Darius Pocevičius. Laisvė prasideda nuo anarchijos (Piotras Kropotkinas)
Piotr Kropotkin. MAIŠTININKO KALBOS

kropotkin anarchism       Daugeliui žmonių žodis „anarchija“ šiandien asocijuojasi su betvarke, chaosu, suirute. Išgirdus žodį „anarchistai“ dažniausiai įsivaizduojama nedidelė grupelė prieš valdžią protestuojančių žmonių, piktai skanduojančių: „Laisvė! Laisvė!.. “ Arba juodais dažais ant sienos nutepliota A raidė, apibrėžta riebiu apskritimu. Anarchizmo sąvoka šiais laikais įgavo tokią neigiamą reikšmę, kad šio judėjimo dalyviai dažnai laikomi teroristais, nusikaltėliais, net bepročiais, vienu žodžiu, mirtinais visos žmonijos priešais. Kodėl taip įvyko? Kas iš tikrųjų yra tas anarchizmas?

       Į šiuos klausimus bandysime atsakyti trumpai panagrinėję vieno žmogaus – Piotro Kropotkino biografiją bei veikalus. Juk jis visame pasaulyje garbingai tituluojamas „anarchizmo tėvu“, „rusų revoliucijos seneliu“. Ir tai dar ne viskas. P.Kropotkiną galima drąsiai statyti į vieną gretą su tokiais Švietimo epochos gigantais kaip F.Petrarca ar L.da Vinčis, nes jo moksliniai tyrimai buvo išties enciklopediniai. Jie apėmė ne tik politologiją ar istoriją, bet ir geografiją, geologiją, biologiją, filosofiją, literatūrą.

       Anarchizmo teoretikas gimė 1842 m. Maskvoje. Jo tėvas, kilęs iš senos kunigaikščių giminės, turėjo tris dvarus ir daugiau kaip tūkstantį baudžiauninkų. Berniukas augo ne pačio žiauriausio dvarininko šeimoje, tačiau vaikystėje patirta socialinė neteisybė paliko neišdildomą pėdsaką visam gyvenimui. Savo garsiuosiuose „Revoliucionieriaus užrašuose“ jis prisimena baudžiauninką, kurį tėvas įsakė nuplakti. Ašarų pilnomis akimis vaikas puolė prie tijūno, norėdamas pabučiuoti jo ranką ir taip išgelbėti nubaustąjį. Tačiau šis nustūmė jį į šalį, sakydamas: „...Kai užaugsi, turbūt ir tu toks pat būsi?“ Mažojo Kropotkino atsakymas tada nuskambėjo kaip priesaika: „Ne, ne, niekada!“

       Būsimasis revoliucionierius mokėsi geriausioje Maskvos gimnazijoje, su pagyrimu baigė prestižinį „Pažų korpusą“ – privilegijuotą karo mokyklą. Atrodė, jog lengvas gyvenimas jau garantuotas, aukštuomenė jau laukia naujo savo nario. Tačiau ne viskas taip paprasta! Juk ne veltui kažkas taikliai pastebėjo: „Europos revoliucionieriai – tai vežikai, trokštantys tapti grafais, o Rusijoje – grafai, norintys tapti vežikais“. (Bakuninas – vienas iš anarchistinio rusų judėjimo vadovų – irgi kilęs iš dvarininkų.) 1862 m. P. Kropotkinas lengva ranka atsisako kamerdinerio vietos imperatoriaus Aleksandro II rūmuose ir išvyksta į tolimąjį Sibirą tarnauti Amūro kazokų pulke.

       Energija trykštantis jaunuolis čia iškart griebiasi darbo. Ir ne vieno! Mat prieš metus išleistas caro manifestas paskatino liberalias reformas ne tik šalies centre, bet ir atokiausiose provincijose. P.Kropotkinas rengia kalėjimų bei tremties sistemos reformų projektus, dalyvauja teisminiuose tyrimuose dėl pareigūnų piktnaudžiavimo valdžia, eina žvalgybon į Kinijos teritoriją, organizuoja mokslines ekspedicijas (šiuolaikiniame žemėlapyje aiškiai matomi šios veiklos pėdsakai – jo vardu Sibire pavadintas vulkanas, ledynas, kalnagūbris...). Tačiau valdžios viršūnių „liberalizmas“ greit išsikvėpė. Milžiniška biurokratinė valdininkų sistema laidojo reformas šioms dar net neprasidėjus. Ėmė sklaidytis ir jaunojo idealisto bei reformatoriaus iliuzijos, jog visuomenę galima pertvarkyti „iš viršaus“ – dekretais ar įsakymais. „...Sibire. – rašė jis, – praradau bet kokį tikėjimą valstybe: jau tada buvau pasirengęs tapti anarchistu“.

       1866 m. valdžiai žiauriai numalšinus tremtinių lenkų sukilimą, karininkas P.Kropotkinas galutinai nusivylia reformomis. Jis meta tarnybą ir išvyksta į Peterburgą. Čia įstoja į universitetą, studijuoja fiziką ir marematiką. Atsisako materialinės tėvo paramos, duoną pelno literatūra (verčia, rašo straipsnius), įsidarbina klerku Vidaus reikalų ministerijos Statistikos komitete. Toliau užsiiminėja geografija; jo neapleidžia grandiozinė idėja – sudaryti tikslų ekonominį-geografinį visos Rusijos žemėlapį. Bet jai nebuvo lemta išsipildyti. Gavęs pasiūlymą užimti garbingą Rusijos Geografijos draugijos sekretoriaus postą ir kibti į darbą, jis išdidžiai atsisako. Juk dabar yra daug svarbesnių reikalų!

kropotkinas        1872 m. jam leidžiama išvykti į užsienį: Šveicarijoje susipažįsta su anarchistine to meto spauda, revoliucingų straipsnių autoriais, tampa I Internacionalo nariu. „Tapau anarchistu“ – vėliau prisimins jis.

       Sugrįžęs į tėvynę iškart įsijungia į pogrindinį narodnikų judėjimą. Lankosi konspiraciniuose butuose, platina nelegalią literatūrą, rašo agitacinius straipsnius, agituoja pats. Štai prie Žiemos rūmų karieton įlipa prašmatniai apsirengęs trisdešimtmetis akiniuotas mokslininkas – kunigaikštis Kropotkinas, o purviname Peterburgo priemiestyje išlaipinamas žmogus su kerziniais batais ir vatinuku – „darbininkas Borodinas“. Savo „draugams“ jis ilgai ir įtikinančiai pasakoja apie valdžią, Paryžiaus komuną, Internacionalą... Staiga užgriūva policija – reikia sprukti! Pavojus, azartas, adrenalinas! Gyvenimas „ant skustuvo ašmenų“!

       1874 m. vasarį prie jo namų pasirodo sekliai – kunigaikštį išdavė vienas iš jo taip mylimų audimo fabriko darbininkų. Buvo dar užtektinai laiko pasidirbinti svetimą pasą ir dingti iš miesto, tačiau – ne! Juk jo laukia svarbus pranešimas Geografijos draugijoje! Po mėnesio mokslininkas paskelbia sensacingą savo darbą, įrodantį, kad per Šiaurės Europą ne taip jau seniai praslinko ledynai. Kitą dieną jį suima.

       Anarchistas kunigaikštis uždaromas Petropavlovsko tvirtovėje, kurioje kalėjo dekabristai, Dostojevskis, Černyševskis, Bakuninas... Puiki kompanija! Caro įsakymu čia jam leidžia rašyti – bet tik „iki saulėlydžio“. Tačiau per beveik pustrečių metų užteko ir to šviesaus paros meto parašyti dviems „Ledynmečio periodo tyrinėjimų“ tomams, išgarsinusiems jį visame pasaulyje.

       Drėgnoje 52 numeriu pažymėtoje vienutėje P.Kropotkinas (laimei!) apsirgo. Pasiligojusį mokslininką perkėlė į kalėjimo ligoninę. ...Vieną saulėtą vasaros dieną kalinį išvedė pasivaikščioti. Kažkur tolumoje ėmė griežti smuikas – signalas, jog viskas paruošta. „Ligonis“ puolė vartų link, čia jo laukė vežikas. „Varyk!“ – ir karieta pranyko už kampo... Taip gimė Didžiojo Revoliucionieriaus mitas. Juk pasprukti iš Petropavlovsko neįmanoma! Tai vienintelis pavykęs pabėgimas per visą tvirtovės istoriją. Ir dar toks įžūlus – vidury baltos dienos!

       Po šio akibrokšto jis jau nebegalėjo pasilikti tėvynėje. Emigracijoje – Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje – „anarchizmo tėvui“ teks praleisti ištisus 40 metų.

       Vakarų Europoje jis parašė svarbiausius savo kūrinius: „Maištininko kalbos“ (1885 m.), „Duonos užkariavimas“ (1892 m.), „Revoliucionieriaus užrašai“ (1899 m.), „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“ (1901 m.), „Tarpusavio pagalba“ (1902 m.), „Didžioji prancūzų revoliucija. 1789–1793“ (1909 m.), „Valstybė: istorinis jos vaidmuo“ (1911 m.). Aktyviai bendradarbiavo su anarchistiniais ir kitokiais radikaliais leidiniais („Le Revolte“, „La Revolte“, „Les Temps Nouveaux“, „Freedom“), skaitė paskaitas Europoje ir Amerikoje.

       Jo mintys įvairiais keliais pasiekdavo ir Rusiją. Pavyzdžiui, 1902 m. dar šviežius, Londone ką tik atspausdintus „Revoliucionieriaus užrašus“ eserai pervežė per sieną lagamine su dvigubu dugnu. Peterburge juos kopijavo ir pardavinėjo „iš po skverno“. Knygą tiesiog graibstyte graibstė, nors ji kainavo beprotiškus tais laikais pinigus – 25 rublius!

       Dėl savo tvirtos antiburžuazinės bei antivalstybinės pozicijos anarchizmo teoretikas nuolat konfliktavo su valdžia. P. Kropotkinas – nuolatinis įvairių antivyriausybinių mitingų, demontracijų, radikalių konferencijų bei kongresų dalyvis. Jo bekompromisinį požiūrį į valdžią bei jos institutusvaizdžiai iliustruoja toks faktas: policijai vaikant darbininkų demonstraciją Šveicarijoje, jis (rusų kunigaikštis!) plėšė iš policininkų rankų atimtą demonstrantų vėliavą, mosavo kumščiais, gavo „lazdų“. 1871 m. Rusijos vyriausybės reikalavimu „nepageidautinas asmuo“ ištremiamas iš Šveicarijos. „Šventoji brolija“ – slapta tarptautinė rusų aristokratų organizacija, įkurta kovai prieš revoliucinius judėjimus – apkaltina jį (beje, neteisingai) pasikėsinimo į Aleksandrą II organizavimu ir paskelbia mirties nuosprendį. 1883 m. Liono teismas už neva teroristinę veiklą (pietinėje Prancūzijoje kažkas susprogdino keletą bombų) P.Kropotkiną nuteisia 5-eriems metams, kalėjime jis praleidžia 3 metus, amnestuojamas Vakarų intelektualų – H.Spencerio, V.Hugo – prašymu.

       1917 m. A.Kerenskio kvietimu senukas kunigaikštis grįžta į tėvynę. Peterburgo geležinkelio stotis, vėlus vakaras, specialus vagonas, Laikinosios vyriausybės nariai su Kerenskiu priešaky, garbės sargyba, gėlės, orkestras, laikraščių korespondentai... Apie 60 tūkstančių žmonių, ašaromis spindinčios akys... Į žemę nužengė rusų revoliucijos apaštalas!

       Kaip ten bebūtų, tačiau P.Kropotkinas liko ištikimas sau: į Kerenskio pasiūlymą užimti bet kurio ministro postą jo vyriausybėje jis atsakė kaip tikras anarchistas: „Daug garbingiau ir naudingiau gatvėse valyti batus!“ Atsisakė solidžios pensijos bei personalinio automobilio.

       Tai, ką išvydo tėvynėje, jo visiškai nesužavėjo. Žlugus stipriai centralizuotai valdžiai, staiga atsiradusia laisve pirmieji pasinaudojo ne patys geriausi visuomenės atstovai: prasidėjo pogromai, suvešėjo nusikalstamumas. Štai „didysis anarchistas“ apsilanko Piterio anarchistų štabe. Ir ką gi jis čia pamato? Goriliški apžėlę snukiai, agresyvūs ir įžūlūs žvilgsniai, purvas, kaustyti batai… Anarchistai, „jo sūnūs“, pasirodo, – tai iki dantų ginkluoti smogikai! „Ir dėl šito visą savo gyvenimą kūriau anarchizmo teoriją!“ – karčiai skųsis senasis revoliucionierius.

       Bolševikų perversmą P.Kropotkinas vertino nevienareikšmiškai. Jis džiaugsmingai sutiko šūkį „Visa valdžia – Taryboms!“, nes tai idealiai atitiko anarchizmo skelbiamas savivaldos bei valdžios decentralizavimo idėjas. Iš kitos pusės, jis puikiai matė, kokiais metodais su betvarke šalyje kovoja proletariato diktatūra, kiek aukų reikalauja „raudonasis teroras“.

       Visoje Rusijoje – nepriteklius, badas, šaltis... Tačiau 75-erių metų senukas dar turi garo! Jis aktyviai dalyvauja Federalų lygos veikloje (ši lyga propagavo savanorišką buvusios Rusijos imperijos tautų susijungimą), iš paskutiniųjų stengiasi užbaigti didžiulį savo veikalą „Etika“.

                      alt       
       
         1921 m. vasarį P.Kropotkinas miršta. „Geležinio Felikso“ įsakymu iš Lubiankos vienai dienai paleidžiami visi čia kalėję anarchistai. Virš laidotuvių procesijos plaikstosi juodos vėliavos, tyliai skamba revoliucinės dainos... Rytojaus dieną suskaičiuojami sugrįžę kaliniai. Sugrįžo visi! Visi ligi vieno! Galvas kraipo net visko matę kalėjimo prižiūrėtojai...

       O.Wilde'as P.Kropotkino gyvenimą pavadino „tobulu“, B. Show anarchistą kunigaikštį laikė „šventuoju“. Šviesiausius žmonijos protus turbūt dar ilgai veiks jo sukurta filosofinė sistema, kurios pagrindas – taip vadinamas „biosociologinis tarpusavio pagalbos dėsnis“. P.Kropotkinas teigė, jog Darwino evoliucijos teorija pervertina tarpusavio kovą bei konkurenciją tarp vienos rūšies gyvūnų. Gamtoje veikia ne tik tarpusavio kovos, bet ir tarpusavio pagalbos dėsnis. Visi „visuomeniniai gyvūnai“ (skruzdės, bitės, žmonės) vadovaujasi šiuo „bendravimo instinktu“. Pavyzdžiui, žmogus, išvydęs degantį namą, instinktyviai griebia kibirą su vandeniu, nors namo šeimininko net nepažįsta. Jį veikia bendražmogiško solidarumo instinktas. P.Kropotkinas studijavo bušmenų, hugentotų, eskimų genčių gyvenimo būdą, pagrindė idėją, kad būtent pagal šį „tarpusavio pagalbos dėsnį“ formuojasi pirmykštės giminės, bendruomenės, viduramžių cechai, gildijos, laisvieji miestai, šiuolaikiniai kooperatyvai, draugijos ir pan.

       P.Kropotkinas iki kaulų smegenų tikėjo, jog žmogaus laimė yra jo laisvė. O laisvė prasideda nuo anarchijos. Tik tokie žmonės, kurie laisvai, savanoriškai, „be jokios prievartos“ (valstybė!) bendrauja su kitais žmonėmis, laisvanoriškai vienas kitam padeda kurti bendrą visuomenės gerbūvį, gali tapti laimingais.

       Aišku, tokie „anarchizmo tėvo“ žodžiai šiandien – stiprių valstybių, galingo kapitalo klestėjimo laikotarpiu – skamba per daug patetiškai, juose per daug utopinių svajonių. Savo laiku L.Tolstojus niūriai įspėjo: „Skaičiau apie Kropotkino komunizmą. Parašyta gerai, su gerais ketinimais, tačiau be galo silpnai parašyta apie tai, kaip priversti egoistus dirbti, o ne naudotis kitų darbo vaisiais“. Taip, jeigu sutiksime, kad „žmogus žmogui – vilkas“, tai P.Kropotkino anarchizmo idėjos tampa iš tikrųjų bevertės...
 

       2005 m.

 

       Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti