Spektaklio visuomenė. 6 skyrius. Reginiškas laikas
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      „Mes neturime nieko kito, tik laiką, kuriuo naudojasi net tie, kurie neturi pastogės.“

 
Baltasaras Graciánas (Dvariškis)
  
147.
 

Gamybos laikas, laikas-prekė yra begalinė lygiaverčių intervalų sankaupa. Tai negrąžinamo laiko abstrakcija, kurios visi segmentai chronometre turi parodyti tik savo kiekybinę lygybę. Bet kurioje jo veiksmingoje tikrovėje šis laikas tampa tuo, ką jis atveria savo kintančiu charakteriu. Štai kaip tik šioje laiko-prekės visuomeninio valdymo sistemoje „laikas yra viskas, žmogus – niekas; jis daugių daugiausia yra laiko griaučiai“ (Filosofijos skurdas). Tai nuvertintas laikas – visiška laiko kaip  „žmogaus brandos erdvės“ inversija.

 
148.
 

Visuotinis žmogaus nebrandumo (non-développement) laikas taip pat egzistuoja atsiskleisdamas papildomu vartojamo laiko aspektu,laiko, kuris pradedant nuo apibrėžtos gamybos atsigręžia į kasdieninį visuomenės gyvenimą kaip tariamai cikliškas laikas.

 
149.
 

Tariamai cikliškas laikas iš tiesų tėra gamybos laiko-prekės vartojama maskuotė. Joje jis talpina pagrindinius keičiamų vienalyčių vienetų ir kokybinės apimties panaikinimo bruožus. Bet būdamas subproduktas to laiko, kuris yra skirtas konkrečiam kasdieniam gyvenimui sulėtinti (ir šiam sulėtinimui palaikyti), jis turi būti prisodrintas tariamų vertybių ir pasirodyti kaip apgaulingai individualizuotų momentų virtinė.

 
150.
 

Tariamai cikliškas laikas – šiuolaikinio ekonominio išgyvenimo vartojimo laikas ir padidėjusi išgyvenimo galimybė, kai iš kasdienio išgyvenimo atimamas pasirinkimas ir jis lieka paklusnus nebe natūraliai tvarkai, o tariamai prigimčiai, atsiradusiai ir subrendusiai susvetimėjusiame darbe, ir taip šis laikas visiškai natūraliai atranda senąjį ciklišką ritmą, kuris tvarkė visuomenių, gyvenusių prieš pramonės atsiradimą, išgyvenimo sąlygas. Tariamai cikliškas laikas vienu metu seka natūraliais cikliško laiko pėdsakais ir su juo sudaro naujus vienodus derinius – dieną ir naktį, savaitinį darbą ir poilsį, atsikartojantį atostogų laiką.

 
151.
 

Tariamai cikliškas laikas yra tas laikas, kuris buvo transformuotas pramonės. Laikas, kuris remiasi prekių gamyba, pats yra vartojama prekė, sujungianti tai, kas kadaise, senosios vieningos visuomenės sunaikinimo fazėje, buvo suskirstyta į privatų, ekonominį ir politinį gyvenimą. Visas šiuolaikinės visuomenės vartojamas laikas siekia, būti laikomas naujų įvairiarūšių gaminių, kurie rinkoje iškyla kaip visuomeniškai sutvarkyto laiko išnaudojimas, pirmine materija. „Gaminys, jau egzistuojantis tokia forma, kuri jį paverčia tinkamu vartojimui, vis dėlto savo ruožtu gali tapti kito gaminio pirmine materija“ (Kapitalas).

 
152.
 

Savo pačiame pažangiausiame sektoriuje sutelktas kapitalizmas orientuojasi į pardavimą „visiškai paruoštų“ laiko blokų, iš kurių kiekvienas sudaro vienintelę suvienytą prekę, sujungiančią tam tikrą skirtingų prekių skaičių.Štai taip „paslaugas“ ir laisvalaikio formas apglėbiančioje ekonomikoje gali pasirodyti apskaičiuoto mokėjimo formulė, į kurią „viskas įtraukta“: vaizdinga gyvenamoji vieta, tariamos kolektyvinės kelionės atostogų metu, kultūrinio vartojimo abonementas, taip pat ir paties visuomeniškumo pardavimas „aistringuose pokalbiuose“ ir „susitikimuose su įdomiais žmonėmis“. Šios reginiškos prekės rūšis, akivaizdžiai galinti cirkuliuoti tik išaugus atitinkamų faktų stokai, taip pat akivaizdžiai figuruoja tarp parodomųjų gaminių modernizuojant pardavimų išsimokėtinai metodus.

 
153.
 

Tariamai cikliškas vartojamas laikas yra spektaklio laikas, tuo pačiu metu kaip ir reginių vartojimo laikas siaurąja prasme ir kaip laiko vartojimo reginys plačiąja prasme. Reginių vartojimo laikas, ši visų prekių aplinka, neperskiriamai yra laukas, kur visokeriopai reiškiasi spektaklio instrumentai, ir tikslas, kurį pastarieji visuotinai pateikia kaip visų privačių vartojimo formų pagrindinę vietą ir pagrindinę figūrą: mes žinome, kad laiko laimėjimai, kurių nuolatos siekia šiuolaikinė visuomenė (ar kalbama apie transporto priemonių greitį, ar sriubos iš pakelių vartojimą), iš tiesų reiškiasi Jungtinių Amerikos valstijų gyventojams vien tuo atveju, kad tik televizijos žiūrėjimas vidutiniškai užima nuo trijų iki šešių valandų per dieną. Visuomeninis laiko vartojimo reginys savo ruožtu išimtinai yra valdomas laisvalaikio ir atostogų momentų, reprezentuojamų per nuotolį ir trokštamų pagal susitarimą, kaip ir kiekviena reginiška prekė. Ši prekė čia aiškiai pateikiama kaip tikro gyvenimo, kurio cikliško grįžimo reikia laukti, momentas. Bet pačiuose šiuose gyvenimui priskiriamuose momentuose save demonstruoja ir atkuria – spektaklis, siekiantis paties didžiausio intensyvumo. Tai, kas buvo pateikiama kaip tikras gyvenimas, paprasčiausiai atsiveria kaip tikroviškiau reginiškas gyvenimas.

 
154.
 

Šis laikotarpis, kuris sau pačiam rodo savąjį laiką kaip iš esmės esantį daugybės šventimų pagreitintą sugrįžimą, lygiai taip pat yra ir laikotarpis be šventės. Tai, kas cikliškame laike buvo bendrijos, prabangiai besinaudojančios gyvenimu, bendrininkavimo momentas, yra neįmanoma visuomenei be bendrijos ir prabangos. Kai visuomenės subanalintos tariamos šventės, dialogo ir dovanos parodijos, kursto nereikalingas ekonomines išlaidas, jos sukelia tik nusivylimą, visada atlyginamą naujojo nusivylimo pažadu. Spektaklyje šiuolaikinio išgyvenimo laikas turi kelti tuo aukštesnę kainą, kuo mažesnė jo naudojimo vertė. Laiko tikrovė buvo pakeista laiko reklama.

 
155.
 

Tuo metu, kai senovės visuomenių cikliško laiko vartojimas buvo neatskiriamas nuo realaus šių visuomenių darbo, tariamai cikliškas plėtotos ekonomikos vartojimas priešgyniauja abstrakčiam jos gamybos negrąžinamam laikui. Tada, kai cikliškas laikas buvo nepajudinamos iliuzijos, išgyvenamos tikroviškai, laikas, reginiškas laikas yra kintančios tikrovės, išgyvenamos iliuziškai, laikas.

 
156.
 

Tai, kas visada yra nauja daiktų gamybos procese, neatsiranda vartojimo terpėje, kuri išlieka to paties išplėstu grįžimu. Kadangi miręs darbas toliau valdo gyvą darbą, reginiškame laike praeitis valdo dabartį.

 
157.
 

Kaip kita visuotinio istorinio gyvenimo nepakankamumo pusė, asmeninis gyvenimas vis dar neturi istorijos. Tariami įvykiai, lekiantys reginiškoje dramoje, nebuvo išgyventi tų, kuriems apie juos buvo pranešta; be to, jie pasimeta jų skubaus pakeitimo infliacijos procese su kiekvienu reginiškos mašinerijos impulsu. Kita vertus, tai, kas buvo realiai išgyvenama, neturi ryšio su oficialiuoju visuomenės negrąžinamu laiku ir tiesiogiai priešgyniauja šio laiko vartojamo subprodukto tariamam cikliškam ritmui. Šis individualus atskirto kasdieninio gyvenimo išgyvenimas lieka be kalbos, be suvokimo, be kritinio požiūrio į savo pačios praeitį, kuri niekur neminima. Jis neperteikiamas. Jis nesuprantamas ir užmirštas bei naudingas apgaulingai reginiškai atminčiai to, ko neįmanoma prisiminti.

 
158.
 

Spektaklis kaip dabartinė visuomeninė atminties ir istorijos paralyžiaus, istorijos, sukurtos ant istorinio laiko pamatų, išsižadėjimo organizacija yra apgaulinga laiko sąmonė.

 
159.
 

Išankstinės sąlygos norint darbininkams suteikti „laisvų“ laiko-prekės gamintojų ir vartotojų statusą buvo prievartinis jų laiko nusavinimas. Reginiškas laiko grįžimas tapo įmanomas tik nuo tada, kai gamintojui buvo įvykdytas pirminis nusavinimo veiksmas.

 
160.
 

Nepakeičiama biologinė dalis, vis dar dalyvaujanti darbe, kaip gamtiškame cikle, kur būdravimas ir miegas priklauso vienas nuo kito, taip ir individualaus negrąžinamo laiko akivaizdybėje eikvojant gyvenimą, šiuolaikinės gamybos atžvilgiu paprasčiausiai yra antraeilė, ir būdami tokie šie elementai yra ignoruojami oficialiuose gamybos judėjimo atsišaukimuose ir tampa jų vartojamais trofėjais, kurie yra šios nesibaigiančios pergalės priimtina išraiška. Žiūrovo sąmonė, paralyžiuota jos pasaulio judėjimo klastojamame centre, savo gyvenime nebepatiria perėjimo nei į savirealizaciją, nei į savąją mirtį. Kas atsisako eikvoti savo gyvenimą, nebeturi teisės pripažinti savo mirties. Gyvybės draudimo reklama įteigia tik tai, kad jis yra kaltas dėl mirties, jei po šios ekonominės netekties neužtikrino sistemos sureguliavimo, o american way of death reklama pabrėžia savo gebėjimą šio susitikimo metu palaikyti pačią didžiausią gyvenimo apraiškų dalį. Visame likusiame reklaminio bombardavimo fronte kategoriškai uždrausta senti. Netgi „kapitalas-jaunystė“, išrastas kiekvienam ir visiems ir išnaudojamas tik vidutiniškai, vis dėlto negali pretenduoti į ilgalaikę bei kaupiančią finansinio kapitalo realybę. Toks socialinis mirties nebuvimas tapatus socialiniam gyvenimo nebuvimui.

 
161.
 

Laikas, kaip teigė Hegelis, yra būtinas susvetimėjimas, aplinka, kur save prarasdamas subjektas save realizuoja save, tampa kitu, kad taptų savo paties tiesa. Bet jo priešingybė kaip tik ir yra viešpataujantis susvetimėjimas, patiriamas svetimos dabarties gamintojo. Šioje susvetimėjimo erdvėje visuomenė, iš pagrindų atskirianti subjektą nuo veiklos, kurią iš jo ji pavagia, visų pirma jį atskiria nuo savo paties laiko. Įveikiamas socialinis susvetimėjimas yra kaip tik tas susvetimėjimas, kuris uždraudė ir paralyžiavo laike gyvuojančio susvetimėjimo galimybes ir pavojus.

 
162.
 

Po tariamomis madomis, kurios išnyksta ir vėl atgyja nereikšmingame tariamai cikliško stebimo laiko paviršiuje, slypi didysis laikmečio stilius, kuris visada akivaizdžios ir slaptos būtinybės orientuojamas į revoliuciją.

 
163.
 

Natūralus laiko pagrindas, juntama laiko tėkmės duotybė tampa žmogiška ir visuomeniška, kai egzistuoja žmogui. Kaip tik ribota žmogaus praktikos padėtis, skirtingų stadijų darbas iki šiol žmogino, bet ir nužmogino laiką kaip ciklišką ir atskirtą negrąžinamą ekonominės gamybos laiką. Revoliucinis beklasės visuomenės ir visuotinio istorinio gyvenimo sumanymas yra panaikinti visuomeninį laiko matą vardan individų ir grupių negrąžinamo laiko žaidybinio modelio, kuriame vienu metu reiškiasi nepriklausomi sąjunginiai laikai. Ši programa – tai visiškas komunizmo įgyvendinimas laiko atžvilgiu, komunizmo, kuris panaikina „visa, kas egzistuoja nepriklausomai nuo individų“.

 
164.
 

Pasaulis jau turi svajoja apie laiką, kurio sąmonę jis šiuo metu turi valdyti, kad laikas būtų realiai išgyvenamas.

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau