George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 33 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

george orwell        Dviejų B. duotų svarų užteko maždaug dešimčiai dienų. Tiek ilgai verstis padėjo Paddy, kelyje išmokęs skaičiuoti kąsnius ir netgi vieną rimtesnį valgį per dieną laikęs neprotingu išlaidavimu. Maistas jam tereiškė duoną ir margariną – amžinąją „arbatą su dviem riekėm“, valandai ar dviem nuraminančią kirminą. Jis išmokė mane, kaip pragyventi – pavalgyti, pernakvoti, parūkyti ir taip toliau – iš pusės kronos per dieną. Be to, jis sugebėdavo šiek tiek uždirbti vakarais gaudydamas taksi. Toks darbas buvo rizikingas, nes neteisėtas, bet papildė mūsų kišenes keletu šilingų.

 

Vieną rytą mudu pabandėme gauti „vaikščiojančios reklamos“ darbą. Penktą valandą nuėjome į skersgatvį už kažkokių įstaigų, bet ten jau laukė trisdešimties ar keturiasdešimties žmonių eilė, ir po dviejų valandų mums buvo pasakyta, kad darbo daugiau nebus. Labai nenusiminėme, nes vaikščioti su reklaminiais skydais ant pilvo ir ant nugaros nėra pavydėtinas užsiėmimas. Už dešimties valandų darbą mokama apie tris šilingus, o darbas sunkus, ypač vėjuotomis dienomis, ir nepasivangstysi, nes inspektorius dažnai ateina patikrinti, ar visi mina šaligatvius. Bjauru ir tai, kad samdoma vienai dienai, tik retkarčiais trim dienom, bet niekada visai savaitei, tad kiekvieną rytą tenka valandų valandas laukti to darbo. Norinčių jį dirbti bedarbių tiek daug, kad išsikovoti geresnes sąlygas nėra jokios vilties. Visos „vaikščiojančios reklamos“ svajoja apie lapelių dalijimo darbą, už kurį mokama tiek pat. Kai pamatysite žmogų, dalijantį lapelius, padarykite jam paslaugą, paimkite lapelį, nes tik išdalijęs viską jis galės baigti darbą.

 

Tad mes toliau gyvenome nakvynės namų gyvenimą – niekingą, vienodą nepakeliamai nuobodų gyvenimą. Ištisas dienas nieko neveikėme, tik sėdėjome virtuvėje, rūsyje, skaitėme vakarykščius laikraščius arba, jei pavykdavo gauti, seną Union Jack (1) numerį. Tuo metu bemaž nuolat lijo, todėl nuo visų atėjusiųjų iš gatvės kildavo garas, ir virtuvėje siaubingai dvokė. Vienintelė pramoga buvo periodiškai eiti „arbatos su dviem riekėm“. Nežinau, kiek žmonių Londone gyvena tokį gyvenimą – mažių mažiausiai tūkstančiai. Tuo tarpu Paddy tai buvo pats geriausias gyvenimo tarpsnis per pastaruosius dvejus metus. Visos jo valkatavimo pertraukos, kurių metu jis prasimanydavo vieną kitą šilingą, būdavo tokios; valkataudamas jis jausdavosi kiek blogiau. Klausydamasis jo verkšlenimo – o verkšlendavo jis visada, kai nevalgydavo, – imdavai suprasti, kokia jam yra kančia neturėti darbo. Žmonės klysta manydami, kad darbo netekusiam vyrui rūpi tik prarastas atlyginimas; atvirkščiai, beraščiui, kuriam įprotis dirbti įaugęs į kraują, paties darbo reikia netgi labiau negu pinigų. Išsilavinęs žmogus dar gali taikstytis su priverstiniu dykinėjimu, viena iš didžiausių skurdo blogybių. Tačiau toks kaip Paddy, nemokantis savęs užimti, be darbo jaučiasi nelaimingesnis už pririštą šunį. Štai kodėl tikra nesąmonė galvoti, kad „nusiritusiųjų žemyn“ reikia gailėtis labiau negu visų kitų. Iš tikrųjų gailesčio vertas tas žmogus, kuris buvo „žemai“ nuo pat pradžios ir kenčia skurdą tuščia, neišradinga smegenine.

 

Iš to nuobodaus laiko mažai kas liko mano atmintyje, išskyrus pokalbius su Bozo. Kartą į nakvynės namus užgriuvo labdarių ekskursija. Mudu su Paddy buvome išėję, o popiete sugrįžę išgirdome rūsyje muzikos garsus. Nulipę žemyn pamatėme tris elegantiškai apsirengusius ponus, mūsų virtuvėje atliekančius religines apeigas: orų ir garbų senjorą su durtiniu, prie nešiojamos fisharmonijos sėdinčią damą ir mažasmakrį jaunuolį, žaidžiantį su nukryžiuotoju. Iš visko sprendžiant, kad jie paprasčiausiai atėjo ir nė neatsiklausę ėmė laikyti pamaldas.

 

Buvo smagu žiūrėti, kaip gyventojai reagavo į neprašytus svečius. Jie neparodė nė menkiausio atšiaurumo, jie tiesiog juos ignoravo. Tarytum susitarę visi esantys virtuvėje – gal koks šimtas vyrų – elgėsi taip, lyg labdarių apskritai čia nebūtų. Anie kantriai giedojo ir pamokslavo, bet dėmesio sulaukė ne daugiau negu kokios auslindos. Durtiniuotojo džentelmeno gražbylysčių nebuvo girdėti, jos skendo kasdieniame dainų, keiksmų ir puodų triukšme. Vyrai valgė ir žaidė kortomis vos per žingsnį nuo fisharmonijos, taikiai jos nepaisydami. Galiausiai nekviesti svečiai pasidavė ir išsinešdino – neįžeisti nei žodžiais, nei veiksmais, tik nepagerbti dėmesiu. Neabejoju, kad labdariai guodėsi mintimis, kokie jie buvo drąsuoliai, kai „savo valia ryžosi eiti į pačias baisiausias lindynes“, ir taip toliau, taip toliau.

 

Pasak Bozo, šie žmonės ateidavo į nakvynės namus keletą kartų per mėnesį. Jie palaikė ryšius su policija, todėl „įgaliotinis“ negalėjo jų išvaryti. Įdomus dalykas: žmonės pasijunta turį teisę jums pamokslauti ir už jus melstis, kai tik jūsų pajamos nusmunka žemiau tam tikro lygio.

 

Po devynių dienų iš dviejų B. svarų tebuvo likęs šilingas ir devyni pensai. Mudu su Paddy aštuoniolika pensų atidėjome nakvynei, o tris pensus išleidome įprastinei „arbatai su dviem riekėm“, kurią pasidalijome pusiau, tad tai tebuvo veikiau užkandis negu valgis. Vidurdienį pasijutome velniškai alkani, ir Paddy prisiminė bažnyčią prie King's Cross stoties, kur kartą per savaitę valkatos vaišinami arbata. Kadangi buvo kaip tik toji diena, nusprendėme ten nueiti. Bozo eiti atsisakė – nors lijo, ir jis sėdėjo bemaž tuščiomis kišenėmis, – paaiškinęs, kad bažnyčios ne jo sritis.

 

Prie bažnyčios laukė kone šimtas murzinų vargetų; išgirdę žinią apie nemokamą arbatą, jie susirinko iš visų pašalių nelyginant maitvanagiai aplink negyvą buivolą. Netrukus durys atsivėrė, ir dvasininkas su keliomis merginomis nuvedė mus laiptais į viršų, į galeriją. Bažnyčia priklausė protestantams, tad buvo niūri, sąmoningai nedaili, sienos išrašytos tekstais apie kraują ir ugnį. Paskaitinėjęs giesmyną, kuriame radau tūkstantį du šimtus penkiasdešimt vieną giesmę, padariau išvadą, kad tokia knyga puikiausiai galėtų atstoti blogų eilėraščių antologiją. Iškart po arbatos turėjo prasidėti pamaldos, todėl apačioje, tarytum šulinyje, sėdėjo parapijiečiai. Paprastą savaitės dieną jų buvo susirinkę nedaug, vos kelios dešimtys, daugiausiai senos, gyslotos, į vištas panašios moterys. Susėdę į klauptus, mes gavome arbatos – kiekvienas po puslitrinį stiklainį su šešiomis riekėmis margarinu pateptos duonos. Sušlamštę vaišes, koks dešimt valkatų, apdairiai įsitaisiusių arčiau durų, iš pamaldų paspruko; kiti liko, bet ne tiek iš dėkingumo, kiek paprasčiausiai pritrūkę įžūlumo.

 

Keletą kartų subaubė vargonai, ir pamaldos prasidėjo. Akimirksniu, tarsi pagal signalą, valkatos puolė kuo bjauriausiai elgtis. Niekada nebūtum pagalvojęs, kad bažnyčioje gali dėtis tokie dalykai. Išsidrėbę klauptuose vyrai juokėsi, plepėjo, spraigstė duonos gumulėlius žemyn, į parapijiečius; vieną man teko kone jėga sulaikyti, kad neprisidegtų cigaretės. Pamaldos valkatoms atrodė komiškas spektaklis. Žinoma, vaizdas buvo ganėtinai absurdiškas, ypač kai staiga pasigirsdavo šūksniai „Aleliuja!“ arba prasidėdavo begalinės improvizuotos maldos, bet vis dėlto jų elgesys peržengė visas ribas. Vienas senukas iš parapijiečių – vardu brolis Bootle [Būtlas] ar panašiai, – vis būdavo kviečiamas vesti maldą. Jam atsistojus, valkatos pradėdavo trypti kojomis lyg teatre; pasak jų, praeitą kartą jis tęsė maldą dvidešimt penkias minutes, kol pastorius jo nenutraukė. Sykį, kai brolis Bootle atsistojo, vienas valkata taip garsiai subliuvo „Du prieš vieną, kad septynių minučių jam neužteks!“, jog girdėjo visa bažnyčia. Veikiai mes perrėkėme patį pastorių. Tarpais iš apačios atsklisdavo piktas „Tšš!“, bet jokio poveikio tai neturėjo. Mes buvome nusiteikę išjuokti pamaldas, ir niekas negalėjo mūsų sustabdyti.

 

Stebėti visa tai buvo nesmagu, netgi šlykštu. Apačioje saujelė paprastų geranorių žmonių iš paskutiniųjų bandė melstis; viršuje šimtas vyrų, kuriuos tie žmonės ką tik pamaitino, tyčia trukdė maldai. Iš galerijos šiepėsi purvini, apšepę veidai, atvirai besityčiojantys iš tikinčiųjų. Ką keletas moterų ir senukų galėjo padaryti šimtui priešiškų bastūnų? Jie mūsų bijojo, o mes juos pasimėgaudami bauginome. Toks buvo mūsų kerštas už tai, kad jie mus pažemino davę pavalgyti.

 

Pastorius mūsų neišsigando. Jis ramiai atgriaudėjo ilgą pamokslą apie Jošuę, beveik nekreipdamas dėmesio į iš viršaus sklindantį prunkštimą ir klegesį. Tik pabaigoje, galbūt išvestas iš kantrybės, jis garsiai pareiškė:

 

– Paskutines penkias pamokslo minutes aš paskirsiu pasmerktiems nusidėjėliams!

 

Ištaręs šiuos žodžius, jis pakėlė akis į galeriją ir nenuleido jų penkias minutes, kad niekam nekiltų abejonių, kas bus išgelbėtas ir kas pasmerktas. Bet mūsų tai nejaudino! Kol pastorius grasino mums pragaro liepsnomis, mes sukome suktines, o dar nebaigus skambėti paskutiniam amen, jau bildėjome laiptais žemyn šūkaudami ir tardamiesi kitą savaitę vėl čia ateiti arbatos.

 

Ši scena mane labai sudomino. Valkatų stačiai negalėjai pažinti – nuolankaus šuniško dėkingumo, su kuriuo jie paprastai priima aukas, nebuvo likę nė pėdsako. Paaiškinimas, žinoma, tas, kad mūsų buvo daugiau už parapijiečius, taigi mes jų nebijojome. Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradėjo – tai yra nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė; o kai į vieną vietą susiburia penkiasdešimt ar šimtas tokių pačių, tos neapykantos galima ir neslėpti.

 

Vakare, po nemokamos arbatos, Paddy netikėtai uždirbo dar aštuoniolika pensų gaudydamas taksi. Lygiai tiek reikėjo kitai nakvynei, todėl mes jų nelietėme ir alkani išvaikščiojome iki kito vakaro devintos valandos. Bozo, galėjusio mus sušelpti maistu, visą dieną nematėme. Šaligatviai buvo šlapi, todėl jis dirbo Elephant ir Castle sankryžoje, kur žinojo vietelę su priedanga nuo lietaus. Laimė, aš dar turėjau šiek tiek tabako, tad diena praėjo ne visai blogai.

 

Pusę devintos Paddy nusivedė mane į Krantinę, kur kartą per savaitę kažkoks dvasininkas ateidavo dalyti maisto talonų. Po Charing Cross tiltu stovėjo gal penkiasdešimt žmonių, atsispindinčių ribuliuojančiose balose. Kai kurie iš jų – ypač nakvojantieji Krantinėje – atrodė itin pasibaisėtinai, mat Krantinė sutraukia dar nelemtesnius tipus negu spike‘ai. Pamenu, vienas jų, barzdotas it fakyras, vilkėjo virve perjuostą paltą be sagų, mūvėjo suplyšusias kelnes ir avėjo batus, iš kurių kyšojo kojų pirštai, – ir daugiau nė skudurėlio. Krūtinę ir pečius jis buvo sugebėjęs išsiterlioti kažkokiu baisiu, varvelį primenančiu juodu tepalu. Per purvą ir plaukus vos galėjai įžiūrėti jo veidą, iki popieriaus baltumo išblyškintą kokios nors piktos ligos. Kalbėjo jis visai padoria tarme, tarsi koks klerkas ar parduotuvės administratorius.

 

Netrukus pasirodė tas dvasininkas, ir vyrai išsirikiavo į eilę tokia tvarka, kokia jie čia susirinko. Apyjaunis dvasininkas buvo simpatiškas, putlus ir, įdomiausia, labai panašus į Charlie, mano draugą Paryžiuje. Jis drovėjosi, jautėsi nejaukiai ir per visą laiką neištarė nė žodžio, išskyrus trumpą pasisveikinimą; jis kone bėgte prabėgo išilgai rikiuotės, kiekvienam įbrukdamas po taloną ir nelaukdamas padėkų. Rezultatas buvo tas, kad visi jautė jam tikrą dėkingumą ir vadino jį „... šauniu bernu“. Kažkuris net šūktelėjo (manyčiau, jam girdint): „Jis tai niekada netaps sup... vyskupu!“, ir tai, suprantama, buvo komplimentas.

 

Šešių pensų vertės talonus turėjome pravalgyti netoliese esančioje valgykloje. Ten nuėję pamatėme, kad jos savininkas, žinodamas, jog valkatos negali pasirinkti kitos vietos, mus apgaudinėja – už kiekvieną taloną duoda maisto, kuris vertas gal keturių pensų. Mudu su Paddy, sudėję savo talonus, gavome tiek, kiek daugumoje užkandinių būtume gavę už septynis ar aštuonis pensus. Dvasininkas išleido talonams gerokai daugiau negu svarą, taigi buvo akivaizdu, kad valgyklos savininkas iš valkatų nusuka apie septynis ar netgi daugiau šilingų per savaitę. Šitoks apgaudinėjimas yra įprasta valkatų gyvenimo dalis, ir tai tęsis tol, kol žmonės davinės maisto talonus, o ne pinigus.

 

Sugrįžę į nakvynės namus, vėl buvome alkani, tad trynėmės virtuvėje, mėgindami maistą pakeisti ugnies šiluma. Pusę vienuoliktos parėjo Bozo, išvargęs ir nusikamavęs, nes vaikščiojimas sužalota koja kėlė jam kančias. Piešimu jis neuždirbo nė penso, nes visos vietos po stogu buvo užimtos, ir keletą valandų jam teko atvirai prašyti išmaldos, akies krašteliu dairantis policininkų. Jis susirankiojo aštuonis pensus – vieno trūko, kad galėtų sumokėti už nakvynę. Mokėjimo laikas jau seniai buvo praėjęs, bet jam pavyko prasmukti į vidų, kai įgaliotinio dėmesys nukrypo kažkur kitur. Tačiau bet kurią akimirką jis galėjo būti sučiuptas ir išvarytas lauk, miegoti Krantinėje. Bozo išsikrovė iš kišenių visus daiktus ir ėmė juos apžiūrinėti galvodamas, ką iš jų pardavus. Galų gale jis nusprendė parduoti skustuvą ir, apėjęs virtuvę, netrukus grįžo su trim pensais. Dabar jis galėjo sumokėti už kipą, nusipirkti arbatos, ir jam dar liko puspensis rytdienai.

 

Atsinešęs puodelį arbatos Bozo sėdo prie ugnies džiovinti drabužių. Jam geriant arbatą, aš pamačiau, kad jis patyliukais juokiasi, tarsi iš kokio gero pokšto. Nustebęs paklausiau, kas jį prajuokino.

 

– Velniškai juokinga! – atsakė jis. – Nors dėk į Punch. Kaip manai, ką aš padariau?

 
– Ką?
 

– Pardaviau skustuvą prieš tai nenusiskutęs! Kvailys, ... kvailys!

 

Jis buvo nevalgęs nuo pat ryto, nuėjęs keletą mylių šluba koja, jo drabužiai buvo kiaurai permirkę, nuo bado jį skyrė vos pusė penso. Ir jis dar sugebėjo juoktis iš skustuvo netekties. Negalėjai juo nesižavėti.

 

_________________ 

(1) Britų kariuomenės žurnalas. (Vert. past.)
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti