George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 29 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Pakeliui į Edbury pasisakiau Paddy, kad turiu draugą, iš kurio galėčiau gauti pinigų, ir pasiūliau eiti tiesiai į Londoną, užuot dar vieną naktį leidus spike‘e. Tačiau Paddy buvo seniai nakvojęs Edbury spike‘e ir, kaip tikras valkata, nenorėjo atsisakyti nemokamos nakvynės. Susitarėme eiti į Londoną kitą rytą. Man tebuvo likę pusė penso, bet Paddy turėjo du šilingus, už kuriuos mes galėjome gauti po lovą ir po porą puodelių arbatos.

 

Edbury ir Romtono spike‘ai mažai kuo skyrėsi. Blogiausia, kad prie vartų sargas iš mūsų atėmė visą tabaką ir perspėjo, jog kiekvienas sugautas rūkant bus kaipmat išmestas. Pagal Valkatavimo įstatymą, valkatas už rūkymą spike‘o patalpose galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn; tiesą sakant, juos galima patraukti kone už bet ką, bet valdžia paprastai tingi terliotis su teismais ir nepaklusniuosius tiesiog išgrūda lauk. Dirbti ten nereikėjo, o celės buvo gana patogios. Miegojome po du, „vienas viršuj, kitas apačioj“ – tai yra vienas ant medinio suolo, kitas ant grindų. Gavome šiaudinius čiužinius ir daug antklodžių – purvinų, bet be blusų. Valgydino panašiai kaip Romtone, tik vietoj kakavos buvo arbata. Iš ryto arbatos galėjai gauti papildomai, mat valkatų viršininkas pardavinėjo ją po pusę penso už puodelį, be abejonės, neteisėtai. Visi gavome išsinešti po storą riekę duonos ir sūrio pietums.

 

Kai atėjome į Londoną, turėjome kažkaip prastumti aštuonias valandas, kol atsidarys nakvynės namai. Įdomu, kaip žmogus nepastebi daugelio dalykų. Lankiausi Londone nesuskaičiuojamą daugybę kartų, bet tik tądien atkreipiau dėmesį į vieną didžiausių Londono blogybių – tai, kad net pasėdėti čia kainuoja pinigus. Paryžiuje, neturėdamas pinigų ir neradęs viešo suoliuko, gali prisėsti kad ir ant šaligatvio. Dievai žino, kuo baigtųsi sėdėjimas ant šaligatvio Londone – greičiausiai kalėjimu. Ketvirtą mes jau buvome išbuvę ant kojų penkias valandas, ir nuo kieto grindinio jos atrodė įkaitusios iki raudumo. Jautėmės alkani, nes duoną su sūriu suvalgėme vos išėję iš spike‘o; aš nebeturėjau rūkalų, – Paddy tai rūpėjo mažiau, nes jis visada galėjo pasirinkti nuorūkų. Pabandėme užeiti į dvi bažnyčias, bet jos buvo užrakintos. Tada nuėjome į viešąją biblioteką, bet ten nebuvo laisvų vietų. Kaip paskutinę viltį Paddy pasiūlė pamėginti patekti į Rowton House (1); pagal taisykles, ten įleidžiama tik nuo septintos, bet gal mums pavyks prasmukti nepastebėtiems. Prie didingo portalo (Rowtono bendrabučiai iš tikrųjų atrodo didingai) nutaisėme nerūpestingas nuolatinių gyventojų išraiškas ir žengėme į vidų. Akimirksniu mums kelią užtvėrė kampuoto veido vaikinas, aiškiai turintis čia kažkokią valdžią.

 

– Ar jūs, vyrai, čia nakvojot praeitą naktį?

 
– Ne.
 
– Tuomet eikit š...
 

Mes paklusome ir dar dvi valandas prastoviniavome ant gatvės kampo. Tai nebuvo itin malonu, bet išmokė mane daugiau niekada nevartoti posakio „trinti kampus“, taigi gavau šiokios tokios naudos.

 

Šeštą valandą nuėjome į Gelbėjimo armijos prieglobstį. Užsisakyti lovas ten buvo galima ne anksčiau kaip aštuntą – jei, žinoma, liks laisvų vietų, bet tarnautojas, pavadinęs mus „broliais“, įleido su sąlyga, kad sumokėsime už du puodelius arbatos. Pagrindinė prieglobsčio salė buvo didelė tarsi daržinė, visa išbaltinta kalkėmis, slegiančiai švari ir tuščia, be jokių židinių ar krosnių. Kokie du šimtai gana padoriai atrodančių, bet prislėgtų žmonių susispaudę sėdėjo ant ilgų medinių suolų. Ten ir atgal vaikštinėjo pora uniformuotų tarnautojų. Ant sienų kabėjo generolo Booth (2) atvaizdai ir skelbimai, draudžiantys virti, gerti alkoholinius gėrimus, spjaudyti, keiktis, ginčytis ir žaisti azartinius žaidimus. Štai vienas tų draudimų pavyzdžių, mano užsirašytas žodis į žodį:

 

Asmenys, sugauti lošiant azartinius žaidimus arba kortomis, bus išvaromi ir jokiomis aplinkybėmis nepriimami atgal.

 

Už informaciją, padedančią atskleisti tokius asmenis, mokamas atlygis.

 

Administracija prašo visų gyventojų pagalbos saugant šiuos namus nuo AZARTINIŲ LOŠIMŲ BLOGIO.

 

„Azartinius žaidimus arba kortomis“ – nuostabiai pasakyta. Mano akimi žiūrint, tie Gelbėjimo armijos prieglobsčiai, nors ir švarūs, kur kas baisesni už pačius blogiausius bendruosius nakvynės namus. Nuo daugumos ten atėjusių žmonių – padorių, tik netekusių žemės po kojom, užstačiusių savo apykakles, bet vis dar ieškančių kontorinio darbo, – dvelkte dvelkia beviltiškumu. Gelbėjimo armijos prieglobstis, kur bent jau švaru, yra paskutinis jų bandymas išlaikyti orumą. Prie gretimo stalo sėdėjo du užsieniečiai, vilkintys skudurais, bet neabejotini džentelmenai. Jie balsu žaidė šachmatais, netgi neužsirašinėdami ėjimų. Vienas buvo aklas, ir iš jų pokalbio aš supratau, kad jiedu seniai taupo lentai, kainuojančiai du su puse šilingo, bet niekaip neįstengia sutaupyti. Aplinkui mačiau nemažai bedarbių klerkų, išblyškusių, paniurusių. Vienas iš jų – aukštas, liesas, mirtinai nubalęs jaunuolis – susijaudinęs vis daužė kumščiu stalą ir keistai, sakytum, karštligiškai gyrėsi. Tarnautojams nutolus, jis apskritai pradėjo šventvagiauti:

 

– Štai ką pasakysiu jums, vaikinai. Rytoj aš gausiu darbą. Aš ne koks sumautas keliaklupsčiautojas kaip jūs, aš pats galiu savim pasirūpint. Tik pažiūrėkit į tą ... užrašą! „Viešpats parūpins!“ Aha, labai daug Jis man parūpino. Nesulauksit, kad imčiau kliautis tuo ... Viešpačiu. Patikėkit manim, vaikinai. Aš gausiu darbą... – Ir taip toliau, taip toliau.

 

Stebėjau jį, patrauktas audringos kalbėsenos; jis atrodė isteriškas, o gal kiek įgėręs. Po valandos nuėjau į nedidelį kambarėlį šalia salės, vadinamąją skaityklą. Skaitykloje nebuvo nei knygų, nei laikraščių, tad mažai kas joje lankėsi. Pravėręs duris, pamačiau ten vienui vieną jauną klerką; jis klūpodamas meldėsi. Prieš užverdamas duris spėjau įžiūrėti jo kankinišką veidą. Staiga suvokiau – iš veido išraiškos, – kad jis badauja.

 

Už lovą reikėjo mokėti aštuonis pensus. Mudviem su Paddy liko penki pensai, tad išleidome juos „bare“, kur maistas buvo pigus, nors ir ne tiek kaip kai kuriuose bendruosiuose nakvynės namuose. Arbata, matyt, buvo virta iš arbatos dulkių, kurias Gelbėjimo armija tikriausiai gavo kaip labdarą, nors pati ėmė tris su puse penso už puodelį. Šlykštus gėralas. Dešimtą valandą tarnautojas pradėjo eiti per salę pūsdamas švilpuką. Visi nedelsdami atsistojo.

 

– Ką tai reiškia? – apstulbęs paklausiau Paddy.

 

– Kad reikia eiti miegoti. Ir kad netempti gumos.

 

Du šimtai vyrų paklusniai tarsi avys nuturseno į lovas, vadovaujami prieglobsčio tarnautojų.

 

Miegamasis buvo palėpėje – didžiulis, panašus į kareivinių baraką kambarys su šešiasdešimt ar septyniasdešimt lovų. Lovos buvo švarios ir gana patogios, tik labai siauros ir arti viena kitos, tad kaimynas kvėpavo kaimynui į veidą. Čia miegojo ir du tarnautojai, prižiūrintys, kad niekas nerūkytų ir išjungus šviesą nesikalbėtų. Mudu su Paddy beveik nesudėjome bluosto, nes netoliese gulintis vyriškis su kažkokiu nerviniu sutrikimu, gal po kontūzijos, protarpiais šūkčiojo „Pip!“ Šūkčiojo garsiai, šaižiai, tarsi tūtuojantis automobiliukas. Negalėjai atspėti, kada tai įvyks, taigi negalėjai ir užmigti. Paaiškėjo, kad Pipas – taip visi jį ir vadino – nuolat čia nakvodavo ir kasnakt trukdydavo miegoti dešimčiai ar dvidešimčiai žmonių. Štai jums pavyzdys, paaiškinantis, kodėl būna sunku išsimiegoti, kai žmonės it gyvuliai suvaromi į vieną aptvarą.

 

Septintą ryto vėl sušvilpė švilpukas, ir tarnautojai ėmė vaikščioti tarp lovų purtydami tuos, kas iš sykio neatsikėlė. Vėliau aš ne kartą nakvojau Gelbėjimo armijos prieglobsčiuose ir patyriau, kad, nors tvarka juose šiek tiek skiriasi, tokia pusiau karinė drausmė visur vienoda. Nakvoti prieglobsčiuose, žinoma, pigu, bet, mano skoniu, jie pernelyg panašūs į vargšų prieglaudas. Kai kuriuose netgi privaloma kartą ar du per savaitę lankyti pamaldas, kitaip teks ieškotis nakvynės kitur. Akivaizdu tai, kad Gelbėjimo armija tiek įpratusi laikyti save labdaros organizacija, jog net paprasčiausiuose nakvynės namuose neįstengia išnaikinti labdaros dvoko.

 

Dešimtą valandą nuėjau į B. kontorą ir paprašiau jo paskolinti svarą. Jis davė man du ir liepė prireikus vėl ateiti, tad mudu su Paddy bent savaitę galėjome nesukti galvos dėl pinigų. Visą dieną prasitrynėme Trafalgar aikštėje, laukdami Paddy draugo, bet šis taip ir nepasirodė. Nakčiai pasirinkome nakvynės namus skersgatvyje netoli Strand gatvės. Nors lova ten kainavo vienuolika pensų, tai buvo tamsi, smirdanti skylė, pagarsėjusi kaip „žydrųjų berniukų“ mėgstama vieta. Apačioje, niūrioje virtuvėje, ant atskiro suolo, ignoruojami kitų gyventojų, kaip tik ir sėdėjo trys dviprasmiškos išvaizdos jaunuoliai dabitiškais mėlynais kostiumais. Matyt, tai ir buvo „žydrieji berniukai“. Jie atrodė labai panašūs į jaunuosius Paryžiaus apašus, tik neaugino žandenų. Prie ugnies vienas visiškai nuogas vyriškis derėjosi su kitu, apsirengusiu. Jie buvo laikraščių pardavėjai. Apsirengusysis pardavinėjo nuogaliui savo drabužius. Jis dudeno:

 

– Ei, žiūrėk, geresnių drapanų tu gyvenime neturėjai. Tosheroon (3) už švarką, du hogai už kelnes, pusantro už batus ir vienas už kepurę su šaliku. Viso septyni bobai (4).

 

– Neieškok durnių! Duodu pusantro už švarką, vieną už kelnes ir du už kas liko. Bus keturi su puse.

 

– Imk viską už penkis su puse, kad jau draugas.

 

– Tiek to, imu. Reikia stumti vakarinę laidą.

 

Pardavėjas nusirengė, ir po trijų minučių jiedu susikeitė padėtimis: nuogalius dabar buvo ne nuogas, o anas apsiklostęs Daily Mail lapu.

 

Penkiolikos lovų miegamajame buvo tamsu ir tvanku. Taip siaubingai trenkė šlapimu, kad iš pradžių aš bandžiau tik trumpai kvėpčioti, stengdamasis oro į plaučius giliai netraukti. Jau gulėjau lovoje, kai iš tamsos išniro kažkoks vyras ir, palinkęs ties manimi, ėmė vapėti pusgirčiu išsilavinusio žmogaus balsu:

 

– Privačios mokyklos auklėtinis, tiesa? (Matyt, jis nugirdo mane kalbant su Paddy.) Čia tokių daug nesutiksi. Pats aš baigęs Etoną. Na, žinote, „dvidešimt metų prabėgs nejučia“ ir taip toliau. – Drebančiu balsu jis pradėjo niūniuoti tą Etono irkluotojų dainą, netgi nelabai kraipydamas melodiją:

 

Užgulkim irklus šiandieną,

 

Kai lankose kvepia šienas...

 

– Užčiaupk savo ... gerklę! – ėmė šaukti kaimynai.

 

– Vulgarūs žmonės, – tarė Etono auklėtinis, – labai vulgarūs. Keistoje vietoje mudu atsidūrėme, tiesa? Ar žinote, ką draugai man sako? Jie sako: „M., tu negrįžtamai žlugęs.“ Visiškai teisingai, aš ir esu negrįžtamai žlugęs. Aš nusmukau į dugną, skirtingai nuo šitų ..., kuriems net nebėra kur smukti. Tokiems kaip mudu reikėtų laikytis draugėje. „Jaunystė vėl pražys veiduos“, na, žinote. Gal galėčiau pasiūlyti jums išgerti?

 

Jis išsitraukė butelį vyšnių trauktinės, bet tą pačią akimirką prarado pusiausvyrą ir šlumštelėjo man ant kojų. Paddy, dar nespėjęs nusirengti, nukėlė jį nuo manęs.

 

– Drožk į savo lovą, senas ... !

 

Etono auklėtinis nusvirduliavo prie savo lovos ir nenusirengęs, netgi nenusiavęs palindo po antklode. Naktį aš kelis kartus girdėjau jį murmant: „M., tu negrįžtamai žlugęs“, tarsi tie žodžiai jam būtų buvę itin mieli. Iš ryto pamačiau, kad jis taip ir miega su visais drabužiais, abiem rankom apsikabinęs butelį. Jis buvo gal penkiasdešimties metų amžiaus, tauraus padėvėto veido ir, įdomiausia, gana madingai apsirengęs. Iš po antklodės kyšantys geri lakiniai batai menkai derėjo prie atgrasios aplinkos. Pagalvojau, kad toji vyšnių trauktinė tikriausiai kainuoja tiek, kiek dviejų savaičių nakvynė, vadinasi, jis nebuvo visai nusigyvenęs. Galbūt jis lankėsi bendruosiuose nakvynės namuose ieškodamas „žydrųjų berniukų“.

 

Lovas miegamajame skyrė ne daugiau kaip pusmetris. Apie vidurnaktį pabudęs pajutau, kad gretimoje lovoje gulintis kaimynas mėgina pavogti iš manęs pinigus. Apsimesdamas miegančiu, jis atsargiai it žiurkė kišo ranką po mano pagalve. Iš ryto pamačiau, kad tai kuprius nepaprastai ilgomis, tarsi beždžionės rankomis. Papasakojau apie tai Paddy. Jis nusijuokė ir tarė:

 

– Jėzau! Gausi prie to priprasti. Visuose tokiuose namuose pilna vagių. Kitur net miegoti reikia su visais rūbais. Kadai mačiau, kaip iš invalido pavogė medinę koją. O dar buvo vyras – svėrė šešis pūdus, ne mažiau, – tai jis atėjo nakvoti su keturiais svarais ir dešimt šilingų. Pasidėjo juos po matracu. „Nu, – sako, – jei koks ... lįs prie pinigų, tai manęs nepajudins“, – sako. Bet jie vis tiek jį apstūmė. Iš ryto pabunda ant grindų. Keturiese paėmė matracą už kampų ir nukėlė kartu su juo kaip plunksną. Savo pinigus jis matė kaip savo ausis.

 

_________________________ 

(1) Rowton Houses – filantropo lordo Rowtono (1838–1903) Londone pastatyti šeši dideli bendrabučiai darbininkams. (Vert. past.)

(2) William Booth (1829–1912) – Gelbėjimo armijos įkūrėjas ir pirmasis jos generolas. (Vert. past.)

(3) Pusė kronos, t.y. du su puse šilingo (sl.).
(4) Šilingai (sl.).
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti