George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 30 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

       orwellKitą rytą vėl leidomės ieškoti Paddy draugo, pravarde Bozo, kuris buvo screever, tai yra šaligatvio menininkas. Paddy pasaulyje adresai neegzistavo, bet jis miglotai jautė, kad Bozo galima rasti Lambeth rajone, ir galiausiai mudu aptikome jį įsitaisiusį Krantinėje, netoli nuo Waterloo tilto. Klūpėdamas ant šaligatvio su dėžute kreidelių Bozo iš pigaus bloknoto perpiešinėjo Winstono Churchillio šaržą. Panašumo portretui netrūko, nieko negalėjai prikišti. Pats Bozo buvo smulkus, tamsaus gymio, kumpa nosimi ir garbanotais plaukais, želiančiais vos ne nuo antakių. Jo dešinė koja buvo siaubingai deformuota – pėda persukta kulnu į priekį, net baisu žiūrėti. Iš išvaizdos Bozo atrodė grynas žydas, bet kategoriškai tai neigė. Savo kumpą nosį jis vadino „romėniška“ ir didžiavosi panašumu į kažkurį Romos imperatorių, greičiausiai Vespasianą.

 

Bozo kalbėsena buvo keista – kiek kokniška, bet labai aiški ir išraiškinga. Tarytum jis būtų skaitęs geras knygas, bet niekada nesirūpinęs savo kalbos taisyklingumu. Mudu su Paddy ilgokai pastovėjome šalia šnekučiuodami, ir Bozo papasakojo mums apie piešimo verslą. Pakartosiu tai, ką jis sakė, daugiau ar mažiau jo paties žodžiais:

 

– Aš esu taip vadinamas rimtas screever. Piešiu ne mokykline kreida kaip tie kiti, o naudoju tokius pat dažus, kokius naudoja tapytojai; jie velnioniškai brangūs, ypač raudoni. Kai išpuola ilgesnė diena, išpiešiu dažų už penkis bobus, o šiaip ne mažiau kaip už du. (1) Karikatūros yra mano duona – nu žinot, politika, kriketas ir taip toliau. Užmeskit akį, – jis parodė man savo bloknotą, – čia visų politikierių škicai, kuriuos piešiau iš nuotraukų laikraščiuose. Kiekvieną mielą dieną padarau po karikatūrą. Pavyzdžiui, kai priiminėjo biudžetą, nupiešiau vieną tokią, kaip Winston stumia dramblį su užrašu „Deficitas“, o apačioje prirašiau: „Ar prastums?“ Aišku? Galima piešti karikatūras ant visų partijų, tik nereikia už socialistus, nes policijai nepatiks. Kažkada nupiešiau smauglį su užrašu „Kapitalas“, smaugiantį triušį, ant kurio užrašiau „Darbas“. Atėjo copper (2), pamatė ir sako: „Greit nutrink, ir kad daugiau nematyčiau“, – sako. Gavau nutrinti. Copperiai turi teisę pričiupti tave už priekabiavimą prie praeivių, todėl geriau su jais nesiginčyti.

 

Paklausiau Bozo, kiek galima uždirbti piešiant ant šaligatvio. Jis atsakė:

 

– Tokiu metų laiku, kai nelyja, nuo penktadienio iki sekmadienio susirenku tris quidus (3) – matot, penktadieniais žmonės gauna algą. Kai lyja, negaliu dirbti, nes spalvos iškart nusiplauna. Jeigu imti aplamai visus metus, per savaitę pasidarau vieną svarą, nes žiemą daug nepadirbsi. Per Aštuonviečių dieną (4) ir Taurės finalą, būna, paimu iki keturių svarų. Bet juos reikia dantimis išplėšti, suprantat, nes jei tik sėdėsi ir žiūrėsi, nieko negausi. Dažniausiai numeta po pusę penso, ir tik po to, kai žmones užkalbini. O kai jie pradeda kalbėtis, tai paskui jiems būna gėda nieko neduoti. Geriausia visą laiką ką nors pripaišinėti, tada jie sustoja ir žiūri, kaip tu dirbi. Bėda, kad tie gudruoliai išlaksto, kai atsisuki su kepure. Šitam žaidime reikia turėti nobberį (5). Tu sau pieši, susirenka žiopsotojai, tada jiems už nugarų lyg tarp kitko užeina nobber. Jie nežino, kas jis toks. Šmaukšt nusiima kepurę, ir jie atsiduria tarp dviejų ugnių. Tikri ponai niekada nieko neduos. Daugiausia paimi iš visokių driskių ir svetimšalių. Japoškės, būna, meta po šešis pensus, ir juodžiai, ir kiti. Jie ne tokie šykštūs kaip sumauti anglai. Dar svarbu neužmiršti paslėpti pinigus, kad kepurėje nebūtų daug monetų. Žmonės nieko tau neduos, jei matys, kad jau turi porą bobų.

 

Bozo didžiai niekino kitus Krantinėje dirbančius screeverius. Vadino juos „nuorūkų medžiotojais“. Tais laikais screeveriai buvo nusėdę Krantinę vos ne kas dvidešimt metrų – toks atstumas tarp jų vietų buvo laikomas minimaliu. Bozo pašaipiai mostelėjo link senyvo baltabarzdžio screeverio, įsitaisiusio už kokių penkiasdešimties metrų.

 

– Matot tą seną kvailį? Jis jau dešimt metų kas dieną paišo tą patį piešinį. „Ištikimas draugas“ vadinasi. Atseit šuo traukia vaiką iš vandens. Tas puskvaišis piešia ne geriau už dešimtmetį. Jis išmoko tą vieną piešinį mintinai, kaip išmokstama sudėlioti kaladėles. Tokių čia pilna. Kartais jie vagia mano idėjas, bet man nusispjaut. Kvaili … nesugeba patys nieko sugalvoti, todėl aš visada priekyje. Svarbiausia, kad karikatūra būtų šviežia. Kartą vaikas įkišo galvą tarp Chelsea tilto turėklų ir įstrigo. Nu, išgirdau apie tai, ir mano piešinys atsirado ant šaligatvio anksčiau, negu jie išlaisvino vaiką. Aš greitas.

 

Bozo man pasirodė įdomus žmogus, ir aš norėjau daugiau apie jį sužinoti. Tą vakarą atėjau pas jį į Krantinę, nes jis buvo žadėjęs mudu su Paddy nusivesti į nakvynės namus anapus upės. Bozo nuplovė nuo šaligatvio savo piešinius ir suskaičiavo įplaukas – jų buvo apie šešiolika šilingų, iš kurių dvylika ar trylika, pasak jo, grynas pelnas. Ėjome į Lambeth rajoną. Bozo šlubavo labai lėtai, pusiau šonu tarsi koks krabas, vilkdamas paskui save sužalotą koją. Abejose rankose jis turėjo po lazdą, o piešimo dėžę buvo užsikabinęs ant peties. Einant per tiltą, teko stabtelėti pailsėti. Bozo valandėlei nutilo, ir aš su nuostaba pamačiau, kad jis žiūri į žvaigždes. Palietęs mano ranką, jis parodė lazda į dangų.

 

– Ei, pažvelkit į Aldebaraną! Kokia spalva! Kaip kokio ... apelsino!

 

Iš intonacijos galėjai palaikyti jį meno kritiku paveikslų galerijoje. Buvau apstulbęs. Prisipažinau jam, kad nežinau, kur yra Aldebaranas, ir kad apskritai net nesu pastebėjęs, kad žvaigždės būna skirtingų spalvų. Bozo ėmėsi kamšyti mano astronomijos žinių spragas, rodydamas pagrindinius žvaigždynus. Jis atrodė nuoširdžiai susirūpinęs dėl mano tamsumo.

 

– Regis, nemažai žinote apie žvaigždes, – tariau jam.

 

– Ne kažin kiek. Tik biškį. Turiu du laiškus iš Karališkojo astronomo, dėkoja man, kad parašiau apie meteorus. Naktimis aš kartais išeinu stebėti meteorų. Žvaigždės juk – nemokamas spektaklis, už savo akis pinigų mokėti nereikia.

 

– Puikus užsiėmimas! Man nė į galvą nebūtų atėję.

 

– Nu, kuo nors reikia domėtis. Jei žmogus atsidūrė kelyje, dar nereiškia, kad jam niekas daugiau nerūpi, tik kaip prikimšti pilvą.

 

– Bet ar įmanoma domėtis kitais dalykais – kad ir žvaigždėmis, – gyvenant tokį gyvenimą?

 

– Turit galvoje, dirbant gatvėje? Įmanoma. Visai nebūtina pavirsti sumautu triušiu, jeigu pats to nenori.

 

– Bet dauguma žmonių, regis, pavirsta.

 

– Aiškus daiktas. Paimkit Paddy – nemokamos arbatos kaulintojas, nuorūkų rinkėjas. Taip dauguma jų gyvena. Niekingi žmonės. Bet niekas tavęs neverčia tokiu tapti. Jei žmogus išeini kokius mokslus, tai nors visą likusį gyvenimą elgetauk, tau neturės reikšmės.

 

– O man atrodo priešingai, – nesutikau aš. – Mano manymu, nuo tos akimirkos, kai žmogus lieka be pinigų, jis pasidaro niekam tinkamas.

 

– Ne, nebūtinai. Jeigu nusistatai save, gali ir toliau gyventi taip pat. Ir nesvarbu, ar tu vargšas, ar turtingas. Tau lieka tavo knygos ir tavo mintys. Turi tik pasakyti sau: „Šičia aš esu laisvas žmogus“, – jis patapšnojo sau į kaktą, – ir viskas bus gerai.

 

Panašiai Bozo kalbėjo ir toliau, o aš įdėmiai klausiausi. Jis smarkiai skyrėsi iš kitų gatvės žmonių, be to, buvo pirmasis, kurį girdėjau teigiant, kad skurdas nėra svarbu. Per artimiausias keletą dienų mudu dažnai matėmės, nes lijo, ir jis negalėjo dirbti. Bozo papasakojo man savo gyvenimo istoriją. Įdomią istoriją.

 

Bankrutavusio knygų prekeivio sūnus, aštuoniolikos metų jis pradėjo dirbti dažytoju, paskui, per karą, trejus metus tarnavo Prancūzijoje ir Indijoje. Pasibaigus karui, susirado dažytojo darbą Paryžiuje ir pragyveno ten keletą metų. Prancūzija jam patiko labiau negu Anglija (jis niekino anglus), viskas klojosi kuo puikiausiai: jis taupė pinigus, buvo susižadėjęs su prancūzaite. Bet vieną dieną sužadėtinė žuvo po omnibuso ratais. Bozo savaitę gėrė, po to grįžo į darbą ir, dar gana netvirtai jausdamasis, tą patį rytą nukrito nuo pastolių, iš dvylikos metrų aukščio, ir į košę sumalė dešinės kojos pėdą. Dėl kažkokios priežasties tegavo šešiasdešimties svarų kompensaciją. Tada grįžo į Angliją, ieškodamas darbo išleido visus pinigus, mėgino pardavinėti knygas Middlesex gatvės turguje, vėliau žaislus, o galiausiai tapo screeveriu. Nuo tol gyvena iš tuščios saujos, žiemas stumia pusbadžiu, dažniausiai nakvoja spike’uose arba Krantinėje.

 

Kai susipažinau su Bozo, jis neturėjo nieko, išskyrus dėvimus drabužius, piešimo reikmenis ir keletą knygų. Tie drabužiai buvo paprasčiausios elgetos drapanos, bet jis nešiojo apykaklę ir kaklaryšį, kuriais labai didžiavosi. Ne mažiau kaip metų senumo apykaklė nuolat prasitrindavo, ir Bozo ją lopydavo juostelėmis, iškirptomis iš marškinių skvernų, tad jo marškiniai buvo gerokai sutrumpėję. Sužalotoji koja vis blogėjo, matyt, grėsė pėdos amputacija, kelių oda nuo klūpėjimo ant šaligatvio buvo sustorėjusi iki bato pado storumo. Buvo akivaizdu, kad ateityje jo nelaukia nieko gero, tik skurdas ir mirtis vargšų prieglaudoje.

 

Vis dėlto Bozo nejautė nei baimės, nei gėdos, dėl nieko neapgailestavo ir negailėjo savęs. Jis blaiviai vertino savo padėtį, tam susikūręs atitinkamą filosofiją. Ne mano kaltė, kad esu elgeta, kalbėjo jis ir nesileido graužiamas sąžinės ar kitokių skrupulų. Kaip visuomenės priešas, jis buvo pasirengęs ir nusikaltimui, jei tik pasitaikytų gera proga. Jis iš principo nesistengė taupyti. Vasarą uždirbamų pinigų perteklių išleisdavo gėrimams, nes moterys jam nerūpėjo. Žiemą sėdėdamas be pinigų, jis neabejojo, kad visuomenė privalo juo pasirūpinti. Jis stengėsi išpešti iš labdaros kiekvieną pensą – su sąlyga, kad už tai nereikės padėkoti. Tačiau jis vengė religinės labdaros, nes, anot jo, giedoti giesmes mainais už bandeles nesiverčia liežuvis. Turėjo jis ir daugiau garbės atskaitos taškų; antai didžiavosi tuo, kad niekada gyvenime, netgi mirdamas iš bado, nėra ėmęs nuo žemės nuorūkos. Jis jautėsi priklausąs aukštesnei klasei negu dauguma elgetų, kuriuos laikė apgailėtina šutve, netgi neturinčia savigarbos būti nedėkinga.

 

Bozo pakenčiamai kalbėjo prancūziškai, buvo skaitęs keletą Zola romanų, visas Shakespeare‘o pjeses, Guliverio keliones ir daugybę esė. Savo nuotykius jis mokėjo papasakoti įsimintinais žodžiais. Antai, užėjus kalbai apie laidotuves, jis sakė:

 

– Ar kada matėt, kaip degina lavoną? Aš mačiau, Indijoje. Uždegė tą senioką, tai man visos blusos pastipo, nes jis pradėjo raitytis. Aiškus daiktas, tai tik jo raumenys trūkčiojo nuo karščio, bet vis dėlto kraują sušiurpino. Nu, jis pasiraitė biškutį kaip žuvis ant karštų anglių, tada pradėjo pūstis jo pilvas ir sprogo su tokiu garsu, kad būtum girdėjęs ir už penkiasdešimt metrų. Po to aš nusistatęs prieš kremavimą.

 

Arba apie savo koją:

 

– Daktaras sako man: „Nukritai ant vienos kojos, žmogau. Tau velniškai pasisekė, kad nenukritai ant abiejų“, – sako. „Nes jeigu būtum nukritęs ant abiejų, susiplotum kaip sumauta armonika, ir tavo šlaunikauliai išlįstų pro ausis!“

 

Aišku, tai buvo ne gydytojo, o paties Bozo žodžiai. Jis turėjo kalbos dovaną. Jam pavyko išsaugoti smegenis gyvas, nesugadintas, tad jis nė negalvojo pasiduoti skurdui. Tegul skarmaluotas, sušalęs ar alkstantis, bet tol, kol gali skaityti, mąstyti ir stebėti meteorus, jis, kaip pats sakė, yra laisvas savo galvoje.

 

Jis buvo tulžingas ateistas (tai yra ne tiek netikintis į Dievą, kiek asmeniškai Jo nemėgstantis) ir mėgavosi mintimis, kad žmonijos ateitis niekada nebūsianti šviesi. Kartais, miegodamas Krantinėje, jis rasdavo paguodą žiūrėdamas į Marsą arba Jupiterį ir galvodamas, kad ir ten tikriausiai yra miegančiųjų krantinėse. Apie tai jis turėjo susikūręs savotišką teoriją. Gyvenimas Žemės planetoje, pasak jo, toks žiaurus todėl, kad čia nepakankamai geros sąlygos gyvybei egzistuoti. Marse, kur šalta ir mažai vandens, jos dar skurdesnės, taigi ir gyvenimas atitinkamai žiauresnis. Čia tave gali patupdyti į kalėjimą už pavogtus keletą pensų, o Marse, matyt, už tai būtum gyvas išvirtas. Ši mintis nežinia kodėl džiugino Bozo. Jis buvo išskirtinė asmenybė.

 

_________________

(1) Šaligatvio menininkai perka dažus miltelių pavidalu ir, sumaišę juos su tirštintu pienu, pasidaro „kreideles“. (Aut. past.)

(2) Policininkas (sl.)

(3) Svarus sterlingų (slt.).

(4) Kiekvieną pavasarį Londone rengiamos Oxfordo ir Cambridge‘o universitetų studentų aštuonviečių valčių lenktynės. (Vert. past.)

(5) Padėjėją. (Aut. past.)
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti