XXX skyrius. Pasimatyti teko gal tik po mėnesio...
Kazys Boruta. GYVENIMAS DRAUGE SU DRAUGU

kazys boruta

Pasimatyti teko gal tik po mėnesio pro kalėjimo langą. Prieš kalėjimą, kitoje Mickevičiaus gatvės pusėje, pamačiau moterį, važinėjančią ten ir atgal su vaikų vežimėliu.

 
– Ona! – smilktelėjo širdin ir pripuoliau visas prie štangų.
 

Pamatė ir ji mane iš gatvės. Sustojo. Išėmė iš vežimėlio suvystytą kūdikį ir pakėlė ant rankų.

 

Akyse man apraibo. Išbalau visas ir sugniaužiau rankomis apledėjusias geležis.

 

– Atsitrauk nuo lango! –girdžiu sargybinio nuo bokštelio balsą, palydimą šautuvo grasinimu.

 

Bet aš ir nemanau pasitraukti. Ona vis dar stovi gatvėje su kūdikiu ant rankų, kaip naujų laikų Sopulingoji Madona.

 

Iš kalėjimo išeina prižiūrėtojas ir kažką jai sako. Ji paguldo kūdikį į vežimėlį, pamojuoja ranka kalėjimo link ir nuvažiuoja.

 
Aš nulendu į tamsiausią kameros kampą ir tyliu.

Prakeikiau tada visas valdžias pasaulyje su visais jų kalėjimais, teismais ir įstatymais. Visos jos ne žmogaus, bet beširdžio galvijo – budelio padaras.

 

Ona stengėsi gauti pasimatymą, bet prokuroras, bukaprotis buldogas, neleido. Tada ji atvažiavo prie kalėjimo su vežimėliu.

 

Byla komplikavosi. Parvežė tą draugą iš Vokietijos, iš kurio paėmė visą tą archyvą. Prasidėjo papildomas tardymas. Be to, administracija kažkieno įsakymu pradeda mus irgi „ruošti“. Ima kabinėtis, hitlerišku pavyzdžiu gimnastikuoti, sukiša į karcerį, požeminį narvą be oro, bet pilną blakių, kurias tyčia čia veisdavo. Prasideda kalėjime maža kova, kuri užima visą laiką ir įtempia nervus.

 

Ona su dukrele gyvena kažkur Žaliam Kalne šaltoje palėpėje kaip grabas. Naktį vynioja dukrelę visais skarmalais, kad nesušaltų. Dieną, palikusi mergaitės priežiūroje, bėga į darbą, iš darbo – prie kalėjimo. Ir jos visas gyvenimas sukasi apie kalėjimą. Kiekviena smulkmena, baisiai padidinta, patekus iš kalėjimo į laisvę jaudina ir erzina. Du kartus per savaitę lūkuriuoja su siuntinėliais prie kalėjimo vartų. Šąla, vargsta, nervinasi. Tiktai moterys ir gali būti tokios kilniadvasės ir ištvermingos. Ir Ona niekada neužmiršta savo siuntinuko. Stebiuosi, kada ir suspėja. Kalėjime kartais daug lengviau negu laisvėje. Todėl ir rašiau eilėraštyje: „Gyvenimas sunkesnis neg kalėjimas…“

 

Laukiu, kada visa tai baigsis. Bijausi – pritruksiu kantrybės. Greičiau bent teismas. Bet ir teismas nieko gero nežada. Nebent galima tiktai laukti, kad visa šeima bus uždaryta kalėjime.

 
Ir prakeiki visą santvarką, kuri su kalėjimais tvarkosi.
 
 
Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti