XX skyrius. Vėl drauge apsigyvename...
Kazys Boruta. GYVENIMAS DRAUGE SU DRAUGU

kazys boruta      Vėl drauge apsigyvename Vienos studentiškam kambarėly. Bet dabar jau žinojome – ne laikinai, ne atostogų, bet tol,kol pajėgsime išsiveržti į gyvenimą.

 

Aš pradėjau stropiau lankyti universitetą. Ona įstojo į anglų kalbos kursus ir dar kažką veikė profsąjungose. Norėjom susirišti su gyvenimu, kad nesijaustame emigrantais. Todėl dažnai vakarais lankydavome susirinkimus, nors jie ir buvo mums nuobodūs.

 

Buvo kaip tik labai šalta žiema. Visa Viena šalo. Ir mudu gyvenome nekūrenamam kambary. Iš ryto sunku būdavo keltis. Tai lovoje drauge ilgai skaitydavom, kol Ona, nugalėjusi šalčio baimę, šokdavo vienmarškinė į apšerkšnojusį kambarį, skubiai apsitvarkydavo ir čia pat ant spiritinės lempelės užkaisdavo arbatą. Kiek apšilę, išeidavome kiekvienas savais keliais – aš į universitetą, ji į kursus ar dar kur nors. Kartais eidavome drauge į universiteto biblioteką, jai labai patikdavo ir kartais svajodavo, kaip gera būtų, jeigu ji galėtų čia dirbti. Ta svajonė vėliau išsipildė Kauno universiteto bibliotekoje.

 

Vakarais vėl grįždavome į šaltą kambarį, drauge ant spiritinės lempelės virdavome pietus bei vakarienę. Paskui skubiai lįsdavome po duknomis ir vėl skaitydavome. Tą žiemą mes daug perskaitėme vokiečių literatūros.

 

Nejučiomis atėjo pavasaris. Vėl klaidžiojome po nuostabius Vienos parkus, nuklysdavome į Praterį su atgijusiomis visomis jo pramogomis. Pasiekdavome Wienerwaldą ir aplinkinius kalnus. Abu pagavo pavasario ilgesys ir nerimas. O čia atėjo iš Lietuvos liūdnos žinios. Po nepavykusio atentato vienas draugas buvo sušaudytas, kiti sukišti į kalėjimus. Pasijutome lyg nusikaltėliai, kad atitolome nuo draugų būrio ir nieko negalim jiems padėti. Sąžinė graužė, kad reikia kažką daryti, bet čia pat jautėme savo bejėgiškumą. Neramiai sekėme kiekvieną gandą iš Lietuvos, pasiryžę kiekvienu momentu grįžti ir pulti be atodairos į patį kovos sūkurį. Bet tos kovos kaip tik ir nebuvo. Teko žiūrėti iš tolo ir kankintis.

 

Prieš vasarą atvyko daug svečių iš Lietuvos. Buvo atvažiavęs B. Sruoga su studentų ekskursija, davęs valdžiai žodį, kad su manim nesusitiks, užtat iš anksto pranešė, kad aš juos sutikčiau. Taip ir įvyko. Bet su Sruoga, nors ir nemažai praklaidžiojom po Vieną dviese, taip ir neprakalbome apie Lietuvą. Lengviau suradau kalbą su jo studentais (A. Venclova ir B. Raila). Su jais nutarėme pradėti literatūros akciją ir suburti visas progresyvias jėgas. Tai vėliau įvyko „Trečio fronto“ pradžioje.

 

Buvo atvykusi ir S. Nėris. Ona su ja arčiau susigyveno. Bet man iš pradžių nepatiko ta besimaivanti, nedrąsi ir sentimentali panytė. Paskui aš įžiūrėjau joje ir kitų bruožų.

 

Svečiai išvyko į kalnus, o mudu palikome dviese su Lietuvos ilgesiu. Daug ką būtume davę, kad būtume galėję grįžti tada į Lietuvą. Bet šį kartą nedrįsome lįsti vilkui į nasrus. Tai ir rašiau iš ilgesio eilėraščius apie Suvalkijos obelį.

 

 

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.