XXVIII skyrius. Po mažo apklausinio saugume...
Kazys Boruta. GYVENIMAS DRAUGE SU DRAUGU

kazys boruta      Po mažo apklausinio saugume, iš kurio nieko negalima suprasti, nugabena mane į KSDK* ir uždaro tvankioje kameroje. Praeina mėnesis, kitas, nei tardymo, nei sprendimo. Nerimauju ir rašau protestus, bet irgi jokio atsakymo.

 

Iš Onos gaunu kas trečia diena mažus siuntinėlius, iš kurių suprantu, kad ji dar laisva. Spėju, kad čia gali būti sunkus ir rimtas dalykas, bet negaliu susisiekti nei su draugais, nei su Ona. Tie siuntinėliai vienintelis ryšys su laisve, bet iš jų – nesusitarus – nieko nesužinosi.

 

Pagaliau, po poros mėnesių, ateina saugumo valdininkai ir atsineša visokios medžiagos iš mūsų užsienio gyvenimo visą pundą.

 

– Matai, Tamsta, – rodo man – kiek medžiagos prieš Tamstą turim, o Tamsta keli triukšmą, kad be pagrindo suėmę.

 
– Iš kur ją gavote? – klausiu.
 
– Tai jau mūsų paslaptis! – reikšmingai atsako.
 

Bet ta paslaptis buvo man aiški, o vėliau ir visai paaiškėjo. Per konsulą už 10000 litų pirko saugumas iš Karaliaučiaus policijos mūsų seną 1926–1930 metų susirašinėjimą**, kuris per vieno draugo kruopštumą buvo renkamas ir per jo vėplumą nesaugiai laikomas, kol pagaliau pateko ten, kur nereikia.

 

Tai buvo netikėtas ir baisus smūgis. Visa mūsų jaunystės veikla atsidūrė priešų rankose ir dabar su viskuo baigta. Jokios pastangos neatitaisys tokio smūgio. Todėl visai nekreipiu dėmesio į tardymą, o gyvenu tuo sunkiu įspūdžiu. Bet tai buvo dar ne viskas.

 

Po poros dienų sužinau iš laikraščių, kad po kratų ir suėmimų mirė mūsų ligonis V. Karosą, kurio pastangomis buvo sukurta sąjunga. Nutrūko ir siuntinėliai. Suprantu, kad ir su Ona kažkas atsitiko. Iš raštininkų sužinau, kad ir ją atvarė į kalėjimą. Nenoriu tikėti. Bet kartą pats pamatau, kaip ją varo per kalėjimo kiemą, o paskui susitinku tardytojo kameroje. Baisiai sunykusi ir išvargusi. Nors stipri buvo, sunkūs pergyvenimai greitai ją pribaigdavo. Iš jos sužinau keletą smulkmenų, be to, pasisako, kad esanti nėščia ir laukianti. Mane net siaubas sukausto. Negana to, kad niekais nuėjo visa jaunystė, teks dar už praeitį su visa šeima kalėjime įsikurti. Tamsu akyse pasidaro. Bet susigriebiu.

 

– Kas bus, tas bus, – sakau – gimdyk! Pražuvo senas gyvenimas, mus išgelbėti gali tik naujas gyvenimas.

 
Ji pasižiūri į mane. Tvirtai, ryžtingai. Paskui nušvinta.
 
– Gerai, – atsako. –Aš ištesėsiu.
 

Žinau, kad mano Ona ištesės, – dabar jau ne tik draugas, bet žmona, – bet, Dieve mano, kokie laukia jos išgyvenimai? Ar užteks jai jėgų?

 

Darau visas pastangas, kad išleistų Oną už užstatą. Nesutinka. Susikivirčiju su tardytoju. Po ilgų ginčų ir spaudimo iš laisvės pagaliau sutinka išleisti Oną, bet už tokį užstatą (50.000 Lt), kad atrodo visiškai nerealu. Bet atvažiuoja tėvas, užstato savo ūkį ir išima marčią, kurios anksčiau nepažinojo ir nenorėjo pažinti, iš kalėjimo.

 

Pro kalėjimo langą pamatau Oną išeinančią iš kalėjimo ir pirmą kartą atsidustu iš palengvėjimo. Ji atsigrįžta ir dairosi į kalėjimo langus. Mosuoju jai ranka, bet ji vargu ar mato. Tačiau tai nesvarbu. Svarbu, kad jai nereikia dusti kalėjimo tvankume. Buvo pats vidurvasaris, ir mes kamerose beveik duste dusome. Dabar man net tvankumas sumažėjo, tarytum aš būčiau už du kvėpavęs. Susiimu į rankas ir imuosi darbo. Ruošiu medžiagą tarptautiniam žodynui.

 
____________
* KSDK – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas.
**Socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos archyvas.
 
 
Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti