Spektaklio visuomenė. 7 skyrius. Teritorijos sutvarkymas
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      „Ir tas, kuris taps miesto, įpratusio gyventi laisvai, senjoru ir anaiptol jo nesunaikins, tegu laukia, kol bus jo sunaikintas, nes jis visada kaip maištą globia laisvės ir savo senųjų įpročių vardą, ir jie nei dėl laiko ilgumo, nei dėl jokios geradarystės niekada nebus užmiršti. Ir kad ir ką dėl jų darytum, ir kad ir kaip dėl jų stengtumeisi, bet jeigu neišvarysi ir neišvaikysi jo gyventojų, jie jokiu būdu nepamirš nei šio vardo, nei šių įpročių…“

 
Machiavellis (Valdovas)
 
165.
 

Kapitalistinė gamyba suvienijo erdvę, kuri neberibojama išorinių visuomenių. Šis suvienijimas tuo pačiu metu yra ekstensyvus ir intensyvus banalinimo procesas. Kaip serijinių prekių kaupimas abstrakčioje rinkos erdvėje turėjo sulaužyti visas regionines ir legalias pertvaras ir visus viduramžių korporacinius apribojimus, palaikiusius amatininkiškos gamybos kokybę, taip jis turėjo panaikinti vietovių autonomiją ir kokybę. Ši vienodinanti jėga – tai stambioji artilerija, kuri nuvertė visas Kinijos sienas.

 
166.
 

Kaip tik tam, kad labiau susitapatintų su savimi pačia, labiau prisiartintų prie nepajudinamo vienodumo, laisva prekės erdvė nuo šiol kiekvieną akimirką modifikuojama ir atkuriama.

 
167.
 

Ši visuomenė, ištrinanti geografinį atstumą, atkuria atstumą viduje kaip reginišką atskyrimą.

 
168.
 

Prekių apyvartos subproduktas, žmogiškas judėjimas, vertinamas kaip vartojimas, ir turizmas iš esmės yra niekas kitas kaip laisvalaikio galimybė vykti pažiūrėti tai, kas tapo banalu. Ekonominis sutvarkymas lankant skirtingas vietas jau savaime užtikrina jų lygiavertiškumą. Pati modernizacija, atėmusi iš kelionės laiką, taip pat atėmė iš jos ir erdvės tikroviškumą.

 
169.
 

Visuomenė, modeliuojanti visą savo aplinką, sukūrė ypatingą technologiją, norėdama apdoroti konkretų šios užduočių visumos pagrindą – pačią jos teritoriją. Urbanizmas – tai kapitalizmo užvaldytos gamtiškosios ir žmogaus aplinkos užgrobimas; o kapitalizmas, logiškai plėtodamasis visiško valdymo link, dabar gali ir turi atkurti erdvės kaip savo paties dekoro visumą.

 
170.
 

Kapitalistinė būtinybė, patenkinama urbanizmu kaip regimu gyvenimo užšaldymu, gali reikštis (vartojant hėgeliškus terminus) kaip visuotinis „taikus erdvės sambūvio“ vyravimas „neramaus tapsmo laiko slinktyje“ atžvilgiu.

 
171.
 

Jei visos kapitalistinės ekonomikos technologinės jėgos turi būti suprantamos kaip įrankiai, atliekantys įvairiarūšius atskyrimus, urbanizmo atveju mes turime reikalą su tų jėgų bendro pagrindo aprūpinimu, su žemės, tinkamos joms plėtoti, apdirbimu, su pačia atskyrimo technologija.

 
172.
 

Urbanizmas – tai modernus nepertraukiamos užduoties saugoti klasinę valdžią įgyvendinimo būdas, o štai – darbininkų, kurie urbanistinių gamybos sąlygų buvo pavojingai sutelkti, išskaidymo palaikymo būdas. Nuolatinė kova, kurią teko vykdyti prieš bet kurį šio galimo susitelkimo aspektą, urbanistinėje erdvėje atranda sau palankią dirvą. Visų įkurtų valdžių pastangos, pradedant Prancūzijos revoliucijos patirtimis, plėsti priemones tvarkai gatvėje palaikyti galiausiai pasiekia aukščiausią pakopą, kai gatvė nuslopinama. „Atsiradus masinėms komunikacijos priemonėms, veikiančioms dideliais atstumais, populiacijos izoliavimas pasirodė esąs žymiai veiksmingesnė kontroliavimo priemonė“, – teigia Lewis Mumfordas knygoje Miestas istorijoje, aprašydamas „nuo šiol vienakryptį pasaulį“. Bet visuotinai plėtota izoliacija, tapusi urbanizmo tikrove, taip pat turi suteikti kontroliuojamos darbininkų reintegracijos galimybę, atsižvelgdama į numatomas gamybos ir vartojimo reikmes. Integravimo į sistemą metu atskirti individai turi būti iš naujo užvaldyti kaip kartu atskirti individai: gamyklos kaip ir kultūros namai, poilsiavietės kaip ir „dideli ansambliai“ yra specialiai sukurti šio tariamo kolektyviškumo, lydinčio atskirtą individą šeimyninėje celėje, tikslais. Visuotinai naudojantis vaizdą perteikiančiais imtuvais individo izoliacija prisipildo jį užvaldančių reginių, kurie kaip tik dėl šios izoliacijos įgauna visą savo galią.

 
173.
 

Pirmą kartą naujoji architektūra, kuri kiekvienoje ankstesnėje epochoje buvo skirta valdančioms klasėms patenkinti, dabar tiesiogiai skiriama varguoliams. Formalus skurdas ir milžiniška šio naujo gyvenamosios vietos potyrio plėtotė tuo pat metu kyla iš jo masinio pobūdžio, kuris vienu metu nusako ir jo paskirtį, ir šiuolaikines statybos sąlygas. Autoritarinis sprendimas, kuris abstrakčiai sutvarko teritoriją, paversdamas ją abstrakcijos teritorija, akivaizdžiai slypi šių šiuolaikinių statybos sąlygų centre. Ta pati architektūra pasirodo visur, kur tik prasideda šiuo atžvilgiu atsilikusių šalių industrializacija, kaip naujam socialiniam gyvenimo būdui, kurį tenai reikėjo įdiegti, tinkama aplinka. Taip pat aiškiai, kaip ir keliant termabranduolinio ginklavimosi ar gimstamumo klausimus (kur jau pasiektos manipuliacijos su paveldimumu galimybės), urbanizmo erdvėje pasireiškia ir tai, kad jau peržengtas visuomenės materialinės valdžios augimo slenkstis, ir tai, kad šios valdžios sąmoningas valdymas vėluoja.

 
174.
 

Dabar yra tas momentas, kada urbanistinė aplinka save griauna. Miestų išsprogimas ant kaimo vietovių, nusėtų „miesto atliekų beformėmių masių”“ (Lewis Mumfordas), tiesioginiu būdu yra valdomas vartojimo imperatyvų. Automobilio – prekinės gausos pirmosios fazės pilotuojančio gaminio diktatūra teritorijoje randasi įsiviešpatavus greitkeliui, kuris suardo senuosius centrus ir sąlygoja vis didesnį jų išskaidymą. Tuo pačiu metu miesto audeklo neužbaigtas perkūrimo procesas laikinai poliarizuojasi aplink „išplatinimo gamyklas“, kurios yra milžiniški supermarketai, pastatyti plikoje dirvoje, ant automobilių parkavimo postamento; o pačios šios pagreitinto vartojimo šventyklos išsiskirsto išcentrinio judėjimo pagrindu, kuris jas išstumia tiek, kad jos savo ruožtu tampa antriniais perkrautais centrais, nes jie sudaro naują dalinį aglomeratą. Bet techninis vartojimo organizavimas tėra pirmajame visuotinio likvidavimo plane, likvidavimo, kuris miestą taip priverčia vartoti patį save.

 
175.
 

Ekonominė istorija, visuotinai išsiplėtojusi miesto ir kaimo priešpriešoje, perėjo į sėkmės stadiją, kuri vienu metu panaikina du terminus. Šiuolaikinis visos istorinės raidos paralyžius vien dėl ekonomikos nepriklausomo judėjimo tąsos sukuria situaciją, kada miestas ir kaimas pradeda nykti ne aplenkdamas jų skilimą, bet vienu metu juos žlugdydamas. Abipusis miesto ir kaimo lupikavimas, istorinio judėjimo, pagal kurį esama urbanistinė realybė turėtų būti nugalėta, susilpnėjimo produktas pasirodo toje eklektiškoje jų išskaidytų elementų maišatyje, kuri užslepia pačias pažangiausias zonas pramonės srityje.

 
176.
 

Pasaulinė istorija gimė miestuose ir tapo labai svarbi po lemiamos miesto pergalės prieš kaimą. Kaip vieną iš pačių didžiausių revoliucinių buržuazijos nuopelnų Marxas įvertino faktą, kad ji „priskyrė kaimą miestui“, kurio atmosfera išlaisvina. Bet jei miesto istorija yra laisvės istorija, ji taip pat yra ir tironijos bei valstybinio valdymo, kontroliuojančio kaimą ir patį miestą, istorija. Miestas galėjo kol kas būti tik kovos už istorinę laisvę, bet ne jo valdymo vieta. Miestas yra istorijos aplinka, nes jame vienu metu sutelkta visuomeninė valdžia, suteikusi galimybę rastis istoriniam sumanymui, ir praeities sąmonė. Taigi dabartinis polinkis naikinti miestą teverčia kitaip išreikšti ekonomikos paklusimo istorinei sąmonei vėlavimą, visuomenės, iš naujo užvaldančios tuos valdžios pavidalus, kurie iš jos išsiskyrė, sujungimo vėlavimą.

 
177.
 

„Kaimas kaip tik rodo priešingą faktą – izoliaciją ir atsiskyrimą (Vokiška ideologija). Giaudamas miestus urbanizmas atstato tariamą kaimą, kuriame prarandami tiek natūralūs senojo kaimo santykiai, tiek tiesioginiai socialiniai ryšiai ir tiesiogiai metamas istorinio miesto iššūkis. Naujomis gyvenimo ir reginiškos kontrolės, diegiamos dabartinėje „sutvarkytoje teritorijoje“, sąlygomis kuriasi naujoji dirbtinė valstietija: išsisklaidymas erdvėje ir ribotas sąmoningumas, visada trukdę valstietijai imtis nepriklausomų veiksmų ir įsitvirtinti kaip kuriančiai istorinei jėgai, vėl tampa būdingi gamintojams, nes pasaulio plėtra, kurią jie patys kuria, lieka tokia pat visiškai jiems nepasiekiama, koks buvo gamtiškasis darbų ritmas agrarinei visuomenei. Bet kai šioji valstietija, buvusi nepajudinamu „rytietiško despotizmo“ pamatu, kurios pats susismulkinimas kvietė imtis biurokratinės centralizacijos, vėl pasirodė kaip šiuolaikinės valstybinės biurokratizacijos augimo sąlygų gaminys, jos apatiją dabar tenka istoriškai fabrikuoti ir palaikyti, – natūralus nemokšiškumas užleidžia vietą rengiamam spektakliui, grįstam paklydimu. Tariamosios technologinės valstietijos „naujieji miestai“ į dirvą aiškiai įspaudžia ženklą, liudijantį nutraukimą su istoriniu laiku, ant kurio jie ir yra pastatyti; jų šūkis galėtų būti toks: „Štai čia niekada nieko neįvyks ir nieko niekada neįvyko.“ Akivaizdu, kad dėl to, jog istorija, kurią reikia sukurti miestuose, dar nebuvo sukurta, jėgos be istorijos pradeda kurti jų pačių išskirtinį peizažą.

 
178.
 

Istorija, grasinanti šiam prieblandos pasauliui, taip pat yra jėga, kuri gali paskirti erdvę išgyvenamam laikui. Proletariška revoliucija yra ta, kuri kritikuoja žmogaus geografiją, dėl kurios individai ir bendruomenės turi kurti miestus ir įvykius, susijusius ne tik su jų darbo, bet ir visos jų istorijos pasisavinimu. Šioje judančioje žaidimo ir laisvai pasirenkamų žaidimo taisyklių variacijų erdvėje vietos autonomija gali vėl atsirasti, iš naujo nediegdama išskirtinio prisirišimo prie žemės ir tuo grąžindama kelionės ir gyvenimo, suprantamo kaip savyje talpinanti visą savo prasmę kelionė, realybę.

 
179.
 

Pati didžiausia su urbanizmu susijusi revoliucinė mintis nėra urbanistinio, technologinio ar estetinio pobūdžio. Tai sprendimas visiškai atkurti teritoriją atsižvelgiant į darbininkų Tarybų valdžios, antivalstybinės proletariato diktatūros ir vykdomo dialogo poreikius. Tarybų valdžia, galinti būti veiksminga tik transformuodama esamų sąlygų visumą, negali kelti sau nė mažiausios užduoties, jei nori būti pripažinta ir pripažinti save pačią savo pasaulyje.  

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau