XIV skyrius. Atvažiavome į Kauną...
Kazys Boruta. GYVENIMAS DRAUGE SU DRAUGU

kazys boruta      Atvažiavome į Kauną saulėtą pavakarę. Apsistojome Laisvės alėjoje, palėpėje, pas pažįstamą siuvėją – babūnę – kaip vadinom mirusio draugo motiną, persiėmusią sūnaus idėjomis. Buvo pats vidurvasaris. Tvankumas neapsakomas. Draugų nė vieno. Stengiamės surasti ir aptvarkyti pavestus reikalus. Bet tai ne taip lengva. Vietoje daug kas kitaip atrodo negu iš užsienio. Kyla ginčai. Draugai nenori sutikti su užsienio sprendimais. Tada mudu su Ona ryžtamės savo padaryti.

 

Pirmiausia nugabename slaptą spaustuvę pas darbininkus. Vilijampolėje ant kalno užkasame lig laiko smėlyje. Apsižiūrime vietoje ir persikeliame ant aukšto į šieną. Tai tikra palaima buvo po šiaudiniu stogu po Kauno palėpės tvankumo. Pailsime po kelionės ir pirmų nepasisekimų. Bet nenusimename. Tikimės savo padaryti.

 

Po kurto laiko aš išvažiuoju į tėviškę. Važiuoti su Ona nesiryžtu, ir Ona nenori. Kažin kaip tėvai priims. Kol kas atidedame išsiaiškinimą su tėvais, kaip nesvarbų dalyką. Ona pasilieka viena Kaune. Žadu netrukus sugrįžti. Bet savaitę kitą užtrunku. Kaimas kuo ramiausiai gyvena. Niekam nerūpi jokia valdžia ir joki perversmai. Iš karto pamatau, kad kaimas mums ne sąjungininkas. Užtat miestai ir miesteliai knibždėte knibžda perversmininkais. Kas 1 ir 15 kiekvieno mėnesio vis skelbiami perversmai. O iš tikrųjų plepalai ir muilo burbulai.

 

Po kurio laiko, apsidairęs, grįžtu į Kauną. Kur Ona – nežinau, bet tikiuosi surasti. Sutinku vieną draugę A, ji manęs ir paklausia:

 
– O ar žinai, kas su Onele?
 
Aš visas nutirpstu. Negi būtų įklimpusi?
 
– Ne, – atsakau.
 
Ji gana rūsčiai ir su priekaištu į mane pasižiūri.
 
– Tai tau ir jaunavedys! Žmona prie mirties, o jis mat nežino.
 

Mane visą nukrečia šiurpas. Neklausiu, kas ir kaip, – tik sužinojęs, kur ji, tekinas nubėgu, užmiršęs visus perversmus ir suokalbius.

 

Neramiai skambinu prie durų. Niekas neatsiliepia. Dar skambinu. Po kurio laiko išgirstu Onos balsą:

 
–Kas?
 
– Aš, Onele, aš! – šaukiu.
 
– Kazys? – vėl nugirstu nudžiugusį balsą.
 

Atidaro duris. Vienmarškinė, tik pakilusi iš lovos. Vos laikosi ant kojų. Stvėręs į glėbį, nunešu į lovą. Prieš porą savaičių palikau sveiką ir stiprią, o atradau mirtinai išblyškusią.

 
– Kas yra? – nusigandęs klausiu.
 
– Nieko, Kazy, – atsako su liūdna šypsena. – Dabar jau viskas gerai.
 

Likusi viena Kaune, apsistojusi išvažiavusių vasaroti draugų bute ir apsirgusi. Buvusi vienui viena. Kartą atsikėlusi atsigerti ir nugriuvusi be sąmonės. Kiek ilgai išgulėjusi – nežinanti. Karščiavusi, kliedėjusi. Taip ją atrado po kurio laiko viena draugė. Tada ir suteikė pirmą pagalbą. Tokios buvo jaunavedžių kelionės pasekmės.

 
Ak, koki mes buvom nerūpestingi ir neapdairūs!
 

Mane šaltas prakaitas išpylė beklausant. Tikrai blogas iš manęs vyras. Sąžinės graužiamas kažin ką būčiau primanęs padaryti. Bet nieko kito neliko daryti, tiktai slaugyti ir laukti, kol pasveiks. Ona greitai atsigavo ir po savaitės buvo kaip nesirgusi.

 

Bet tas atsitikimas mane privertė kiek susirūpinti ir mūsų gyvenimu. Kol kas bus, išvažiavau į Telšius mokytojauti. Kiek pinigų užsidirbti ir kitiem žygiam pasiruošti. Ona tuo tarpu liko Kaune ir ieškojo darbo. Bet išėjo visai kitaip, negu mes tikėjomės.

 

 

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.