėdamas savęs, grynai karikatūriškai demonstravo, su kuo tiksliai jis save tapatina: su jo paties ir to, ką jis palaikė knygoje Istorija ir klasės sąmonė, priešingybe. Lukacsas geriau už visus patvirtina pagrindinę taisyklę, kuri įvertina visus šio amžiaus intelektualus: tai, ką jie gerbia, tiksliai atitinka jų pačių niekingą tikrovę. Vis dėlto Leninas nepasidavė tokio tipo iliuzijai dėl jo veiklos, nes jis pripažino, kad „politinė partija negali egzaminuoti savo narių, norėdama išsiaiškinti, ar egzistuoja prieštara tarp jų pažiūrų ir partijos programos“. Tikroji partija, kurios išsvajotą portretą Lukacsas pateikė netinkamu laiku, buvo sutelkta tik dėl vienos aiškios ir dalinės užduoties – užgrobti valstybėje valdžią.

 
113.
 

Kadangi dabartinio trockizmo neolenininė iliuzija visą laiką neigiama šiuolaikinės kapitalistinės – tiek buržuazinės, tiek biurokratinės – visuomenės tikrovės, ji savaimingai suranda privilegijuotą jos pritaikymo dirvą formaliai nepriklausomose „atsilikusiose“ šalyse, kur bet kuriuo valstybinės ar biurokratinės iliuzijos variantu vietinės valdančiosios klasės sąmoningai manipuliuoja kaip paprasčiausia ekonominės plėtros ideologija. Hibridiška šių klasių samplaika daugiau ar mažiau aiškiai susijusi su laipsniškumu atsižvelgiant į buržuazijos – biurokratijos spektrą. Jų žaidimas tarptautinėje arenoje su šiais dviem esamos kapitalistinės valdžios poliais lygiai taip pat kaip jų ideologinis kompromisas, ypač su islamu, išreiškiantis hibridišką jų socialinio pagrindo tikrovę, baigia pašalinti iš šio paskutiniojo ideologinio socializmo subprodukto visa, kas rimta, išskyrus policiją. Biurokratija gali susiformuoti vadovaudama ir tautinio išsivadavimo kovai, ir agrariniam valstiečių sukilimui – ir tada ji, kaip kad buvo Kinijoje, bando pritaikyti stalininį industrializacijos modelį visuomenėje, mažiau pažengusioje nei Rusijoje 1917 m. Industrializuoti naciją sugebanti biurokratija gali susiformuoti iš smulkiosios buržuazijos karinių kadrų, užgrobiančių valdžią, kaip tai rodo Egipto pavyzdys. Tam tikrose vietose, kaip Alžyras, karo už nepriklausomybę pabaigoje biurokratija, susidariusi kaip pusiau valstybinė vadovybė kovų metu, ieško kompromisinio pusiausvyros taško, norėdama susilieti su silpna nacionaline buržuazija. Pagaliau buvusiose juodosios Afrikos kolonijose, kurios atvirai lieka susaistytos su vakarietiška, taigi amerikietiška ir europietiška, buržuazija, pastaroji dažniausiai susiformuoja tradicinių genčių vadų galios pagrindu – per valstybės valdymą: tose šalyse, kur užsienio imperializmas lieka tikruoju ekonomikos šeimininku, pasiekiama stadija, kada kompradorai kaip kompensaciją už vietinių produktų pardavimą gauna vietinės valstybės nuosavybę, nepriklausomą nuo vietinės daugumos, bet ne nuo imperializmo. Šiuo atveju kalbama apie dirbtinai suformuotą buržuaziją, kuri nesugeba kaupti, bet paprasčiausiai eikvoja vietinio darbo pridedamosios vertės dalį, grąžinamą jai kaip globėjiškų valstybių arba monopolijų užsieninės pašalpos. Akivaizdus šių buržuazinių klasių nesugebėjimas atlikti įprastinių ekonominių buržuazijos funkcijų atveria tai, kad kiekviena iš jų susiduria su jėgos, pagrįstos daugiau ar mažiau vietinėms sąlygoms pritaikytu biurokratiniu modeliu ir norinčios užvaldyti buržuazijos palikimą, ardomąja veikla. Tačiau net biurokratijos sėkmė įgyvendinant jos pagrindinį industrializacijos projektą neišvengiamai slepia jos istorinio pralaimėjimo perspektyvą: kaupdama kapitalą, ji telkia proletariatą ir kuria savo pačios paneigimą toje šalyje, kur jo dar nebuvo.

 
114.
 

Sudėtingos ir siaubingos plėtros, pastūmėjusios klasinių kovų epochą į naujas sąlygas, metu pramoninių šalių proletariatas visiškai prarado patvirtinimą dėl savo nepriklausomos perspektyvos ir galų gale savo iliuzijas, bet ne savo būtį. Jis nėra sunaikintas. Jis išlieka nepalenkiamas ir gyvas šiuolaikinio kapitalizmo didėjančio susvetimėjimo erdvėje, nes jis milžiniška darbininkų, praradusių bet kokią valdžią naudotis savuoju gyvenimu, dauguma, kuri nuo kada tai jiems žinoma, save vėl apibrėžia kaip proletariatą, kaip veikiantį šioje visuomenėje neigimą. Šis proletariatas objektyviai sustiprinamas ir nykstančio valstietijos judėjimo, ir augančio gamybinio darbo, pritaikomo didžiajai daliai „paslaugų“ bei intelektualinių profesijų, logikos. Juk subjektyviai šis proletariatas dar yra atitolęs nuo savo klasinės praktikos sąmonės ir ne tik tarnautojų, bet ir darbininkų sluoksniuose, kurie dar tik atskleidžia pasenusios politikos negalią ir mistifikaciją. Vis dėlto kada proletariatas suvokia, kad jo paties išreikšta jėga prisideda prie kapitalistinės visuomenės stiprinimo ne tik jo darbu, bet ir profsąjungomis, partijomis ar valstybine galia, kurias jis sukūrė norėdamas išsilaisvinti, jis taip pat iš konkrečios istorinės patirties supranta, kad jis yra klasė, visiškai priešiška bet kokiam nusistovėjusiam pasireiškimui bei valdžios specializacijai. Jis lydi revoliuciją, kuri negali nieko palikti savo pačios išorėje, reikalavimą, kad dabartis nuolatos viešpatautų virš praeities, ir visišką atskyrimo kritiką – ir tai yra kaip tik tai, dėl ko jis savo veiksme privalo rasti tapačią formą. Joks kiekybinis pagerėjimas brendant iš savojo skurdo, jokia hierarchinės integracijos iliuzija nėra tinkamas vaistas nuo jo nepasitenkinimo, nes proletariatas iš tiesų negali pripažinti nei dalinės neteisybės, kurią jis patyrė, nei atitinkamai dalinės neteisybės ištaisymo, nei daugybės šių neteisybių, o tik visišką neteisybę būti išsviestam į gyvenimo pakraštį.

 
115.
 

Iš naujų nesuprantamų ir spektaklio rengimo sistemos klastojamų ženklų, besidauginančių labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, jau galima padaryti išvadą, kad atsivėrė naujoji epocha: po pirmojo darbininkų perversmo bandymo kaip tik dabar žlugo kapitalistinis perteklius. Kai Vakarų darbininkų antiprofsąjunginės kovos numalšinamos pirmiausia pačių profsąjungų ir kai jaunimo sukilėliškos grupės išsako pirmą neformalų protestą, kuriame neatidėliojant išreiškiamas senosios specializuotos politikos, meno ir kasdieninio gyvenimo atsisakymas, atsiveria dvi naujos gaivališkos kovos pusės, įgaunančios kriminalinį pobūdį. Tai ženklai, pranašaujantys antrąjį proletariato puolimą prieš klasinę visuomenę. Ir kai šios vis dar sustingusios armijos pamesti vaikai vėl atsidurs šiame mūšio lauke, tapusiame kitokiu ir likusiame tokiu pačiu, jie seks paskui naują „generolą Luddą“, kuris šįkart juos nusvies laužyti leistino vartojimo mašinų.

 
116.
 

„Pagaliau atrasta tokia politinė forma, kuriai esant galėjo būti įgyvendintas ekonominis darbo išlaisvinimas“, šiame amžiuje ji įgavo aiškų pavidalą revoliucionieriškų darbininkų Tarybose, jose sutelkiant visas sprendimo ir vykdymo funkcijas ir sudarant sąjungą iš atsakingų eiliniams nariams ir bet kuriuo momentu atšaukiamų delegatų. Jų veiksminga egzistencija vis dar tebuvo greitas eskizas, tuojau pat sunaikintas skirtingų klasinę visuomenę gynusių jėgų, tarp kurių dažnai reikia įskaičiuoti ir jų pačių apgaulingą sąmonę. Pannekoekas teisingai pabrėžė tą faktą, kad darbininkų Tarybų valdžios išrinkimas greičiau „sukelia problemas“ nei suteikia išeitį. Bet ši valdžia yra kaip tik ta vieta, kur gali būti surasta tikra išeitis, kad proletariato revoliucijos problemos būtų išspręstos. Tai vieta, kur susijungia istorinės sąmonės objektyvios sąlygos, įgyvendinama tiesioginė aktyvi komunikacija, kur baigiasi specializacija, hierarchija ir atskyrimas, kur gyvuojančios sąlygos buvo transformuotos į „vienybės sąlygas“. Čia iš kovos prieš kontempliaciją gali gimti proletariškas subjektas: jo sąmonė tolygi praktiniam organizavimo būdui, kuriam ji pasiduoda, nes ši sąmonė pati yra neatskiriama nuo nuoseklaus kišimosi į istoriją proceso.

 
117.
 

Esant Tarybų valdžiai, kuri privalo tarptautiniu mastu išstumti bet kokią kitą valdžią, proletariato judėjimas yra savo paties gaminys, o šis gaminys ir yra pats gamintojas. Jis tikslas sau pačiam. Tiktai čia savo ruožtu paneigiamas reginiškas gyvenimo neigimas.

 
118.
 

Tarybų atsiradimas buvo pati aukščiausia proletariško judėjimo realybė pirmajame amžiaus ketvirtyje, realybė, likusi nepastebėta ar iškreipta, nes ji išnyko kartu su likučiais judėjimo, kurį tuometinė istorinės patirties visuma paneigė ir sunaikino. Naujuoju proletariškos kritikos laiku šis rezultatas vėl atsiveria kaip vienintelis nugalėto judėjimo nenugalėtas punktas. Istorinė sąmonė, suvokianti, kad ji savyje talpina savo vienintelę egzistencijos aplinką, dabar gali ją pripažinti nebe periferijoje to, kas nyksta, o centre to, kas iškyla.

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau