George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 28 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Su Paddy mes draugavome kokias dvi savaites, ir, kadangi jis buvo pirmas valkata, su kuriuo man pavyko artimiau susipažinti, norėčiau plačiau apie jį papasakoti. Manau, kad jis tipiškas valkata ir kad tokių kaip jis Anglijoje yra dešimtys tūkstančių.

 

Paddy buvo gana aukštas, maždaug trisdešimt penkerių metų amžiaus, šviesiais žilstelėjusiais plaukais ir žydromis akimis. Veido bruožai malonūs, tik skruostai įkritę, nuo duonos ir margarino dietos įgavę pilkšvą žemės atspalvį. Drabužiai geresni negu daugumos valkatų: medžioklinis tvido švarkas, senos frako kelnės su dar išsilaikiusiais antsiuvais. Matyt, antsiuvai jam reiškė orumo likučius, ir jis juos kruopščiai prisiūdavo, kai tik šie atirdavo. Paddy rūpinosi savo išvaizda – turėjo skustuvą ir dantų šepetėlį, kurių nesirengė parduoti, nors „popierius“ ir netgi kišeninį peiliuką seniausiai buvo pardavęs. Vis dėlto net iš tolo būtum atpažinęs, kad jis yra valkata. Kažkoks nuolankumas buvo justi tarsi dreifuojančioje jo eisenoje, jo polinkyje nuolat gūžtis. Matydamas jį einantį instinktyviai jautei, kad jis priklauso mušamųjų, o ne mušančiųjų kastai.

 

Paddy užaugo Airijoje, per karą dvejus metus buvo kareivis, po to dirbo metalo šlifavimo fabrike, o prieš porą metų to darbo neteko. Labai gėdijosi būti valkata, bet buvo perėmęs visus valkatų įpročius. Nepaliaujamai naršė akimis šaligatvius, niekada nepraleisdamas nei nuorūkos, nei tuščio cigarečių pakelio, mat dengiamąjį popierių naudojo suktinėms sukti. Pakeliui į Edbury jis pamatė ant žemės gulintį laikraščio paketą, metėsi prie jo ir išvyniojęs rado du gerokai apmaigytus sumuštinius su aviena; jam primygtinai reikalaujant, mudu juos pasidalijom. Jis niekada nepraeidavo pro gatvės automatą, netruktelėjęs už grąžinimo rankenėlės; pasak jo, automatai kartais būna sugedę ir išmeta monetų. Tačiau nusikalsti jam trūko drąsos. Dar Romtono pakraštyje Paddy pastebėjo butelį pieno, matyt, per klaidą paliktą prie vieno namo slenksčio. Jis sustojo kaip įbestas, akimis rydamas butelį.

 

– Jėzau! – sušuko. – Geras daiktas prapuola. Kas nors gali nudžiauti tą butelį, tiesa? Kuo lengviausiai gali nudžiauti.

 

Mačiau, kad Paddy galvoja, ar „nenudžiovus“ butelio pačiam. Jis apsidairė – rami miestelio gatvelė buvo tuščia. Blyškus ištįsęs jo veidas prašyte prašė šlakelio pieno. Bet Paddy nusisuko ir liūdnai tarė:

 

– Tiek to. Vogti negražu. Ačiū Dievui, aš dar niekada nevogiau.

 

Iškrypti iš doros kelio jam trukdė alkio įskiepta baimė. Du ar tris kartus sočiai pavalgęs, jis nebūtų pristigęs drąsos pavogti pieną.

 

Kalbėjo jis tik dviem temomis: kaip gėda ir žema būti valkata ir kaip nemokamai prasimanyti maisto. Mudviem dreifuojant gatvėmis, jis bemaž neužsičiaupdamas tęsė monologą verksminga, savigailos kupina airiška tarme:

 

– Baisus dalykas, kai neturi namų, ar ne? Širdį skauda, kai eini į tuos sumautus spike‘us. Bet ką žmogus gali padaryti? Jau du mėnesiai kaip nemačiau mėsiško, ir batai baigia suplyšti, ir ... Jėzau! Ką manai, jei pabandyti gauti arbatos vienuolyne? Ant kelio į Edbury jų pilna. Dažniausiai ten duoda arbatos. Och, prapultum žmogus be religijos. Gėriau arbatą ir pas vienuoles, ir pas baptistus, ir pas anglikonus, ir pas kitus. Pats aš tai katalikas. Nu, išpažinties buvau gal septyniolika metų atgal, bet tikėjimo neužmečiau, supranti. O vienuolynuose arbatos visada gausi... – Ir taip toliau, taip toliau. Jis nenutildavo beveik ištisą dieną.

 

Jo tamsumas ir stebino, ir baugino. Antai sykį jis paklausė manęs, ar Napoleon gyveno prieš Jėzų Kristų ar po. Kitą kartą, kai aš apžiūrinėjau knygyno vitriną, Paddy labai susijaudino pamatęs knygą, pavadintą Apie Kristaus mėgdžiojimą. Jis palaikė tai šventvagyste. „Kas, po velnių, nori Jį mėgdžioti?“ – piktinosi jis. Skaityti jis mokėjo, bet į knygas žiūrėjo kreivai. Pakeliui iš Romtono į Edbury aš sugalvojau užsukti į viešąją biblioteką. Kadangi Paddy nebuvo nusiteikęs ką nors skaityti, pasiūliau jam kartu užeiti į vidų ir bent pailsinti kojas. Bet jis atsakė verčiau palauksiąs gatvėje: „Nuo tų sumautų knygų daugybės mane gali supykinti.“

 

Kaip dauguma valkatų, jis liguistai šykštėjo degtukų. Mudviem susitikus, jis turėjo vieną dėžutę, bet aš niekada nemačiau jo žiebiant degtuką, ir jis dažnai pamokslaudavo man dėl išlaidumo, kai užžiebdavau savąjį. Užuot švaistęs degtukus, jis verčiau prašinėdavo ugnies iš praeivių, o kai jų nepasitaikydavo, galėdavo išbūti nerūkęs net pusvalandį.

 

Gailestis pačiam sau buvo esminis jo bruožas. Mintys apie savo nelaimes, regis, nepalikdavo jo nė akimirkai. Ilgiau patylėjęs, jis staiga nei į tvorą, nei į mietą sušukdavo: „Baisus dalykas, kai pradedi nešti rūbus į lombardą!“ arba „Ta arbata buvo ne arbata, o myžalas!“, tarsi daugiau nebūtų apie ką galvoti. Be to, jį graužė juodas kirminiškas pavydas tiems, kas geriau gyvena – ne, ne turtingiesiems, kurie jam buvo lyg iš kito pasaulio, o turintiesiems darbą. Jis troško darbo taip, kaip menininkas trokšta išgarsėti. Pamatęs dirbantį senyvą žmogų, jis niršdavo: „Tik pažiūrėk į tą seną ..., jis užima tvirto vyro vietą.“ Arba, jeigu tai būdavo paauglys: „Tie snargliai plešia duoną mums iš burnų.“ Visus užsieniečius jis vadino „sumautais atėjūnais“, nes, jo supratimu, svetimšaliai buvo kalti dėl nedarbo.

 

Į moteris jis žiūrėjo pusiau su ilgesiu, pusiau su neapykanta. Jaunos dailios merginos buvo pernelyg nepasiekiamos, kad jam kiltų kokių nors minčių, bet į prostitutes jis varvino seilę. Kai pro šalį praeidavo pora pagyvenusių skaisčialūpių, Paddy žandus užliedavo blyškus rausvumas, jis atsigręždavo ir godžiai spoksodavo į jas. „Kekšės!“ – geismingai sumurmėdavo lyg berniukas prie saldainių vitrinos. Jis prisipažino man, kad jau dvejus metus nėra turėjęs moters – tai yra nuo tada, kai prarado darbą, ir kad seniai nebesvajoja apie ką nors geriau už prostitutę. Jis buvo tipiškas valkata – nuolankaus, pavydaus, šakališko būdo.

 

Vis dėlto jis buvo neblogas vaikinas – geros širdies, pasirengęs dalytis su draugu paskutinį kąsnį; ne vieną kartą jis ir dalijosi su manimi tą paskutinį – tiesiogine prasme – kąsnį. Keletą mėnesių gerai valgydinamas, jis tikriausiai būtų buvęs pajėgus net dirbti. Tačiau dvejus metus mitęs vien duona ir margarinu, jis buvo beviltiškai nusmukęs. Tas šleikštus maisto pakaitalas ilgainiui nuliesino ne tik jo raumenis, bet ir smegenis. Bloga mityba, o ne kokios prigimtinės ydos sunaikino jo vyriškumą.

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti