Piotr Kropotkin. Maištininko kalbos. 5 skyrius. Politinės teisės
Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS

piotr kropotkin       Šis straipsnis, parašytas XIX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pirmą kartą išspausdintas Prancūzijos anarchistų žurnale „Le Révolté“ kaip rinkinio „Maištininko kalbos“ dalis. 1917 m. autorius jį suredagavo ir išleido atskira brošiūra. (Vert. past.)

       Visa buržuazinė spauda kiekvieną dieną mums nuolat kartoja apie politinių laisvių ir „politinių žmogaus teisių“ svarbą: visuotinį balsavimą, rinkimų laisvę, apaudos, sąjungų, susirinkimų laisvę ir t.t., ir pan.

       „Kam sukilti, kam griebtis ginklo, – sako ji, – jei jūs turite visas šias teises, vadinasi, ir galimybę įvykdyti visas jums reikalingas reformas!“ Bet imkime ir įvertinkime šias liūdnai pagarsėjusias politines teises mūsų požiūriu, t.y. požiūriu tos klasės, kuri niekuo nedisponuoja, nieko nevaldo, turi itin mažai teisių ir per daug pareigų.

       Mes, žinoma, neteigsime, kad politinės teisės mūsų požiūriu neturėjo jokios vertės. Puikiai žinome, kad nuo baudžiavos laikų ir netgi nuo praeito amžiaus šioje srityje kai kas padaryta. Prancūzų darbininkas jau nebe tas padaras be jokių žmogiškų teisių, koks buvo anksčiau, kai aristokratija žvelgė į jį kaip į darbinį gyvulį; už dirbtuvės ribų jis save laiko lygiu visiems kitiems piliečiams. Audringomis revoliucijomis ir pralietu krauju liaudis išsikovojo kai kurias asmens teises, kurių reikšmės mes nenorime menkinti.

       Tačiau teisės būna skirtingos, todėl reikia mokėti jas skirti; vienos jų tikrai reikšmingos, o kitos – bereikšmės; tas, kas jas painioja, tik apgaudinėja liaudį. Tokios teisės, kaip aristokrato ir valstiečio lygybė prieš įstatymą, kiekvieno piliečio asmens neliečiamybė ir pan., liaudžiai atiteko po atkaklios kovos ir yra jai tokios brangios, kad net menkiausios pastangos jas pažeisti iškart baigtųsi sukilimu. O tokioms teisėms, kaip visuotiniai rinkimai, spaudos laisvė ir pan., liaudis visada buvo abejinga, nes jautė, kad šios teisės, ginančios buržuaziją nuo vyriausybės bei aristokratijos savivalės, tarnauja valdančioms klasėms kaip įrankis pavergti liaudį. Jų netgi nepavadinsi politinėmis teisėmis, nes jos negina liaudies interesų; šiuo skambiu vardu jos vadinamos tik politinėje kalbėsenoje – žargone, kurį valdančios klasės sukūrė tik savo reikmėms tenkinti.
 

       Ir iš tikrųjų, kas gi tokios politinės teisės, jei ne ginklas, skirtas ginti laisvę ir nepriklausomybę tų, kurie patys nesugeba įskiepyti pagarbos toms savo teisėms? Kokia jų paskirtis, jei jos nesuteikia laisvės tiems, kurie privalo ją turėti? Tokiems žmonėms, kaip Hambettas, Bismarkas ir Gladstonas, nereikia nei spaudos laisvės, nei susirinkimų laisvės; jie ir taip rašo viską, ką nori, rengia kokius tik nori susirinkimus, išpažįsta tokius mokymus, kurie jiems arčiau prie širdies; jie ir taip laisvi. Jei kam ir reikia suteikti šias žodžio, spaudos ir susirinkimų laisves, tai tik tiems, kurie patys negali užsitikrinti tokių teisių, kurios leistų įgyvendinti savo idėjas bei principus. Tokia visų politinių teisių kilmė.

       Ar mūsų laikais šios teisės suteikiamos tiems, kam jų reikia?

       Žinoma, ne. Visuotinė rinkimų teisė gali tam tikru laipsniu apsaugoti buržuaziją nuo centrinės valdžios piktnaudžiavimų neverčiant jos griebtis ginklo. Ši teisė padeda sutaikyti priešininkus, besivaržančius tarpusavyje dėl valdžios, ir neleidžia jiems pralieti kraujo. Tačiau ši teisė bejėgė tada, kai reikia pakeisti arba apriboti valdžią ir panaikinti privilegijuotųjų viešpatavimą. Tai puiki priemonė taikiai pašalinti nesusipratimus tarp valdovų, tačiau kokią naudą ji gali atnešti pavaldiniams?

       Į šį klausimą mums atsako pati istorija. Kol buržuazija manė, kad visuotinis balsavimas taps ginklu liaudies rankose kovojant su privilegijuotomis klasėmis, tol ji visomis jėgomis jam priešinosi. O kai 1848 metais suprato, kad ši teisė ne tik neriboja jos privilegijų, bet netgi netrukdo valdyti liaudį, ji tučtuojau griebėsi šios teisės. Dabar buržuazija tapo aršia jos gynėja, nes žino, jog tai geriausia priemonė išlaikyti savo viešpatavimą masėms.
 

       Tas pats ir kalbant apie spaudos laisvę. – Koks pats svariausias buržuazijos argumentas spaudos laisvės naudai? – Šios laisvės bejėgystė! Jos negalia! „Kadaise, – kalbėjo Girardinas*, – buvo deginami raganiai, nes visi juos kvailai laikė visagaliais, dabar tokias pačias kvailystes krečia spaudos atžvilgiu. Spauda tokia pat bejėgė, kaip ir viduramžių raganiai. Tad šalin spaudos persekiojimus!“ Štai ką kadaise pasakė Girardinas. O kokius argumentus spaudos laisvės naudai pareiškia dabartinė buržuazija? „Pažvelkit, – sako ji, – į Angliją, Šveicariją, Jungtines Valstijas. Ten visiška spaudos laisvė, o tuo pačiu ten kaip niekur stipri eksploatacija, niekur kitur taip stipriai nekaraliauja kapitalas. Tegul užgimsta kenkėjiški judėjimai. Mes visada įstengsime užgniaužti jų spaudos balsą netgi be prievartos. O jei kada nors, sujudimo metu, revoliucinė spauda ir taps pavojinga, visada spėsime ją sunaikinti kokiu tik nori pretekstu“.


       Lygiai taip pat mąstome ir apie susirinkimų laisvę.

       „Duosim visišką susirinkimų laisvę, – sako buržuazija, – liaudis neišdrįs prisiliesti prie mūsų privilegijų. Labiausiai turime bijoti slaptų bendruomenių, o susirinkimų viešumas – geriausias būdas juos nugalabyti. Jei smarkių sujudimų metu vieši susirinkimai kartais ir taps pavojingi, tai mes visada galėsime juos uždrausti, nes vyriausybinė valdžia – mūsų rankose“.

       „Būsto neliečiamybė? – Prašom! Įrašykit ją į kodeksus, visur apie ją rėkaukit! – kalba gudrūs buržua. – Mes neturime nė menkiausio noro, kad policijos agentai mums trukdytų prie šeimos židinio. Bet mes įsteigsime slaptą kanceliariją, apgyvendinsime šalį slaptosios policijos agentais, sudarysime nepatikimųjų sąrašus ir juos budriai seksime. O kai pajusime, kad pavojus arti, spjausime į neliečiamybę ir imsim areštuoti žmones jų guoliuose, juos tardyti ir kratyti jų būstus. Mūsų niekas nesustabdys, o tuos, kurie išdrįs pernelyg garsiai reikšti savo reikalavimus, sukišime į kalėjimus. Jeigu mus kaltins – atsakysime: „Ką gi daryti, ponai! Karas yra karas!“

       „Korespondencijos neliečiamybė? – Visiems sakykite ir rašykite, kad korespondencija neliečiama. Jei užkampio kaimelio pašto viršininkas atplėš kokį nors laišką, tuojau pat atleiskite jį iš pareigų ir rėkite, kad visi girdėtų: „Pabaisa! Nusikaltėlis!“ Saugokitės, kad nebūtų paviešintos tos smulkmenos, kurias mes vienas kitam pranešame laiškais. Tačiau jeigu tik aptiksite iš anksto suplanuoto sąmokslo prieš mūsų privilegijas pėdsakus – tada nėra ko gėdytis: atplėšime visus laiškus, įsteigsime visą specialiųjų tarnautojų luomą, o protestuojantiems atsakysime taip, kaip neseniai kalbėjo vienas anglų ministras, susilaukęs viso parlamento plojimų: „Taip, ponai, laiškus atplėšiame su didžiu šleikštuliu, bet ką gi darysi, juk tėvynė (tiksliau, aristokratija ir buržuazija) – pavojuje!“
 

       Štai kas iš tikro yra vadinamoji politinė laisvė.

       Spaudos laisvė, susirinkimų laisvė, būsto neliečiamybė ir visos kitos teisės pripažįstamos tik iki tol, kol liaudis nepasinaudoja jomis kaip ginklu kovai prieš valdančiasias klases. Bet kai ji tik išdrįs pasikėsinti į buržuazijos privilegijas, visos šios teisės bus iškart išmestos per bortą.

       Tai visiškai natūralu. Neatimamos tik tos teisės, kurias žmogus išsikovoja atkaklioje kovoje ir vardan kurių pasiryžęs kiekvieną minutę vėl griebtis ginklo.

       Dabar Paryžiaus gatvėse neplaka rimbais, kaip tai daro Odesoje. Neplaka vien dėl to, kad sau tai leidusią vyriausybę liaudis sudraskytų kaip budelius. Aristokratai nebeskina sau kelio smūgiais, kuriuos dosniai dalija liokajai, nes kažką panašaus sau leidę tirono liokajai būtų užmušti vietoje. Išgarsinta lygybė tarp darbininko ir šeimininko, demontruojama gatvėse ir viešose vietose, atsirado tik todėl, kad praėjusių revoliucijų dėka darbininko savigarbos jausmas nebeleidžia jam kęsti šeimininko patyčių. O rašytiniai įstatymai čia ne prie ko.
 

       Šiauolaikinėje visuomenėje, suskirstytoje į vergus ir šeimininkus, tikros laisvės negali būti; apie jokią laisvę negali būti nė kalbos, kol bus išnaudotojai ir išnaudojamieji, valdovai ir pavaldiniai. Tačiau nereikia daryti išvados, kad iki tos dienos, kai anarchistinė revoliucija sunaikins visus socialinius skirtumus, mes sutinkame, kad spauda būtų pavergta kaip Vokietijoje, susirinkimų laisvė persekiojama kaip Rusijoje, o asmens neliečiamybė pažeidinėjama kaip Turkijoje.

       Kokiais kapitalo vergais mes nebūtume, norime spausdinti viską, ko mums reikia, rinktis bei organizuotis sava valia. Ir, svarbiausia, visa tai daryti vien dėl to, kad kuo greičiau nusimestume gėdingą kapitalo jungą.

       Laikas suprasti, kad pagalbos turime prašyti ne iš konstitucinės valdžios. Prigimtinių teisių apsaugos turime ieškoti ne įstatymų kodekse, kuris gali būti sunaikintas pirmuoju valdininkų kaprizu. Savo teises apginsime tik tada, kai tapsime organizuota jėga, keliančia pagarbą savo reikalavimams.

       Panorėsime spaudos laisvės, žodžio, susirinkimų, sąjungų laisvės – neprašysime jų iš parlamento, nelauksime lyg išmaldos iš senato, kad šis išleistų atitinkamą įstatymą. Tapsime organizuota jėga, galinčia parodyti dantis kiekvienam, išdrįsusiam kėsintis į mūsų teises; būsime stiprūs, ir tada niekas negalės mums uždrausti kalbėti, rašyti ir rinktis. Tą dieną, kai pasieksime visų išnaudojamųjų, šios tylios, bet grėsmingos armijos, dvasios vienybę, kurią sutelks vienintelis troškimas – įgyti ir ginti savo teises, tik tada niekas nebegalės jų nuginčyti. Tada ir tik tada mes išsikovosime šias teises, kurių dešimtis metų būtume bergždžiai prašę iš kokios nors konstitucinės vyriausybės; tada mes jas turėsime tikriau, negu gali garantuoti užrašyti istatymai.

       Teisių niekas neduoda, jas reikia pasiimti patiems!
 

         * – Émile de Girardin (1806–1884) – žymus prancūzų žurnalistas, spaudos magnatas ir parlamento deputatas, aršiai pasisakęs už visišką spaudos laisvę.

       Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
       Iš: Кропоткин  П. А. Политические права, Пб., 1917

 

       Skaityti toliau