George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 35 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

george orwell      Lower Binfield aikštėje mes ilgai drybsojome ant žolės, stebimi kaimo gyventojų, lipte prilipusių prie savo vartelių. Priėjo vietinis dvasininkas su dukterimi, valandėlę tylomis paspoksojo į mus, tarsi būtume akvariumo žuvys, ir vėl nuėjo. Mūsų – laukiančių, kol atsidarys spike, – buvo kelios dešimtys: ir be paliovos dainuojantys William su Fredu, ir tiedu peštukai, ir elgeta Bill. Pakeliui Bill nepraleido nė vienos krautuvės ir dabar užantyje, prie nuogo kūno, turėjo prisikišęs iškaulytos senos duonos. Jis dalijosi ja su visais, ir mes tuo džiaugėmės. Tarp mūsų buvo ir viena dama, pirma mano gyvenime matyta moteris valkata. Aptukusi, nudriskusi, labai purvina kokių šešiasdešimties metų moteriškė ilgu, žeme besivelkančiu juodu sijonu. Ji laikėsi labai oriai ir, jei kas nors prisėsdavo šalia, purkštelėjusi pasitraukdavo atokiau.

 

– Kurlink traukiat, ponia? – šūktelėjo jai vienas iš valkatų.

 

Moteriškė purkštelėjo ir įsmeigė akis į tolį.

 

– Nebūkit surūgusi, ponia, – neatlyžo anas. – Draugiškiau. Mes visi čia vienoj valty.

 

– Dėkoju, – piktai atkirto storulė. – Kai panorėsiu dėtis prie valkatų kompanijos, duosiu jums žinią.

 

Man patiko, kaip ji ištarė valkatų. Vienu akies mirksniu atsiskleidė visa jos siela: menka, ribota, bobiška siela, taip nieko ir nesupratusi per savo klajones. Galėjai neabejoti, kad kadaise ji buvo garbi našlė, kurią išginė į kelią koks nors groteskiškas įvykis.

 

Spike atsidarė šeštą. Buvo šeštadienis, tad pagal taisykles mūsų turėjo neišleisti visą savaitgalį; kodėl taip yra, nežinau, gal dėl migloto įsitikinimo, kad sekmadienis nusipelno ko nors nemalonaus. Registruodamasis savo profesiją nurodžiau kaip „žurnalistas“. Tai buvo teisingiau negu „tapytojas“ – juk kartais uždarbiaudavau rašydamas laikraščiams, bet vis dėlto pasielgiau kvailai, nes prisišaukiau klausimų. Kieme išrikiavęs mus kratai, valkatų viršininkas šūktelėjo mano pavardę. Tiesmukas, pasitempęs, kokių keturiasdešimties metų, jis neatrodė toks priekabių ieškotojas, kaip apie jį buvo pasakojama, bet turėjo kareiviško stačiokiškumo.

 

– Kuris iš jūsų Blank? – griežtai paklausė jis. Jau užmiršau, kokią pavardę tada buvau nurodęs.

 
– Aš, pone.
 

– Sakai, žurnalistas?

 

– Taip, pone, – atsakiau drebėdamas. Vienas kitas klausimas, ir mano melas būtų iškilęs į aikštę, o už tai galėjau pakliūti į kalėjimą. Bet valkatų viršininkas tik nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir tarė:

 

– Vadinasi, džentelmenas?

 
– Tikriausiai.
 

Jis dar sykį mane įdėmiai nužvelgė.

 

– Na, tau velniškai gyvenime nepasisekė, ponuli, velniškai nepasisekė. – Ir nuo tol rodė man išskirtinį palankumą, netgi, sakyčiau, pagarbą. Nekrėtė manęs, o vonioje – neregėta prabanga – man vienam davė švarų rankšluostį. Seno kareivio ausiai žodis „džentelmenas“ daro įspūdį.

 

Septintą valandą mes jau buvome prariję duoną su arbata ir išskirstyti po celes. Celės čia buvo vienutės, su lovomis ir šiaudiniais čiužiniais, kad žmogus galėtų gerai išsimiegoti. Tačiau joks spike nėra tobulas, o Lower Binfieldo trūkumas buvo šaltis. Karšto vandens vamzdžiai neveikė, dvi duotos antklodės buvo plonos, medvilninės, taigi bemaž nešildė. Nors dar buvo ruduo, bet šaltis jau gėlė kaulus. Kiaurą naktį varčiausi nuo šono ant šono, užmigdavau vos keletui minučių ir pabusdavau visas drebėdamas. Net parūkyti negalėjau, nes mūsų slapčiomis įsineštas tabakas buvo likęs drabužiuose, o juos turėjo grąžinti tik iš ryto. Iš kitų celių sklido dejonės, kartais – garsūs keiksmai. Nemanau, kad kam nors pavyko pamiegoti daugiau kaip porą valandų.

 

Iš ryto, po pusryčių ir gydytojo apžiūros, valkatų viršininkas visus suvarė į valgomąjį ir užrakino. Patalpa buvo neapsakomai niūri – akmens grindys, kalkėmis baltintos sienos, lentiniai stalai ir suolai, kalėjimo kvapas. Grotuoti langai per aukštai, kad pro juos ką nors matytum, jokių puošmenų, išskyrus sieninį laikrodį ir prieglaudos taisykles. Sėdėti susispaudus ant suolų kaip silkėms mums kaipmat atsibodo, nors dar tik buvo aštunta ryto. Neturėjome nei ką veikti, nei apie ką kalbėtis, negalėjome net pajudėti. Guodė tik tai, kad galėjome parūkyti, nes į rūkymą buvo žiūrima pro pirštus – kol neįkliūsi su cigarete rankoje. Scotty [Skotis], plaukuotas valkatėlė, kalbantis mišriu Glasgow ir koknio akcentu, neturėjo tabako, mat jo nuorūkų dėžutė iškrito iš bato per kratą ir buvo konfiskuota. Daviau jam popieriaus ir žiupsnelį tabako. Vogčiomis traukėme dūmą, nelyginant mokiniai slėpdami cigaretes kišenėse, kai išgirsdavome ateinant viršininką.

 

Dauguma valkatų tame nejaukiame, bedvasiame kambaryje praleido dešimt ištisų valandų. Dievai žino, kaip jie tai pakėlė. Man pasisekė labiau nei kitiems, nes dešimtą valandą valkatų viršininkas atrinko keletą žmonių visokiems darbams, o mane paskyrė į prieglaudos virtuvę, visų geidžiamiausią vietą. Matyt, kaip ir su švariu rankšluosčiu, veikė žodžio „džentelmenas“ kerai.

 

Virtuvei kol kas padėjėjų nereikėjo, tad patylomis nuslinkau į bulvių sandėliuką, kur jau slėpėsi keletas prieglaudos vargšų, nenorinčių eiti į sekmadienio ryto pamaldas. Ten buvo patogių sėdėti dėžių, senų Family Herald numerių ir netgi viena knyga iš prieglaudos bibliotekos – Raffles (1). Vargšai man papasakojo daug įdomaus apie gyvenimą prieglaudoje. Be kita ko, jie prisipažino, kad prieglaudoje labiausiai nekenčia vieno dalyko – uniformos, kuri jiems yra tarsi labdaros stigma; jei galėtų vilkėti savo drabužius ar bent savo kepures ir šalikus, buvimas vargšų prieglaudoje jų visai neslėgtų. Pietų, kuriuos gavau nuo prieglaudos stalo, būtų pakakę smaugliui pamaitinti – tiek sočiai nebuvau valgęs nuo pirmos mano darbo dienos „Hôtel X“. Vargšai pasakojo, kad tik sekmadieniais jie apsiryja, o šiokiomis dienomis vaikšto pusalkaniai. Po pietų virėjas pristatė mane plauti indų; likusį maistą liepė išmesti. Liekanų kiekis stulbino ir, turint omenyje valkatas, kėlė pasibaisėjimą. Pusiau suvalgyti mėsos gabalai, kalnai duonos ir daržovių likučių iškeliavo į šiukšlių dėžes ir buvo išniekinti nuvirtomis arbatžolėmis. Penkias dėžes su kaupu prikroviau dar visai valgomo maisto. O penkiasdešimt valkatų tuo tarpu sėdėjo spike’o valgomajame pustuščiais pilvais, užkištais vien duona su sūriu ir galbūt dviem šaltomis bulvėmis, išvirtomis sekmadienio garbei. Pasak vargšų, išmesti maistą, užuot atidavus jį valkatoms, buvo apgalvota prieglaudos politika.

 

Apie trečią grįžau į spike‘ą. Valkatos ten sėdėjo nuo aštuntos, negalėdami net alkūnių pajudinti, ir dabar buvo kone išprotėję iš nuobodybės. Net rūkalai buvo pasibaigę, nes valkatos prasimano tabako iš nuorūkų; keletą valandų pabuvę toliau nuo šaligatvio, jie jau pradeda graužti kumštį. Dauguma valkatų iš nuobodulio nebegalėjo net kalbėti; jie tiesiog sėdėjo susispaudę ant suolų, spoksojo į tuštumą ir plačiausiai žiovavo, sakytum, plėšdami apšepusius veidus pusiau. Patalpa buvo stačiai pradvisusi ennui (2).

 

Paddy, ant kieto suolo nusėdėjęs užpakalį, be paliovos verkšleno, tad aš, kad greičiau slinktų laikas, užkalbinau gana smarkiai išsiskiriantį valkatą – jauną dailidę su apykakle ir kaklaraiščiu, atsidūrusį kelyje, pasak jo paties, dėl įrankių trūkumo. Jis laikėsi kiek nuošaliai nuo kitų ir iš pažiūros atrodė laisvas žmogus. Mėgo skaityti – kišenėje nešiojosi Kventiną Dervardą. Jis papasakojo man, kad į spike‘us eina tik būdamas visiškai nubadėjęs, o šiaip mieliau renkasi nakvynę gyvatvorėse arba kupetose. Bastydamasis po pietinę pakrantę ir elgetaudamas, jis ištisas savaites miegojo maudymosi kabinose.

 

Mudu šnekėjomės apie gyvenimą kelyje. Jis kritikavo sistemą, verčiančią valkatas keturiolika valandų per dieną praleisti spike’e, o kitas dešimt – ant kojų, stengiantis nepatekti į akis policijai. Paimkime jo atvejį – šešis mėnesius gyvena visuomenės sąskaita vien dėl to, kad neturi keleto svarų vertės įrankių. Tai idiotiška, kalbėjo jis.

 

Tada papasakojau jam apie maisto švaistymą prieglaudos virtuvėje ir ką aš apie tai galvoju. Jo intonacijos akimirksniu pasikeitė. Mačiau, kad pažadinau miesčionį, tūnantį kiekviename anglų darbininke. Nors ir kęsdamas alkį kartu su visais, jis kaipmat įžvelgė pateisinamų priežasčių, kodėl maistą derėtų išmesti, o ne atiduoti valkatoms. Ir kalbėjo gana griežtai.

 

– Nėra kitos išeities, – įtikinėjo jis mane. – Jei tokios vietos būtų pernelyg patogios, čia susirinktų padugnės iš visos šalies. Tik blogas maistas apsaugo nuo jų antplūdžio. Tie valkatos tiesiog tingi dirbti, štai kur visa jų bėda. Todėl nėra reikalo juos skatinti. Jie – padugnės.

 

Pateikiau argumentų, kad gali būti ir kitaip, bet jis nenorėjo nieko girdėti ir toliau kartojo:

 

– Nėr čia ko gailėtis tų valkatų, jie yra padugnės. Nereikia apie juos spręsti pagal tokius žmones kaip mudu su jumis. Jie – padugnės, paprasčiausios padugnės.

 

Buvo įdomu stebėti, kaip subtiliai jis stengiasi atsiriboti nuo „tų valkatų“. Nors pats mynė kelią jau šešis mėnesius, jis tarsi bandė įpiršti mintį, kad Dievo akyse nesąs valkata. Manau, kad nemažai valkatų dėkoja Dievui už tai, kad jie nėra valkatos. Jie panašūs į turistus, kurie kandžiai atsiliepia apie kitus turistus.

 

Šiaip ne taip praslinko trys valandos. Šeštą gavome vakarienę, kuri pasirodė ne itin valgoma; duona, jau iš ryto sunkiai įkandama (mat pjaustyta šeštadienį vakare), dabar buvo sudžiūvusi į akmenį. Laimė, ji buvo patepta taukais, tad mes juos grandėme ir valgėme vienus, nes tai buvo geriau negu nieko. Penkiolika po šeštos išgirdome įsakymą žygiuoti į lovas. Naujai atvykusieji valkatos, kad nesimaišytų su anksčiau atėjusiais (baiminantis užkrečiamųjų ligų), buvo suguldyti į celes, o mes perkelti į miegamuosius. Mūsų daržinės dydžio kambaryje stovėjo apie trisdešimt lovų, sustatytos labai arti viena kitos, ir vonia, atliekanti bendro naktinio puodo vaidmenį. Ji bjauriai dvokė, be to, vyresni vyrai visą naktį kosėjo ir vaikščiojo prie jos. Tačiau nuo tiek žmonių kambaryje buvo šilta, ir mums pavyko šiek tiek numigti.

 

Dešimtą valandą ryto, dar sykį apžiūrėti gydytojo, mes išsiskirstėme kas sau, gavę išsinešimui po storą riekę duonos su sūriu. William su Fredu jautėsi karaliais, nes turėjo šilingą, todėl išėję pasmeigė savo duoną ant spike’o tvoros – protesto ženklan, pasak jų. Jie džiaugėsi tokiu savo pokštu, nes tai buvo jau antras juos nuvylęs spike Kente. Kaip valkatos, jie buvo gana linksmų plaučių. Silpnaprotis (kiekviename valkatų būryje visada atsiranda vienas toks) pareiškė esąs pernelyg pavargęs eiti ir įsikibo į tvorą, tad valkatų viršininkui teko jį plėšte atplėšti ir spyriu palydėti į kelią. Mudu su Paddy patraukėme į šiaurę, į Londoną. Dauguma kitų keliavo į Ide Hillą, laikomą pačiu blogiausiu spike’u visoje Anglijoje. (3)

 

Vėl buvo puiki rudens diena. Automobilių važiavo mažai, ir mes mėgavomės ramuma. Po prakaito, muilo ir šlapimo kvapų mišinio, nuo kurio spike’e vos neuždusome, kelias atrodė tarsi rožių žiedlapiais klotas. Daugiau valkatų lyg ir nebuvo matyti. Bet paskui už nugaros išgirdau kažką bėgant ir šaukiant. Tai šnopšdamas mus vijosi mažasis Scotty, Glasgow valkata. Šypsodamas lyg skolą grąžinantis žmogus, jis išsitraukė iš kišenės aprūdijusią dėžutę.

 

– Še, brolau, – širdingai tarė jis. – Aš tau skolingas dūmą. Vakar tu mane vaišinai. O šiandien viršininkas atidavė mano dėžutę. Už gerą geru, imk.

 

Ir įdėjo man į delną keturias permirkusias, sumaigytas, nučiulptas nuorūkas.

 

_________________________

(1) Anglų rašytojo Ernesto W. Hornungo (1866–1921) detektyviniai apsakymai apie džentelmeną įsilaužėlį pavarde Raffles. (Vert. past.)

(2) Nuoboduliu (pranc.).
(3) Lankiausi ten vėliau, jis ne toks jau blogas. (Aut. past.)
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.